Ilga pauzė

       ESTRAGONAS. Jeigu jau esi perspėtas.
       VLADIMIRAS. Galima pakentėti.
       ESTRAGONAS. Žinai, ko gali tikėtis.
       VLADIMIRAS. Nėra ko nekantrauti.
       ESTRAGONAS. Belieka tik laukti.
       VLADIMIRAS. Mes prie to pripratę. (Nusiima skrybėlę, žiūri į vidų, pakrato, užsideda)
       POCO. Ir kaip man išėjo, jūsų nuomone? (Estragonas ir Vladimiras žiūri į jį nesuprasdami) Gerai? Vidutiniškai? Įmanomai? Šiaip taip? Visai prastai?
       VLADIMIRAS (supranta pirmasis). O, labai gerai, visai gerai.
       POCO (Estragonui). O jums kaip atrodo, pone?
       ESTRAGONAS (su anglišku akcentu). O, labai gerai, labai labai labai gerai.
       POCO (su polėkiu). Dėkui, ponai. (Po pauzės) Man taip reikia padrąsinimo. (Susimąsto) Pabaigoje aš truputį neištempiau. Ar nepastebėjote?
       VLADIMIRAS. O, gal tik vos vos.
       ESTRAGONAS. Maniau, kad tai padarėte tyčia.
       POCO. Mat atmintis susilpnėjusi.

       Pauzė

       ESTRAGONAS. Kol kas nieko nėra.
       POCO (nusiminąs). Jums nuobodu?
       ESTRAGONAS. Ganėtinai.
       POCO (Vladimirui). O jums, pone?
       VLADIMIRAS. Ne kažin kokia linksmybė.

       Pauzė. Poco pergyvena vidinę kovą

       POCO. Ponai, su manim jūs buvot... (ieško žodžio)... padorūs.
       ESTRAGONAS. Na ne!
       VLADIMIRAS. Ką jūs!
       POCO. Taip, taip, jūs buvot korektiški. Taigi aš klausiu... Ką aš galėčiau savo ruožtu padaryti šitiems geriems žmonėms, kurie taip nuobodžiauja?
       ESTRAGONAS. Netgi luidoras mums būtų visai ne pro šalį.
       VLADIMIRAS. Mes ne kokie elgetos.
       POCO. Ką galėčiau padaryti, sakau aš sau, kad laikas jiems taip neprailgtų? Aš jiems atidaviau kaulus, kalbėjau apie šį bei tą, aiškinau jiems apie sutemas, čia viskas taip Ir apie tai gana. Bet ar to pakanka, štai kas mane kankina – ar to pakanka?
       ESTRAGONAS. Netgi šimtas sū.
       VLADIMIRAS. Patylėk!
       ESTRAGONAS. Aš iškeliauju.
       POCO. Ar to pakanka? Be abejo. Bet aš dosnus. Toks mano būdas. Šiandien. Juo blogiau man. (Jis trūkteli virvę. Lakis žiūri į jį) Kadangi aš kankinsiuos, nėra abejonės. (Nesikeldamas pasilenkia ir pasiima rimbą) Ko pageidautumėt? Kad jis pašoktų, padainuotų, padeklamuotų, pagalvotų, kad...
       ESTRAGONAS. Kas?
       POCO. Kas? Judu tai mokate galvoti?
       VLADIMIRAS. Jis galvoja?
       POCO. Puikiausiai. Ir balsu. Kadaise jis galvodavo netgi labai gražiai, galėdavau ištisas valandas jo klausyti. Dabar... (Krūpteli) Galų gale nieko nepadarysi. Taigi, ar jūs norite, kad jis ką nors pagalvotų?
       ESTRAGONAS. Man labiau patiktų, kad jis pašoktų, taip būtų linksmiau.
       POCO. Nebūtinai.
       ESTRAGONAS. Juk tiesa, Didi, taip būtų linksmiau.
       VLADIMIRAS. Man labiau patiktų jį išgirsti galvojant.
       ESTRAGONAS. Gal jis galėtų iš pradžių pašokti, o paskui galvoti. Ar ne per daug jo tiek prašyti?
       VLADIMIRAS (Poco). Tai įmanoma?
       POCO. Jokios abejonės, nėra nieko lengviau. Be kita ko, tai įprasta tvarka. (Trumpai nusijuokia)
       VLADIMIRAS. Tai tegu jis pašoka.
       POCO (Lakiui). Girdi?
       ESTRAGONAS. Jis niekados neatsisako?
       POCO. Tai aš jums netrukus paaiškinsiu. (Lakiui) Šok, bjaurybe!

