VILIS. Siurbte įsiurbti?

       VINI. Taip, mielasis, į pačią dangaus mėlynę, nelyginant voratinklių gijas bobų vasarą. (Pauzė) Ne? (Pauzė) Tau šitaip nebūna? (Pauzė) Na ką gi, gamtos dėsniai, gamtos dėsniai, jie, man rodosi, kaip ir visa kita, priklauso nuo to, kas per sutvėrimas tu pats esi. Apie save tiek tegaliu pasakyti, kad man jie ne tokie, kokie buvo, kai dar buvau jauna ir... kvaila ir... (užsikirsdama, nuleidusi galvą) ...graži... ar gal bent... miela... nors kiek... pažiūrėti. (Pauzė. Pakėlusi galvą) Atleisk man, Vili, kartais užeina liūdesys. (Įprastu balsu) Bet, šiaip ar taip, didelis džiaugsmas žinoti, kad tu esi tenai, kaip visados, ir gal nemiegi, ir gal visa tai girdi, nors šį tą, kokia tada laiminga diena... bus buvusi. (Pauzė) Bent iki šiol. (Pauzė) Kokia palaima, kad niekas čia neauga, tu įsivaizduok, kas atsitiktų, jei visa šita makalynė imtų augti. (Pauzė) Įsivaizduok. (Pauzė) Ak taip, tai didėlė malonė. (Ilga pauzė) Nieko daugiau pasakyti negaliu. (Pauzė) Šiuo metu. (Pauzė. Grįžteli pažvelgti į krepšį. Paskui vėl veidu į salę. Šypsosi) Ne ne. (Nebesišypso. Žvelgia į skėtį) Manyčiau, kad galiu – (ima skėtį) – taip, manau, kad galiu... dabar iškelti šitą įtaisą. (Pradeda skleisti skėtį. Toliau kalbą suskaido mechaninės kliūtys, kurias jai reikia įveikti atidarant skėtį) Žmogus vis atidėlioji – jį iškelti – nes bijai iškelti – per anksti – ir diena sau slenka – visa praslenka – o žmogus taip jo ir neiškėlei – visiškai neiškėlei. (Skėtis dabar visas išskleistas. Nusigręžusi dešinėn, ji nerūpestingai sukioja skėtį čia į vieną pusę, čia į kitą) Taigi, ne kas bėra sakyti, ne kas bėra veikti, ir esti dienų, kai ima baimė, jog paliksi vienui viena... o prieš akis dar valandų valandos iki skambučio miegoti, ir neturi ką sakyti, neturi ką veikti, ir tos dienos eina, kai kurios dienos eina ir praeina, suskamba skambutis, o pasakei mažai arba nieko, padarei mažai arba nieko. (Keldama skėtį) Štai kur pavojus. (Veidu į salę) Kurio būtina saugotis. (Spokso į priekį, dešinėj rankoj laikydama skėtį. Kuo ilgesnė pauzė) Paprastai aš gerokai prakaituodavau. (Pauzė) Dabar gi vos vos. (Pauzė) Kaitra kur kas didesnė. (Pauzė) Prakaito kur kas mažiau. (Pauzė) Štai kas man atrodo nuostabiausia. (Pauzė) Būdai, kuriais žmogus adaptuojasi. (Pauzė) Prie kintančių sąlygų. (Perima skėtį į kairę ranką. Ilga pauzė) Kai ranka iškelta, ji labai pavargsta. (Pauzė) Kai eini, nepavargsta. (Pauzė) Tik tada, kai nesijudini iš vietos. (Pauzė) Va kur įdomus pastebėjimas. (Pauzė) Tikiuos, tu tatai girdėjai, Vili, man būtų labai skaudu patirti, kad tu šito neišgirdai. (Ima skėtį abiem rankom. Ilga pauzė) Priilsau jį belaikydama, bet nuleisti negaliu. (Pauzė) Kai jis iškeltas, man blogiau, nei tada, kai nuleistas, bet nuleisti negaliu. (Pauzė) Protas sako man, nuleisk jį, Vini, jis tau nieko negelbsti, pasidėk jį ir stverkis ko nors kito. (Pauzė) O aš negaliu. (Pauzė) Negaliu pajudėti. (Pauzė) Ne, kažkas turi atsitikti, kažkas turi pasaulyje įvykti, kokia nors permaina, aš nebepajėgsiu, jei reikės vėl judėti. (Pauzė) Vili. (Švelniai) Pagelbėk. (Pauzė) Ne? (Pauzė) Prisakyk man nuleisti žemyn šitą daiktą, Vili, aš tučtuojau tavęs paklausyčiau, juk visados buvau ištikima ir klusni. (Pauzė) Prašom, Vili. (Švelniai) Susimylėk. (Pauzė) Ne? (Pauzė) Negali? (Pauzė) Na ką gi, aš tavęs nekaltinu, ne, nepritiktų man, negalinčiai pajudėti, barti savo Vilį, kad jis negali kalbėti. (Pauzė) Laimė, aš vėl atgavau žadą. (Pauzė) Va kas man atrodo nuostabu, mano dvi lempos, kuomet užgęsta viena, kita dar skaisčiau šviečia. (Pauzė) Ak taip, čia didelė malonė. (Kuo ilgesnė pauzė. Skėtis užsiplieskia. Dūmai, jei įmanoma – tai ir liepsnos. Vini patraukia nosimi orą, pažvelgia aukštyn, meta skėtį dešinėn už kauburio, išsiriečia atgal pažiūrėti, kaip skėtis dega. Pauzė) Ak tu, žeme, sena gesintoja! (Vėl veidu į salę) Numanau, kad šitaip jau buvo anksčiau atsitikę, bet neįstengiu prisiminti. (Pauzė) Gal tu, Vili, prisimeni? (Grįžteli į jo pusę) Ar tu prisimeni, kad tai jau būtų kartą anksčiau įvykę? (Pauzė. Išsiriečia, norėdama į jį pažvelgti) Ar tu žinai, Vili, kas atsitiko? (Pauzė) Ar tu ir vėl man nebūsi užsnūdęs? (Pauzė) Aš neklausiu, ar tu nutuoki, kas aplinkui darosi, aš tik klausiu, ar tu ir vėl man nebūsi užsnūdęs? (Pauzė) Tavo akys atrodo lyg ir užmerktos, bet tai dar, kaip žinia, nieko nereiškia. (Pauzė) Pajudink pirštą, brangusis, prašau tave, jeigu dar ne visai išsijungei. (Pauzė) Susimildamas, Vili, būk toks geras, pajudink bent mažąjį pirščiuką, jei dar ką nors nuvoki. (Pauzė. Linksmai) O, visus penkis, tu stačiai angelas šiandien, dabar aš galiu lengva širdžia tęsti. (Vėl veidu į priekį) Taip, argi yra kada kas atsitikę, kas jau nebuvo įvykę anksčiau, ir vis dėlto... Nežinau, taip, prisipažįstu, kad nežinau. (Pauzė) Kuomet saulė vis negailestingiau šutina, kas valandą kaitriau, visiškai natūralu, kad užsiliepsnoja daiktai, kurie anksčiau, kiek yra žinoma, nebuvo linkę užsidegti – noriu pasakyti, šitokiu būdu, spontaniškai. (Pauzė) Ko gero, ir aš pati galų gale ištirpsiu, arba sudegsiu, o, aš nemanau, kad būtinai imsiu ir suliepsnosiu, ne, aš tik truputis po trupučio suanglėsiu, visas šitas – (platus rankų mostas) – matomas kūnas pavirs juosvais pelenais. (Pauzė) Kita vertus, ar teko man kada patirti nuosaikius metų laikus? (Pauzė) Ne. (Pauzė) Kalbu apie nuosaikius ir kaitrius laikus, čiagi tušti žodžiai. (Pauzė) Kalbu apie tą laiką, kuomet dar nebuvau įkalinta – šitokiu būdu – ir turėjau savo kojas, ir galėjau savom kojom naudotis, ir galėjau, kaip ir tu, susiieškoti kokią ūksmingą vietelę, jeigu įgriso saulė, arba, kaip ir tu, kokią saulėtą vietą, jei įgriso pavėsis, ir visa tai tušti žodžiai. (Pauzė) Šiandien nėra