Scena skendi tamsoje, matyti tik LŪPOS - jos gilumoje, dešinėje (žvelgiant iš žiūrovų salės), pakilusios maždaug tris metrus virš scenos, blankiai apšviestos iš arti ir iš apačios taip, kad likusi veido dalis būtų šešėly. (1) Prie LŪPŲ stovi nematomas mikrofonas.(2)

KLAUSYTOJAS, avanscenos kairėje stovinti aukšta, nenusakomos lyties figūra, ji nuo galvos iki kojų įsisupusi į juodą apsiaustą su gobtuvu, apšviesta blankia šviesa (3) ir stovi ant nematomos, maždaug pusantro metro aukščio pakylos. Ši figūra pasisukusi veidu į LŪPAS ir įdėmiai į jas žvelgia įstrižai scenos. Išskyrus keturis trumpus nurodytus judesius (žr. pastabą), visą laiką - sustingusi.

(Pastaba. Judesys: rankos paprasčiausiai išskečiamos į šalis, pakeliamos aukštyn ir paleidžiamos kristi atgal. Tai bejėgės užuojautos gestas. Jis siaurėja sulig kiekvienu kartu, trečiąsyk - jau sunkiai pastebimas. Šiam judesiui visiškai pakanka pauzės, kol LŪPOS atsikvėpia po aistringo atsisakymo išsižadėti trečiojo asmens.)

Ėmus gesti šviesoms, už užuolaidos pasigirsta nesuprantamas LŪPŲ murmesys. Šviesos užgęsta. LŪPOS už užuolaidos nesuprantamai murma dar dešimt sekundžių. Kylant uždangai LŪPOS vis suprantamiau murma pasirinktą teksto fragmentą (4), kuris, pakilus uždangai ir visiems pakankamai sutelkus dėmesį, virsta šiais žodžiais:

LŪPOS: ... pasaulin... į šį pasaulį... šį pasaulį... tokia mažutė smulkutė būtybė... prieš laiką... dievo pamirštoj - ... ką?.. mergaitė?(5).. taip... mažutė smulkutė mergaitė... į šį... į šį pasaulį... prieš laiką... dievo pamirštoj skylėj... kuri vadinama... vadinama... nesvarbu... tėvai nežinomi... jokių pėdsakų... jis pranyko... ištirpo... vos spėjęs užsisagstyti kelnes... ji taip pat... po aštuonių mėnesių... beveik tiksliai... tądien... taigi jokios meilės... jokios tokios... jokios tokios meilės, kokia paprastai apgaubia... dar bekalbį vaiką... namuose... jokios... jokios meilės... nei tokios... nei kitokios... bet kokios... nei anksčiau... nei vėliau... taigi tipiškas atvejis... nieko ypatingesnio... iki šešiasdešimt metų... kai kažkada... ką? ... septyniasdešimt?.. Dieve šventas!.. iki septyniasdešimt... kai kažkada... klajojo po pievas... be tikslo... ieškojo purienų... norėdama nupinti iš jų vainiką... žengia kelis žingsnius... ir sustoja... žvelgia į tolį... paskui dar kelis... dar... sustoja ir vėl žvelgia... ir taip toliau... klaidžiojo aplink... kai staiga... pamažu (6)... visa užgeso... visa to ankstyvo balandžio ryto šviesa... ir tada ji atsidūrė - ką?.. kas?.. ne!.. ji! (7).. (Pauzė ir pirmas judesys)... ji atsidūrė tamsoje... ir nepasakytum... kad bejausmė... bejausmė... nes ji tebegirdėjo sakytum... zvimbimą (8)... ausyse... ir šviesos spindulys... kartais švysteldavo ir geso... tokį mėnulis meta... klajodamas... tarp debesų... bet taip sumedėjo... taip sumedėjo... kad nebežinojo... kokia jos padėtis... įsivaizduokit!.. kokia jos padėtis!.. ar ji stovi... ar sėdi... bet smegenys - ką?.. klūpo?.. taip... ar stovi... ar sėdi... ar klūpo... bet smegenys - ką?.. guli?.. taip... ar stovi... ar sėdi... ar klūpo... ar guli (9).. bet smegenys dar vis... kažkaip... nes pirma jos mintis buvo... ak, bet jau daug vėliau... it žaibas... kartu su kitais benamiais vaikais... ji buvo išmokyta tikėti... gailestingu (trumpai nusijuokia)... Dievu... (smagiai juokiasi)... pirmoji mintis buvo... ak, bet jau daug vėliau... it žaibas... kad ji yra baudžiama... už savo nuodėmes... ir kai kurios iš jų... kaip įrodymas... jei reikėjo įrodymų... švystelėjo jos galvoje... viena po kitos... paskui ji tą mintį nuvijo... kaip kvailystę... ak, bet jau daug vėliau... nuvijo tą mintį... kai staiga suprato... pamažu suprato... kad tai ne kančia... įsivaizduokit!.. ne kančia!.. išties negalėjo atsiminti... kada jai buvo lengviau... jeigu, žinoma... tai nebuvo... jai skirta kaip kančia... sugalvota kaip kančia... kaip tas keistas laikas... tie keli kartai... jos gyvenime... kai jai turėjo būti malonu... o iš tiesų... jai nebuvo malonu... nė kiek... tokiu atveju, žinoma... ta mintis apie bausmę... už tą nuodėmę ar kitą... ar už visas kartu... arba tiesiog šiaip be priežasties... šiaip, bausmė dėl bausmės... ji tuo nesistebėjo... taigi ta mintis apie bausmę... kuri šovė jai galvon pirma... kartu su kitais benamiais vaikais... ji buvo išmokyta tikėti... gailestingu (trumpai nusijuokia)... Dievu (smagiai juokiasi)... taigi ta pirma atėjusi jai į galvą mintis... po to nuvyta... kaip nesąmonė... turbūt nebuvo tokia jau kvaila... ir taip toliau... tuščiai... taip samprotavo... kol kita mintis... ak, bet jau daug vėliau... it žaibas... iš tiesų labai kvailą - ką?.. zvimbimas?.. taip... visą laiką... tas sakytum... zvimbimas... ausyse... nors, tiesą sakant... visai ne ausyse... kaukolėje... slegiantis dundesys kaukolėje... ir visąlaik tas mirgėjimas... tas šviesos spindulys... tartum mėnulio... bet turbūt ne... tikrai ne... visad toj pačioj vietoj... tai ryškus... tai priblėsęs... bet visad toj pačioj vietoj... taip mėnulis negali... joks... joks mėnulis... paprasčiausiai dar viena... to paties noro kankinti... forma... nors, tiesą sakant... ji nejuto skausmo... nė menkiausio skausmo... iki šiol... cha!.. iki