       Lakis padeda lagaminą ir pintinę, prieina artėliau, rampos, atsisuka į Poco. Estragonas atsistoja, norėdamas geriau matyti. Lakis šoka. Sustoja

       ESTRAGONAS. Viskas?
       POCO Dar!

       Lakis pakartoja tuos pačius judesius. Sustoja

       ESTRAGONAS. Na ir pašoko! (Mėgdžioja Lakio judesius) Ir aš taip galiu. (Mėgdžioja, vos nenugriūva) Reikėtų tik pasitreniruoti.
       VLADIMIRAS. Jis pavargęs.
       POCO. Kadaise jis šokdavo farandolą, almė, branlį, žigą, fandangą ir jūrininkų šokį. Jis netverdavo iš džiaugsmo. Dabar bepajėgia tiek, kiek matėte. Ar žinot, kaip tai vadinasi?
       ESTRAGONAS. Dvesianti musė.
       VLADIMIRAS. Senatvės vėžys.
       POCO. Šokis tinkluose. Jam rodos, kad jis įsipainiojęs į tinklą.
       VLADIMIRAS (gudraujančio esteto maniera). Kažkas tokio čia yra.
..

       Lakis ruošiasi grįžti prie savo nešulių

       POCO (kaip arkliui). Tpruuu!

       Lakis sustoja

       ESTRAGONAS. Jis niekados neatsisako.
       POCO. Aš netrukus jums paaiškinsiu. (Rausiasi kišenėse) Palaukit. (Rausiasi) Kurgi aš nudėjau savo kriaušę? (Rausiasi) Tai bent! (Apstulbęs pakelia galvą. Nusilpusiu balsu) Pamečiau savo pulverizatorių!
       ESTRAGONAS (silpstančiu balsu). Mano kairysis plautis visai nusilpęs. (Sukosčioja. Griausmingu balsu) Bet mano dešinysis plautis puikiausias!
       POCO (normaliu balsu). Nieko nepadarysi, apsieisiu be jo. Ką aš kalbėjau? (Mąsto) Palaukit! (Mąsto) Tai bent! (Pakelia galvą) Padėkite man!
       ESTRAGONAS. Bandau prisiminti.
       VLADIMIRAS. Aš taip pat.
       POCO. Palaukit!

       Visi trys vienu metu nusiima skrybėles, prisideda ranką prie kaktos, stengiasi susikaupti suraukę antakius. Ilga pauzė

       ESTRAGONAS (triumfuodamas). Štai!
       VLADIMIRAS. Prisiminė.
       POCO (nekantriai). Ką?
       ESTRAGONAS. Kodėl jis nepadeda nešulių?
       VLADIMIRAS. Na ne!
       POCO. Jūs tikras?
       VLADIMIRAS. Betgi jūs jau sakėt.
       POCO. Jau sakiau?
       ESTRAGONAS. Jau sakė?
       VLADIMIRAS. Be to, jis jau pasidėjo nešulius.
       ESTRAGONAS (žvilgteli į Lakį). Tiesa. Na ir kas?
       VLADIMIRAS. Kadangi jis jau pasidėjo nešulius, neįmanoma klausti, kodėl jis jų nepasideda.
       POCO. Visai teisingai.
       ESTRAGONAS. Ir kodėl jis juos pasidėjo?
       POCO. Būtent.
       VLADIMIRAS. Kad pašoktų.
       ESTRAGONAS. Teisybė.
       POCO (pakelia ranką). Palaukit! (Pauzė) Nieko nekalbėkit! (Po pauzės) Štai kas. (Užsideda skrybėlę) Žinau.

