ANTRAS VEIKSMAS
Rytojaus diena. Ta pati valanda. Ta pati vieta. Estragono batai, suglausti užkulniais, priešakiais į šalis, stovi prie rampos. Lakio skrybėlė tebėra kur buvusi
Medį dengia lapija
Greitai įeina V l a d i m i r a s. Sustoja ir ilgai žiūri į medį. Paskui staiga ima skubriai žingsniuoti po sceną tai į vieną, tai į kitą pusę. Vėl sustoja prie batų, lenkiasi, ima vieną, apžiūri, pauosto, rūpestingai stato atgal. Vėl pradeda blaškytis po sceną šen ir ten. Sustoja prie dešiniųjų kulisų, ilgai žiūri į tolį prisidėjęs ranką prie kaktos. Žingsniuoja pirmyn atgal. Sustoja prie kairiųjų kulisų, veiksmas kartojasi. Žingsniuoja šen ir ten. Staiga sustoja, susineria rankas ant krūtinės, užverčia galvą ir ima visa gerkle dainuoti
VLADIMIRAS. Išalko šuo labai...
Kadangi pradėjo per žemai, sustoja, atsikosti ir pradeda aukštesniu tonu:
Išalko šuo labai
Ir prie dešros priėjo –
Užtvojo negyvai
Su samčiu jį virėjas.
Ir šunį šunys, jo draugai,
Palaidojo suėję...
Sustoja, atgauna kvapą, pradeda vėl:
Ir šunį šunys, jo draugai,
Palaidojo suėję.
Pastatė kryžių nedažytą
Ir užrašą pridėjo:
,,Išalko šuo labai
Ir prie dešros priėjo –
Užtvojo negyvai
Su samčiu jį virėjas.
Ir šunį šunys, jo draugai,
Palaidojo suėję“.
Sustoja, atsikvepia, vėl pradeda:
Ir šunį šunys, jo draugai,
Palaidojo suėję...
Nutyla, kurį laiką stovi nejudėdamas, paskui vėl ima karštligiškai žingsniuoti po sceną šen ir ten. Vėl sustoja priešais medį, vaikšto pirmyn atgal, sustoja priešais batus, vėl vaikšto, bėga prie kairiųjų kulisų, žiūri į tolį. Tuo metu iš už kairiųjų kulisų pasirodo Estragonas, basas, nuleista galva, jis lėtai eina per sceną. Vladimiras atsigręžia ir jį pamato
VLADIMIRAS. Vėl tu! (Estragonas sustoja, nepakeldamas galvos. Vladimiras eina prie jo) Eikš, aš tave apkabinsiu!
ESTRAGONAS. Neliesk manęs!
Vladimiras įžeistas susilaiko. Pauzė
VLADIMIRAS. Tu nori, kad eičiau šalin? (Po pauzės) Gogo! (Po pauzės. Vladimiras įdėmiai žiūri į jį) Tave mušė? (Po pauzės) Gogo! (Estragonas visą laiką tyli nuleidęs galvą) Kur tu praleidai naktį? (Pauzė. Vladimiras prieina artyn)
ESTRAGONAS. Neliesk manęs! Nieko neklausk! Nieko nesakyk! Būk su manim!
VLADIMIRAS. Argi aš esu kada nors tave palikęs?
ESTRAGONAS. Tu leidai man išeiti.
VLADIMIRAS. Pažiūrėk į mane. (Estragonas nesijudina. Garsiai) Pažiūrėk į mane, tau sakau!
Estragonas pakelia galvą. Jie ilgai žiūri vienas į kitą, tai atsitraukdami, tai priartėdami, palenkę galvą į šoną, tarsi žiūrėtų į kokį meno kūrinį, virpėdami artėja vienas prie kito, paskui staiga apsikabina, ploja vienas kitam per nugarą. Paleidžia vienas kitą iš glėbio, Estragonas, praradęs atsparą, vos nenugriūva
ESTRAGONAS. Kokia diena!
VLADIMIRAS. Kas tave nuskriaudė? Papasakok.
ESTRAGONAS. Štai dar viena dienelė nustumta.
VLADIMIRAS. Dar ne.
ESTRAGONAS. Kad ir kas būtų, man ji jau pasibaigė. (Pauzė) Ką tik girdėjau tave dainuojant.
VLADIMIRAS. Teisybė, prisimenu.
ESTRAGONAS. Man pasidarė skaudu. Tariau sau: vienas, mano, kad suvisai išėjau, ir dainuoja lyg niekur nieko.
VLADIMIRAS. Savo nuotaikai neįsakysi. Visą dieną jaučiausi atsakančios formos. (Po pauzės) Visą naktį nė karto nesikėliau.
ESTRAGONAS (liūdnai). Matai, kai manęs nebūna, tau net šlapintis geriau.
VLADIMIRAS. Man tavęs stigo, ir kartu buvau patenkintas. Argi ne keista?
ESTRAGONAS (pasipiktinęs). Buvai patenkintas?
VLADIMIRAS (pagalvojęs). Gal čia ne tas žodis.
