Dviejų veiksmų pjesė

       VEIKĖJAI:

       ESTRAGONAS
       VLADIMIRAS
       LAKIS
       POCO
       BERNIUKAS


       PIRMAS VEIKSMAS

       Kaimo kelias, šalia medis
       Vakaras

       E s t r a g o n a s  sėdi ant žemės ir bando nusiauti batą. Galuojasi, traukdamas abiem rankom. Netekąs jėgų, nuleidžia rankas, uždusęs ilsisi, imasi iš naujo
       Įeina  V l a d i m i r a s

       ESTRAGONAS (vėl nuleidžia rankas). Nieko nepadarysi.
       VLADIMIRAS (artėja smulkiu žingsneliu, prasižergęs, nelinkstančiomis kojomis). Aš irgi pradedu taip manyti. Ilgai vijau šalin tą mintį, sakiau, būk protingas, Vladimirai, juk dar ne viską išbandei. Ir vėl imdavausi žygių. (Mąsto apie savo žygius. Estragonui) Vadinasi, tu vėl čia.
       ESTRAGONAS. Tu manai?
       VLADIMIRAS. Džiaugiuosi vėl tave matydamas. Maniau, kad visai išėjai.
       ESTRAGONAS. Ir aš.
       VLADIMIRAS. Reikėtų atšvęsti susitikimą. (Galvoja) Stokis, apkabinsiu tave. (Tiesia Estragonui ranką)
       ESTRAGONAS (susierzinęs). Pala, pala.

       Pauzė

       VLADIMIRAS (įsižeidęs, šaltai). Ar galiu sužinoti, kur ponas praleido naktį?
       ESTRAGONAS. Griovyje.
       VLADIMIRAS (nustebęs). Griovyje? Kurgi?
       ESTRAGONAS (be jokio gesto). Tenai.
       VLADIMIRAS. Ir tavęs nemušė?
       ESTRAGONAS. Mušė... Kur nemuš.
       VLADIMIRAS. Vis tie patys?
       ESTRAGONAS. Tie patys? Ką aš žinau.

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Kai apie tai galvoju... jau kuris laikas. .. savęs klausiu... kuo būtum tapęs... be manęs... (Tvirtai) Maža kaulų krūvelė iš tavęs dabar bebūtų, nieko daugiau.
       ESTRAGONAS (užgautas). Na ir kas?
       VLADIMIRAS (prislėgtas). Vienas to neištvertum. (Po kurio laiko, gyvai) Kita vertus, kurių galų dabar benusiminti. Reikėjo apie tai galvoti prieš visą amžinybę, kokiais tūkstantis devyniašimtaisiais.
       ESTRAGONAS. Gana. Padėk man nusitraukti tą šlamštą.
       VLADIMIRAS. Susikibę už rankų, būtume vieni pirmųjų nušokę nuo Eifelio bokšto. Tada viskas buvo kitaip. Dabar jau per vėlu. Mūsų netgi nebeleistų užkopt į viršų. (Estragonas galuojasi su batu) Ką tu čia darai?
       ESTRAGONAS. Nusiauti noriu – argi pats niekad nesiauni?
       VLADIMIRAS. Kieksyk tau sakiau, kad nusiauti reikia kasdien. Galėtum atidžiau klausytis.
       ESTRAGONAS (bejėgiškai). Padėk!
       VLADIMIRAS. Skauda?
       ESTRAGONAS. Skauda?! Jis dar klausia!
       VLADIMIRAS (su įkarščiu). Tarsi tu vienas kankiniesi! Aš tau tuščia vieta. Norėčiau pamatyti tave mano kailyje. Štai tada žinotumei.
       ESTRAGONAS. Tau yra skaudėję?
       VLADIMIRAS. Skaudėję?! Jis dar klausiai
       ESTRAGONAS (parodo pirštu). Tai ne priežastis, kad vaikščiotum atsisagstęs.
       VLADIMIRAS (pasilenkia). Tavo tiesa. (Užsisega) Reikia paisyt ir smulkmenų.
       ESTRAGONAS. Ką aš galiu tau pasakyti – visada atidedi paskutinei minutei.
       VLADIMIRAS (svajingai). Paskutinei minutei... (Susimąsto) Nors ilgai, bet gerai. Kas taip pasakė?
       ESTRAGONAS. Tai nenori man padėt?
       VLADIMIRAS. Kartais man atrodo, kad štai jau ateina. Tada baisiai keista. (Nusiima skrybėlę, žiūri vidun, pabrauko ranka, nupurto, užsideda) Kaip tau pasakius? Ramu ir drauge... (ieško žodžio) baisu. (Su patosu) BAISU. (Vėl nusiima skrybėlę, žiūri vidun) Taigi! (Stuksena per skrybėlę, lyg norėdamas kažką iškratyti, vėl žiūri į vidų, užsideda) Vienu žodžiu...