šiol... tada ta kita mintis... ak, bet jau daug vėliau... it žaibas... išties labai kvaila... bet tam tikra prasme... taip pat jai būdinga... kad galbūt vertėtų dejuoti... nutilti retsykiais... raitytis... tarsi nuo tikro skausmo... agonijoj... bet negalėjo... negalėjo prisiversti... nemokėjo meluoti... negalėjo apsimesti... o gal... tai mechanizmas... panašiau į mechanizmą... tokį išderintą... kad niekas jos nepasiekdavo... arba ji negalėdavo atsakyti... buvo kaip suparalyžiuota... negalėjo nė garso išspausti... nė vieno garso... nė jokio garselio... tarkime, pagalbos šauksmo... net jei būtų norėjus... šaukti (šaukia)... po to klausytis... (tyla)... vėl šaukti (vėl šaukia)... po to vėl klausytis (tyla)... ne... vietoje to... tylu kaip kape... jokia - ką?.. zvimbimas?.. taip... visa nutilę... girdėti tik tas... sakykime... zvimbimas... jokia jos kūno dalis... nejuda... kurią judant ji galėtų jausti... tik vokai... turbūt... užsimerkia atsimerkia... nes kas gi kartkartėm... galėtų dar uždengti šviesą... refleksu... tai vadinama... jokio pojūčio... jokio... tik vokai... nes kas jaučia vokus... net normali›s būklės... atsiveriančius... užsiveriančius... tą drėgmę?.. nors smegenys vis dar... pakankamai gerai... ak, net geriau nei gerai!.. visu pajėgumu... šitaip... kad net ir tuo suabejojo... nes tą balandžio rytą... jos taip samprotavo... tą balandžio rytą (10)... ji išvydo... toli kabant... vieną iš tų mažų varpelių (11)... puolė link jo... nenuleisdama akių... kad jis nepabėgtų nuo jos... kad viskas nepranyktų... visa ta šviesa... tiesiog... pati... savaime... be jokio... jokio jos įsikišimo... ir taip toliau... tušti samprotavimai... ir visa mirtinai ramu... saldžiai tylu kaip kape... kai staiga... pamažu... ji supr - ką?.. zvimbimas?.. taip... visa tylu, tik tas zvimbimas... kai staiga ji suprato... kad žodžiai - ... kaip?.. kas?.. ne!.. ji! (Pauzė ir antras judesys)... suprato... kad ją pasiekė žodžiai... įsivaizduokit!.. žodžiai!.. balso iš pradžių... ji nepažino... ilgai... kol pagaliau turėjo pripažinti... kad tai negali būti joks kitas... tik jos... balsas... tam tikrų balsių... ji daugiau niekur nebuvo girdėjus... tik savo lūpose... būtent tada žmonės... spoksodavo... tom retom progom... vieną ar du kartus per metus... visad žiemą kažkodėl... spoksodavo į ją... nieko nesuprasdami... ir tada ta srovė... nepertraukiama srovė... ji, kuri niekad prieš tai... priešingai... iš esmės bekalbė... visą savo gyvenimą... kaip ji ir išgyveno!.. net eidama apsipirkti... apsipirkdama... dideliam prekybos centre... su sąrašu rankoje... ir krepšiu... senu juodu krepšiu... po to stovėdavo ten laukdama... tiek, kiek reikėdavo... grūstyje... sustingus... spoksodama į tolį... kaip paprastai pusiau praverta burna... kol jai sugrąžindavo... į rankas... krepšį... tada užsimokėdavo ir eidavo... nei ačiū, nei sudie... kaip ji ir išliko!.. ir tada ta srovė... nė pusės to... nė ketvirtadalio... nesuprasdama... jokios nuovokos... ką ji sako... įsivaizduokit!.. jokios nuovokos, ką sakanti!.. kol pagaliau ėmė bandyti apgauti save... esą tai visai ne jos... visai ne jos balsas... ir beveik neliko abejonių... beveik pavyko... po ilgų pastangų... kai staiga ji pajuto... pamažu pajuto... judant savo lūpas... įsivaizduokit!.. judant savo lūpas... žinoma, iki šiol... ji to nejuto... ir ne vien tik lūpos... skruostai... žandai... visas veidas... visus tuos - ką? ... liežuvis... taip... liežuvį burnoje... visus tuos trūkčiojimus... be kurių... neįmanoma kalba... tik paprastai visai nejuntamus... taip yra susitelkiama... ties tuo, kas sakoma... visa esybe... įsitvėrus savo žodžių... ir ji turėjo ne tik... ne tik pasiduoti... pripažinti savo vienintelį... vienintelį balsą... bet ir kitą baisią mintį... ak, bet jau daug vėliau... it žaibas... baisesnės negali būti... kad grįžta jos jutimai... įsivaizduokit!.. grįžta jutimai... nuo