       Estragonas ir Vladimiras užsideda skrybėles

       VLADIMIRAS. Jis prisiminė.
       POCO. Šit kaip tai vyksta.
       ESTRAGONAS. Apie ką jūs?
       POCO. Tuojau pamatysit. Tai labai sunku pasakyti.
       ESTRAGONAS. Nesakykit.
       POCO. O, nebijokit, paaiškinsiu. Bet aš noriu trumpai, nes jau vėlu. Tik kaip čia padarius, kad būtų ir trumpai, ir aiškiai, štai kas. Leiskite man pagalvoti.
       ESTRAGONAS. Bus trumpiau, jei nesistengsite kalbėti trumpai.
       POCO (pagalvojęs). Tuojau. Pabandysiu vieną iš dviejų dalykų.
       ESTRAGONAS. Tai kliedesys.
       POCO. Arba aš jį prašau ko nors – šokti, dainuoti, galvoti...
       VLADIMIRAS. Gerai, gerai, mes supratom.
       POCO. Arba aš jo nieko neprašau. Gerai. Nepertraukit manęs. Sakykim, kad aš jį prašau, pavyzdžiui. .. pašokti. Ir kas po to įvyksta?
       ESTRAGONAS. Jis pradeda švilpti.
       POCO (supykęs). Aš daugiau nekalbėsiu.
       VLADIMIRAS. Labai prašau kalbėti toliau.
       POCO. Paprašykite dar.
       ESTRAGONAS (sudėjęs rankas). Aš jus maldauju, pone, tęskite savo pasakojimą.
       POCO. Kur aš sustojau?
       VLADIMIRAS. Jūs jį prašėte šokti.
       ESTRAGONAS. Dainuoti.
       POCO. Taigi, aš jį prašiau dainuoti. Kas po to? Arba jis ima dainuoti, kaip prašiau, arba, užuot dainavęs, kaip prašiau, jis ima, pavyzdžiui, šokti arba galvoti, arba...
       VLADIMIRAS. Aišku, aišku, toliau.
       ESTRAGONAS. Pakaks!
       VLADIMIRAS. Tačiau šį vakarą jis daro viską, ko jūs prašot.
       POCO. Nori mane sugraudinti, kad aš jo neišvyčiau.
       ESTRAGONAS. Tai jau girdėjom.
       VLADIMIRAS. Neaišku.
       ESTRAGONAS. Tuojau pat jisai pareikš, kad nesakė nė žodžio teisybės.
       VLADIMIRAS (Poco). Jūs neprotestuojate?
       POCO. Aš pavargau.

       Pauzė

       ESTRAGONAS. Nieko nevyksta, niekas neateina, niekas neišeina, baisu.
       VLADIMIRAS (Poco). Liepkite jam galvoti.
       POCO. Paduokite jam jo skrybėlę.
       VLADIMIRAS. Jo skrybėlę?
       POCO. Jis negali galvoti be skrybėlės.
       VLADIMIRAS (Estragonui). Paduok jam skrybėlę.
       ESTRAGONAS. Aš? Po to, kai jis man įspyrė! Niekados!
       VLADIMIRAS. Tuojau aš paduosiu. (Nejuda iš vietos)
       ESTRAGONAS. Tegu eina ir pats pasiima.
       POCO. Geriau tegu kas jam paduoda.
       VLADIMIRAS. Aš paduosiu.

       Jis pakelia skrybėlę ir iš tolo duoda ją Lakiui. Lakis nejuda iš vietos

       POCO. Reikia uždėti.
       ESTRAGONAS (Poco). Liepkite, kad jis pasiimtų.
       POCO. Geriau uždėti.
       VLADIMIRAS. Aš uždėsiu.

       Jis atsargiai apeina Lakį, tyliai prisiartina iš užpakalio, uždeda ant galvos skrybėlę ir skubiai atsitraukia. Lakis nejuda. Pauzė

       ESTRAGONAS. Ko gi jis laukia?
       POCO. Pasitraukite. (Estragonas ir Vladimiras pasitraukia nuo Lakio. Poco timpteli virvę. Lakis žiūri į jį) Galvok, kiaule! (Po pauzės. Lakis pradeda šokti) Sustok! (Lakis sustoja) Artyn! (Lakis eina Poco link) Čia! (Lakis sustoja) Galvok!

       Pauzė

       LAKIS. Kita vertus, dėl to...
       POCO. Sustok! (Lakis nutyla) Atgal! (Lakis atsitraukia) Čia! (Lakis atsistoja į vietą) Na! (Lakis atsisuka į publiką) Galvok.

   



       Estragonas ir Vladimiras visą laiką dėmesingi, Poco niūrus ir kupinas pasibjaurėjimo 
 
 
       Pirmi Estragono ir Vladimiro murmėjimai. Poco kankinasi  
 
 
 
       Estragonas ir Vladimiras nurimsta, vėl ima klausytis. Poco nerimsta vis labiau, pasigirsta jo dejonės  
 
