DVIEJŲ VEIKSMŲ PJESĖ

       VEIKĖJAI
       Vini, moteriškė maždaug penkiasdešimties
       Vilis, vyriškis maždaug šešiasdešimties

       PIRMASIS VEIKSMAS

       Išdegusi žolė plyti per visą scenos erdvę. Viduryje iškilęs neaukštas kauburys, kurio šlaitai palengva žemėja į šonus ir į priekį; statesnis tik scenos gilumon besileidžiantis, žiūrovui nematomas šlaitas. Kuo daugiau paprastumo ir simetrijos

       Akinanti šviesa

       Foninė dekoracija natūralistiškai vaizduoja bekraštę plynę, kuri tolumoje sueina su tokiu pat plynu dangum be debesų

       Į kauburį pačiame jo centre iki juosmens susmegusi  V i n i. Maždaug penkiasdešimties metų, gerai išsilaikiusi, pageidautina, kad būtų blondinė; putli, rankos ir pečiai nuogi, suknelė plačiai iškirpta, pilna krūtinė, karolių vėrinukas. Ji miega, padėjusi galvą ant ištiestų rankų. Šalia kairėje didelis krepšys – su tokiais einama apsipirkti, – o dešinėje suskleidžiamas skėtis nuo saulės; dabar skėtis suskleistas, ir iš kauburio kyšo riesta jo rankena

       Dešinėje, už jos, kauburio paslėptas, miega  V i l i s

       Ilga pauzė. Šaižiai sučirškia skambutis, skamba kokią dešimtį sekundžių, paskui nutyla. Ji nesijudina. Pauzė. Dar šaižesnis skambutis, dabar skamba kokias penkias sekundes. Ji pabunda. Skambutis liaujasi skambėjęs. Ji pakelia galvą, spokso į priekį. Ilga pauzė. Ji atsitiesia, rankomis įsiremia į žemę, užverčia galvą ir spokso į zenitą. Ilga pauzė