ESTRAGONAS. O dabar?
VLADIMIRAS (pasidairęs). Dabar... (Linksmai) Štai tu ir vėl čia... (abejingai) .. .mes ir vėl čia... (liūdnai) .. .aš ir vėl čia.
ESTRAGONAS. Matai, tau blogiau, kai mudu kartu. Ir man geriau vienam.
VLADIMIRAS (Įsižeidęs). Tai kurių galų mudu susitinkam?
ESTRAGONAS. Nežinau.
VLADIMIRAS. O aš žinau. Todėl, kad tu nesugebi apsiginti. Aš būčiau neleidęs tavęs mušti.
ESTRAGONAS. Tu nieko nebūtum galėjęs padaryti.
VLADIMIRAS. Kodėl?
ESTRAGONAS. Jų buvo dešimt.
VLADIMIRAS. Norėjau pasakyti, kad bučiau neleidęs tau lįsti jiems į rankas.
ESTRAGONAS. Aš nieko nedariau.
VLADIMIRAS. Už ką gi jie tave mušė?
ESTRAGONAS. Nežinau.
VLADIMIRAS. Matai, Gogo, būna, kad tu negali susitvardyti, o aš galiu. Turėtum tai jausti.
ESTRAGONAS. Sakau, aš nieko nedariau.
VLADIMIRAS. Gal ir nieko. Bet svarbu laikysena, laikysena, jei nori, kad kailis liktų sveikas. Bet tiek jau to. Štai tu sugrįžai, ir aš labai patenkintas.
ESTRAGONAS. Jų buvo dešimt.
VLADIMIRAS. Širdies gilumoje tu irgi turbūt patenkintas, na, prisipažink.
ESTRAGONAS. Kuo patenkintas?
VLADIMIRAS. Kad vėl esi su manim.
ESTRAGONAS. Tu manai?
VLADIMIRAS. Sakyk, nors tai būtų ir netiesa.
ESTRAGONAS. Ką turėčiau sakyti?
VLADIMIRAS. Sakyk: aš patenkintas.
ESTRAGONAS. Aš patenkintas.
VLADIMIRAS. Ir aš.
ESTRAGONAS. Ir aš.
VLADIMIRAS. Mudu abu patenkinti.
ESTRAGONAS. Mudu abu patenkinti. (Pauzė) Ką gi mums dabar daryti, kai mudu abu patenkinti?
VLADIMIRAS. Laukti Godo.
ESTRAGONAS. Teisybė.
Pauzė
VLADIMIRAS. Nuo vakar dienos čia šis tas pasikeitė.
ESTRAGONAS. O jeigu jis neateis?
VLADIMIRAS (kurį laiką žiuri nesuprasdamas). Pamatysim. (Po pauzės) Aš sakau, kad nuo vakar dienos čia šis tas pasikeitė.
ESTRAGONAS. Viskas žliaugia.
VLADIMIRAS. Pažiūrėk į medį.
ESTRAGONAS. Du kartus į tuos pačius pūlius neįbrisi.
VLADIMIRAS. Į medį pažiūrėk, sakau.
Estragonas žiūri į medį
ESTRAGONAS. Argi vakar jo čia nebuvo!
VLADIMIRAS. Buvo. Negi neprisimeni? Per plauką ant jo nepasikorėm. (Susimąsto) Taip, taip, (skiemenuodamas žodžius) vos-ant-jo-ne-pa-si-ko-rėm. Bet tu nenorėjai? Ar neprisimeni?
ESTRAGONAS. Tu sapnavai.
VLADIMIRAS. Negalimas daiktas, kad jau būtum pamiršęs.
ESTRAGONAS. Toks jau esu. Arba pamirštu bematant, arba nepamirštu niekados.
VLADIMIRAS. O Poco ir Lakį – tu juos irgi pamiršai?
ESTRAGONAS. Poco ir Lakį?
VLADIMIRAS. Pamiršo viską!
ESTRAGONAS. Prisimenu tokį padūkėlį, kuris man įspyrė. Paskui jis darkėsi.
VLADIMIRAS. Tai buvo Lakis.
ESTRAGONAS. Tą prisimenu. O kada tai buvo?
VLADIMIRAS. O tą kitą, kuris jį vedė, irgi prisimeni?
ESTRAGONAS. Jis man davė kaulų.
VLADIMIRAS. Tai buvo Poco!
ESTRAGONAS. Ir tu sakai, kad visa tai buvo vakar?
VLADIMIRAS. Na taip, aišku.
ESTRAGONAS. Štai šičia?
VLADIMIRAS. Taip, taip, iš tikrųjų! Argi neatpažįsti?
ESTRAGONAS (staiga įniršęs). Atpažįsti? Ką čia atpažinsi? Visą gyvenimą murdžiausi purve! Ir dar nori, kad įžiūrėčiau jame kokį gamtovaizdį! (Dairosi aplinkui) Pažiūrėk į tą šlykštynę! Kojos iš čia nebuvau iškėlęs!
VLADIMIRAS. Raminkis, raminkis.