       Estragonas, sukaupęs visas jėgas, nusitraukia batą. Žiūri į vidų, krapšto ranka, apverčia, krato, ieško ant žemės, ar kas nenukrito, nieko nesuranda, vėl kiša ranką į batą, akys nejudrios.

       ESTRAGONAS. Nieko.
       VLADIMIRAS. Parodyk.
       ESTRAGONAS. Nėra ko rodyt.
       VLADIMIRAS. Bandyk vėl apsiauti.
       ESTRAGONAS. Gana. Padėk man nusitraukti tą šlamštą.
       VLADIMIRAS. Štai koks tas žmogus: koneveikia batus, o kalta jo paties koja. (Dar kartą nusiima skrybėlę, žiūri vidun, braukia ranka, krato, stuksena per viršų, pučia į vidų, užsideda) Man jau neramu daros. (Pauzė. Estragonas sūpuoja koją, judindamas kojos pirštus, kad jie geriau atsigautų ore) Vieną vagį išgelbėjo. (Po pauzės) Tai padorus procentas. (Po pauzės) Gogo...
       ESTRAGONAS. Ką?
       VLADIMIRAS. O jeigu ėmus atgailauti?
       ESTRAGONAS. Dėl ko?
       VLADIMIRAS. Tiek to... (Galvoja) Nėra reikalo per daug gilintis.
       ESTRAGONAS. Dėl to, kad esame gimę?

       Vladimiras ima kvatotis, paskui jo veidas staiga persikreipia, ir jis nustoja juoktis, susiėmęs už pilvo apačios

       VLADIMIRAS. Negali netgi juoktis.
       ESTRAGONAS. Kokia baisi negalia.
       VLADIMIRAS. Tiktai šypsotis. (Išsišiepia iki ausų, šypsena kurį laiką sustingsta, paskui staiga išnyksta nuo veido) Tai nėra tas pats. Žodžiu... (Po pauzės) Gogo...
       ESTRAGONAS (suirzęs). Ko dar?
       VLADIMIRAS. Ar esi skaitęs Bibliją?
       ESTRAGONAS. Bibliją... (Galvoja) Ko gero, buvau užmetęs akį.
       VLADIMIRAS (nustebęs). Toje mokykloje, kur nebuvo dievo?
       ESTRAGONAS. Jau nebežinau, ar jis ten buvo, ar ne.
       VLADIMIRAS. Tu, matyt, maišai mokyklą su kalėjimu.
       ESTRAGONAS. Galbūt. Prisimenu Šventąją Žemę. Iš spalvotų žemėlapių. Labai gražių. Negyvoji jūra blyškiai mėlyna. Vien į ją bežiūrint, džiūdavo gerklė. Štai kur, sakiau, praleisim medaus mėnesį. Plaukiosim. Būsim laimingi.
       VLADIMIRAS. Tau reikėjo būti poetu.
       ESTRAGONAS. Aš ir buvau. (Rodo į savo skarmalus) Argi nematyti?