       VINI (įsmeigusi akis į zenitą). Dar viena dangiška diena. (Pauzė. Galva grįžta į ankstesnę padėtį, akys vėl spokso į priekį. Pauzė. Sudeda rankas prie krūtinės, užmerkia akis. Lūpos be garso šnabžda maldą, maždaug dešimt sekundžių. Paskiau lūpos nebejuda, rankos tebelieka sudėtos. Tyliai) Vardan viešpaties mūsų Jėzaus Kristaus amen. (Atmerkia akis, rankomis vėl atsiremia į žemę. Pauzė. Vėl sudeda rankas prie krūtinės, užmerkia akis, lūpos vėl be garso šnabžda maldą, maždaug penketą sekundžių. Tyliai) Per amžių amžius amen. (Atmerkia akis, rankomis vėl atsiremia į žemę. Pauzė) Pradėk. Vini. (Pauzė) Pradėk, Vini, savo dieną. (Pauzė. Ji pasisuka prie krepšio ir, nepajudinusi iš vietos, rausiasi jame, ištraukia dantų šepetuką, vėl rausiasi, ištraukia visai jau suplotą dantų pastos tūbelę, atsigręžia į priekį, atsuka tūbelės dangtuką, deda jį ant žemės, vargais negalais išspaudžia ant šepetuko purslą pastos, viena ranka laiko tūbelę, su kita valosi dantis. Varžosi spjaudyti čia pat, todėl sukasi dešinėn, lenkiasi atgal, kad galėtų spjauti už kauburio. Šitaip nusigręžusi pamato Vilį. Išspjauna. Dar labiau išsiriečia ir žvelgia žemyn. Garsiai) Ū-hū-hū-ū-ū! (Pauzė. Garsiau) Ū-hū-hū-ū-ū! (Pauzė. Švelniai šypsodamasi, vėl atsigręžia į priekį, padeda šepetuką) Vargšas Vilis – (žiūrinėja tūbelę, šypsena dingsta) – baigiasi – (dairosi dangtelio) – na va – (randa dangtelį) – nieko nepadarysi – (užsuka dangtelį) – senas daiktas – (padeda tūbelę) – dar vienas senas daiktas – (gręžiasi prie krepšio) – ir nėra čia jokio vaisto – (rausiasi krepšyje) – jokio vaisto – (išsitraukia nedidelį veidrodį, atsigręžia į salę) – taigi – (žiūri veidrodyje savo dantis) – vargšas mielas Vilis – (nykščiu baksnoja viršutinius priekinius dantis; neaiškiai) – viešpatie! – (pakelia viršutinę lūpą, kad galėtų apžiūrėti dantenas; neaiškiai) – dieve mano! – (perkreipia burną į vieną pusę, išsižioja; neaiškiai) – tiek jau to – (perkreipia burną į kitą pusę, išsižioja; neaiškiai) – vis taip pat – (patikrinimas baigėsi, ji vėl kalba aiškiai) – nei geriau, nei blogiau – (padeda veidrodį) – jokių permainų – (šluostosi pirštus į žolę) – jokio skausmo – (dairosi šepetuko) – beveik jokio – (ima šepetuką) – tai didelis dalykas – (tyrinėja šepetuko kotelį) – nežinia nė su kuo palyginti – (tyrinėja šepetuko kotelį, skaito) – gryni... kas? – (pauzė) – kas? – (padeda šepetuką) – taigi va – (gręžiasi prie krepšio) – vargšas Vilis – (rausiasi krepšyje) – nebėra jokio šišo – (rausiasi) – niekam – (išsitraukia akinius su dėklu) – jokio noro (veidu į salę) – gyvent – (išsiima akinius iš dėklo) – vargšas mielas Vilis – (padeda dėklą) – amžinai vien tik miegotų – (atlenkia akinius) – stebuklinga dovana – (dedasi akinius) – niekas neišmuša iš vėžių – (dairosi dantų šepetuko) – mano nuomone – (ima šepetuką) – visada juk sakiau – (tyrinėja šepetuko kotelį) – kad aš šitaip galėčiau – (žiūrinėja kotelį, skaito) – natūralūs... gryni... kas? – (padeda šepetuką) – visai apžlibau – (nusiima akinius) – tuščia jo – (padeda akinius) – jau ligi šiol – (už liemenėlio ieško nosinės) – man rodosi – (išsiima sulankstytą nosinaitę) – užtektinai prisižiūrėjau – (kresteli ir išskleidžia nosinaitę) – kaipgi ten skamba tos puikios eilės – (šluostosi vieną akį) – ak vargas man, dangau – (šluostosi kitą akį) – matyti, ką dabar matau – (dairosi akinių) – taigi – (ima akinius) – bet kad mačiau, nesigailiu – (pūsdama kvapą ant stiklų, ima juos valyti) – o gal verta gailėtis? – (blizgina) – šventoji šviesa – (blizgina) – išnerk iš tamsybių – (blizgina) – pragariškos šviesos liepsna. (Liaujasi blizginti, pakelia akis į dangų, pauzė, vėl nuleidžia galvą, vėl ima blizginti, paskui nustoja, gręžiasi dešinėn ir žiūri žemyn) Ū-hū-hū-ū-ū! (Pauzė. švelniai šypsodamasi, grįžta į ankstesnę padėtį ir vėl blizgina akinių stiklus. Šypsena dingsta) Stebuklinga dovana – (baigia blizginti akinius, padeda juos) – kad aš šitaip galėčiau – (sulanksto nosinę) – bet ką jau čia – (užsikiša nosinę už liemenėlio) – skųstis negaliu – (dairosi akinių) – ne ne – (ima akinius) – skųstis nevalia – (pakelia akinius, žvelgia pro vieną stiklą) – tiek daug už ką turiu būti dėkinga – (žvelgia pro kitą akinių stiklą) – jokio skausmo – (dedasi akinius) – bemaž jokio – (dairosi dantų šepetuko) – nuostabus tai dalykas – (ima šepetuką) – nežinia nė su kuo palyginti – (tyrinėja šepetuko kotelį) – kartais lengvai galvą susopa – (tyrinėja kotelį, skaito) – garantuoti... natūralūs... gryni... kas? – (prisikišusi žiūri) – natūralūs gryni... – (išsitraukia nosinaitę