karščiau, kaip vakar, rytoj nebus karščiau, kaip šiandien, negi galėtų būti kitaip, ir taip toliau, atgal į tolimą praeitį, priekin į tolimą ateitį. (Pauzė) Ir jei vieną dieną žemė užklos mano krūtis, tai aš nebūsiu savo krūtų mačiusi, niekas niekad nebus mano krūtų matęs. (Pauzė) Tikiuosi, šį tą, Vili, tu čia įsidėmėjai, man būtų labai gaila, jei ničnieko neįsidėmėjai, ne kiekvieną dieną aš pakylu į tokias aukštumas. (Pauzė) Taip, atrodo, kad kažkas bus įvykę, atrodė, kad kažkas įvyko, ir nieko neįvyko, ničnieko, tu visiškai teisus, Vili. (Pauzė) Saulės skėtis rytoj vėl bus čia, šalia manęs, ant šito kauburio, kad padėtų man stumti dieną. (Pauzė. Ima veidrodį) Imu šį mažą veidrodį, skeliu jį į akmenį – (taip ir padaro) – sviedžiu jį šalin – (nusviedžia jį toli už savęs) – o rytoj jis vėl bus krepšy, be menkiausio įskilimo, kad padėtų man prastumti dieną. (Pauzė) Ne, nieko negalima padaryti. (Pauzė) Va kas man atrodo nuostabiausia, kad tie daiktai... (balsas lūžta, ji nuleidžia galvą) ...daiktai... nuostabiausia. (Ilga pauzė, galva tebėra nulenkta. Pagaliau, vis dar neatsitiesdama, pasisuka į krepšį, pradeda traukioti iš ten visokius neaiškius niekniekius, kamšo juos atgal, rausiasi dar giliau, galų gale ištraukia grojančią skrynelę, prisuka ją, paleidžia, valandėlę klausosi, prigludusi prie jos ir laikydama abiem rankom, paskui atsigręžia į salę, išsitiesia ir klausosi melodijos, abiem rankom spausdama skrynelę prie krūtinės. Skrynelė groja valsą-duetą iš „Linksmosios našlės“. Pamažu Vini linksmėja. Jinai linguoja į muzikos taktą. Muzika nuščiūva. Pauzė. Trumpai kimiu balsu be žodžių tą pačią melodiją užtraukia Vilis. Vini veidas dar laimingesnis. Ji padeda skrynelę) Ak, tai bent bus buvusi laiminga diena! (Suploja rankomis) Dar, Vili dar! (Ploja) Bravo, bis, Vili, prašau tave! (Pauzė. Laiminga veido išraiška pranyksta) Ne? Nenori man suteikti šito malonumo? (Pauzė) Ką gi, tai visiškai suprantama, visiškai suprantama. Žmogus negali dainuoti vien todėl, kad suteiktų kitiems malonumą, nors ir kažin kaip juos mylėtų, ne, daina turi eiti iš širdies, aš visada tai sakau, turi išsilieti iš paties vidaus, kaip to strazdo giesmė. (Pauzė) Kaip dažnai niūriomis valandomis aš tardavau, dainuok dabar, Vini, dainuok savo dainą, kas dar belieka daryti, ir nedainuodavau. (Pauzė) Negalėdavau. (Pauzė) Ne, kaip strazdas, tas pavasario giesmininkas, kuris negalvoja apie jokią naudą – nei sau, nei kitiems. (Pauzė) Na o dabar? (Ilga pauzė. Tyliai) Keistas jausmas. (Pauzė. Vėl tyliai) Keistas jausmas, tarytum kas žiūrėtų į mane. Kažkieno akis mane mato aiškiai, paskui lyg pro rūką, po to visai nemato, paskui vėl lyg pro rūką, paskui vėl aiškiai, ir taip toliau, tai pasirodau toj akyj, tai vėl dingstu. (Pauzė. Tyliai) Keista? (Pauzė. Tyliai) Ne, čia viskas keista. (Pauzė. Įprastu balsu) Kažkas sako man, liaukis dabar šnekėjus, Vini, sustok valandėlei, neiššvaistyk vienu ypu žodžių, kurie tau skirti visai dienai, liaukis šnekėjus ir griebkis ko nors kito, girdi? (Kelia abi rankas ir, išskėtus prieš akis pirštus, žiūri į juos. Kreipdamasi į rankas) Darykite ką nors! (Sugniaužia rankas) Na ir letenos! (Atsigręžia prie krepšio, rausiasi jame, pagaliau išsitraukia mažą dildę nagams, atsisuka veidu į salę ir pradeda dailintis nagus. Kurį laiką darbuojasi tylėdama, paskui kalba; jos žodžius skaido nagų dilinimas) Išplaukia – man mintyse – toks misteris Šaueris – misteris Šaueris ir, gal būt, dar misis Šauer – ne – jiedu susikabinę rankomis – gal veikiau tai jojo sužadėtinė – ar gal šiaip – kokia mylimoji. (Prisikišus žiūri į nagus) Labai jau trapūs šiandien. (Vėl dilina) Šaueris – Šaueris – ar sako ką nors tas vardas – tau, Vili – ar jis, noriu pasakyti, sužadina kokių realių prisiminimų – tau, Vili – neatsiliepk, jeigu nesi nusiteikęs – tu ir taip jau nuveikei – daugiau nei tau – priklauso – Šaueris – Šaueris. (Apžiūrinėja nudailintus nagus) Vis bus pakenčiamiau. (Pakelia galvą, spokso į priekį) Užsilaikyk kuo gražiau, Vini, štai ką aš visados kartoju, tegu bet kas atsitinka, o tu užsilaikyk kuo gražiau. (Pauzė. Vėl dilina nagus) Taip – Šaueris – Šaueris – (nebedilina nagų, pakelia galvą, spokso į priekį. Pauzė) – arba Kukeris, gal vis tiktai Kukeris. (Grįžteli į Vilį) Kukeris, Vili, ar Kukeris tavyj užgauna kokią stygą? (Pauzė. Dar labiau pasisuka į jį. Garsiau) Kukeris, Vili, ar Kukeris tau atsiliepia kokiu aidu, toks vardas – Kukeris? (Išsiriečia, kad galėtų į jį pažvelgti. Pauzė) Ak, nagi iš tikro! (Pauzė) Kur tu savo nosinę nukišai, brangusis? (Pauzė) Kad tau ir ne gėda! (Pauzė) Ak, Vili, negi dabar prarysi? Spjauk, brangusis, viską išspjauk! (Pauzė. Vėl veidu į salę) Ką gi, pasakyčiau, kad tai gana natūralu. (Lūžtančiu balsu) Žmogiška. (Pauzė. Tokiu pat balsu) Ką gi turėtum žmogus daryti? (Nuleidusi galvą. Tuo pačiu balsu) Nuo ryto iki vakaro. (Pauzė. Tuo pačiu balsu) Diena iš dienos. (Pauzė. Pakelia galvą. Šypsosi. Ramiai) Senasis stilius! (Nebesišypso. Vėl dilina nagus) Ne, šitas jau buvo, (Imasi sekančio) Reikėjo akinius užsidėti. (Pauzė) Dabar jau per vėlu. (Baigia dailinti kairiosios rankos nagus, apžiūri juos) Vis žmoniškiau. (Imasi dešiniosios rankos. Tekstas skaidomas, kaip ir anksčiau) Na, šiaip ar taip – tas Šaueris – arba Kukeris – bene svarbu – ir toji moteriškė – susikabinę rankomis – laisvose rankose krepšiai – tokie rudi, dideli, kelioniniai – stovi jie ir gokso į mane – ir galop šitas Šaueris – arba Kukeris – vis viena ta pati galūnė „eris“ – galvą guldau. – Ką ji čia veikia? sako jis – sugrūsta iki papų į tą prakeiktą žemę – storžievis – Ką tai reiškia? sako jis – Ką tai turėtų reikšti? – ir taip toliau – dar panašių niekų paistė – įprasti pliauškalai – Ar girdi mane? sako jis – Girdžiu, sako