 
       Estragonas ir Vladimiras ima šūkčioti. Poco staiga pašoka, trūkteli virvę. Visi surinka. Lakis griebiasi už virvės, svyruoja. Visi puola prie Lakio, kuris toliau šūkčioja savo tekstą
LAKIS (monotoniškai). Asmeninio dievo egzistencija kuri atsiskleidžia paskutinėse Puansono ir Vatmano publikacijose dievo kukukukuris su žila barzda kukukuri anapus laiko erdvės kuris iš savo dieviškosios apatijos dieviškosios atambijos dieviškosios afazijos aukštumos myli mus išskyrus keletą neaišku kodėl bet to neišvengsi ir kankinasi kaip dieviškoji Miranda su tais kurie yra neaišku kodėl bet laikas kančiose ugnyse tos liepsnos jeigu tik dar tebėra šiek tiek ir kurie drįs suabejoti kiek užgesins ugnį užkels pragarą į padanges tokias mėlynas kartais ir po šiai dienai ir sklidinas ramybės tokios ramybės kuri nors ir neamžina vis dėlto tokia geidžiama bet ne užbėkime už akių antra vertus neužbaigtų tyrimų dėka neužbėkime už akių tiems neužbaigtiems tyrimams kurie vis dėlto apdovanoti Antropopopopometrijos akakakademijos Berne prie Breso Testu ir Konaro nustatyta turint galvoje galimas klaidas galimas žmonių apskaičiavimuose jog neužbaigtų tyrimų dėka Testu ir Konaro nustatyta statyta statyta jog remiantis remiantis remiantis būtent neužbėkime už akių neaišku kodėl Puansono ir Vatmano darbų dėka darosi aišku aišku kad turint galvoje Fartovo ir Belčerio neužbaigtus neužbaigtus darbus neaišku kodėl Testu ir Konaro neužbaigtų iškyla aikštėn kad žmogus priešingai nei skelbia priešinga nuomonė kad žmogus Brese Testu ir Konaro kad žmogus pagaliau žodžiu kad žmogus trumpai sakant pagaliau nežiūrint mitybos ir atliekų šalinimo progreso visą laiką menksta ir drauge neaišku kodėl nors itin suklestėjo fizinė kultūra sportiniai užsiėmimai kaip kad antai tenisas futbolas bėgimas ėjimas dviračių sportas plaukimas jojimas sklandymas bandymas tenisas griuvimas čiuožimas ir ant ledo ir ant asfalto tenisas sklandymas žiemos sportas vasaros rudens rudens sportas tenisas ant vejos ant medžių ant plūktos žemės medžioklė su varovais sklandymas tenisas lauko jūros oro riedulys penicilinas ir surogatas trumpai sakant aš vėl pradedu drauge kartoti neaišku kodėl nors tenisas aš vėl pradedu sklandymas golfas nuo devynių iki aštuoniolikos duobučių tenisas ant ledo žodžiu neaišku kodėl prie Senos Senos ir Uazos Senos ir Marnos Marnos ir Uazos būtent drauge neaišku kodėl menkti susitraukti vėl pradedu Uaza Marna žodžiu skaudi netektis pypkės galva po Voltero mirties paimti dviem pirštais šimtą gramų į kiekvieną pypkės galvą beveik apvaliais skaičiais gryno svorio Normandijoje neaišku kodėl žodžiu pagaliau nesvarbu faktai akivaizdūs ir kita vertus turint galvoje svarbesnius dalykus ir iš to išvedamus svarbesnius dalykus itin svarbius pagal Steinvego ir Petermano atliekamus tyrimus daug svarbesnius Steinvego ir Petermano užmestus tyrimus kaime kalnuose pajūryje ir paupy ir prie vandens ir ugnies nekinta oras nei žemė būtent oras ir žemė per didelius šalčius oras ir žemė akmenėja per didelius šalčius deja septintoje eroje eteris Žemė jūra akmenėja dideliame gylyje per didelius šalčius jūroje žemėje ir ore vargšelė aš vėl pradedu neaišku kodėl aš pradedu pagal žodžių pagaliau deja akmenėja kas gali tuo abejoti aš pradedu vėl bet neužbėkime už akių aš pradedu greičiai neaišku kodėl vis dėlto tenisas pagal barzdą liepsnos verksmai akmenys tokie žydri tokie ramūs deja galva galva galva galva Normandijoje vis dėlto tenisas tyrimai apleisti nebaigti kur kas svarbiau akmenys žodžiu aš pradedu vėl deja deja apleisti neužbaigti galva galva vis dėlto tenisas galva deja akmenys Konaras Konaras (Maišalynė. Lakis sušunka dar kelis kartus) Tenisas!.. Akmenys!.. Tokie ramūs!.. Konaras!.. Neužbaigti!..

       POCO. Skrybėlę!

       Vladimiras nutraukia nuo Lakio skrybėlę. Lokis nutyla ir krenta ant žemės. Ilga pauzė. Nugalėtojai šniokštuoja

       ESTRAGONAS. Atsikeršijau.