ESTRAGONAS. Atstok tu nuo manęs su savo peizažais! Pasikalbėkim apie žemiškus dalykus!
VLADIMIRAS. Šiaip ar taip, juk nesakysi man, kad čia (mosteli) panašu į Vokliuzą. Vis dėlto didelis skirtumas.
ESTRAGONAS. Vokliuzas! Kas čia tau kalba apie Vokliuzą!
VLADIMIRAS. Juk esi buvęs Vokliuze?
ESTRAGONAS. Tai jau ne, aš niekados nesu buvęs Vokliuze. Sakau, kad visą savo sumautą gyvenimą prasmirdau čia! Čia! Šūdekliuze!
VLADIMIRAS. O juk Vokliuze mudu buvome drauge, galvą dedu. Dirbome vynuogyne pas tą... pas Bonelį Rusijone.
ESTRAGONAS (ramiau). Galimas daiktas. Neįsidėmėjau.
VLADIMIRAS. Juk ten viskas raudona!
ESTRAGONAS (įpykęs). Neįsidėmėjau, sakau tau!
Pauzė. Vladimiras giliai atsidūsta
VLADIMIRAS. Sunku man su tavim, Gogo.
ESTRAGONAS. Geriau mums išsiskirti.
VLADIMIRAS. Kasdien kalbi tą patį. Ir kas kartą vis grįžti atgal.
Pauzė
ESTRAGONAS. Būtų nebloga, jei mane užmuštų kaip aną, kitą.
VLADIMIRAS. Kurį kitą? (Po pauzės) Kurį kitą?
ESTRAGONAS. Kaip milijardus kitų.
VLADIMIRAS (išmintingai). Kiekvienam savas kryželis. (Atsidūsta) Kol kas – kryželis, paskui – kryžius.
ESTRAGONAS. Kalbėkimės nesikarščiuodami, jeigu jau tylėti nesugebam.
VLADIMIRAS. Teisybę sakai, mudu neišsenkami.
ESTRAGONAS. Todėl, kad nenorime galvoti.
VLADIMIRAS. Turime kuo pasiteisinti.
ESTRAGONAS. Todėl, kad nenorime nieko girdėti.
VLADIMIRAS. Turime kuo remtis.
ESTRAGONAS. Visi balsai negyvi.
VLADIMIRAS. Tarytum šnara sparnai.
ESTRAGONAS. Lapai.
VLADIMIRAS. Smėlis.
ESTRAGONAS. Lapai.
Pauzė
VLADIMIRAS. Jie šneka visi kartu.
ESTRAGONAS. Kiekvienas sau.
Pauzė
VLADIMIRAS. Greičiau jie šnabžda.
ESTRAGONAS. Kuždasi.
VLADIMIRAS. Šlama.
ESTRAGONAS. Šnabžda.
Pauzė
VLADIMIRAS. Ką jie sako?
ESTRAGONAS. Pasakoja savo gyvenimą.
VLADIMIRAS. Jiems negana to, kad gyveno.
ESTRAGONAS. Jiems reikia pasipasakoti.
VLADIMIRAS. Jiems negana būti negyviems.
ESTRAGONAS. Jiems to nepakanka.
Pauzė
VLADIMIRAS. Tarytum šnara plunksnos.
ESTRAGONAS. Lapai.
VLADIMIRAS. Pelenai.
ESTRAGONAS. Lapai.
Ilga pauzė
VLADIMIRAS. Pasakyk ką nors!
ESTRAGONAS. Galvoju, ką čia pasakius.
Ilga pauzė
VLADIMIRAS (nerimastingai). Sakyk bet ką!
ESTRAGONAS. Ką mes dabar darom?
VLADIMIRAS. Laukiam Godo.
ESTRAGONAS. Teisybė.
Pauzė
VLADIMIRAS. Kaip sunku!
ESTRAGONAS. Gal padainuotum?
VLADIMIRAS. Ne, ne. (Galvoja) Geriau viską pradėt iš pradžių.
ESTRAGONAS. Man rodos, tai iš tiesų ne taip jau sunku.
VLADIMIRAS. Kaip tik pradžia yra sunkiausia.
ESTRAGONAS. Pradėti galima nuo bet ko.
VLADIMIRAS. Taip, bet reikia apsispręsti.
ESTRAGONAS. Tas tiesa.
Pauzė
VLADIMIRAS. Padėk man!
ESTRAGONAS. Aš stengiuosi.
Pauzė
VLADIMIRAS. Kai stengiesi, tai girdi.
ESTRAGONAS. Tas tiesa.
VLADIMIRAS. O tai trukdo surasti.
ESTRAGONAS. Būtent.
VLADIMIRAS. Tai trukdo galvoti.
ESTRAGONAS. Vis vien galvoji.
VLADIMIRAS. Betgi tai neįmanoma.
ESTRAGONAS. Va, va, prieštaraukime vienas kitam.
VLADIMIRAS. Neįmanoma.
ESTRAGONAS. Tu manai?
VLADIMIRAS. Mums nebegresia pavojus galvoti.