iš už liemenėlio) – taigi – (kresteli ir išskleidžia nosinaitę) – kartais nepikta migrena – (pradeda šluostyti šepetuko kotelį) – užeina – (šluostydama) – paskiau praeina – (mechaniškai šluostydama) – taigi – (šluostydama) – tokios malonės – (šluostydama) – didžios malonės – (nebešluosto, įsmeigia akis tuštumon; trūkčiojančiu balsu) – galgi ne veltui meldžiuosi – (pauzė; tokiu pat balsu) – vos prabudus rytą – (pauzė; tuo pat balsu) – vakare, prieš miegą – (palinkusi, vėl šluosto, paskui nustoja, pakelia galvą, aprimusi, šluostosi akis, sulanksto nosinaitę, užsikiša atgal už liemenėlio, tyrinėja šepetuko kotelį, skaito) – pilnutinai garantuoti... natūralūs gryni... – (žiūri prisikišus) – natūralūs gryni... (Nusiima akinius, padeda juos, padeda šepetuką, spokso į tuštumą) Seni dalykai. (Pauzė) Senos akys. (Ilga pauzė) Nagi, Vini, tęsk toliau. (Dairosi, pamato skėtį nuo saulės, ilgokai į jį žiuri, paskui paima ir ištraukia iš makšties nelauktai didelę rankeną. Laikydama skėtį už smaigalio dešinėj rankoj, ji išsiriečia pro dešinį petį ir atsilošia, kad pamatytų apačioje gulintį Vilį) Ū-hū-hū-ū! (Pauzė) Vili! (Pauzė) Stebuklinga dovana. (Trenkia jam su skėčio rankena) Kad aš šitaip galėčiau. (Trenkia dar sykį. Skėtis išsprūsta jai iš rankų ir nukrinta už kauburio. Neregima Vilio ranka tučtuojau grąžina jai skėtį) Ačiū, brangusis. (Perima skėtį į kairę ranką, vėl atsigręžia į salę ir apžiūrinėja savo dešiniosios rankos plaštaką) Drėgna. (Vėl paima skėtį dešine ranka, apžiūrinėja kairiosios rankos plaštaką) Ką gi, vis taip pat. (Pakelia galvą, žvaliai) Nei geriau, nei blogiau, jokių pakitimų. (Pauzė. Tokiu pat žvaliu balsu) Jokio skausmo. (Gręžiasi atgal, norėdama žvilgterti žemyn į Vilį; skėtį, kaip ir anksčiau, laiko už smaigalio) Tik susimildamas vėl man neužmik, galiu tavęs prisireikti. (Pauzė) Nieko tokio skubaus, nieko skubaus, tik labai tave prašau, neįsirausk vėl į savo migį. (Atsigręžia į salę, padeda skėtį, žiūrinėja kartu abi plaštakas, šluostosi jas į žolę) Gal vis dėlto bus mažumą pablukę. (Palinksta prie krepšio, rausiasi jame, išsitraukia revolverį, pakelia jį aukštyn, paskubom bučiuoja, deda atgal į krepšį, vėl rausiasi, išsitraukia apytuštį buteliuką su raudonais vaistais, atsigręžia į priekį, dairosi akinių, užsideda juos, skaito užrašą ant buteliuko) Depresija... apatija... apetito stoka... kūdikiams... vaikams... suaugusiems... šešis nekupinus... valgomuosius šaukštus kas dieną – (pakelia galvą, šypsosi) – senasis stilius! – (nebesišypso, nuleidžia galvą, skaito) – kas dieną... prieš valgį ir... po valgio... tučtuojau... (žiūri prisikišus) ...teigiamai veikia. (Nusiima akinius, padeda juos, ištiesusi ranką kelia buteliuką aukštyn, kad pamatytų, kiek ten dar liko, atsuka dangtelį, užvertus galvą, išgeria skystimą iki dugno ir buteliuką su dangteliu sviedžia į Vilio pusę. Girdėti dūžtant stiklą) Va šitaip tai geriau! (Pasisuka prie krepšio, rausiasi jame, išsitraukia lūpų pieštuką, atsigrįžta į priekį, žiūrinėja lūpų pieštuką) Baigiasi. (Dairosi akinių) Et, ką čia. (Užsideda akinius, dairosi veidrodžio) Nevalia skųstis. (Ima veidrodį, pradeda dažytis lūpas) Kaipgi ten tos nuostabios eilės? (Dažosi lūpas) Ak toji laimė trapi – (dažosi lūpas) – ak tas sielvartas ta-ra-ra-ra begalinis, (Dažosi lūpas. Sutrukdo Vilis – jis bando sėstis. Ji nuleidžia pieštuką ir veidrodį žemėn, paskui gręžiasi atgal, kad pamatytų, kas ten darosi. Pauzė. Iš už kauburio nuožulnumos pasirodo plikas Vilio pakaušis, jis kruvinas. Vini stumteli akinius aukštyn ant kaktos. Pauzė. Pasirodo Vilio ranka su nosine, išskleidžia nosinę ant pakaušio, dingsta. Pauzė. Ranka pasirodo su šiaudine skrybėle, apjuosta dvispalviu kaspinu, kokius mėgsta klubų nariai, uždeda skrybėlę truputį ant šono, dingsta. Pauzė. Vini, dar labiau išsirietusi, atsilošia ir žiūri žemyn) Apsimauk apatines kelnes, brangusis, kitaip visai nusisvilinsi. (Pauzė) Ne? (Pauzė) Ak, štai kas, tau dar liko to tepalo. (Pauzė) Gerai įsitrink, brangusis. (Pauzė) Na, o dabar kitą. (Pauzė. Ji atsigręžia ir spokso priešais save. Laiminga veido išraiška) O, prasideda dar viena laiminga diena! (Pauzė. Laiminga veido išraiška pranyksta. Vini nuleidžia akinius ant nosies ir vėl dažosi lūpas. Vilis išskleidžia laikraštį, jo rankų nematyti. Pageltusių laikraščio lapų kraštai kyšo abipus jo galvos. Vini baigia dažytis lūpas ir, laikydama veidrodį kiek atokiau, žiūrinėja jas) Vėliavų purpuras. (Vilis verčia laikraščio lapą. Vini padeda lūpų pieštuką ir veidrodį, pasisuka prie krepšio) Mirtinai išblyškusios vėliavos.