viršaus... po to apačion... visas kūnas... bet ne... nieko panašaus... tik burnoje... veide... iki šiol... cha!.. iki šiol... paskui pamanė... ak, bet jau daug vėliau... it žaibas švystelėjo... kad tai negali taip tęstis... visa tai... visa... ta nepertraukiama srovė... stengiantis išgirsti... suvokti kažką iš to... ir savo pačios mintis... kažką iš jų suvokti... visa - ką?.. zvimbimas?.. taip... visą laiką tas... sakytum... zvimbimas... visa tai kartu... įsivaizduokit!.. visas kūnas tarsi pranyko... tik lūpos... skruostai... žandai... liežuvis... nenurimstąs nė sekundei... deganti burna... žodžių srovė... ausyse... faktiškai ausyse... nė pusės nesuprantant... nė ketvirtadalio... jokio supratimo, ką ji sako... įsivaizduokit! ... jokios nuovokos, ką sakanti... ir negalinti sustoti... sustabdyti to... ji, kuri tik prieš akimirką... tik prieš akimirką!.. negalėjo išspausti nė garso... jokio garso... dabar nebegali sustoti... įsivaizduokit!.. negali sustabdyti tos žodžių srovės... visos smegenys maldauja... kažkas smegenyse maldauja... maldauja lūpų sustoti... atsikvėpti minutę... tik labai trumpam... bet jokio atsako... tarsi nė nebūtų girdėjusios... ar nebūtų galėjusios... nutilti nors sekundei... kaip pamišusios... ir visa tai kartu... stengiantis suprasti... pagauti minties giją... ir smegenys... savaip pamišusios... besistengiančios išgauti iš viso to kažkokią prasmę... arba priversti tai liautis... arba praeity... ištraukti iš praeities... išgriebti kažkokius vaizdus... akimirkas... daugiausia ji vaikščiojo... visą savo gyvenimą vaikščiojo... diena po dienos... žengia keletą žingsnių ir sustoja... spokso į tolį... po to dar žengia... kelis žingsnius... sustoja ir vėl spokso... ir taip toliau... klaidžioja... diena po dienos... arba tas kartas, kai verkė... vienintelis, kurį ji pamena... nuo kūdikystės... nes būdama kūdikis turėjo verkti... nors gali ir ne... pagaliau, galima gyventi ir be to... svarbus yra tik gimimo riksmas ir verksmas... kad imtum alsuoti... žengtum pirmą žingsnį... paskui - viskas... nebeverkė... iki to karto... sena ragana jau buvo... sėdėjo ir spoksojo... į savo rankas... kur tai buvo?.. plyname lauke (12)... vieną vakarą pakeliui į namus (13)... namus!.. ant mažo kauburėlio... plyname lauke... temstant... sėdėjo ir spoksojo į savo rankas... gulinčias ant kelių... delnais į viršų... ir staiga pamatė... kad jos drėgnos... delnai... turbūt ašaros... matyt, jos... nes nė gyvos dvasios aplink... jokio garselio... tik tos ašaros... sėdėjo ir žiūrėjo, kaip jos džiūsta... netruko tai ilgiau kaip sekundę... arba griebdamosis šiaudo... smegenys... savaip blaškydamosis... čiumpa tai šį... nieko... tai tą... taip pat nieko... tokios pat nepakeičiamos... kaip balsas... ne, dar blogiau... taip pat be prasmės... ir visa tai kartu... jau ne - ... ką?.. zvimbimas?.. taip... visąlaik tas zvimbimas... dundesys... kaip krioklys... ir spindulys... virpčiojąs... blykstelintis ir gęstąs... šmirinėjantis tai šen... tai ten... tarsi mėnulio... bet ne... tik dar vienas... kančios... įrankis... taigi dar ir tai... matyti... matyti akies krašteliu... ir visa tai kartu... jau nebegali tęsti... Dievas yra meilė... ji bus išganyta... štai ji ir vėl lauke... rytmečio saulė... balandis... veidu panirus į žolę... vieversiai... ir nieko daugiau aplink... ir taip toliau... griebdamosis šiaudo... stengdamosis išgirsti... nors atsitiktinį žodį... išgauti iš jo kokią nors prasmę... visas kūnas tarsi pranyko... tik lūpos... it pakvaišusios... ir negali sustoti... sustabdyti to... kažką ji - ... kažką ji turi - ... ką?.. kas?.. ne!.. ji! (Pauzė ir trečias judesys)... kažką ji turi - ... ką?.. zvimbimas?.. taip... visąlaik tas zvimbimas... įkyrus triukšmas... kaukolėje... ir tas spindulys... šniukštinėjantis aplink... be skausmo... iki šiol... cha!.. iki šiol... po to ji pagalvojo... ak, bet jau daug