ESTRAGONAS. Tada kuo gi mums skųstis?
VLADIMIRAS. Galvoti – dar ne bėda.
ESTRAGONAS. Visai teisingai, visai teisingai, bet tas ir yra.
VLADIMIRAS. Ką reiškia – tas ir yra?
ESTRAGONAS. O štai kas – imkim ir klausinėkim vienas kitą.
VLADIMIRAS. Ką tu nori tuo pasakyti – tas ir yra?
ESTRAGONAS. Bent jau tas ir yra.
VLADIMIRAS. Savaime aišku.
ESTRAGONAS. Taigi? Jeigu laikysime save laimingais?
VLADIMIRAS. Baisiausia – tai galvoti.
ESTRAGONAS. Bet argi mums kada nors atsitiko toks dalykas?
VLADIMIRAS. Iš kur visi šitie lavonai?
ESTRAGONAS. Šitie kaulai?
VLADIMIRAS. Taigi.
ESTRAGONAS. Savaime aišku.
VLADIMIRAS. Matyt, mes truputį galvojom.
ESTRAGONAS. Iš pat pradžių.
VLADIMIRAS. Lavonų lavonai.
ESTRAGONAS. Reikia tiktai nežiūrėti.
VLADIMIRAS. Akys pačios krypsta.
ESTRAGONAS. Tas tiesa.
VLADIMIRAS. Kad ir ką darytum.
ESTRAGONAS. Ką?
VLADIMIRAS. Kad ir ką darytum.
ESTRAGONAS. Reikėtų ryžtingai atsigręžt į gamtą.
VLADIMIRAS. Mes bandėme.
ESTRAGONAS. Tiesa.
VLADIMIRAS. O čia ne pati didžiausia bėda, iš tikrųjų.
ESTRAGONAS. Kas?
VLADIMIRAS. Kad mes galvojom.
ESTRAGONAS. Savaime aišku.
VLADIMIRAS. Būtume galėję apsieiti ir be to.
ESTRAGONAS. Ką beveiksi.
VLADIMIRAS. Žinau, žinau.
Pauzė
ESTRAGONAS. Neblogai pasivarėm, ristute.
VLADIMIRAS. Taip, bet dabar reikia prasimanyti kažką kita.
ESTRAGONAS. Reikėtų.
VLADIMIRAS. Reikėtų.
ESTRAGONAS. Reikėtų.
Abu mąsto
VLADIMIRAS. Ką aš čia kalbėjau? Nuo to galima ir pradėti.
ESTRAGONAS. Kada?
VLADIMIRAS. Iš pat pradžios.
ESTRAGONAS. Kokios pradžios?
VLADIMIRAS. Šio vakaro. Aš kalbėjau... aš kalbėjau...
ESTRAGONAS. Dievaži, tu per daug iš manęs nori.
VLADIMIRAS. Pala... mudu apsikabinom... buvom patenkinti... patenkinti... ką mes dabar darom, būdami patenkinti... laukiam... pala... tuoj prisiminsiu... laukiame... dabar, būdami patenkinti... laukiame... tuoj prisiminsiu... ak! Medis!
ESTRAGONAS. Medis?
VLADIMIRAS. Neprisimeni?
ESTRAGONAS. Aš pavargęs.
VLADIMIRAS. Pasižiūrėk į jį.
Estragonas žiūri į medį
ESTRAGONAS. Nieko nematau.
VLADIMIRAS. Betgi vakar vakare jis buvo pajuodavęs ir išdžiūvęs! Šiandien visas sulapojęs.
ESTRAGONAS. Sulapojęs?
VLADIMIRAS. Per vieną naktį!
ESTRAGONAS. Matyt, pavasaris.
VLADIMIRAS. Per vieną vienintelę naktį!
ESTRAGONAS. Juk sakau, kad vakar vakare mūsų čia nebuvo. Tau vaidenosi.
VLADIMIRAS. O kurgi, tavo manymu, buvom vakar vakare?
ESTRAGONAS. Nežinau. Kažkur kitur. Kitame krašte. Dykros per akis.
VLADIMIRAS (tikras savo teisumu). Ką gi. Vakar vakare mūsų čia nebuvo. Ką gi mes veikėm vakar vakare?
ESTRAGONAS. Ką mes veikėm?
VLADIMIRAS. Pabandyk prisiminti.
ESTRAGONAS. Na... mes tikriausiai plepėjome.
VLADIMIRAS (tvardydamasis). Ir kažin apie ką?
ESTRAGONAS. O... gal pilstėm iš tuščio į kiaurą, taigi, iš tuščio į kiaurą. (Tvirtai) Tai va, prisiminiau, vakar vakare pilstėm iš tuščio į kiaurą. Jau pusė amžiaus, kai vėtom dykąją.
VLADIMIRAS. Neprisimeni jokio įvykio, jokių aplinkybių?
ESTRAGONAS (pavargusiu balsu). Nekankink manęs, Didi.
VLADIMIRAS. Saulės? Mėnulio? Neprisimeni?
ESTRAGONAS. Ko gero, jie buvo savo vietoj, kaip paprastai.