       Vladimiras apžiūrinėja Lakio skrybėlę, dirsteli į vidų

       POCO. Atiduokite man! (Išplėšia skrybėlę Vladimirui iš rankų, meta ant žemės, trypia ją) Be skrybėlės jis nesugebės galvoti!
       VLADIMIRAS. Bet ar begalės jis orientuotis?
       POCO. Aš jį orientuosiu! (Spiria Lakiui) Stok! Kiaule!
       ESTRAGONAS. Gal jis nebegyvas.
       VLADIMIRAS. Jūs jį užmušite.
       POCO. Stok! Stipena! (Traukia virvę. Lakis slysteli. Estragonui ir Vladimirui) Padėkite.
       VLADIMIRAS. Kaip?
       POCO. Pakelkite jį!

       Estragonas ir Vladimiras ima statyti Lakį ant kojų, akimirką prilaiko, paskui paleidžia. Jis vėl nukrenta

       ESTRAGONAS. Jis tyčia.
       POCO. Reikia jį prilaikyti. (Po pauzės) Na na, kelkite jį!
       ESTRAGONAS. Man nusibodo.
       VLADIMIRAS. Imkim, pabandykim dar kartą.
       ESTRAGONAS. Kuo jis mus laiko?
       VLADIMIRAS. Kelkim.

       Jie pastato Lakį ant kojų ir prilaiko

       POCO. Nepaleiskite jo. (Estragonas ir Vladimiras svirduliuoja) Nejudėkit! (Poco ima lagaminą ir pintinę ir neša juos prie Lakio) Tvirtai laikykite. (Paduoda lagaminą Lakiui į rankas, bet šis bematant vėl išmeta) Nepaleiskite jo! (Vėl paduoda lagaminą. Pamažu, prisilietus lagaminui, Lakio pojūčiai atgyja ir pirštai apgniaužia lagamino rankeną) Laikykite! (Tas pats kartojasi su pintine) Štai dabar galite jį paleisti. (Estragonas ir Vladimiras pasitraukia nuo Lakio, kuris klumpa, svyruoja, linksta per kelius, bet lieka stovėti, laikydamas lagaminą ir pintinę. Poco atsitraukia atgal, supliauškina rimbu) Pirmyn! (Lakis eina) Atgal! (Lakis atsitraukia) Na štai, jis gali vaikščioti. (Atsisuka į Estragoną ir Vladimirą) Dėkui, ponai, ir leiskite jums... (rausiasi savo kišenėse)... jums palinkėti... (rausiasi) ... jums palinkėti... (rausiasi) Bet kurgi aš dėjau savo laikrodį? (Rausiasi) Čia dabar! (Sugniužęs pakelia galvą) Tikras svogūniukas su dangteliu, su sekundine rodykle, ponai. Senelis man jį dovanojo. (Rausiasi) Gal jis kur nukrito. (Ieško ant žemės kartu su Estragonu ir Vladimiru. Poco nuspiria Lakio skrybėlės likučius) Tai bent!
       VLADIMIRAS. Gal jis liemenės kišenėlėje?
       POCO. Palaukit. (Susilenkia dvilinkas, prideda ausį prie savo pilvo, klausosi) Nieko negirdžiu! (Moja, kad jie prisiartintų) Pažiūrėkit. (Estragonas ir Vladimiras prieina, pasilenkia jam prie pat pilvo. Pauzė) Man rodos, būtų girdėti, kaip jis tiksi.
       VLADIMIRAS. Tylos!

       Visi pasilenkę klausosi

       ESTRAGONAS. Kažką girdžiu.
       POCO. Kur?
       VLADIMIRAS. Tai širdis.
       POCO (nusivylęs). Šūdas!
       VLADIMIRAS. Tylos!

       Visi klausosi

       ESTRAGONAS. Gal sustojo.
       POCO. Katras judviejų taip dvokia?
       ESTRAGONAS. Jam dvokia iš burnos, o man – kojos.
       POCO. Teks atsisveikinti.
       ESTRAGONAS. O laikrodis?
       POCO. Matyt, būsiu palikęs pilyje.
       ESTRAGONAS. Tai sudie.
       POCO. Sudie.
       VLADIMIRAS. Sudie.
       ESTRAGONAS. Sudie.

       Pauzė

       POCO. Ir dėkui.
       VLADIMIRAS. Dėkui jums.
       POCO. Nėr už ką.
       ESTRAGONAS. Kad yra.
       POCO. Kad nėra.
       VLADIMIRAS. Kad yra.
       ESTRAGONAS. Kad nėra.

       Pauzė

       POCO. Aš niekaip negaliu... (dvejoja)... išeiti.
       ESTRAGONAS. Toks gyvenimas.