       Vilis verčia lapą. Vini rausiasi krepšyje, išsitraukia puošnią skrybėlaitę be brylių, sumaigyta plunksna, atsigręžia priekin, ištiesina skrybėlaitę, išlygina plunksną, kelia skrybėlaitę ir jau dėsis ją ant galvos, bet stabteli, išgirdusi Vilį skaitant

       VILIS. Jo reverencija didžiai maloningasis tėvas Kristuje daktaras Karolius Hanteris rastas negyvas vonioj.

       Pauzė

       VINI (įsmeigusi žvilgsnį priekin, su skrybėlaite rankoje, visa paskendusi prisiminimuose). Čarlis Hanteris. (Pauzė) Užmerkiu akis – (nusiima akinius ir užsimerkia, skrybėlaitė vienoj rankoj, akiniai kitoj; Vilis verčia lapą) – ir vėl sėdžiu jam ant kelių Borou-Grin sode, už namo, bukmedžio paunksmėje. (Pauzė. Atsimerkia, užsideda akinius, sukioja rankose skrybėlaitę) Ak tie laimingi prisiminimai!

       Pauzė. Kelia skrybėlaitę prie galvos, bet vėl stabteli, išgirdusi Vilį skaitant

       VILIS. Palankios perspektyvos apsukriam jaunuoliui.

       Pauzė. Ji kelia skrybėlaitę prie galvos, stabteli, nusiima akinius, įsispokso į priekį; skrybėlaitė vienoj rankoj, akiniai kitoj

       VINI. Pirmasis mano balius! (Ilga pauzė) Antrasis mano balius! (Ilga pauzė. Užsimerkia) Pirmasis mano bučinys! (Pauzė. Vilis verčia lapą. Vini atsimerkia) Toks misteris Džonsonas, arba Džonstonas, o gal dar teisingiau reikėtų tarti Džonst o u n a s. Labai vešlių ūsų, labai tamsaus gymio. (Dievindama) Vos ne kaip imbiras! (Pauzė) Sodo sandėliuky, nors niekaip negaliu įsivaizduoti, kieno tas sandėliukas buvo. Mes neturėjome sandėliuko, ir jis tikriausiai irgi sandėliuko neturėjo. (Užsimerkia) Matau ant vienas kito sukrautus puodus gėlėms. (Pauzė) Susiraizgiusių plaušinių virvių kamuolius. (Pauzė) Vis labiau tirštėjančias sutemas tarp medinių sijų.

       Pauzė. Ji atsimerkia, užsideda akinius, kelia skrybėlaitę ant galvos, bet stabteli, nes Vilis skaito

       VILIS. Ieškomas žvitrus berniukas.