VLADIMIRAS. Nepastebėjai nieko ypatingo?
ESTRAGONAS. Deja.
VLADIMIRAS. O Poco? O Lakis?
ESTRAGONAS. Poco?
VLADIMIRAS. Kaulai.
ESTRAGONAS. Jie buvo kaip žuvies ašakos.
VLADIMIRAS. Jų tau davė Poco.
ESTRAGONAS. Nežinau.
VLADIMIRAS. O kai tau įspyrė?
ESTRAGONAS. Įspyrė? Iš tiesų, man įspyrė.
VLADIMIRAS. Tau įspyrė Lakis.
ESTRAGONAS. Ir viskas buvo vakar?
VLADIMIRAS. Parodyk koją.
ESTRAGONAS. Katrą?
VLADIMIRAS. Abidvi. Pasiraitok kelnes. (Estragonas, stovėdamas ant vienos kojos, tiesia kitą Vladimirui, vos negriūva. Vladimiras paima už kojos. Estragonas svyruoja) Pasiraitok.
ESTRAGONAS (svirduliuodamas). Negaliu.
Vladimiras pakelia kelnių klešnę, apžiūri koją, paleidžia ją. Estragonas vos nepargriūva
VLADIMIRAS. Kitą. (Estragonas ištiesia tą pačią koją) Kitą, sakau! (Tas pats kartojasi su kita koja) Štai žaizda, jau užpūliavo.
ESTRAGONAS. Ir ką?
VLADIMIRAS. O kur tavo batai?
ESTRAGONAS. Turbūt numečiau.
VLADIMIRAS. Kada?
ESTRAGONAS. Nežinau.
VLADIMIRAS. Kodėl?
ESTRAGONAS. Neprisimenu.
VLADIMIRAS. Aš klausiu, kodėl juos numetei?
ESTRAGONAS. Jie man spaudė.
VLADIMIRAS (rodo į batus). Štai kur jie. (Estragonas žiūri į batus) Ten pat, kur vakar vakare padėjai.
Estragonas prieina prie batų, pasilenkia, apžiūri iš arti
ESTRAGONAS. Ne mano.
VLADIMIRAS. Ne tavo!
ESTRAGONAS. Maniškiai buvo juodi. O šitie geltoni.
VLADIMIRAS. Tu tikras, kad taviškiai buvo juodi?
ESTRAGONAS. Po teisybei, pilki.
VLADIMIRAS. O šitie geltoni? Parodyk.
ESTRAGONAS (paima vieną batą). Ko gero, žalsvi.
VLADIMIRAS (prieina). Parodyk. (Estragonas jam paduoda batą. Vladimiras jį apžiūri, piktai numeta) Taigi!
ESTRAGONAS. Matai, visi tie...
VLADIMIRAS. Matau, kas yra. Taip, matau, kas čia atsitiko.
ESTRAGONAS. Visi tie...
VLADIMIRAS. Viskas aišku kaip dieną. Kažkoks tipas buvo atėjęs, pasiėmė tavo batus ir paliko savus.
ESTRAGONAS. Kodėl?
VLADIMIRAS. Savieji jam netiko. Tada jis pasiėmė taviškius.
ESTRAGONAS. Bet manieji buvo per maži.
VLADIMIRAS. Tau. Tik ne jam.
ESTRAGONAS. Aš pavargau. (Po pauzės) Eime iš čia.
VLADIMIRAS. Nevalia.
ESTRAGONAS. Kodėl?
VLADIMIRAS. Laukiame Godo.
ESTRAGONAS. Tiesa. (Po pauzės) Ką gi daryti?
VLADIMIRAS. Nieko nepadarysi.
ESTRAGONAS. Bet aš nebegaliu.
VLADIMIRAS. Gal ridikėlio nori?
ESTRAGONAS. Daugiau nieko neturi?
VLADIMIRAS. Ridikėlių ir ropių.
ESTRAGONAS. O morkų nebėra?
VLADIMIRAS. Ne. Tau vis morkų ir morkų.
ESTRAGONAS. Tada ridikėlį. (Vladimiras rausiasi kišenėse, terasdamas tik ropes, pagaliau suranda ridikėlį ir paduoda jį Estragonui. Tas jį apžiūri, apuosto) Jis juodas!
VLADIMIRAS. Čia ridikėlis.
ESTRAGONAS. Gerai žinai, kad mėgstu tik raudonus!
VLADIMIRAS. Vadinasi, nenori?
ESTRAGONAS. Aš mėgstu tik raudonus!
VLADIMIRAS. Tada atiduok.
Estragonas grąžina
ESTRAGONAS. Eisiu paieškoti morkos. (Nejuda iš vietos)
VLADIMIRAS. Dabar tai jau ne taip svarbu.
ESTRAGONAS. Dar ne visai.
Pauzė
VLADIMIRAS. O jeigu imtum ir pabandytum.
ESTRAGONAS. Jau viską išbandžiau.
VLADIMIRAS. Turiu omeny batus.
ESTRAGONAS. Tu manai?