jinai, dieve man padėk – Ką tai turi reikšti, sako jis, dieve tau padėk? (Paliauja dilinti nagus, pakelia galvą, spokso į priekį) O tu, sako jinai, kokia tavo prasmė, sako ji, ką tu turi reikšti? Jei tu dar stovi ant savo dviejų plokščiapadžių kojų ir tavo sena skrynia prikimšta skardinių su konservuotu šūdu, ir dar turi keletą pamainų apatinių kelnių, tai manai galįs tąsyti mane skersai ir išilgai po šią sušvinkusią dykynę – grubus sutvėrimas, abu vienas kito verti – (staiga įniršusi) – paleisk mano ranką ir dėl dievo meilės atsikabink, sako ji, tučtuojau atsikabink! (Pauzė. Vėl dilina nagus) Kodėl jis jos neiškasa? sako jis – čia jis tave turėjo omeny, brangusis – Kuriem galam jinai šitokia jam reikalinga? – Kuriem galam jis šitoks jai reikalingas? – ir taip toliau – įprastas kliedesys – Kuriem galam, sako jinai, taigi, dėl dievo meilės, širdį turėtum – Iškasti ją, sako jis, iškasti ją reikia, šitokia ji neturi jokios prasmės – Iškasti ją, o kuo? sako ji. – Aš ją plikom rankom iškasčiau, sako jis – jiedu bus buvę vyras ir – žmona. (Dilina tylomis) Ir nuėjo – ranka rankon – ir tie krepšiai – vos matyti, lyg pro rūką – paskui visai dingo – paskutiniai žmogiški sutvėrimai – kurie čia dar buvo užklydę. (Baigia dešinę ranką, apžiūri, padeda dildę, spokso į priekį) Keistas daiktas, tokiu metu ėmė ir išplaukė iš atminties. (Pauzė) Keistas? (Pauzė) Ne, čia viskas keista. (Pauzė) Šiaip ar taip, esu už tai dėkinga. (Balsas lūžta) Nepaprastai dėkinga. (Nulenkia galvą. Pauzė. Pakelia galvą. Ramiai) Nulenkti ir pakelti galvą, nulenkti ir pakelti, visados tas pats. (Pauzė) Na o dabar? (Ilga pauzė. Pradeda krauti daiktus atgal į krepšį, dantų šepetėlį deda paskutinį. Ši operacija, kurią pertraukia nurodytos pauzės, skaido tolesnį tekstą) Gal dar ankstoka – ruoštis – nakčiai – (nebekrausto, kilsteli galvą, šypsosi) – senasis stilius! – (nebesišypso, vėl kraustinėja) – ir vis dėlto aš tai darau – nakčiai ruošiuos – nes jaučiu, kad visai čia pat – skambutis miegoti – ir tariu sau – Vini – dabar jau ne kažin kiek beliko, Vini – iki skambučio miegoti. (Paliauja kraustinėti daiktus, pakelia galvą) Pasitaiko, kad suklystu. (Šypsosi) Bet nedažnai. (Nebesišypso) Pasitaiko, kad viskas tai dienai jau užbaigta, viskas padaryta, viskas pasakyta, viskas paruošta nakčiai, o diena dar nepraslinkus, toli gražu, ir naktis dar nepriėjus, toli gražu. (Šypsosi) Bet nedažnai. (Nebesišypso) Tai va, skambutis miegoti, tai kuomet jaučiu, kad jis jau čia pat, ir pasiruošiu nakčiai – (gestas) – va šitokiu būdu, tai kartais aš suklystu – (šypsosi) – bet nedažnai. (Nebesišypso. Vėl tvarkosi, kraustinėja) Kitados manydavau – sakau, kitados manydavau – kad visi šie daiktai – jeigu jie sukraunami į krepšį – per anksti – jei sukraunami per anksti – tai juos galima vėl išsitraukti – jei būtina – jei prireikia – ir taip toliau – vėl ir vėl – atgal į krepšį – atgal iš krepšio – kol skambutis – palieps miegoti. (Nebetvarko, pakelia galvą, šypsosi) Bet ne. (Šypsosi plačiau) Ne ne. (Nebesišypso, vėl tvarko daiktus) Įsivaizduoju, kad šitai – galėtų – pasirodyti keista – tai – ką pasakysiu – tai, ką pasakiau – taip – (ima revolverį) – keista – (gręžiasi dėti revolverį į krepšį) – jeigu – (jau dės revolverį į krepšį, bet stabteli ir atsigręžia veidu į salę) – jeigu – (deda revolverį savo dešinėje, liaujasi kraustyti daiktus, pakelia galvą) – jeigu viskas neatrodytų keista. (Pauzė) Be galo keista. (Pauzė) Niekad nė menkiausios permainos. (Pauzė) Ir tolydžio vis keisčiau ir keisčiau. (Pauzė. Vėl palinksta prie žemės, ima paskutinį daiktą, t. y. dantų šepetėlį, ir pasisuka dėti jį į krepšį, tačiau tuo metu jos dėmesį patraukia kažkoks bruzdesys Vilio pusėje. Ji išsiriečia atgal ir žiūri dešinėn, kas ten vyksta. Pauzė) Nusibodo tūnoti urve, brangusis? (Pauzė) Ką gi, man tai suprantama. (Pauzė) Savo šiaudinukės nepamiršk. (Pauzė) Nebe tas jau esi rėplinėtojas, koks buvai, vargšeli mano. (Pauzė) Ne, nebe tas jau rėplinėtojas, kuriam atidaviau savo širdį. (Pauzė) Rankom ir keliais, balandėli, rankom ir keliais mėgink. (Pauzė) Keliais! Keliais! (Pauzė) Koks gi prakeikimas tas galėjimas judėti. (Akimis seka, kaip Vilis šliaužia iš už kauburio į jos pusę, t.y. į tą vietą, kur jis buvo veiksmo pradžioje) Dar viena pėda, Vili, ir tu jau prie tikslo. (Pauzė, kol ji stebi tą paskutinę pėdą) Va! (Su nemažom pastangom atsigręžia į salę, trinasi sprandą) Vos kaklo neišsinarinau, tavim besigrožėdama. (Trinasi sprandą) Bet verta buvo, tikrai buvo verta. (Persisvėrusi į jo pusę) Žinai, apie ką aš kartkartėmis pasvajoju? (Pauzė) Apie ką aš kartkartėmis pasvajoju, Vili? (Pauzė) Kad tu pereitum gyventi šiapus, kur galėčiau tave matyti. (Pauzė. Vėl veidu į salę) Būčiau visai kita moteris. (Pauzė) Neatpažįstama. (Kiek persisvėrus į jo pusę) Nors kai kada, ateitum šion pusėn kartas nuo karto ir leistum man į tave prisižiūrėti iki valios. (Veidu į salę) Bet tu negali, aš žinau. (Nuleidžia galvą) Žinau. (Pauzė. Pakelia galvą) Ką gi, šiaip ar taip – (žvelgia į dantų šepetėlį, kurį turi rankoj) – dabar jau, turbūt, nedaug belikę – (žvelgia į šepetėlį) – iki skambučio. (Už šlaito pasirodo Vilio pakaušis. Vini prisikišus tyrinėja šepetėlį) Pilnutinai garantuoti... (pakelia galvą)... kas tokio ten buvo? (Pasirodo Vilio ranka su nosine, išskleidžia ją ant galvos, dingsta) Natūralūs gryni... pilnutinai garantuoti... (Pasirodo Vilio ranka su šiaudine skrybėle, uždeda ją pakreiptą ant galvos, dingsta) ...natūralūs gryni... a! meitėlio šeriai. (Pauzė) Tai kas gi iš tikrųjų yra meitėlis? (Pauzė. Grįžteli į Vilį) Kas iš tikrųjų yra meitėlis, Vili, ar žinai, aš tai negaliu prisiminti. (Pauzė. Dar labiau persisveria į jo pusę, maldaujamai) Kas yra meitėlis, Vili, pasakyk, būk geras!