       Pauzė. Vini skubėdama užsideda skrybėlaitę, dairosi veidrodžio, Vilis verčia lapą. Vini ima veidrodį, žiūrinėja skrybėlaitę, padeda veidrodį, pasisuka prie krepšio. Laikraštis dingsta. Vini rausiasi krepšyje, išsitraukia didinamąjį stiklą ir atsigręžia į priekį, dairosi dantų šepetuko. Laikraštis vėl pasirodo, dabar jau sulankstytas, juo tarytum vėduokle vėdinamas Vilio veidas, ranka nematoma. Vini ima dantų šepetuką ir tyrinėja jo kotelį pro didinamąjį stiklą

       VINI. Pilnutinai garantuoti... (Vilis paliauja vėsintis) ...natūralūs gryni... (Pauzė. Vilis vėl vėsinasi. Vini žiūri prisikišus, skaito) pilnutinai garantuoti... (Vilis paliauja vėsintis) ...natūralūs gryni... (Pauzė. Vilis vėl vėsinasi. Vini padeda didinamąjį stiklą ir šepetuką, iš už liemenėlio išsitraukia nosinaitę, nusiima akinius ir blizgina jų stiklus, užsideda akinius, dairosi didinamojo stiklo, ima jį ir blizgina, padeda stiklą, dairosi šepetuko, ima šepetuką ir nušluosto kotelį, padeda šepetuką, užsikiša nosinaitę atgal už liemenėlio, dairosi didinamojo stiklo, ima stiklą, dairosi šepetuko, ima šepetuką ir tyrinėja kotelį pro didinamąjį stiklą) Pilnutinai garantuoti... (Vilis nebesivėsina) ...natūralūs gryni... (Pauzė. Vilis vėl vėsinasi) ...meitėlio... (Vilis paliauja vėsintis, pauzė) ...šeriai. (Pauzė. Vini padeda didinamąjį stiklą ir šepetuką, laikraštis dingsta. Vini nusiima akinius, padeda juos, įsispokso į tuštumą) Meitėlio šeriai. (Pauzė) Tas man ir atrodo nuostabiausia, kad nepraeina nė viena diena – (šypsosi) – senuoju stilium kalbant – (nebesišypso) – bemaž nė viena diena, kad savo žinojimo nepapildytum kokiu atradimu, tegu jis ir labai nežymus, tas atradimas, tik reikia negailėti triūso. (Pasirodo Vilio ranka su atviruku, kurį jis prisikišęs žiūrinėja) Ir jei dėl kokios nesuprantamos priežasties toliau triūsti negali, tuomet belieka užmerkti akis – (ji užsimerkia) – ir laukti ateisiant tos dienos – (atsimerkia) – laimingos dienos, kada prie tiek ir tiek laipsnių išsilydo kūnas ir mėnulio naktis trunka tiek ir tiek valandų. (Pauzė) Tai va kas mane guodžia, kuomet puolu nusiminiman ir gatava pavydėti neprotingam gyvuliui. (Grįžtelėjusi į Vilį) Tikiuos, kad tu sumeti, ką – (pamato atviruką, lenkiasi žemiau) Ką tu ten turi, Vili, gal ir man leistum dirstelti? (Ji nuleidžia ranką žemyn, ir Vilis paduoda jai atviruką. Iš už šlaito iki alkūnės matyti apžėlusi ranka, ji taip ir palieka atkišta, kol atvirukas sugrąžinamas. Vini atsisuka į salę ir žiūrinėja atviruką) Viešpatie dieve, ko tik jie neprasimano! (Dairosi akinių, užsideda juos ir žiūrinėja atviruką) Betgi čia tai jau biauriausia šlykštynė! (Žiūrinėja atviruką) Kiekvieną padorų žmogų vemt verčia! (Vilio pirštai rodo nekantrumą. Vini dairosi didinamojo stiklo, ima jį ir žvelgia į atviruką pro stiklą. Ilga pauzė) O tas sutvėrimas antrame plane, ką gi jis ten išdarinėja? (Žiūri prisikišus) Ak ne, iš tikro! (Vilio pirštai juda nekantraudami. Vini paskutinį kartą ilgai žiūri į atviruką. Padeda didinamąjį stiklą, dešinės rankos smilium ir nykščiu suima atviruko kraštelį, kairės rankos smilium ir nykščiu užspaudžia sau nosį ir nugręžia galvą) Fui! (Meta atviruką) Še, pasiimk! (Vilio ranka dingsta. Bet tučtuojau vėl pasirodo pirštai, laikantys atviruką. Vini nusiima akinius, padeda juos, įsmeigia žvilgsnį tuštumon. Vilis vėl smaguriaudamas apžiūrinėja atviruką – čia priartina jį prie akių, čia atitolina, pakreipia čia vienu, čia kitu kampu) Meitėlio šeriai. (Suglumusia veido išraiška) Kas gi, iš tikrųjų, yra meitėlis? (Pauzė. Tokia pat suglumusia išraiška) Kas yra kiaulė, tai aš, be abejo, žinau, o meitėlis... (Suglumusi veido išraiška dingsta) Tuščia jo, bene čia svarbu, šitaip aš visada sakau, paskui prisiminsiu, tai man ir atrodo nuostabiausia, kad viską prisimeni paskui. (Pauzė) Viską? (Pauzė) Ne, ne viską. (Šypsosi) Ne ne. (Nebesišypso) Ne viską. (Pauzė) Dalį. (Pauzė) Vieną gražią dieną ima ir atplaukia iš dangaus mėlynės. (Pauzė) Tai man ir atrodo nuostabiausia. (Pauzė. Atsigręžia į krepšį. Ranka su atviruku dingsta. Vini jau buvo benaršanti krepšį, bet stabteli) Ne. (Vėl atsigręžia į priekį. Šypsosi) Ne. (Nebesišypso) Tvardykis, Vini. (Spokso, įdūrusi akis tuštumon. Pasirodo Vilio ranka, nukelia skrybėlę, dingsta drauge su skrybėle) Na tai kas toliau? (Vėl pasirodo ranka, nuima nuo pakaušio nosinę, dingsta su nosine. Irzliai, kaip kad sakoma dėmesio nekreipiančiam žmogui) Vini! (Vilis pasilenkia, jo galvos nebematyti) Tai kokia gi dar yra galimybė? (Pauzė) Tai kokia gi dar yra ga... (Vilis ilgai ir garsiai šnypščia nosį, jo galvos ir rankų nematyti. Vini atsigręžia pažvelgti į jį. Pauzė. Vėl pasirodo galva. Pauzė. Vėl pasirodo ranka su nosine, išskleidžia nosinę ant pakaušio, dingsta. Pauzė. Vėl pasirodo ranka su šiaudine skrybėle, deda ją kiek pakreiptą ant galvos, dingsta. Pauzė) Verčiau jau būčiau tau leidusi toliau miegoti. (Atsigręžia veidu į salę. Toliau sekanti scena pagyvinama – Vini protarpiais nesąmoningai pešioja žolę, čia kilsteldama, čia vėl nuleisdama galvą) O, jei tik galėčiau ištverti viena, tai yra, jei galėčiau sau plepėti, kada aplinkui nėra nė gyvos dvasios ir niekas manęs neklauso... (Pauzė) Na ne, aš nemanau guostis, kad tu daug ką ten girdi, ne, Vili, dieve sergėk. (Pauzė) Yra, gal būt, dienų, kai nieko negirdi. (Pauzė) Betgi esti ir tokių dienų, kai tu atsiliepi. (Pauzė) Todėl visuomet, netgi ir tada, kai tu neatsiliepi ir gal negirdi nieko, aš galiu sau tarti: kažkas vis dėlto išgirstama, aš nekalbu pati sau, tai yra, nekalbu lyg tyruose, šito aš niekados ilgiau neištverčiau. (Pauzė) Todėl aš ir galiu toliau tesėti, tai yra, toliau kalbėti. (Pauzė) Na o jei tu mirtum – (šypsosi) – senuoju stilium kalbant – (nebesišypso) – arba nueitum ir paliktum mane vieną, tai ką aš veikčiau, ką aš galėčiau veikti per visą dieną – nuo skambučio, kurs liepia pabusti, iki skambučio, kurs liepia miegot? (Pauzė) Beliktų spoksoti suspaudus lūpas, ir tiek. (Ilga pauzė, kol ji taip spokso, suspaudusi lūpas. Žolės nebepešioja) Nė žodžio daugiau iki paskutinio atodūsio, ir niekas jau čionai nebesudrumstų tylos. (Pauzė) Nebent retkarčiais, kokį kartą kitą, pažvelgusi į veidrodį, atsidusčiau. (Pauzė) Arba staiga trumpam pratrukčiau juoku, kaip anuomet, kada man viskas dar atrodė ne toks jau apgailėtinas pokštas. (Pauzė. Šypsosi. Ji šypsosi vis plačiau ir jau tuoj prapliups juoku, bet veide pasirodo išgąstis) Mano plaukai! (Pauzė) Ar lyginau šepečiu ir šukavau plaukus? (Pauzė) Gal ir šukavau. (Pauzė) Paprastai aš šitai darau. (Pauzė) Tiek nedaug dalykų bega1i daryti. (Pauzė) Žmogus visus juos ir padarai. (Pauzė) Visus, kuriuos gali. (Pauzė) Tai juk tik žmogiška. (Pauzė) Žmogiška prigimtis. (Pradeda akimis tyrinėti kauburį, pakelia galvą) Žmogiška silpnybė. (Vėl tyrinėja kauburį, pakelia galvą) Įgimta silpnybė. (Vėl tyrinėja kauburį) Nematau jokių šukų. (Tyrinėja) Ir jokio šepečio plaukams. (Pakelia galvą. Suglumusi. Grįžteli prie krepšio, rausiasi jame) Šukos yra čia. (Atsigręžia į salę. Suglumusi. Vėl palinksta prie krepšio. Rausiasi) Šepetys čia. (Vėl veidu į salę. Suglumusi) Tikriausiai pasinaudojusi padėjau juos atgal. (Pauzė. Suglumusi) Betgi paprastai, panaudojusi daiktus, atgal jų nededu, ne, aš palieku juos gulėti apie save ir padedu atgal visus kartu, kai baigiasi diena. (Šypsosi) Kalbant senuoju stilium. (Pauzė) Ak, tas gerasis senas stilius. (Nebesišypso) Ir vis dėlto... man regis... kad prisimenu... (Staiga nerūpestingai) Tuščia jų, bene čia svarbu, šitaip aš visados sakau, imsiu ir išlyginsiu, iššukuosiu juos vėliau, sušukuosiu, ir tiek, juk dar turiu visą – (Pauzė. Suglumusi) Sušukuosiu? (Pauzė) Ar iššukuosiu? (Pauzė) Šepečiu išlyginsiu ir iššukuosiu? (Pauzė) Kažkaip nevykusiai skamba. (Pauzė. Grįžteli į Vilį) Kaip tu pasakytum, Vili? (Pauzė. Gręžiasi dar labiau) Kaip tu, Vili, pasakytum apie savo plaukus – iššukuoti ar sušukuoti? (Pauzė) Apie plaukus ant galvos, sakau. (Pauzė. Gręžiasi dar labiau į jo pusę) Apie plaukus ant savo galvos, Vili, kaip tu pasakytum apie plaukus ant savo galvos – sušukuoti ar iššukuoti?