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Apie ką čia kalbėjau... Kaip tavo koja?
       ESTRAGONAS. Tinsta.
       VLADIMIRAS. Ak taip, apie vagis. Prisimeni?
       ESTRAGONAS. Ne.
       VLADIMIRAS. Papasakoti?
       ESTRAGONAS. Ne.
       VLADIMIRAS. Greičiau laikas bėga. (Pauzė) Tie du vagys buvo nukryžiuoti kartu su Išganytoju.
       ESTRAGONAS. Su kuo?
       VLADIMIRAS. Išganytoju. Du vagys. Sako, vienas buvo išganytas, o antras... (ieško antonimo žodžiui „išganytas“) ...pasmerktas.
       ESTRAGONAS. Išganytas?
       VLADIMIRAS. Išgelbėtas nuo pragaro.
       ESTRAGONAS. Einu. (Nejuda)
       VLADIMIRAS. Ir vis dėlto... (Po pauzės) Kaip čia išeina, kad... Tikiuosi, tau neįkyriu.
       ESTRAGONAS. Aš nesiklausau.
       VLADIMIRAS. Kaip čia išeina, kad apie tą atsitikimą pasakoja tik vienas iš keturių evangelistų? Juk visi keturi buvo ten, bent jau netoliese. Ir tik vienas mini vagies išgelbėjimą, (Po pauzės) Klausyk, Gogo, galėtum retkarčiais atsiliepti.
       ESTRAGONAS. Aš klausau.
       VLADIMIRAS. Vienas iš keturių. Iš kitų trijų du visai apie tai neužsimena, o trečiasis sako, kad jiedu abu prieš jį burnojo.
       ESTRAGONAS. Prieš ką?
       VLADIMIRAS. Ką?
       ESTRAGONAS. Nieko nesuprantu... (Po pauzės) Prieš ką burnojo?
       VLADIMIRAS. Prieš Išganytoją.
       ESTRAGONAS. Kodėl?
       VLADIMIRAS. Todėl, kad jis nenorėjo jų išgelbėti.
       ESTRAGONAS. Nuo pragaro?
       VLADIMIRAS. Na ne! Nuo mirties.
       ESTRAGONAS. Ir tada?
       VLADIMIRAS. Tada reikėjo pasmerkti juos abu.
       ESTRAGONAS. O paskui?
       VLADIMIRAS. Bet vienas iš evangelistų sako, kad vienas vagis buvo išganytas.
       ESTRAGONAS. Na tai kas? Jų nuomonės skiriasi, štai ir viskas.
       VLADIMIRAS. Jie visi keturi buvo ten. Bet štai tik vienas sako, kad tas vagis buvo išganytas. Kodėl juo reikia tikėti labiau negu kitais?
       ESTRAGONAS. Kas juo tiki?
       VLADIMIRAS. Ogi visi. Tik šią versiją ir težino.
       ESTRAGONAS. Žmonės menkystos.

       Jis sunkiai pakyla, šlubuoja kairiųjų kulisų link, sustoja, žiūri tolyn prisidengęs ranka akis, grįžta, eina dešiniųjų kulisų link, žiūri į tolį. Vladimiras jį lydi žvilgsniu, paskui lenkiasi pakelti batų, žiūri vidun, staigiai numeta

       VLADIMIRAS. Tpfu! (Spjauna ant žemės)