       Poco nusigręžia, eina nuo Lakio kulisų link, palaipsniui atleisdamas virvę

       VLADIMIRAS. Jūs einat ne į tą pusę.
       POCO. Man reikia įsibėgėti. (Nuėjęs iki galo virvės, tai yra į užkulisį, jis sustoja, atsigręžia, šaukia) Pasitraukit! (Estragonas ir Vladimiras pasitraukia į scenos gilumą, žiūri į Poco. Supliauška rimbas) Pirmyn! (Lakis nejuda)
       ESTRAGONAS. Pirmyn!
       VLADIMIRAS. Pirmyn!

       Supliauška rimbas, Lakis pajuda iš vietos

       POCO. Greičiau! (Išeina iš užkulisio, pereina sceną, žengdamas paskui Lakį, Estragonas ir Vladimiras nusiima skrybėles, mosuoja rankomis. Lakis išeina. Poco jį gena rimbu ir virve) Greičiau! Greičiau! (Prieš išnykdamas, Poco sustoja, atsigręžia. Virvė įsitempia. Pasigirsta, kaip nukrenta Lakis) Kėdę! (Vladimiras suieško kėdę ir paduoda Poco, o tas meta ją Lakiui) Sudie!
       ESTRAGONAS, VLADIMIRAS (mosuodami rankomis). Sudie! Sudie!
       POCO. Stok! Kiaule! (Girdėti, kaip Lakis keliasi) Pirmyn! (Poco išeina. Pliauška rimbas) Pirmyn! Sudie! Greičiau! Kiaule! No! Sudie!

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Bent neprailgo laukti.
       ESTRAGONAS. Ir šiaip neprailgs.
       VLADIMIRAS. Kas be ko. Tik šitaip įdomiau.

       Pauzė

       ESTRAGONAS. Ką dabar darysim?
       VLADIMIRAS. Nežinau.
       ESTRAGONAS. Eikim iš čia.
       VLADIMIRAS. Nevalia.
       ESTRAGONAS. Kodėl?
       VLADIMIRAS. Juk laukiame Godo.
       ESTRAGONAS. Iš tikrųjų.

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Jie gerokai pasikeitė.
       ESTRAGONAS. Kas?
       VLADIMIRAS. Tiedu.
       ESTRAGONAS. Taigi, pasikalbėkim truputį.
       VLADIMIRAS. Juk jie gerokai pasikeitė, ar ne?
       ESTRAGONAS. Galimas daiktas. Tiktai mudu niekad nepasikeisim.
       VLADIMIRAS. Galimas daiktas? Tikrų tikriausiai. Tu juos gerai matei?
       ESTRAGONAS. Ko gero. Bet aš jų nepažįstu.
       VLADIMIRAS. Na ne, pažįsti.
       ESTRAGONAS. Na ne, nepažįstu.
       VLADIMIRAS. Mes juos pažįstam, aš tau sakau. Tu viską pamiršti. (Po pauzės) Nebent čia ne tie patys.
       ESTRAGONAS. Aišku, kad ne tie patys, juk jie mūsų nepažino.
       VLADIMIRAS. Tai ne įrodymas. Aš irgi dėjausi, kad jų nepažįstu. O be to, mūsų niekas niekados nepažins.
       ESTRAGONAS. Gana! Jei mums ko reikia, tai... Ai! (Vladimiras nepajuda) Ai!
       VLADIMIRAS. Nebent čia ne tie patys.
       ESTRAGONAS. Didi! Ir kitą koją! (Nušlubuoja į tą pusę, kur sėdėjo pakylant uždangai)
       BALSAS IŠ UŽKULISIO. Pone!

       Estragonas sustoja. Abu žiūri į balso pusę

       ESTRAGONAS. Vėl prasideda.
       VLADIMIRAS. Eikš čionai, vaikeli.

       Baugščiai įeina  b e r n i u k a s. Sustoja

       BERNIUKAS. Ponas Alberas?
       VLADIMIRAS. Aš.
       ESTRAGONAS. Ko tau reikia?
       VLADIMIRAS. Prieik.

       B e r n i u k a s  nejuda iš vietos

       ESTRAGONAS (įsakmiai). Prieik, tau sakoma!

       Berniukas baugščiai prieina, sustoja

       VLADIMIRAS. Kas yra?
       BERNIUKAS. Ponas Godo... (Nutyla)
       VLADIMIRAS. Aišku. (Po pauzės) Prieik.

       Berniukas nejuda

       ESTRAGONAS (įsakmiai). Prieik, tau sakoma! (Berniukas baugščiai prisiartina, sustoja) Kodėl taip vėlai atėjai?
       VLADIMIRAS. Tave siuntė ponas Godo?
       BERNIUKAS. Taip, pone.
       VLADIMIRAS. Na gerai, sakyk.
       ESTRAGONAS. Kodėl taip vėlai atėjai?