       Ilga pauzė

       VILIS. Iš.

       VINI (atsigręžusi į salę, džiugiai). O, tu šiandien žadi su manim kalbėtis, taigi bus laiminga diena! (Pauzė. Džiugi veido išraiška pranyksta) Dar viena laiminga diena. (Pauzė) Tai va, apie ką ten aš, a-a apie plaukus, nagi vėliau galėsiu, bus labai smagu, kad atidėjau. (Pauzė) Aš gi turiu – (kelia rankas prie skrybėlaitės) – taip, turiu užsidėjusi, savo skrybėlaitę turiu užsidėjusi – (nuleidžia rankas) – dabar negaliu jos nusiimti. (Pauzė) Tik pamanykit, kaip kartais esti – negali nusiimti savo skrybėlaitės, nors tavo gyvybė kabotų ant plauko. Kartais negali jos užsidėti, kartais negali jos nusiimti. (Pauzė) Kiek kartų sau sakydavau, na, Vini, dėkis dabar skrybėlaitę, kas gi daugiau belieka daryti, o dabar malonėk nusiimti skrybėlaitę, Vini, elkis kaip paklusni mergaitė, dėl to bus tik geriau, – bet taip šito ir nepadarydavau. (Pauzė) Negalėdavau padaryti. (Pauzė. Ji pakelia ranką, paleidžia iš po skrybėlaitės plaukų sruogą, nubraukia žemyn arčiau akies, pažvairuoja į ją, paskui paleidžia. Nuleidžia ranką) Nelyginant auksas, sakei tu apie juos – tą dieną, kai išėjo paskutinis svečias – (kilsteli ranką, tarytum keldama taurę) – už tavo auksinius... kad jie niekados... (balsas trūkčioja) ...kad jie niekados... (Nuleidžia žemyn ranką. Nulenkia galvą. Pauzė. Tyliai) Tą dieną. (Pauzė. Taip pat tyliai) Kokią dieną? (Pauzė. Pakelia galvą. Įprastu balsu) Tai kas dabar? (Pauzė) Žodžiai pranyksta, yra akimirkų, kada pranyksta net ir jie. (Grįžteli į Vilį) Ar ne tiesa, Vili? (Pauzė. Gręžiasi dar labiau į jo pusę) Ar ne tiesa, Vili, kad net ir žodžiai pranyksta – kartais? (Pauzė. Vėl atsigręžia į priekį) Tai kas tuomet belieka žmogui daryti, kol jie vėl atsiras? Lyginti ir šukuoti plaukus, jei dar nesi šito padaręs, tačiau jei manai, kad jau darei, tada imk dailintis nagus, jeigu jie reikalingi dailinimo, tokiu būdu galima šiaip taip prasistumti. (Pauzė) Tai va ką norėjau pasakyti. (Pauzė) Tiek ir norėjau pasakyti. (Pauzė) Štai kas man ir atrodo nuostabiausia, kad nepraeina nė viena diena – (šypsosi) – senuoju stilium kalbant – (nebesišypso) – be kokios palaimos – (Už kauburio parvirto Vilis. Jo galva dingsta. Vini atsigręžia pažiūrėti, kas ten įvyko) – paslėptu pavidalu. (Ji išsiriečia atgal ir žiūri žemyn) Lįsk dabar į savo urvą, Vili, tu ir taip jau ilgai lauke ištupėjai. (Pauzė) Daryk kaip liepiamas, Vili, netįsok čia šitoj pragariškoj saulėj, lįsk atgal į urvą. (Pauzė) Nagi Vili, guviau. (Nematomas Vilis pradeda ropoti kairėn, į urvo pusę) Va šitaip man patinka. (Ji seka akimis, kaip jis ropoja) Nekišk galvos pirma, mulki, kaipgi tu paskui apsigręši? (Pauzė) Va šitaip... aplinkui, aplinkui... na... dabar atbulas ir vidun. (Pauzė) O, aš žinau, brangusis, kad tai nėra lengva, šitaip atbulam šliaužti, bet užtat paskiau būsi keleriopai atlygintas už triūsą. (Pauzė) Savo vazeliną palikai. (Ji žiūri, kaip jis vėl išropoja pasiimti vazelino) Dangtelis! (Ji žiūri, kaip jis ropoja atgal į urvą. Irzliai) Ne priekin galva, sakiau gi! (Pauzė) Pasiduok labiau į dešinę. (Pauzė) Į dešinę, sakau. (Pauzė. Irzliai) Nagi susimildamas nekelk šitaip savo pasturgalio! (Pauzė) Na, dabar. (Pauzė) Pagaliau! (Visi šie nurodymai buvo tariami labai garsiai. Dabar – įprastu balsu, vis dar veidu į jo pusę) Ar girdi mane? (Pauzė) Prašau tave, Vili, pasakyk man susimildamas, taip arba ne, ar tu girdi mane, tik taip – arba nieko.

       Pauzė

       VILIS. Taip.

       VINI (veidu į salą, tuo pačiu balsu) O dabar?

       VILIS (irzliai). Taip.

       VINI (kiek tyliau). O dabar?

       VILIS (dar labiau suirzęs). Taip.

       VINI (dar tyliau). O dabar? (Pauzė. Kiek garsiau) O dabar?

       VILIS (širsdamas). Taip!

       VINI (tuo pačiu balsu). Nesibaiminki daugiau tu saulės karščio. (Pauzė) Ar išgirdai?

       VILIS (irzliai). Taip.

       VINI (tuo pačiu balsu). Ką? (Pauzė) Ką?

       VILIS (dar labiau suirzęs). Nesibaiminki daugiau.

       Pauzė

       VINI (tuo pačiu balsu). Ko daugiau? (Pauzė) Ko nesibaiminki daugiau?

       VILIS (širsdamas). Nesibaiminki daugiau!