       Estragonas sugrįžta į scenos vidurį, žiūri scenos gilumon

       ESTRAGONAS. Nuostabi vietelė. (Atsigręžia, eina prie rampos, žiūri į publiką) Gražu pažiūrėti. (Atsisuka į Vladimirą) Eime.
       VLADIMIRAS. Nevalia.
       ESTRAGONAS. Kodėl?
       VLADIMIRAS. Laukiam Godo.
       ESTRAGONAS. Tiesa. (Po pauzės) Esi tikras, kad čia?
       VLADIMIRAS. Kas?
       ESTRAGONAS. Kad reikia laukti čia?
       VLADIMIRAS. Sakė, kad prie medžio. (Jie žiūri į medį) Ar matai dar kokį medį?
       ESTRAGONAS. O kas tai per medis?
       VLADIMIRAS. Tarytum gluosnis.
       ESTRAGONAS. O kurgi lapai?
       VLADIMIRAS. Turbūt nudžiūvęs.
       ESTRAGONAS. Jau nebesvarina šakų.
       VLADIMIRAS. Ko gero, metas nebe tas.
       ESTRAGONAS. O gal čia tik krūmokšnis?
       VLADIMIRAS. Krūmas.
       ESTRAGONAS. Krūmokšnis.
       VLADIMIRAS (vėl nori prieštarauti, bet susilaiko). Ką turi galvoje? Kad sumaišėm vietą?
       ESTRAGONAS. Jis jau turėtų būti čia.
       VLADIMIRAS. Jis tvirtai nesakė, kad ateis.
       ESTRAGONAS. O jeigu neateis?
       VLADIMIRAS. Ateisime rytoj.
       ESTRAGONAS. O paskui poryt.
       VLADIMIRAS. Galbūt.
       ESTRAGONAS. Ir taip visą laiką.
       VLADIMIRAS. Vadinasi...
       ESTRAGONAS. Kol jis ateis.
       VLADIMIRAS. Tu negailestingas.
       ESTRAGONAS. Mes jau vakar buvom atėję.
       VLADIMIRAS. Na ne, klysti.
       ESTRAGONAS. O ką mes veikėme vakar?
       VLADIMIRAS. Ką mes veikėme vakar?
       ESTRAGONAS. Taip.
       VLADIMIRAS. Dievaži... (Įpykęs) Baisus čia tavo nuopelnas abejoti!
       ESTRAGONAS. O aš manau, kad mes jau esame čia buvę.
       VLADIMIRAS (dairosi aplink). Vietovė tau pažįstama?
       ESTRAGONAS. Aš to nesakau.
       VLADIMIRAS. Ir ką gi?
       ESTRAGONAS. Tai nieko nereiškia.
       VLADIMIRAS. Vis vien... šitas medis... (Atsisuka į publiką) ...šitas purvynas.
       ESTRAGONAS. Tu tikras, kad šiandien vakare?
       VLADIMIRAS. Kas?
       ESTRAGONAS. Kad reikia laukti?
       VLADIMIRAS. Sakė, kad šeštadienį. (Po pauzės) Man rodos.
       ESTRAGONAS. Po darbo.
       VLADIMIRAS. Rodos, buvau užsirašęs. (Rausiasi po kišenes, prigrūstas visokio šlamšto)
       ESTRAGONAS. O kurį šeštadienį? Ir ar šiandien šeštadienis? Ar, ko gero, sekmadienis? Arba pirmadienis? Arba penktadienis?
       VLADIMIRAS (paklaikęs dairosi aplink, tarsi diena būtų užrašyta kur nors horizonte). Negali būti.
       ESTRAGONAS. Arba ketvirtadienis.
       VLADIMIRAS. Ką daryt?
       ESTRAGONAS. Jeigu jis buvo atėjęs vakar ir mūsų nerado, būk tikras, kad šiandien nebeateis.
       VLADIMIRAS. Bet tu sakei, kad mes buvom čia atėję vakar vakare.
       ESTRAGONAS. Galėjau suklysti. (Po pauzės) Patylėkim truputį, gerai?
       VLADIMIRAS (bejėgiškai). Gerai.

       Estragonas vėl sėdasi ant žemės. Vladimiras karštligiškai žingsniuoja po sceną, retkarčiais sustoja ir žvalgosi į horizontą. Estragonas užmiega. Vladimiras sustoja priešais Estragoną

       Gogo... (Pauzė) Gogo... (Pauzė) Gogo!

       Estragonas pašoka iš miegų

       ESTRAGONAS (su siaubu suvokęs savo situaciją). Miegojau. (Priekaištingai) Kodėl tu man niekad neleidi pamiegoti?
       VLADIMIRAS. Pasijutau vienišas.
       ESTRAGONAS. Aš sapnavau.
       VLADIMIRAS. Tik nepasakok!
       ESTRAGONAS. Sapnavau, kad...
       VLADIMIRAS. NEPASAKOK!
       ESTRAGONAS (rodo į pasaulį). Tau šito pakanka? (pauzė) Negražu, Didi. Kam gi daugiau papasakosiu savo vidinius košmarus?
       VLADIMIRAS. Tegu jie ir lieka viduje. Gerai žinai, kad aš to nepakenčiu.
       ESTRAGONAS (šaltai). Būna akimirkų, kai savęs klausiu, ar ne geriau mums būtų išsiskirti.
       VLADIMIRAS. Toli nenueitum.
       ESTRAGONAS. Tai iš tikrųjų būtų didelis nepatogumas. (Po pauzės) Ar ne tiesa, Didi, kad tai būtų didelis nepatogumas? (Po pauzės) Kai toks kelio grožis. (Po pauzės) Ir bendrakeleivių gerumas. (Po pauzės, švelniai) Ar ne, Didi?
       VLADIMIRAS. Ramybės.
       ESTRAGONAS (aistringai). Ramybė... ramybė... (Svajingai) Anglai sako ,,raaamybė“. Tai raaamūs žmonės. (Po pauzės) Esi girdėjęs anekdotą apie anglą bordelyje?
       VLADIMIRAS. Taip.
       ESTRAGONAS. Papasakok.
       VLADIMIRAS. Atstok.
       ESTRAGONAS. Vienas anglas įkaušo ir nuėjo į bordelį. Šeimininkė jo klausia, kokios jis norėtų: blondinės, brunetės ar rudos. Pasakok toliau.
       VLADIMIRAS. ATSTOK!