       Pauzė

       VILIS. Kastruota vyriškos giminės kiaulė. (Vini veidas nušvinta) Auginama skerdimui.

       Vini veidas dar labiau nušvinta. Vilis išskleidžia laikraštį, rankos jo nematomos. Viršutiniai pageltusių laikraščio lapų kraštai pasirodo abipus jo galvos. Vini spokso į priekį nušvitusiu veidu

       VINI. Ak, tai bent laiminga diena! Busiu turėjusi dar vieną laimingą dieną! (Pauzė) Vis dėlto, (Pauzė) Bent iki šiol.

       Pauzė. Laiminga Vini veido išraiška dingsta. Vilis verčia lapą. Pauzė. Jis verčia dar vieną lapą. Pauzė

       VILIS. Palankios perspektyvos apsukriam jaunuoliui.

       Pauzė. Vini nusiima skrybėlaitę, pasisuka ir jau dės ją į krepšį, bet stabteli, atsigręžia veidu į priekį. Šypsosi

       VINI. Ne. (Šypsosi plačiau) Ne ne. (Nebesišypso. Vėl užsideda skrybėlaitę, įsmeigia akis į priekį, pauzė) Na o dabar? (Pauzė) Dainuok. (Pauzė) Dainuok savo dainą, Vini. (Pauzė) Ne? (Pauzė) Tai melskis. (Pauzė) Melskis, Vini, kalbėk savo maldą.

       Pauzė. Vilis verčia lapą. Pauzė

       VILIS. Ieškomas žvitrus berniukas.

       Pauzė. Vini tebespokso į priekį. Vilis verčia lapą. Pauzė. Laikraštis dingsta. Ilga pauzė

       VINI. Kalbėk savo senąją maldą, Vini.

       Ilga pauzė

       ANTRASIS VEIKSMAS

       Toks pat scenovaizdis

       Vilis nematomas

       Vini prasmegusi iki kaklo, skrybėlaitė ant galvos, akys užmerktos. Galva, kurios ji jau nebegali nei pakreipti, nei nuleisti, nei pakelti, atgręžta į priekį ir nepajuda per visą veiksmą. Akis judina, kaip nurodyta

       Krepšys ir skėtis kaip buvę. Revolveris guli gerai matomoj vietoj ant kauburio jos dešinėje
       Ilga pauzė

       Garsiai skamba skambutis. Ji tučtuojau atsimerkia. Skambutis nutyla. Ji spokso į priekį
       Ilga pauzė