       VINI (įprastu balsu, murmėdama). Telaimina tave dievas Vili žinau kiek tau reikia pastangų dabar gali ilsėtis aš netrukdysiu tavęs nebent kiltų būtinas reikalas, noriu pasakyti jei galutinai išsektų mano pačios resursai bet kažin ar taip atsitiks, nieko man daugiau nereikia vien tik žinoti kad teoriškai tu gali girdėti mane nors iš tiesų negirdi, nieko aš daugiau netrokštu vien tik žinoti kad tu pakankamai arti ir gali mane išgirsti kad budi ir reikalui esant pasiruošęs paremti, o visai aš nenoriu pasakyti ką nors kas užgautų tavo klausą ar galėtų tave įskaudinti, nenoriu šiaip sau plepėti taip sakant vien pasitikėdama ir nieko nežinoti o mane kažkas graužia. (Atsikvėpimo pauzė) Abejonės. (Smilių ir didįjį pirštą prideda prie krūtinės ten, kur turėtų būti širdis. Tapšnoja pirštais vienur, kitur, paskui stabteli) Šičia. (Kiek pajudina pirštus) Maždaug. (Atitraukia ranką) O tikriausiai ateis toks metas kada žodžio ištarti negalėsiu kol nebūsiu įsitikinusi jog tu girdėjai aną kurs prieš jį buvo ir tada be abejo kitas ateis kitas metas kada privalėsiu išmokti kalbėti pati sau šito niekad negalėdavau ištverti kokie tyrai. (Pauzė) Arba turėsiu dėbsoti, suspaudus lūpas. (Ji tai padaro) Visą mielą dieną. (Vėl dėbso, suspaudusi lūpas) Ne. (Šypsosi) Ne ne. (Nebesišypso) Betgi dar yra krepšys. (Pasisuka į jį) Krepšys visados bus. (Vėl veidu į priekį) Taip, man atrodo, kad bus. (Pauzė) Net kai tavęs nebebus, Vili. (Vini grįžteli į jį) Tu išeisi, Vili, tiesa? (Pauzė. Garsiau) Tu juk netruksi išeiti, Vili, ar ne? (Pauzė, Garsiau) Vili! (Pauzė. Ji išsiriečia atgal ir žiūri žemyn, kad galėtų jį pamatyti) Tai tu nusiėmei savo šiaudinuke, tikrai išmintingai pasielgei. (Pauzė) Labai jaukus tu ten atrodai, turiu pasakyti, kai guli, parėmęs smakrą rankomis, ir tos senos žydros akys švyti prieblandoj lyg kokie dubenėliai. (Pauzė) Kažin ar tu mane iš ten matai, sakau – kažin. (Pauzė) Ne? (Veidu į salę) O, aš žinau, kad kuomet du žmonės sueina krūvon – (balsas lūžta) – šitokiu būdu – (vėl įprastu balsu) – tatai dar nereiškia, kad jeigu tu matai aną, tai ir anas tave mato, gyvenimas mane šito pamokė... pamokė ir šito. (Pauzė) Taip, reikia manyti, kad gyvenimas, kito žodžio nėra. (Grįžteli į Vilį) Ar galėtum mane pamatyti, Vili, iš tenai, kur esi, jeigu pakeltum į mane akis? (Dar labiau išsiriečia) Pakelk į mane akis, Vili, ir pasakyk, ar gali mane matyti, na padaryk tokią malonę, aš atsilošiu atgal, kiek tik įstengiu. (Daro kaip žadėjusi. Pauzė) Ne? (Pauzė) Tiek to, nesivargink. (Skausmingu veidu atsigręžia į salę) Labai smarkiai šiandien veržia žemė, negi būsiu patukus, nenorėčiau tikėti. (Pauzė. Vangiai, žvelgdama kažkur žemėn) Veikiausiai dėl tos nežmoniškos kaitros. (Pradeda glostyti ir ploti žemę aplink save) Visi daiktai plečiasi. Kai kurie net labiau už kitus. (Pauzė. Glostydama ir tapšnodama) Kiti mažiau. (Pauzė. Glosto ir tapšnoja). O, aš puikiai įsivaizduoju, kokios dabar mintys tau galvoj sukasi, maža to, kad turiu tos moteriškės klausytis, dar privalau į ją pažvelgti. (Pauzė. Glosto ir tapšnoja) Ką gi, aš visai suprantu. (Pauzė. Glosto ir tapšnoja) Labai gerai suprantu. (Pauzė. Glosto ir tapšnoja) Tarytum ir nedaug žmogus užsiprašai, kartais rodosi, kažin ar galima būtų – (balsas trūkčioja, pavirsta murmesiu) – prašyti mažiau – iš kitos žmogiškos būtybės – švelniai tariant – o tuo tarpu iš tikro – kai apie tai pamąstai – pažvelgi sau į širdį – matai kitą – ko jam reikia – ramybės – kad paliktų jį ramybėj – tai gal tada mėnulį – visą tą metą – mėnulį prašei nukelti nuo dangaus. (Pauzė. Ranka staigiai paliauja tapšnojusi. Guviai) Ak, žiūrėkite, kas gi čia dabar? (Palenkia galvą prie žemės, netikėdama) Negi kokia gyvybė būtų! (Dairosi akinių, užsideda juos, dar labiau palinksta ir prisikišus žiūri. Pauzė) Skruzdė! (Atšlyja. Šaižiu balsu) Vili, skruzdėlė, gyva skruzdėlė! (Čiumpa didinamąjį stiklą, vėl lenkiasi prie žemės, žvelgia pro didinamąjį stiklą) Kur jinai galėjo pasidėti? (Tyrinėja pro stiklą) Va! (Seka skruzdėlę ropojant per žolę) Rankose turi lyg ir kokį baltą sviedinuką. (Toliau seka skruzdėlės kelionę. Rankos nejudina. Pauzė) Įlindo vidun. (Valandėlę tebežiūri į tą patį tašką pro didinamąjį stiklą, paskui lėtai atsitiesia, padeda didinamąjį stiklą, nusiima akinius ir įsmeigia žvilgsnį tuštumon, akinius tebelaikydama rankose. Pagaliau) Lyg ir kokį baltą sviedinuką. (Ilga pauzė. Jau dės akinius ant žemės)

       VILIS. Kiaušiniai.

       VINI (sustingsta, nepadėjusi akinių). Kas?

       Pauzė

       VILIS. Kiaušiniai. (Pauzė. Vini jau buvo bededanti akinius ant žemės) Formikacija. VINI (sustingsta, nepadėjusi akinių). Kas?

       Pauzė

       VILIS. Formikacija.