VLADIMIRAS. Vis ne taip prailgs laukti. (Estragonas dvejoja) Patikėk, bus šiokia tokia pramoga.
ESTRAGONAS. Nusiraminimas.
VLADIMIRAS. Prasiblaškymas.
ESTRAGONAS. Nusiraminimas.
VLADIMIRAS. Imk ir pabandyk.
ESTRAGONAS. Padėsi?
VLADIMIRAS. Be abejo.
ESTRAGONAS. O mes ne taip jau blogai išsisukam iš bėdos abu kartu, ar ne, Didi?
VLADIMIRAS. Taip, taip. Na, pabandykim iš pradžių kairiąją.
ESTRAGONAS. Vis prasimanom ką nors tokio, kad apdumtume akis ir įtikintume save, jog dar tebegyvenam, ar ne, Didi?
VLADIMIRAS (nekantriai). Taip, taip, mudu burtininkai. Bet nenukrypkim į šalį, kitaip užmiršime, ką esam nutarę daryti. (Ima batą) Na, duokš koją. (Estragonas prisiartina, pakelia koją) Ne tą, kiaule! (Estragonas pakelia kitą koją) Aukščiau! (Susikibę jie svirduliuoja po sceną. Vladimirui pagaliau pavyksta jį apauti) Bandyk pavaikščioti. (Estragonas vaikšto) Ir kaip?
ESTRAGONAS. Kaip tik.
VLADIMIRAS (išsitraukia iš kišenės raištelį). Reikia suvarstyti.
ESTRAGONAS (karštai). Ne, ne, jokių raištelių, jokių raištelių.
VLADIMIRAS. Be reikalo. Bandykim antrą. (Apauna) Kaip?
ESTRAGONAS. Taip pat geras.
VLADIMIRAS. Nespaudžia?
ESTRAGONAS (nevikriai žengia keletą žingsnių). Kol kas ne.
VLADIMIRAS. Gali juos avėti.
ESTRAGONAS. Jie man per dideli.
VLADIMIRAS. Gal kada nors įsigysi kojines.
ESTRAGONAS. Iš tiesų.
VLADIMIRAS. Avėsi?
ESTRAGONAS. Gana apie tuos batus.
VLADIMIRAS. Taip, bet...
ESTRAGONAS. Gana! (Pauzė) Vis dėlto aš atsisėsiu. (Žvilgsniu ieško, kur atsisėsti, paskui atsisėda į tą vietą, kur sėdėjo pirmo veiksmo pradžioje)
VLADIMIRAS. Čia tu sėdėjai vakar vakare.
Pauzė
ESTRAGONAS. Kad galėčiau užmigti.
VLADIMIRAS, Vakar vakare tu miegojai.
ESTRAGONAS. Pabandysim. (Įkiša galvą tarp kelių kaip vaisius įsčiose)
VLADIMIRAS. Palauk. (Prisiartina prie Estragono ir pradeda garsiai dainuoti)
Liūli liūli liūli
ESTRAGONAS (pakelia galvą). Ne taip garsiai.
VLADIMIRAS (tyliau).
Liūli liūli liūli
Liūli liūli liūli
Liūli liūli liūli
Liūli liūli...
Estragonas užmiega. Vladimiras nusivelka švarką, užkloja jam pečius, paskui ima vaikščioti ten ir atgal, mosuodamas rankomis, kad sušiltų. Estragonas staiga nubunda, pašoka ir paklaikęs žengia keletą žingsnių. Vladimiras pripuola prie jo, apkabina
VLADIMIRAS. Čia aš... čia aš... nebijok.
ESTRAGONAS. Ak!
VLADIMIRAS. Gerai, viskas gerai.
ESTRAGONAS. Aš kritau.
VLADIMIRAS. Viskas gerai. Neimk į galvą.
ESTRAGONAS. Aš buvau prie...
VLADIMIRAS. Ne, ne, nieko nesakyk. Geriau truputį pavaikščiokim. (Ima Estragoną už parankės ir vaikščioja ten ir atgal, kol Estragonas atsisako vaikščioti)
ESTRAGONAS. Gana! Aš pavargau.
VLADIMIRAS. Tau labiau patinka tupėti it prikaltam, nieko neveikti.
ESTRAGONAS. Taip.
VLADIMIRAS. Kaip sau nori. (Paleidžia Estragoną, pasikelia nuo žemės švarką ir apsivelka)
ESTRAGONAS. Eime iš čia.
VLADIMIRAS. Nevalia.
ESTRAGONAS. Kodėl?
VLADIMIRAS. Laukiame Godo.
ESTRAGONAS. Tiesa. (Vladimiras vėl ima vaikščioti ten ir atgal) Ko tu nestygsti vietoje?
VLADIMIRAS. Man šalta.
ESTRAGONAS. Mes per anksti atėjom.
VLADIMIRAS. Kaip paprastai, prieš temstant.
ESTRAGONAS. Bet dar netemsta.
VLADIMIRAS. Sutems staiga, kaip vakar.
ESTRAGONAS. Tada bus naktis.