       VINI. Pasveikinta būk, šventoji šviesa. (Ilga pauzė. Ji užsimerkia. Garsiai skamba skambutis. Ji tučtuojau atsimerkia. Skambutis nuščiūva. Ji spokso į priekį. Ilgai šypsosi. Paskui nebesišypso. Ilga pauzė) Kažkas vis dar mane tebestebi. (Pauzė) Kažkas vis dar manim tebesirūpina. (Pauzė) Štai kas man atrodo nuostabiausia. (Pauzė) Akys žvelgia į mano akis. (Pauzė) Kaipgi ten tos nepamirštamos eilės? (Pauzė. Akys žvelgia į dešinę) Vili. (Pauzė. Garsiau) Vili. (Pauzė. Žvelgia į priekį) Ar dar tebegalima kalbėti apie laiką? (Pauzė) Sakyti, kad jau daug laiko praėjo, Vili, kai tave mačiau. (Pauzė) Kai tave girdėjau. (Pauzė) Tai ar galima sakyti? (Pauzė) Nagi sakoma, ir tiek. (Šypsosi) Senasis stilius! (Nebesišypso) Tiek nedaug bėra dalykų, apie kuriuos gali kalbėti. (Pauzė) Kalbi žmogus apie viską. (Pauzė) Apie visa, ką gali. (Pauzė) Kitados galvojau... (Pauzė) ...sakau, kitados galvojau, kad išmoksiu šnekėtis viena. (Pauzė) Noriu pasakyti – pati sau viena, lyg tyruose. (Šypsosi) Bet ne. (Plačiau šypsosi) Ne ne. (Nebesišypso) Vadinasi, tu tenai esi. (Pauzė) O ne, tu, be abejo, kaip ir kiti, jau nebegyveni, tu, be abejo, numirei, arba išėjai ir palikai mane, kaip ir kiti, tai nesvarbu, tu esi. (Pauzė. Žvelgia kairėn) Krepšys taip pat yra, toks, kaip visada, aš jį matau. (Pauzė. Žvelgia dešinėn) Krepšys yra, Vili, kaip visuomet, savo vietoj, tas krepšys, kurį tu man dovanojai tą dieną... pirkiniams nešti. (Pauzė. Žvelgia į priekį) Tą dieną. (Pauzė) Kokią dieną? (Pauzė) Kitados melsdavausi. (Pauzė) Sakau, kitados melsdavausi. (Pauzė) Taip, turiu prisipažinti, kad melsdavausi. (Šypsosi) Bet dabar ne. (Šypsosi plačiau) Ne ne. (Nebesišypso. Pauzė) Tada... Dabar... kaip visa tai sunkiai įkandama protui. (Pauzė) Visados buvau tokia, kokia esu, ir štai esu tokia nepanaši į tą, kokia buvau. (Pauzė) Esu vienokia, sakau, vienokia esu, paskui kitokia. (Pauzė) Čia vienokia, čia kitokia. (Pauzė) Taip nedaug bėra, ką galima sakyti, tai žmogus ir pasakai viską. (Pauzė) Visa, ką gali. (Pauzė) Ir jokios teisybės niekur nėra. (Pauzė) Mano rankos ir pečiai. (Pauzė) Mano krūtys. (Pauzė) Kokios rankos, kokie pečiai? (Pauzė) Kokios krūtys? (Pauzė) Vili. (Pauzė) Koks Vilis? (Staiga karštai teigdama) Mano Vilis! (Žvelgia į dešinę, šūkteli) Vili! (Pauzė. Garsiau) Vili! (Pauzė. Žvelgia į priekį) Et, tuščia jo, nežinoti, tikrai nežinoti iki galo, tai didelė malonė, štai visa, ko aš trokštu. (Pauzė) Taigi... tada... dabar... bukmedžio žaluma... šitai... Čarlis... bučiniai... šitai... visa tai... baisus vargas protui. (Pauzė) Bet manajam jokio vargo. (Šypsosi) Dabar jau ne. (Šypsosi plačiau) Ne ne. (Nebesišypso. Ilga pauzė. Ji užsimerkia. Garsiai skamba skambutis. Ji atsimerkia. Pauzė) Išnyra akys, kurios tarytum užsimerkia ramybėje... kad matytų... ramybėje. (Pauzė) Manosios ne. (Šypsosi) Dabar jau ne. (Šypsosi plačiau) Ne ne. (Nebesišypso. Ilga pauzė) Vili. (Pauzė) Kaip tau atrodo, Vili, gal žemėje nebėra atmosferos? (Pauzė) Kaip tu manai, Vili? (Pauzė) Neturi jokios nuomonės? (Pauzė) Ką gi, panašu į tave, tu juk niekados apie nieką savos nuomonės neturėdavai. (Pauzė) Tai suprantama. (Pauzė) Visiškai. (Pauzė) Žemės rutulys. (Pauzė) Kartais mąstau, (Pauzė) Gal ne visai. (Pauzė) Kažkas vis dar tebepalieka. (Pauzė) Nuo bet ko. (Pauzė) Visada palieka. (Pauzė) Jei išnyktų protas. (Pauzė) Bet jis, žinoma, neišnyks. (Pauzė) Ne iki galo. (Pauzė) Ne manasis. (Šypsosi) Ne dabar. (Šypsosi plačiau) Ne ne. (Nebesišypso. Ilga pauzė) Gal užeis amžinasis šaltis. (Pauzė) Nesiliaująs, pražūtingas šaltis. (Pauzė) Grynas atsitiktinumas, taip aš galvoju, laimingas atsitiktinumas. (Pauzė) Ak taip, didžios malonės, didžios malonės. (Pauzė) O kas dabar? (Ilga pauzė) Veidas. (Pauzė) Nosis. (Nudelbia akis ir šnairuoja į nosį) Galiu ją matyti... (šnairuodama) ...galiukas... šnervės... gyvybės alsavimas... tas išlenkimas, kuriuo tu taip žavėdavaisi... (atkiša lūpas) ...lyg ir lūpos šešėlis... (vėl atkiša) ...jeigu jas ištempiu... (iškiša liežuvį) ...liežuvis, žinoma... kuriuo tu taip žavėdavaisi... jeigu jį iškišu... (vėl iškiša) ...pats galiukas... (Žiūri į viršų) ...lyg ir kakta... antakis... veikiausiai tik įsivaizduoju... (žvelgia į kairę) ...skruostas... ne... (žvelgia į dešinę) ...ne... (išpučia skruostus) ...net jeigu juos išpučiu... (žiūri į kairę, vėl išpučia skruostus) ...ne... jokio raudonio. (Žvelgia į priekį) Štai ir viskas. (Pauzė) Krepšys, žinoma... (žvelgia į kairę) ...gal truputį kaip pro rūką... bet vis dėlto krepšys. (Žvelgia į priekį. Atsainiai) Žemė, aišku, ir dangus. (Žvelgia į dešinę) Skėtis nuo saulės, kurį tu man dovanojai... tą dieną... (pauzė) ...tą dieną... ežeras... meldai. (Žvelgia į priekį. Pauzė) Kokią dieną? (Pauzė) Kokie meldai? (Ilga pauzė. Vini užmerkia akis. Garsiai skamba skambutis. Vini atmerkia akis. Pauzė. Žvelgia į dešinę) Braunikėlis, žinoma. (Pauzė) Tu gi Braunikėlį atsimeni, Vili, aš jį matau. (Pauzė) Braunikėlis yra čia, Vili, šalia manęs. (Pauzė. Garsiai) Braunikėlis yra čia, Vili. (Pauzė. Žvelgia į priekį) Štai ir viskas. (Pauzė) Ką aš be jų veikčiau? (Pauzė) Ką aš be jų veikčiau, kuomet pradingsta žodžiai? (Pauzė) Spoksočiau priekin, suspaudusi lūpas. (Ilga pauzė, kol ji šitaip daro) Negaliu. (Pauzė) Ak taip, didžios malonės, didžios malonės. (Ilga pauzė. Tyliai) Kartais girdžiu garsus. (Klausosi. Paskui įprastu balsu) Bet nedažnai. (Pauzė) Tai palaima, garsai yra palaima, jie man padeda... prastumti dieną. (Šypsosi) Senasis stilius! (Nebesišypso) Taip, laimingos tos dienos, kai esti garsų. (Pauzė) kai aš girdžiu garsus. (Pauzė) Kitados manydavau... (pauzė) ...sakau, kitados manydavau, kad jie mano galvoje. (Šypsosi) Bet ne, (Šypsosi plačiau) Ne ne. (Nebesišypso) Tai buvo gryna logika. (Pauzė) Protas. (Pauzė) Proto dar nesu praradusi. (Pauzė) Kol kas dar ne. (Pauzė) Ne visiškai. (Pauzė) Šis tas paliko. (Pauzė) Garsai. (Pauzė) Lyg koks tykus... byrėjimas, vos girdimas... irimas. (Pauzė. Tyliai) Tai daiktai, Vili. (Pauzė. Įprastu balsu) Krepšio viduj, lauke aplink krepšį. (Pauzė) Taip taip, daiktai turi savo gyvenimą, aš visada šitai sakau, daiktai turi gyvenimą. (Pauzė) Tarkim, mano veidrodis, aš jam nereikalinga. (Pauzė) Skambutis. (Pauzė) Jis rėžia skaudžiai, kaip peilis. (Pauzė) Kaip grąžtas. (Pauzė) Nebandyk nuduoti, kad jo negirdi. (Pauzė) Kaip dažnai... (pauzė) ...sakau, kaip dažnai tardavau sau, nuduok, Vini, nuduok negirdinti skambučio, nepaisyk tu jo, miegok sau ir atsibusk, miegok ir atsibusk, kada tinkama, atsimerk ir užsimerk, kada panorėsi, arba taip, kaip tau patogiausia. (Pauzė) Atsimerk ir užsimerk, Vini, atsimerk ir užsimerk, visados tas pats. (Pauzė) Bet ne! (Šypsosi) Dabar ne. (Šypsosi plačiau) Ne ne. (Nebesišypso, Pauzė) Kas dabar? (Pauzė) Kas dabar, Vili? (Ilga pauzė) Dar yra, aišku, mano pasakojimas, kai jau nieko kito nebelieka. (Pauzė) Gyvenimas. (Šypsosi) Ilgas gyvenimas. (Nebesišypso) Prasideda įsčiose, kur kitados prasidėdavo gyvybė, Mildreda prisimena, ji prieš mirdama prisimins įsčias, prisimins motinos įsčias. (Pauzė) Dabar ji jau kokių ketverių ar penkerių metų ir neseniai gavo dovanų didelę vaškinę lėlę. (Pauzė) Su visais drabužiais, pilnas komplektas. (Pauzė) Batukai, kojinytės, apatinukas, kelnaitės, rauktas sijonėlis, pirštinaitės. (Pauzė) Balto tinkliuko. (Pauzė) Balta šiaudinė skrybėlaitė