       Pauzė. Ji padeda akinius, spokso tuščiu žvilgsniu. Pagaliau

       VINI (murmėdama). Viešpatie. (Pauzė. Vilis tyliai juokiasi. Po valandėlės ima juoktis ir jinai. Jiedu tyliai juokiasi drauge. Vilis paliauja juoktis. Valandėlę ji juokiasi viena. Paskui prisideda Vilis. Jiedu juokiasi drauge. Vini nuščiūva. Kurį laiką Vilis juokiasi vienas. Paskui paliauja. Pauzė. Vini įprastu balsu) Na ką gi, bent tiek džiaugsmo, kad vėl girdžiu tave besijuokiant, Vili, buvau tikra, kad man jau niekados nebeteks, kad tau jau niekados nebeteks. (Pauzė) Gal kai kas mano, jog mudu su tavim nerodom viešpačiui reikiamos pagarbos, bet aš taip negalvoju, (Pauzė) Negi gali geriau pašlovinti aukščiausiąjį, kaip kad pasišaipydamas drauge su juo iš nekaltų jojo išdaigų, ypač tų, kurios menkiau pavyko? (Pauzė) Manau, tu čia mane paremtum, Vili. (Pauzė) O gal mus pralinksmino du visai skirtingi dalykai? (Pauzė) Tuščia jų, bene čia svarbu, šitaip aš visada sakau, kad tik žmogus... nagi žinai... kaip ten tos šaunios eilės... juokėsi, kvatojos... tra-ta tra-ta-ta juokėsi, kvatojos, nors sielvartas aplinkui viešpatavo. (Pauzė) O dabar? (Ilga pauzė) Ar buvau aš kitados viliojanti, Vili? (Pauzė) Ar buvau kada nors viliojanti? (Pauzė) Nesuprask manęs klaidingai, aš neklausiu, ar tu mane mylėjai, šituos dalykus jau esame išsiaiškinę, aš tiktai klausiu, ar tau atrodžiau viliojanti – bent vienu tarpu. (Pauzė) Ne? (Pauzė) Negali? (Pauzė) Ką gi, sutinku, tai painus galvosūkis. Tu jau ir taip nuveikei kur kas daugiau, negu tau priklausė – bent iki šiolei, tad gulėk sau dabar ir lepinkis, aš netrukdysiu tau, nebent kiltų būtinas reikalas – įsitikinti, kad tu esi tenai, kur tave gali pasiekti mano balsas, ir daugmaž budrus – štai... ė... kuo gi ne rojus. (Pauzė) Diena jau gerokai įpusėjusi. (Šypsosi) Senuoju stilium kalbant. (Nebesišypso) Bet vis dėlto dainuoti savo dainą man dar būtų lyg ir per anksti. (Pauzė) Per anksti dainuoti, man regis, didžiulė klaida. (Pasisuka į krepšį) Nagi, tiesa, yra krepšys. (Žvelgdama į krepšį) Krepšys. (Vėl veidu į priekį) Ar galėčiau išvardinti visa, kas jame yra? (Pauzė) Ne. (Pauzė) Ar galėčiau, jei imtų ir ateitų koks žmogus ir paklaustų, na, Vini, ką tu ten turi tame juodame krepšyje? – tai ar galėčiau išsamiai atsakyti? (Pauzė) Ne. (Pauzė) Ypač ten giliau, kas žino, kokie ten lobiai. (Pauzė) Kokia ten slepiasi paguoda. (Nusigręžia pažvelgti į krepšį) Taip, krepšys tai yra. (Vėl veidu į salę) Bet girdžiu, kažkas man sako, neįsismagink su tuo krepšiu, Vini, naudokis juo, žinoma, tegul jis tau pagelbsti, kai reikia... pasispirti, jei įklimpsi, būtinai naudokis, tačiau nusikeik mintimis į ateitį, sako man kažkas, nusikeik mintimis į ateitį, Vini, į tą metą, kada nebegelbės net ir žodžiai – (ji užsimerkia, pauzė, vėl atsimerkia) – ir neįsismagink su krepšiu. (Pauzė. Nusigręžia pažvelgti į krepšį) Gal tik kokį kartelį kyštelsiu ranką ir tučtuojau vėl atgal. (Atsigręžia veidu į salę, užsimerkia, meta priekin kairiąją ranką, panardina ją į krepšį ir ištraukia revolverį. Šlykštėdamasi) Vėl tu! (Atsimerkia, atkiša priekin revolverį ir žvelgia į jį. Pasveria revolverį ant delno) Lyg ir turėtų pagal svorį grimzti į dugną, ten, kur paskutiniai šoviniai. Bet ne. Negrimzta. Visados viršuj, kaip Brauningas. (Pauzė) Braunikėlis. (Grįžteli į Vilį) Ar tu prisimeni Braunikėlį, Vili? (Pauzė) Pameni, kaip vis lįsdavai man į akis, kad aš jį iš tavęs atimčiau? Atimk jį, Vini, atimk, kol aš nepasidariau savo kančioms galo. (Vėl veidu į priekį. Tyčiodamasi) Tavo kančioms! (Revolveriui) O, be abejo, didelė paguoda žinoti, jog esi čia, bet man tu jau įsipykai. (Pauzė) Paliksiu tave lauke, va ką aš padarysiu. (Deda revolverį ant žemės šalimais, dešinėje) Štai, čia bus tavo namai nuo šios dienos. (Šypsosi) Senasis stilius! (Nebesišypso) Na o dabar? (Ilga pauzė) Kažin ar svarumas tebeliko kaip buvęs, Vili, man regis, ne. (Pauzė) Taip, vis dažniau persmelkia jausmas, kad jei nebūčiau šitaip – (atitinkamas gestas) – pritūrima, tuojau pat nuplevenčiau į dangaus mėlynę. (Pauzė) Ir dar tarytum jaučiu, kad vieną gražią dieną žemė atlyš ir paleis mane, nes labai jau aplinkui veržia, ji visa suskeldės aplinkui, ir aš ištrūksiu. (Pauzė) Ar tu, Vili, niekuomet nepatiri šitokio jausmo, tarsi kas norėtų tave siurbte įsiurbti? (Pauzė) Ar tau, Vili, neprisieina kartais visom jėgom už ko nors kabintis? (Pauzė. Grįžteli kiek į jo pusę) Vili.

       Pauzė

       Versta iš: Samuel Beckett. DRAMATISCHE DICHTUNGEN, BAND 2 Englische originalfassungen Suhrkamp Verlag, 1964