       V l a d i m i r a s  išeina. Estragonas pakyla ir seka iš paskos iki scenos krašto. Estragono mimika panaši į žiūrovo, stebinčio boksininkų kovą.  V l a d i m i r a s  sugrįžta, praeina pro Estragoną, eina per sceną nuleidęs akis. Estragonas žengia jo link, sustoja

       ESTRAGONAS (švelniai). Tu norėjai man kažką pasakyti? (Vladimiras neatsiliepia. Estragonas prieina dar arčiau) Tu ketini man kažką pasakyti? (Pauzė. Dar žingsnis į priekį) Sakyk, Didi...
       VLADIMIRAS (neatsigręždamas). Neturiu ko tau pasakyti.
       ESTRAGONAS (žengia žingsnį į priekį). Pyksti? (Pauzė. Žingsnis į priekį) Atleisk! (Pauzė. Žingsnis į priekį. Paliečia petį) Liaukis, Didi. (Pauzė) Duokš ranką! (Vladimiras atsigręžia) Apkabink mane! Apkabink! (Vladimiras atlyžta. Jie apsikabina. Estragonas atšoka) Tu dvoki česnakais!
       VLADIMIRAS. Sveika inkstams. (Pauzė. Estragonas įdėmiai žiūri į medį) Ką gi dabar darysim?
       ESTRAGONAS. Lauksim.
       VLADIMIRAS. Taip, o belaukdami?
       ESTRAGONAS. O jeigu pasikorus?
       VLADIMIRAS. Pakybojus atsistoja.
       ESTRAGONAS (susijaudinęs). Tikrai?
       VLADIMIRAS. Na ir visa kita, kas būna po to. O ten, kur nulaša, dygsta mandragoros. Užtat jos ir klykia raunamos. Negi tu nežinojai?
       ESTRAGONAS. Pasikarkim tuojau pat.
       VLADIMIRAS. Ant šakos? (Jiedu prisiartina prie medžio ir žiūri) Vargu ar išlaikys.
       ESTRAGONAS. Gal pabandom.
       VLADIMIRAS. Pabandyk.
       ESTRAGONAS. Po tavęs.
       VLADIMIRAS. Ne, tu pirmas.
       ESTRAGONAS. Kodėl?
       VLADIMIRAS. Tu lengvesnis už mane.
       ESTRAGONAS. Būtent.
       VLADIMIRAS. Nesuprantu.
       ESTRAGONAS. Na, imk ir pagalvok.