su gumine juostele pasmakrėj. (Pauzė) Karolių vėrinukas. (Pauzė) Maža paveiksluota knygutė, su pasakom, spausdinta, ją galima Lėlytei pakišti po pažasčia, kada vediesi pasivaikščioti. (Pauzė) Mėlyno krištolo akys, kurios atsimerkia ir užsimerkia. (Pauzė. Pasakojamu tonu) Saulė dar nebuvo patekėjusi, kuomet Mili atsikėlė, nusileido stačiais... (pauzė) ...užsimetė naktinius baltinius, nusileido visiškai viena stačiais mediniais laiptais, atbula ant visų keturių, nors jai buvo uždraudę tai daryti, ir įėjo į... (pauzė) ...ant pirštų galų nušlepsėjo per tylų koridorių, įėjo į vaikų kambarį ir pradėjo nurenginėti Lėlytę. (Pauzė) Palindo po stalu ir pradėjo nurenginėti Lėlytę. (Pauzė) Vis ją... bardama. (Pauzė) Staiga pelė – (Ilga pauzė) Tvardykis, Vini. (Ilga pauzė. Šaukdama) Vili! (Pauzė. Garsiau) Vili! (Pauzė. Švelniai priekaištaudama) Tavo elgesys pastaruoju laiku kartais man atrodo labai keistas, Vili, niekada nemaniau, kad galėtum tyčia būti toks žiaurus. (Pauzė) Keistas? (Pauzė) Ne. (Šypsosi) Čia tai ne. (Šypsosi plačiau) Dabar jau ne. (Nebesišypso) Ir vis dėlto... (staigiai sunerimusi) Tikiuosi, kad neatsitiko nieko blogo. (Žvelgia į dešinę, garsiai) Ar viskas gerai, brangusis? (Pauzė. Žvelgia į priekį. Pati sau) Dieve duok, kad tik jis nebūtų įlindęs priekin galva! (Žvelgia į dešinę, garsiai) Tu ten neužkliuvai, Vili? (Pauzė. Taip pat garsiai) Tu ten neįstrigai, Vili? (Žvelgia į priekį, susirūpinusi) Gal jis visą tą laiką šaukiasi pagalbos, o aš jo negirdžiu! (Pauzė) Žinoma, aš girdžiu šaukiant. (Pauzė) Bet tie šauksmai veikiausiai tik mano galvoj. (Pauzė) Nejau gali būti, kad... (Pauzė. Įsitikinusi) Ne ne, mano galva visados buvo pilna šauksmų. (Pauzė) Vos girdimų, nesuprantamų šauksmų. (Pauzė) Čia jie priartėja. (Pauzė) Čia nutolsta. (Pauzė) Tarytum vėjui pučiant. (Pauzė) Štai kas man atrodo nuostabiausia. (Pauzė) Jie nuščiūva. (Pauzė) Ak taip, didžios malonės, didžios malonės. (Pauzė) Diena dabar jau gerokai įpusėjusi. (Šypsosi. Šypsena dingsta) Ir vis dėlto gal dar per anksti man dainuoti. (Pauzė) Dainuoti per anksti yra pragaištinga, aš visada tai sakau. (Pauzė) Kita vertus, paskiau gali per ilgai uždelsti. (Pauzė) Pasigirsta skambutis miegoti, o žmogus dar nedainavai. (Pauzė) Visa diena slinko – (šypteli, šypsena dingsta) – ir praslinko, visiškai praslinko, ir nebuvo jokios dainos, nei šiokios, nei anokios. (Pauzė) Čia tai problema. (Pauzė) Žmogus negali dainuoti... šiaip sau dainuoti, ne. (Pauzė) Daina pati atplaukia prie lūpų, tu nė nežinai kodėl, bet laikas netinkamas, ir tu ją užgniauži. (Pauzė) Tu sakai, va dabar tai metas, dabar arba niekada, ir negali. (Pauzė) Negali dainuoti, ir tiek. (Pauzė) Nė vienos gaidos. (Pauzė) Dar toks dalykas, Vili, sykį jau palietėm šią temą. (Pauzė) Liūdesys po dainavimo. (Pauzė) Ar tau pažįstamas toks jausmas, Vili? (Pauzė) Iš savo gyvenimo patirties. (Pauzė) Ne? (Pauzė) Liūdesį po intymių lytinių santykių tai mes pažįstame, kaipgi. (Pauzė) Čia tu net su Aristoteliu būtum vienos nuomonės, Vili, taip aš galvoju. (Pauzė) Taip, žmogus žinai, kad taip bus, ir esi pasiruošęs. (Pauzė) Bet po dainavimo... (Pauzė) Trunka tas, aišku, neilgai. (Pauzė) Štai kas man atrodo nuostabiausia. (Pauzė) Kad jis greit išblėsta. (Pauzė) Kaipgi ten skamba tos meistriškos eilės? (Pauzė) Tu manęs neminėk, tegu ta-ta-ta-ta nebetemdo ta-ta-ta šešėliu niūriu... tu manęs neminėk... tegu širdgėla ta... tik linksmai nusijuok... tu manęs neminėk... neklausyk, negirdėk... tik džiugiai nusijuok... tik linksmai uždainuok... (Pauzė. Atsidususi) Pamiršti žmogus savo klasikus. (Pauzė) Na, ne visus. (Pauzė) Dalį. (Pauzė) Dalis palieka. (Pauzė) Štai kas man atrodo nuostabiausia, dalis tų klasikų palieka, kad galėtum prastumti dieną. (Pauzė) Ak taip, didžios malonės, didžios malonės. (Pauzė) O dabar? (Pauzė) O dabar, Vili? (Ilga pauzė) Kviečiu, kad prieš mano sielos akis pasirodytų... misteris Šaueris – arba Kukeris. (Ji užsimerkia. Garsiai skamba skambutis. Ji atsimerkia. Pauzė) Susikabinę rankomis, laisvose rankose krepšiai. (Pauzė) Jau pražygiavę... gerą galą gyvenimo. (Pauzė) Nebe jauni, dar ne seni. (Pauzė) Stovi sau ir vėpso į mane. (Pauzė) Savo laiku, sako jis, turėjo būti visai nešpetna krūtinė. (Pauzė) Ir pečių, sako jis, kitados esu prastesnių matęs. (Pauzė) Kažin ar ji tebejaučia savo kojas? sako jis. (Pauzė) Kažin ar jos kojos tebėra gyvos? sako jis. (Pauzė) Ar ji ten žemai nuoga ar apsivilkusi? sako jis. (Pauzė) Paklausk, sako jis, man tai sarmata. (Pauzė) Paklausti ją ko? sako ji. (Pauzė) Ar tebėra gyvos jos kojos. (Pauzė) Ar ji ten žemai nuoga ar apsivilkusi. (Pauzė) Pats klausk, sako ji. (Pauzė. Staiga įniršusi) Paleisk mane, dėl dievo meilės, ir atsikabink, tučtuojau atsikabink! (Pauzė. Tokiu pat balsu, įniršusi) Atsikabink, po paraliais! (Šypsosi) Bet ne. (Šypsosi plačiau) Ne ne. (Nebesišypso) Matau, kaip jie tolsta. (Pauzė) Susikabinę rankomis – ir su krepšiais. (Pauzė) Vos beįžiūriu. (Pauzė) Dabar visai pranyko. (Pauzė) Paskutiniai žmogiški padarai – kurie čionai buvo užklydę. (Pauzė) Iki šiol. (Pauzė) O dabar? (Pauzė. Tyliai) Pagelbėk. (Pauzė. Tyliai) Pagelbėk, Vili. (Pauzė. Tyliai) Ne? (Ilga pauzė. Pasakojamu tonu) Staiga pelė užšoko jai ant šlaunelės, ir Mildreda persigando, paleido Lėlytę iš rankų ir ėmė klykti – (Vini staiga suspinga) ir klykė ir klykė – (Vini du sykius klykteli) – klykė ir klykė ir klykė ir klykė, kol visi subėgo, visi vienais naktiniais baltiniais – tėtis, mamytė, auklė ir... senoji Enė – pažiūrėti, kas ten atsitiko... (Pauzė) ...kas ten viešpatie dieve atsitiko. (Pauzė) Per vėlai. (Pauzė) Per vėlai. (Ilga pauzė. Vos girdimai) Vili. (Pauzė. Įprastu balsu) Tuščia jo, dabar jau nedaug, Vini, nedaug beliko iki skambučio miegoti. (Pauzė) Tada gali užmerkti akis, tada privalai užmerkti akis – ir būti užsimerkusi. (Pauzė) Kam vėl visa tai kartoti. (Pauzė) Kitados galvodavau... (pauzė) ...sakau, kitados galvodavau, kad viena sekundės dalelytė ničnieku nesiskiria nuo sekančios. (Pauzė) Kitados sakydavau... (pauzė) ...sakau, kitados sakydavau, Vini, tu esi nekintanti, viena sekundės dalelytė ničnieku nesiskiria nuo sekančios. (Pauzė) Kam vėl visa tai traukti iš atminties? (Pauzė) Tiek nedaug yra dalykų, kuriuos žmogus gali traukti iš atminties, kad trauki viską. (Pauzė) Visa, ką gali. (Pauzė) Man skauda sprandą! (Pauzė. Staigiai įširdusi) Man skauda sprandą! (Pauzė) Va, dabar geriau. (Irzlokai) Viskas su saiku. (Ilga pauzė) Neturiu daugiau ką beveikti. (Pauzė) Nei ką besakyti. (Pauzė) Bet daugiau pasakyti privalau. (Pauzė) Va kur problema. (Pauzė) Ne, pasaulyje turi kažkas pajudėti, aš toliau nebeištūrėsiu. (Pauzė) Koks zefyras. (Pauzė) Koks dvelktelėjimas. (Pauzė) Kaip ten tos nemirtingos eilės? (Pauzė) Jau galėjo būti užstojusi amžinoji tamsa. (Pauzė) Juoda naktis be galo be krašto. (Pauzė) Tik atsitiktinumas, manau, laimingas atsitiktinumas. (Pauzė) Ak taip, malonės su kaupu. (Ilga pauzė) O kas dabar? (Pauzė) Kas dabar, Vili? (Ilga pauzė) Toji diena. (Pauzė) Rausvas putojantis šampanas. (Pauzė) Lieknos taurelės. (Pauzė) Išėjo paskutinis svečias. (Pauzė) Paskutinis tostas, kada kūnas glaudžiasi prie kūno. (Pauzė) Tas žvilgsnis. (Ilga pauzė) Kokia diena? (Ilga pauzė) Koks žvilgsnis? (Ilga pauzė) Girdžiu šaukiant. (Pauzė) Dainuok. (Pauzė) Dainuok savo seną dainą, Vini.