vėliau... it žaibas švystelėjo... kad turbūt ji kažką turi... turi... papasakoti... ar gali taip būti?.. kažką ji turi... papasakoti... tokia smulkutė mažutė būtybė... prieš laiką... Dievo pamirštoj skylėj... be meilės... bekalbė... visą savo gyvenimą... faktiškai bekalbė... kaip ji išgyveno!.. net teisme... ką ji savo naudai turinti pasakyti?.. kalta ar nekalta... stok, moterie... kalbėk, moterie... o ji stovi ten... spoksodama į tolį... burna kaip paprastai... pusiau praverta... laukdama, kol ją išves... laiminga jausdama ant peties ranką... o dabar staiga... kažką ji turi papasakoti... ar gali taip būti?.. kažką, kas pasakytų... kaip viskas yra... kaip ji - ... ką?.. buvo?.. taip... kažką, kas pasakytų, kaip viskas buvo... kaip ji gyveno... vis gyveno ir gyveno... kalta ar ne... vis gyveno ir gyveno... kol sulaukė šešiasdešimt... kažką ji - ... ką?.. septyniasdešimt?.. Dieve šventas!.. vis gyveno ir gyveno... kol sulaukė septyniasdešimt... kažką, ko ji pati nežino... nežinotų... net jei išgirstų... tada jai būtų atleista... Dievas yra meilė... neišmatuojama malonė... nauja su kiekvienu rytu (14)... štai ir vėlei ji lauke... balandžio rytas... veidas žolėje... nieko aplink... tik vieversiai... ir ten mėgina pradėti iš naujo... iš ten eina toliau... dar kelis - ... ką?.. negali taip būti?.. nieko bendra su tuo?.. nieko ji neturi papasakoti?.. gerai... negali nieko papasakoti... reikia išmėginti ką nors kita... sugalvoti ką nors kita... mintis... ak, bet jau daug vėliau... it žaibas pervėrė... taip pat ne tai?.. gerai... dar ką nors... ir taip toliau... nutverti gale... kažką, kas tvertų ilgiau... matematika (15)... tada jai būtų atleista... štai ir vėlei ji - ... ką?.. irgi ne tai?.. nieko bendra su tuo taip pat?.. ji negali nieko sugalvoti?.. gerai... ji negali nieko papasakoti... nieko negali sugalvoti... nieko ji - ... ką?.. kas?.. ne!.. ji!.. (Pauzė ir ketvirtas judesys)... maža smulkutė būtybė... pasaulis... prieš laiką... Dievo pamirštoj skylėj... be meilės... be to... bekalbė visą savo gyvenimą... faktiškai bekalbė... net su savimi... nesikalbėjo balsu... nors ne visai... kartais... tie staigūs protrūkiai... vieną ar du kartus per metus... visad žiemą kažkodėl... ilgais vakarais... tamsos valandom... ir staiga tas protrūkis... pasakoti... tada bėgte iki pirmos... artimiausios išvietės... ir imdavo ten pilti iš savęs... nepertraukiamą srovę... nei šį, nei tą... pusė balsių neegzistuojančių... niekas negalėtų suprasti... kol pagaliau pamatydavo įsmeigtą į save žvilgsnį... tada mirdavo iš gėdos... ir paršliauždavo namo (16)... vieną ar du kartus per metus... visad žiemą kažkodėl... ilgomis sutemų valandomis... ir dabar... dabar štai... vis greičiau ir greičiau... žodžiai... smegenys... blaškosi it pamišusios... griebiasi šio... nieko čia... griebiasi to... beprasmiška... nagi, dar ką nors... visą laiką kažkas maldauja... kažkas joje maldauja... maldauja, kad liautųsi visa tai... jokio atsako... malda be atsako... ar neišgirstą... pernelyg silpną... ir taip toliau... nagi... nesiliauti mėginus... nors ji nežino, ką mėginus... nežino, ką mėginti... visas kūnas tartum pranykęs... tik lūpos... kaip pakvaišusios... ir taip toliau... nesustoti - ką?.. zvimbimas... taip... visą laiką tas zvimbimas... įkyrus triukšmas... tarsi krioklys... kaukolėje... ir tas mirgėjimas... spindulys... maišantis aplink... tai ten... tai šen... be skausmo... iki šiol... cha!.. iki šiol... visa tai... nesustoti... nežinodama ką... ko ji - ką?.. kas?.. ne!.. ji!.. JI!.. (Pauzė)... ką ji mėgina... ką mėginti... nesvarbu... nesustoti (užuolaida ima leistis)... nutverti gale... ir štai ji vėlei... Dievas yra meilė... neišmatuojama malonė... nauja su kiekvienu rytu... štai ji vėlei lauke... balandžio rytas... veidas skendi žolėj... nieko aplink... tik vieversiai... ir ten mėgina pradėti iš naujo... ir iš ten toliau -