       Vladimiras galvoja

       VLADIMIRAS (galų gale). Nesuprantu.
       ESTRAGONAS. Aš tau paaiškinsiu. (Galvoja) Šaka... Šaka... (Supykęs) Na, pamankštink smegenis!
       VLADIMIRAS. Aš pasikliauju tavim.
       ESTRAGONAS (su pastangom). Gogo lengvas – šaka nelūžta – Gogo negyvas. Didi sunkus – šaka lūžta – Didi vienišas. (Po pauzės) Tuo tarpu... (Ieško tikslaus pasakymo)
       VLADIMIRAS. Apie tai negalvojau.
       ESTRAGONAS (suranda). Kas gali daugiau, tas ir mažiau gali.
       VLADIMIRAS. Bet argi aš sunkesnis už tave?
       ESTRAGONAS. Tu pats taip sakei. Aš nieko nežinau. Abiejų šansai vienodi. Ar beveik.
       VLADIMIRAS. Tai ką daryti?
       ESTRAGONAS. Nedarykim nieko. Taip saugiausia.
       VLADIMIRAS. Pažiūrėsim, ką jis mums pasakys.
       ESTRAGONAS. Kas?
       VLADIMIRAS. Godo.
       ESTRAGONAS. Taigi.
       VLADIMIRAS. Palauksim, kol viskas paaiškės.
       ESTRAGONAS. Kita vertus, gal būtų geriau kalti geležį, kol karšta.
       VLADIMIRAS. Įdomu, ką jis pasakys. Tai mūsų nieko neįpareigoja.
       ESTRAGONAS. O ko mes jį prašėm, tiesą pasakius?
       VLADIMIRAS. Argi tavęs tada nebuvo?
       ESTRAGONAS. Neatkreipiau dėmesio.
       VLADIMIRAS. Na, nieko aiškaus.
       ESTRAGONAS. Tam tikras prašymas.
       VLADIMIRAS. Būtent.
       ESTRAGONAS. Miglotas pageidavimas.
       VLADIMIRAS. Galima sakyt.
       ESTRAGONAS. Ir ką jis atsakė?
       VLADIMIRAS. Kad pažiūrės.
       ESTRAGONAS. Kad jis negali nieko pažadėti.
       VLADIMIRAS. Kad jam reikia pagalvot.
       ESTRAGONAS. Blaivia galva.
       VLADIMIRAS. Pasitarti su šeima.
       ESTRAGONAS. Su draugais.
       VLADIMIRAS. Su įgaliotiniais.
       ESTRAGONAS. Su savo korespondentais.
       VLADIMIRAS. Sąskaitų knygom.
       ESTRAGONAS. Banko sąskaitom.
       VLADIMIRAS. Kol ką nors nutars.
       ESTRAGONAS. Suprantama.
       VLADIMIRAS. Argi ne?
       ESTRAGONAS. Man rodos.
       VLADIMIRAS. Ir man.

       Pauzė

       ESTRAGONAS (susirūpinąs), O mes?
       VLADIMIRAS. Prašau?
       ESTRAGONAS. Aš sakau, o mes?
       VLADIMIRAS. Nesuprantu.
       ESTRAGONAS. Koks čia mūsų vaidmuo?
       VLADIMIRAS. Mūsų vaidmuo?
       ESTRAGONAS. Neskubėk.
       VLADIMIRAS. Mūsų vaidmuo? Mes prašytojai.
       ESTRAGONAS. Kaip iki to priėjom?
       VLADIMIRAS. Ponas mano esant tikslinga pareikšti savo teises?
       ESTRAGONAS. Mes nebeturime teisių?

       Vladimiras juokiasi, paskui staiga nustoja kaip ir anksčiau. Tebesišypso

       VLADIMIRAS. Juokčiausi, jeigu galėčiau.
       ESTRAGONAS. Mes jas praradom?
       VLADIMIRAS (pabrėžtinai). Mes jas iššvaistėm.

       Pauzė. Stovi nejudėdami, tabaluojančiomis rankomis, nusvirusiomis galvomis, sulinkusiais keliais

       ESTRAGONAS (bejėgiškai). Ar mes nesurišti? (Po pauzės) A?
       VLADIMIRAS (pakelia ranką). Klausyk!

       Jie klausosi nežmoniškai įsitempę

       ESTRAGONAS. Aš nieko negirdžiu.
       VLADIMIRAS. Tsss! (Jie klausosi. Netekęs pusiausvyros, Estragonas vos nesugriūva. Nusitveria Vladimirui už rankos, tas susvirduliuoja. Jie klausosi pavirtę vienas ant kito, įsistebeiliję vienas į kitą) Aš taip pat nebe. (Palengvėjimo atodūsis. Atsipalaidavę atsitraukia vienas nuo kito)
       ESTRAGONAS. Tu mane išgąsdinai.
       VLADIMIRAS. Maniau, kad tai jis.
       ESTRAGONAS. Kas?
       VLADIMIRAS. Godo.
       ESTRAGONAS. Che! Vėjas nendrėse.
       VLADIMIRAS. Aiškiai girdėjau šūksnius.
       ESTRAGONAS. Ir ko jam šaukti?
       VLADIMIRAS. Ant savo arklio.