       Berniukas žiūri tai į vieną, tai į kitą, neapsispręsdamas, katram atsakyti

       VLADIMIRAS (Estragonui). Duok jam ramybę.
       ESTRAGONAS (Vladimirui). Atsikabink. (Prieidamas, berniukui) Tu žinai, kelinta dabar valanda?
       BERNIUKAS (traukdamasis atatupstas). Aš nekaltas, pone.
       ESTRAGONAS. Tai gal aš kaltas?
       BERNIUKAS. Aš bijojau, pone.
       ESTRAGONAS. Ko bijojai? Mūsų? (Po pauzės) Atsakyk!
       VLADIMIRAS. Viskas aišku, jisai išsigando jų.
       ESTRAGONAS. Ar seniai tu jau čia?
       BERNIUKAS. Neseniai, pone.
       VLADIMIRAS. Tu išsigandai rimbo?
       BERNIUKAS. Taip, pone.
       VLADIMIRAS. Riksmų?
       BERNIUKAS. Taip, pone.
       VLADIMIRAS. Tų dviejų ponų?
       BERNIUKAS. Taip, pone.
       VLADIMIRAS. Tu juos pažįsti?
       BERNIUKAS. Ne, pone.
       VLADIMIRAS. Tu vietinis?
       BERNIUKAS. Taip, pone,
       ESTRAGONAS. Meluoji! (Ima berniuką už rankų, purto) Sakyk tiesą!
       BERNIUKAS (drebėdamas). Aš sakau tiesą, pone.
       VLADIMIRAS. Duok jam ramybę. Kas tau? (Estragonas paleidžia berniuką, atsitraukia, užsidengia veidą rankomis. Vladimiras ir berniukas žiūri į jį. Estragonas atitraukia rankas, jo veidas iškreiptas) Kas tau?
       ESTRAGONAS. Aš nelaimingas.
       VLADIMIRAS. Juokus į šalį! Ar seniai?
       ESTRAGONAS. Nebeprisimenu.
       VLADIMIRAS. Ko tik neiškrečia mums ta atmintis! (Estragonas nori kalbėti, persigalvoja, nušlubuoja šalin, atsisėda ir ima autis batus. Berniukui) Tai ką?
       BERNIUKAS. Ponas Godo...
       VLADIMIRAS (nutraukdamas). Jau esu tave matęs, ar ne?
       BERNIUKAS. Nežinau, pone.
       VLADIMIRAS. Tu manęs nepažįsti?
       BERNIUKAS. Ne, pone.
       VLADIMIRAS. Vakar nebuvai čia atėjęs?
       BERNIUKAS. Ne, pone.
       VLADIMIRAS. Ateini čionai pirmą kartą?
       BERNIUKAS. Taip, pone.

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Sakyti galima ką nori. (Po pauzės) Na gerai, kalbėk.
       BERNIUKAS (be atokvėpio). Ponas Godo liepė jums pasakyti, kad rytoj tikrai ateis, o šį vakarą negali.
       VLADIMIRAS. Ir viskas?
       BERNIUKAS. Taip, pone.
       VLADIMIRAS. Tu dirbi pas poną Godo?
       BERNIUKAS. Taip, pone.
       VLADIMIRAS. O ką tu veiki?
       BERNIUKAS. Ganau ožkas, pone.
       VLADIMIRAS. Jis gerai elgiasi su tavimi?
       BERNIUKAS. Taip, pone.
       VLADIMIRAS. Nemuša?
       BERNIUKAS. Ne, pone, manęs nemuša.
       VLADIMIRAS. O ką muša?
       BERNIUKAS. Mano brolį, pone.
       VLADIMIRAS. Ak, vadinasi, turi brolį?
       BERNIUKAS. Taip, pone.
       VLADIMIRAS. O ką jis veikia?
       BERNIUKAS. Jis gano avis, pone.
       VLADIMIRAS. O kodėl gi jis nemuša tavęs?
       BERNIUKAS. Nežinau, pone.
       VLADIMIRAS, Matyt, tave myli.
       BERNIUKAS. Nežinau, pone.
       VLADIMIRAS. Ar jis tave neblogai maitina? (Berniukas dvejoja) Ar jis tave gerai maitina?
       BERNIUKAS. Gana gerai, pone.
       VLADIMIRAS. Tu nesi nelaimingas? (Berniukas dvejoja) Supranti, ką turiu galvoje?
       BERNIUKAS. Taip, pone.
       VLADIMIRAS. Ir ką gi?
       BERNIUKAS. Nežinau, pone.
       VLADIMIRAS. Kaip ir aš. (Po pauzės) O kur tu miegi?
       BERNIUKAS. Daržinėje, pone.
       VLADIMIRAS. Su savo broliu?
       BERNIUKAS. Taip, pone.
       VLADIMIRAS. Ant šieno?
       BERNIUKAS. Taip, pone.