(Užuolaida nusileidžia. Tamsu. Balsas už užuolaidos nesuprantamai murma dar dešimt sekundžių ir nutyla ėmus žiebtis šviesoms).

Komentarai

Kūrinys pirmąkart parašytas angliškai 1972 m. (Not I) ir vėliau autoriaus išverstas į prancūzų kalbą (Pas moi). Pirmąkart paskelbtas 1973 m. Anglijoje. Prancūzijoje paskelbtas 1974 m. Pirmąkart pastatytas 1972 m. angliškai Forumo teatre (Forum Theater) Niujorke. Dukart šią pjesę yra pastatęs pats autorius: 1973 m. - angliškai Londone ir 1975 m. - prancūziškai Paryžiuje.

1 LŪPOS (...) blankiai apšviestos iš arti ir iš apačios taip, kad likusi veido dalis būtų šešėly - Beckettui statant šį spektaklį ir norint pasiekti kuo didesnį efektą, aktorė būdavo sodinama ant pakylos už juodai apkaltos užtvaros, kurioje būdavo išpjauta kiaurymė lūpoms. Likusi aktorės veido dalis būdavo nugrimuojama juodai, kad būtų išvengta bet kokio veido švystelėjimo, išskyrus lūpas. Šviesos spindulys neturi apšviesti nieko daugiau, tik lūpas. Kad nesimatytų mikrofono patartina jį nukreipti iš apačios.
2 nematomas mikrofonas - reikia nepamiršti, kad mikrofonas turi tik sustiprinti aktorės balsą, bet neiškreipti jo. Aktorės balsas privalo skambėti natūraliai.
3 figūra (...) apšviesta blankia šviesa - apšviesti KLAUSYTOJO figūrą taip, kad būtų apšviesta tik ji ir niekur daugiau nekristų jokie šviesos atspindžiai, yra gana sunku. Todėl Beckettas, statydamas savo pjesę tiek Londone, tiek Paryžiuje, liepdavo KLAUSYTOJO figūrą apšviesti tik tomis akimirkomis, kai lūpos išsižada trečiojo asmens (keturi nurodyti judesiai).
4 LŪPOS vis suprantamiau murma pasirinktą teksto fragmentą... - pasak Becketto, geriausias yra tekstas nuo to momento, kai užuolaida ima leistis: "(užuolaida ima leistis)... nutverti gale... ir štai ji"... (ir t.t.)
Kalbėjimo tempas nuo pačios pradžios turi būti gana greitas.
5 ... dievo pamirštoj - ... ką?.. mergaitė?.. - viso monologo pasakojimo metu LŪPAS tartum kažkas negirdimas vis nutraukia, tai "vidinis balsas", kontroliuojantis išpažintį. Šiuo atveju žiūrovams turi būti aišku, kad, LŪPOS nugirdo kitiems negirdimą, jas pataisantį balsą.

6 ... kai staiga... pamažu... - čia LŪPOS pasitaiso pačios. Tai turėtų būti sakoma šitaip "... kai staiga... (negirdimas, abejojantis "ne")... pamažu".

7 - ką?.. kas?.. ne!.. ji!.. - vienas iš pamatinių keturių pjesės momentų. Kontroliuojantis "vidinis balsas" verčia LŪPAS pereiti nuo trečiojo prie pirmojo asmens. Kai LŪPOS ištaria: "ir tada ji atsidūrė", negirdimas "vidinis balsas" įsiterpia, pataisydamas jas: "ir tada atsidūriau"; LŪPOS tartum nenugirdusios perklausia: "ką?.." ...kas?", "vidinis balsas" atliepia: "aš" arba "tu", o LŪPOS tai aistringai paneigia: "ne!.. ji!.."

8 ...Zvimbesį... - angl. var. buzzing; pranc. var. bourdon; abu žodžiai reiškia "zvimbesį", kuris vėliau prilyginamas žmonių kalbai.

9 ... ar stovi... ar sėdi... ar klūpo... ar guli... - visos keturios padėtys turi simbolinę reikšmę: "stovi" - budrumas, žvalumas; "sėdi" - susimąstymas, kontempliacija, "klūpi" - malda; "guli" - atgaila, nuopuolis.

10 ... tą balandžio rytą... ji išvydo... - čia reikėtų kiek pakeisti pasakojimą toną, t.y. į "smegenų samprotavimo toną"; ši atkarpa baigiasi fraze "... be jokio jos įsikišimo..."

11 vieną iš tų mažų varpelių - t.y. gėlės varpelį.

12 ... plyname lauke... - pranc. var., angl. var.: Croker's Acres - laukas netoli Leopardtouno Airijoje.

13 ... pakeliui į namus... - ironišku tonu reikėtų ištarti žodį "namus".

14 ... nauja su kiekvienu rytu... - aliuzija į Jeremijaus "Trečiosios giesmės" (22-23) žodžius: "... neišblėso dar Jahvės meilė... Ji nauja ir šviežia su kiekvienu rytu..."

15 matematika - tik pranc. var.

16 ... ir paršliauždavo namo... - angl. var., pranc. var.: "paršliauždavo į savo urvą".

Vertė Saulius Repečka