VLADIMIRAS. Ir mes galėsim eiti sau.
ESTRAGONAS. Paskui vėl bus diena. (Po pauzės) Ką daryti, ką daryti?
VLADIMIRAS (nustoja vaikščioti, ryžtingai). Ar nesiliausi verkšlenęs? Tavo dejonės man jau lenda per pakaušį.
ESTRAGONAS. Aš einu.
VLADIMIRAS (pastebi Lakio skrybėlę). Žiū!
ESTRAGONAS. Sudie.
VLADIMIRAS. Lakio skrybėlė! (Prieina artyn) Jau gera valanda, kai esu šičia ir jos nepastebėjau! (Labai patenkintas) Nuostabu!
ESTRAGONAS. Tu manęs nebepamatysi.
VLADIMIRAS. Vadinasi, aš neapsirikau, mudu niekur nenuklydom. Galime būti ramūs. (Pakelia Lakio skrybėlę, apžiūri ją, lygina) Matyt, graži buvo skrybėlė. (Užsideda, o savąją paduoda Estragonui) Še.
ESTRAGONAS. Ko tau?
VLADIMIRAS. Še, imk.
Estragonas ima iš Vladimiro skrybėlę. Vladimiras abiem rankom taisosi ant galvos Lakio skrybėlę. Estragonas užsideda Vladimiro skrybėlę, o savąją duoda Vladimirui. Vladimiras ima Estragono skrybėlę. Estragonas abiem rankom taisosi Vladimiro skrybėlę. Vladimiras užsideda Estragono skrybėlę, o Lakio skrybėlę duoda Estragonui Estragonas ima Lakio skrybėlę. Vladimiras abiem rankom taisosi Estragono skrybėlę. Estragonas užsideda Lakio skrybėlę, o Vladimiro skrybėlę atiduoda. Vladimiras ima savo skrybėlę. Estragonas abiem rankom taisosi Lakio skrybėlę. Vladimiras užsideda savo skrybėlę, Estragono skrybėlę atiduoda. Estragonas ima savo skrybėlę. Vladimiras abiem rankom taisosi savo skrybėlę. Estragonas užsideda savo skrybėlę, o Lakio skrybėlę duoda Vladimirui. Vladimiras ima Lakio skrybėlę. Estragonas abiem rankom taisosi savo skrybėlę. Vladimiras užsideda Lakio skrybėlę, o savąją duoda Estragonui. Estragonas ima Vladimiro skrybėlę. Vladimiras abiem rankom taisosi Lakio skrybėlę. Estragonas duoda Vladimirui jo skrybėlę, tas ima ją ir grąžina Estragonui, Estragonas ima ją ir grąžina Vladimirui, tas ją paima ir numeta. Viskas vyksta greitai
VLADIMIRAS. Tinka?
ESTRAGONAS. Nežinau.
VLADIMIRAS. Na, kaip su ja atrodau? (Koketiškai sukinėja galvą tai į kairę, tai į dešinę, pozuoja kaip manekenas)
ESTRAGONAS. Pasibaisėtinai.
VLADIMIRAS. Bet ne baisiau negu paprastai?
ESTRAGONAS. Taip pat.
VLADIMIRAS. Vadinas, galiu ją nešioti. Manoji spaudė. (Po pauzės) Kaip čia pasakius? (Po pauzės) Veržė.
ESTRAGONAS. Aš einu.
VLADIMIRAS. Nebenori žaisti?
ESTRAGONAS. Ką žaisti?
VLADIMIRAS. Galėtume pažaisti Poco ir Lakį.
ESTRAGONAS. Nepažįstu nei vieno, nei kito.
VLADIMIRAS. Aš būsiu Lakis, tu būsi Poco. (Vaidina Lokį, sulinkusi po nešuliais. Estragonas žiūri į jį su nuostaba) Pradėk.
ESTRAGONAS. Ką daryti?
VLADIMIRAS. Plūsk mane!
ESTRAGONAS. Bjaurybė!
VLADIMIRAS. Pikčiau!
ESTRAGONAS. Mėšlas! Niekšas!
Vladimiras eina į priekį, traukiasi atatupstas, susilenkęs
VLADIMIRAS. Liepk man galvoti.
ESTRAGONAS. Kaip?
VLADIMIRAS. Sakyk: „Galvok, kiaule!“
ESTRAGONAS. Galvok, kiaule!
Pauzė
VLADIMIRAS. Negaliu!
ESTRAGONAS. Gana!
VLADIMIRAS. Liepk man šokti.
ESTRAGONAS. Aš išeinu.
VLADIMIRAS. Šok, kiaule! (Jis raitosi vietoje. Estragonas skubomis išeina) Negaliu! (Pakelia galvą, mato, kad Estragono nebėra, ir veriamai surinka) Gogo! (Pauzė. Jis ima beveik tekinas blaškytis po sceną. Estragonas uždusęs skubomis grįžta į sceną. Jie sustoja per kelis žingsnius vienas nuo kito) Štai ir vėl tu čia!
ESTRAGONAS (uždusęs). Aš prakeiktas!