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Gerai, gali sau eiti.
       BERNIUKAS. Ką pasakyti ponui Godo, pone?
       VLADIMIRAS. Pasakyk jam... (Dvejoja) Pasakyk jam, kad mudu matei. (Po pauzės) Juk iš tiesų mudu matei, ar ne?
       BERNIUKAS. Taip, pone. (Neryžtingai traukiasi, nusigręžia ir išbėga)

       Staiga ima temti, ateina naktis. Tolumoje pateka mėnulis, pakyla į dangų, užliedamos sceną sidabrine šviesa

       VLADIMIRAS. Pagaliau! (Estragonas pakyla ir eina Vladimiro link, nešinas batais rankoje. Padeda juos prie rampos, atsitiesia ir žiūri į mėnulį) Ką darai?
       ESTRAGONAS. Ką ir tu: žiūriu į tą perblyškėlį.
       VLADIMIRAS. Klausiu, ką darai su savo batais?
       ESTRAGONAS. Palieku juos čia. (Po pauzės) Ateis kas kitas, toksai... toksai kaip aš, tik mažesnių kojų, ir bus laimingas radęs batus.
       VLADIMIRAS. Nejaugi vaikščiosi basas?
       ESTRAGONAS. Jėzus vaikščiojo.
       VLADIMIRAS. Jėzus! Kuo jis čia dėtas? Negi tu jam prilygsi!
       ESTRAGONAS. Visados stengiausi jam prilygti.
       VLADIMIRAS. O juk ten buvo šilta! Gera!
       ESTRAGONAS. Taip. Ir prie kryžiaus kaldavo greitai.

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Čia mums nebėra ko veikti.
       ESTRAGONAS. Nei kur kitur.
       VLADIMIRAS. Klausyk, Gogo, nebūk surūgęs. Rytoj viskas bus kitaip.
       ESTRAGONAS. Kaip kitaip?
       VLADIMIRAS. Ar negirdėjai, ką sakė berniūkštis?
       ESTRAGONAS. Ne.
       VLADIMIRAS. Sakė, kad rytoj Godo tikrai ateis. (Po pauzės) Supranti?
       ESTRAGONAS. Vadinasi, kaip tik čia reikia jo laukti.
       VLADIMIRAS. Ar pakvaišai? Reikia kur nors prisiglausti. (Ima Estragoną už rankos) Eime. (Tempia jį. Estragonas iš pradžių pasiduoda, paskui ima spyriotis. Abu sustoja)
       ESTRAGONAS (žiūrėdamas į medį). Gaila, kad nėra virvagalio.
       VLADIMIRAS. Eime. Darosi vėsu. (Tempia jį. Kartojasi tas pats)
       ESTRAGONAS. Primink man, kad rytoj atsineščiau virvę.
       VLADIMIRAS. Gerai. Eime. (Tempia jį. Kartojasi tas pats)
       ESTRAGONAS. Kažin, kiek laiko mudu esame kartu?
       VLADIMIRAS. Nežinau. Ko gero, penkiasdešimt metų.
       ESTRAGONAS. Atsimeni tą dieną, kai puoliau į Diuransos upę?
       VLADIMIRAS. Tada skynėm vynuoges.
       ESTRAGONAS. Tu mane ištraukei.
       VLADIMIRAS. Viskas jau užmiršta ir palaidota.
       ESTRAGONAS. Mano drabužiai džiūvo saulėje.
       VLADIMIRAS. Išmesk iš galvos. Eime. (Scena kartojasi)
       ESTRAGONAS. Palauk.
       VLADIMIRAS. Man šalta.
       ESTRAGONAS. Galvoju, ar ne geriau mums butų skyrium, kiekvienam sau. (Po pauzės) Mudu nesutverti eit tuo pačiu keliu.
       VLADIMIRAS (nepykdamas). Nežinia.
       ESTRAGONAS. Taigi, viskas nežinia.
       VLADIMIRAS. Išsiskirt galima bet kada, jei tik manai, kad taip bus geriau.
       ESTRAGONAS. Dabar jau nebeverta.

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Iš tikrųjų, dabar jau nebeverta.

       Pauzė

       ESTRAGONAS. Tad eime?
       VLADIMIRAS. Eime.

       Abu nejuda iš vietos

       U ž d a n g a

       Vertė Antanas Gudelis