       Pauzė

       ESTRAGONAS. Eime iš čia.
       VLADIMIRAS. Kur? (Po pauzės) Šįvakar galbūt atsigulsim pas jį, šilumoj, sausai, pilnu pilvu, ant šiaudų. apsimoka laukti, ar ne?
       ESTRAGONAS. Bet ne visą naktį.
       VLADIMIRAS. Dar ne naktis.

       Pauzė

       ESTRAGONAS. Aš noriu valgyti.
       VLADIMIRAS. Nori morkos?
       ESTRAGONAS. Daugiau nieko neturi?
       VLADIMIRAS. Turėtų būti keletas ropių.
       ESTRAGONAS. Duok morką. (Vladimiras rausiasi kišenėse, išima ropę ir paduoda Estragonui) Dėkui. (Atsikanda. Verksmingai) Čiagi ropė!
       VLADIMIRAS. Ak, atleisk! Buvau tikras, kad morka. (Jis vėl ima raustis po kišenes, tačiau teranda vien ropes) Tiktai ropės. Tikriausiai suvalgei paskutiniąją. (Ieško) Pala, suradau. (Pagaliau ištraukia morką ir paduoda Estragonui) Štai, mielasis. (Estragonas nusivalo į rankovę ir ima valgyti) Atiduok ropę. (Estragonas grąžina ropę) Nevalgyk visos iš karto, daugiau nebeturiu.
       ESTRAGONAS (kramto pilna burna). Aš tavęs kažko klausiau.
       VLADIMIRAS. A!
       ESTRAGONAS. Tu man atsakei?
       VLADIMIRAS. Ar gera morka?
       ESTRAGONAS. Saldi.
       VLADIMIRAS. Juo geriau, juo geriau. (Po pauzės) Tai ką tu norėjai sužinoti?
       ESTRAGONAS. Nebeprisimenu. (Kramto) Tai bjauriausia. (Sukalioja morką pirštų galais, įvertindamas apžiūrinėja) Gardi tavo morka. (Mąsliai čiulpia morkos galą) Palauk, prisiminiau. (Atsikanda kąsnį)
       VLADIMIRAS. Na?
       ESTRAGONAS (pilna burna, išsiblaškęs). Ar mes nesurišti?
       VLADIMIRAS. Nieko negirdžiu.
       ESTRAGONAS (kramto, ryja). Aš klausiu, ar mes surišti?
       VLADIMIRAS. Surišti?
       ESTRAGONAS. Surišti.
       VLADIMIRAS. Kaip surišti?
       ESTRAGONAS. Rankos ir kojos.
       VLADIMIRAS. Bet su kuo? Ir kieno?
       ESTRAGONAS. Su tavo žmogum.
       VLADIMIRAS. Su Godo? Surišti su Godo? Kas tau šovė į galvą? Jokiu būdu! (Po pauzės) Kol kas ne. (Jis nesusieja paskutinių sakinių)
       ESTRAGONAS. Jo vardas Godo?
       VLADIMIRAS. Atrodo.
       ESTRAGONAS. Tu tik pažiūrėk! (Sukalioja prieš akis nuograužą, laikydamas už koto) Tai bent, kuo toliau valgai, tuo ji mažiau gardi.
       VLADIMIRAS. O man priešingai.
       ESTRAGONAS. Kaip suprasti?
       VLADIMIRAS. Kuo toliau, tuo gardžiau.
       ESTRAGONAS (po ilgo mąstymo). Tai, vadinasi, priešingai.
       VLADIMIRAS. Nelygu temperamentas.
       ESTRAGONAS. Nelygu charakteris.
       VLADIMIRAS. Čia jau nieko nepadarysi.
       ESTRAGONAS. Kad ir kiek nertumeis iš kailio.
       VLADIMIRAS. Liksi, koks buvęs.
       ESTRAGONAS. Kad ir kiek gudrautum.
       VLADIMIRAS. Esmė nesikeičia.
       ESTRAGONAS. Nieko nepadarysi. (Atkiša morkos likučius Vladimirui) Nenori užbaigt?

       Vertė Antanas Gudelis