VLADIMIRAS. Kur tu buvai? Maniau, kad suvisai išėjai.
ESTRAGONAS. Iki pakriaušės. Ateina.
VLADIMIRAS. Kas?
ESTRAGONAS. Nežinau.
VLADIMIRAS. Keliese?
ESTRAGONAS. Nežinau.
VLADIMIRAS (triumfuodamas). Godo! Pagaliau! (Puola apkabinti Estragono) Gogo! Tai Godo! Mes išgelbėti! Eime jo pasitikti! Greičiau! (Tempia Estragoną kulisų link. Estragonas priešinasi, ištrūksta, bėga į priešingą pusę) Gogo! Grįžk! (Pauzė. Vladimiras bėga į užkulisį, iš kur anksčiau sugrįžo Estragonas, žiūri tolyn. Greitomis sugrįžta
Estragonas, bėga prie Vladimiro, tas atsigręžia) Tu vėl čia!
ESTRAGONAS. Aš žuvęs!
VLADIMIRAS. Toli buvai nuėjęs?
ESTRAGONAS. Iki pakriaušės.
VLADIMIRAS. Įkliuvom kaip kažin ką. Jokios abejonės, įkliuvom kaip į maišą.
ESTRAGONAS. Ir iš ten eina.
VLADIMIRAS. Mes apsupti! (Estragonas paklaikęs puola į scenos gilumą, užkliūva, virsta) Kvaily! Pro ten neišeisi! (Vladimiras eina jo pakelti, veda prie rampos. Mostas į publiką) Štai ten nė gyvos dvasios. Bėk tenai. Greit. (Stumia jį žemyn nuo scenos, Estragonas išsigandęs atšoka) Nenori? Dievaži, viskas aišku. Pažiūrėkim. (Galvoja) Belieka tik dingti.
ESTRAGONAS. Kur?
VLADIMIRAS. Už medžio. (Estragonas dvejoja) Greičiau! Už medžio! (Estragonas puola slėptis už medžio, bet visai pasislėpti nepavyksta) Nejudėk! (Estragonas išeina iš už medžio) Šis medis iš tiesų mūsų neišgelbės. (Estragonui) Kuoktelėjai?
ESTRAGONAS (ramiau). Aš pamečiau galvą. (Susigėdęs nuleidžia galvą) Atleisk! (Išdidžiai pakelia gaivą) Viskas! Dabar matysi. Sakyk, ką daryti.
VLADIMIRAS. Nėra ko daryti.
ESTRAGONAS. Eik ir stokis va ten. (Tempia Vladimirą kairiųjų kulisų link, stato jį vidurin kelio nugara į sceną) Čia. Nejudėk ir žiūrėk išplėtęs akis. (Bėga prie kitų kulisų. Vladimiras žiūri į jį per petį. Estragonas sustoja, žiūri į tolį, atsigręžia. Abu žiūri vienas į kitą per petį) Petys į petį, kaip senais gerais laikais! (Kurį laiką žiūri vienas į kitą, paskui abu sužiūra į šalį. Ilga pauzė) Niekas neateina?
VLADIMIRAS (atsigręžia). Kaip tai?
ESTRAGONAS (garsiau). Nematai, gal kas ateina?
VLADIMIRAS. Ne.
ESTRAGONAS. Ir aš nebematau.
Jie vėl ima dairytis. Ilga pauzė
VLADIMIRAS. Turbūt tau tik pasirodė.
ESTRAGONAS (atsigręžia). Ką?
VLADIMIRAS (garsiau). Turbūt tau tik pasirodė.
ESTRAGONAS. Nešauk.
Jie vėl ima dairytis. Ilga pauzė
VLADIMIRAS, ESTRAGONAS (atsigręžia abu kartu). Argi...
VLADIMIRAS. O, atsiprašau!
ESTRAGONAS. Klausau.
VLADIMIRAS. Ne, ne!
ESTRAGONAS. Klausau!
VLADIMIRAS. Aš tave nutraukiau.
ESTRAGONAS. Priešingai.
Įpykę žiūri vienas į kitą
VLADIMIRAS. Na gerai, nesimaivykim.
ESTRAGONAS. Klausyk, baik ožiuotis.
VLADIMIRAS (garsiai). Sakyk, ką pradėjai, girdi.
ESTRAGONAS (taip pat garsiai). Tu sakyk.
Pauzė. Eina vienas prie kito, sustoja
VLADIMIRAS. Menkysta!
ESTRAGONAS. Taip, taip, imkim ir išsiplūskim. (Vienas paskui kitą išsikeikia. Pauzė) O dabar susitaikykim.
VLADIMIRAS. Gogo!
ESTRAGONAS. Didi!
VLADIMIRAS. Duokš ranką!
ESTRAGONAS. Še!
VLADIMIRAS. Pulk man į glėbį!
ESTRAGONAS. Tau į glėbį?
VLADIMIRAS (išskečia rankas). Čionai!
ESTRAGONAS. Ką gi.
Jie apsikabina. Pauzė
Vertė Antanas Gudelis