       Ilga pauzė. Staiga Vini suklūsta. Akys nukrypsta dešinėn. Iš už dešiniojo kauburio šlaito pasirodo Vilio galva. Jis keturpėsčias, pritrenkiančiai išsipustęs – cilindras, vizitinis švarkas, dryžuotos kelnės ir t.t., rankose baltos pirštinės. Labai ilgi vešlūs balti ūsai, tarytum seno aukšto karininko. Jis stabteli, įsispokso į priekį, susiglosto ūsus. Visiškai išlenda iš už kauburio, atsigręžia kairėn, stabteli, žvelgia į Vini. Visom keturiom atsibogina į vidurį, stabteli, atgręžia galvą į salę, spokso į priekį, glostosi ūsus, tvarko kaklaryšį, pasitaiso cilindrą, dar kiek pasistūmėją į priekį, stabteli, nusiima cilindrą ir pakreipia žvilgsnį į Vini. Dabar jis netoli centro, jai matomame plote. Nebeįstengdamas ilgai būti iškelta galva, nudelbia akis žemėn

       VINI (salonų damos tonu). Ak, koks netikėtas malonumas! (Pauzė) Primena man dieną, kada tu inkšdamas atėjai prašyti mano rankos! (Pauzė) Aš dievinu tave, Vini, būk mano. (Jis pakelia akis) Gyvenimas be manosios Vin žiauri kančia. (Ji pradeda kikenti) Betgi ir išsidabinai tu, yra į ką akis paganyti! (Kikena) O kurgi gėlės? (Pauzė) Kurios šiandieną šypsosi. (Vilis nuleidžia galvą) Kas ten tau ant sprando, bene piktvotė? (Pauzė) Žiūrėk tik, neužleisk, Vili, kol ji dar tavęs nepririetė. (Pauzė) Kur tu visą tą laiką buvai? (Pauzė) Ką tu visą tą laiką veikei? (Pauzė) Persirenginėjai? (Pauzė) Argi negirdėjai, kaip aš šaukiausi tavęs? (Pauzė) Gal buvai įstrigęs savo urve? (Pauzė. Jis pakelia galvą, žvelgia aukštyn) Va šitaip gerai, Vili, žiūrėk į mane. (Pauzė) Pasotink savo senas akis, Vili. (Pauzė) Ar dar kas nors tebėra užsilikę? (Pauzė) Kas nors užsilikę? (Pauzė) Ne? (Pauzė) Tu gi žinai, aš negalėjau savęs kaip reikiant žiūrėti. (Jis nuleidžia galvą) Tave tai dar galima atpažinti, nors truputį. (Pauzė) Gal tu sumanei dabar persikelti čionai, į šią pusę... bent neilgam? (Pauzė) Ne? (Pauzė) Tik trumpas vizitas? (Pauzė) Apkurtai tu, Vili, ar ką? (Pauzė) Nebylys pasidarei? (Pauzė) Žinau, tu niekados nebuvai mėgėjas kalbėti. Aš tave dievinu, Vini, būk mano, ir daugiau nuo tos dienos ničnieko, vien tik pikantiškos nuotrupos iš iliustruoto savaitraščio. (Žvelgia į priekį. Pauzė) Tiek jau to, bene čia svarbu, štai ką aš visados sakau, šiaip ar taip diena bus buvusi laiminga, dar viena laiminga diena. (Pauzė) Nedaug beliko laukti, Vini, (Pauzė) Girdžiu šaukiant. (Pauzė) Ar tu kada girdi šaukiant, Vili? Ne? (Vėl žvelgia į Vilį) Vili. (Pauzė) Pažvelk dar į mane, Vili. (Pauzė) Dar sykį, Vili. (Jis pakelia akis. Jinai laimingu balsu) O! (Pauzė. Vini sukrėsta) Kas gi tave kamuoja, Vili, dar niekad nemačiau tokios veido išraiškos! (Pauzė) Užsidėk skrybėlę, brangusis, čia saulė kalta, kam tos ceremonijos, aš dėl to nepyksiu. (Jis numeta skrybėlę ir pirštines ir pradeda ropoti kauburio šlaitu pas ją į viršų. Nušvitusi) Ak, tik pažiūrėkit, neįtikėtina! (Jis stabteli, viena ranka laikydamasis už kauburio, kabarojasi aukštyn) Nagi, brangusis, pirmyn, dar pasispausk, duok garo, aš tau šauksiu ir drąsinsiu. (Pauzė) Ar tu manęs užsigeidei, Vili... ar gal ko kito? (Pauzė) Ar tu nori mano veidą paliesti... dar sykį? (Pauzė) Ar tu bučinio užsigeidei, Vili... ar gal ko kito? (Pauzė) Buvo metas, kai aš būčiau galėjusi tau ranką ištiesti. (Pauzė) O prieš tai dar buvo metas, kada ištiesdavau tau ranką. (Pauzė) Tau visada verkiant reikėjo rankos, Vili. (Jis čiūžteli atgal į kauburio papėdę ir lieka gulėti kniūbsčias) Bumpt! (Pauzė. Jis pasikelia ant rankų ir kojų, pasuka veidą į ją) Pamėgink dar kartą, Vili, aš tau šauksiu ir drąsinsiu. (Pauzė) Nežiūrėk į mane šitaip! (Pauzė. Įsiaudrinusi) Nežiūrėk į mane šitaip! (Pauzė. Tyliai) Ar tu iš galvos išėjai, Vili? (Pauzė. Vėl tyliai) Seno vargšo savo proto netekai, Vili?

       Pauzė

       VILIS (vos girdimai) Vin.

       Pauzė. Vini žvelgia į priekį. Jos veidas švinta – sulig kiekviena akimirka vis labiau

       VINI. Vin! (Pauzė) Ak, ši diena tikrai yra laiminga diena, būsiu turėjusi dar vieną laimingą dieną! (Pauzė) Nepaisant visko. (Pauzė) Bent iki šiol.

       Pauzė. Bando niūniuoti dainos pradžią, paskui tyliai užtraukia melodiją, kuri girdėjosi iš grojančios skrynelės

       Valso aidas
       Tyliai sklaidos –
       Aš myliu!
       Naktį dieną
       Šauksiu viena –
       Aš myliu!
       Supa valso vilnys
       Ilgesiu tyliu...
       Tavo akys
       Man pasakė –
       Aš myliu!

       Pauzė. Laiminga Vini veido išraiška pranyksta. Ji užmerkia akis. Garsiai skamba skambutis. Ji atsimerkia. Šypsosi, spoksodama į priekį. Šypsodamasi nukreipia žvilgsnį į Vilį, kuris tebestovi keturpėsčias ir žvelgia į ją. Vini šypsena dingsta. Jiedu žvelgia į vienas kitą

       Ilga pauzė

       Versta iš: Samuel Beckett. DRAMATISCHE DICHTUNGEN, BAND 2 Englische originalfassungen Suhrkamp Verlag, 1964