Kur dabar?. Kada dabar? Kas dabar? Neklausiant savęs to. Aš, sakyk aš. Negalvodamas. Pavadink tai klausimais, hipotezėmis. Žengti priekin. Pavadink tai žengti, pavadink tai priekin. Galimas daiktas, kad vieną dieną, štai ir pirmasis žingsnis, aš tiesiog likau ten, kur ten, užuot senu papratimu išėjęs praleisti parą kuo toliau nuo namų. Gal būtent šitaip tai ir prasidėjo. Nebesigilinsiu. Manai, jog tik ilsiesi, kad galėtum geriau darbuotis, kai ateis tam laikas, arba be jokios priežasties, ir netrukus suvoki, jog išvis nebesugebi nieko daryti. Nesvarbu, kaip tai atsitiko. Šitai, sakyk šitai, nežinodamas ką sakai. Gal tik patvirtinau kažką sena. Bet aš juk nieko nepadariau. Regis, kalbu, bet kalbu ne aš, apie save, bet ne apie save. Štai tokios kelios bendros pastabos pradžiai. Kaip elgtis, kaip pasielgsiu, kaip privalau elgtis tokioje padėtyje, nuo ko pradėti? Tiesiog pasinaudoti aporija arba teigimais ir neigimais, nebetenkančiais galios vos juos ištarus arba anksčiau ar vėliau? Čia bendros pastabos. Tikriausiai esama ir kitokių aspektų. Priešingu atveju būtų visai beviltiška. Bet juk ir yra visai beviltiška. Privalau užsiminti, prieš žengdamas toliau, jog sakau aporija nežinodamas, ką tai reiškia. Ar gali būti efektiškas kitaip, nei šito nesuvokdamas? Nežinau. Visi tie taip ir ne – jau kitas reikalas, jie man atsigamins vyksmo eigoje ir man nusišikt ant jų visų, be išimties, anksčiau arba vėliau, kaip paukščiui. Žmonės taip kalba. Faktas, ko gero, jei esant mano padėtyje išvis galima kalbėti apie faktus, yra ne tik tai, kad privalėsiu kalbėti apie dalykus, apie kuriuos man nevalia kalbėti, bet dar ir tai, o šitai jau gerokai įdomiau, kad aš, o šitai jau gerokai įdomiau, kad aš, nebežinau, nesvarbu. Ir vis dėlto aš esu priverstas kalbėti. Aš nenutilsiu niekada. Niekada.

 

     Aš nebusiu vienišas, iš pat pradžių. Aš, žinoma, toks esu. Vienišas. Lengva pasakyti. Kalbėti reikia lengvai. Ir apskritai ką gali žinoti tokioje tamsybėje? Aš turėsiu draugiją. Pradžiai. Kelias marionetes. Paskui atsikratysiu jų. Jei sugebėsiu. O daiktai, kokios nuostatos derėtų laikytis jų atžvilgiu? Pirmiausia, ar jie iš viso reikalingi? Kas per klausimas. Bet neslėpsiu nuo savęs: reikia juos numatyti. Geriausia nieko iš anksto nenuspręsti šiuo klausimu, jeigu koks daiktas netyčia atsiranda, dėl vienos ar dėl kitos priežasties, atsižvelk į tai. Juk sakoma: kur žmonės, ten ir daiktai. Ar tai reiškia, kad, sutikęs su vienais, privalai sutikti ir su kitais? Laikas parodys. Vengti reikia, nors nežinau kodėl, sistemos dvasios. Žmonės su daiktais, žmonės be daiktų, daiktai be žmonių, koks skirtumas, manau, kad man lengvai pavyks paleisti juos vėjais per labai trumpą laiką. Nematau kaip. Paprasčiausia būtų iš viso nepradėti. Bet esu priverstas pradėti. Kitaip tariant, esu priverstas tęsti. Galbūt galiausiai būsiu apsuptas daiktų chaoso iš visų pusių. Nesiliaujantis zujimas pirmyn atgal, sendaikčių turgaus atmosfera. Aš ramus, pirmyn.

     Malonas yra čia. Jo mirtino gyvumo likęs tik nežymus pėdsakas. Jis praeina pro mane neabejotinai vienodais laiko tarpais, jei tai ne aš pro jį praeinu. Ne, kartą ir visiems laikams, – aš nebejudu. Jis praeina, nejudėdamas. Bet Malono, iš kurio nebėra ko laukti, tema ne ką tepasakysi. Aš asmeniškai neketinu nuobodžiauti. Būtent į jį žiūrėdamas ir paklausiau savęs, ar mudu metame kokį nors šešėlį. To sužinoti neįmanoma. Jis praeina pro pat mane, vos už kelių pėdų, iš lėto, visada ta pačia kryptimi. Neabejoju, kad tai jis. Ta skrybėlė be kraštų man atrodo įtikinamai. Smakrą jis laiko parėmęs abiem rankom. Praeina neprataręs man nė žodžio. Gal jis manęs nemato. Kurią nors dieną šūktelėsiu jam, pasakysiu, nežinau, kai ateis laikas, rasiu ką pasakyti. Dienų čia nėra, bet aš šį posakį vartoju. Matau jį nuo galvos iki liemens. Man jis baigiasi ties liemeniu. Viršutinė liemens dalis – tiesi. Bet nežinau, ar jis stovi, ar klūpo. Gal sėdi. Matau jį iš profilio. Kartais paklausiu savęs: ar tai nebus veikiau Molojus? Ko gero, jis – Molojus su Malono skrybėle. Bet protingiau būtų manyti, kad tai Malonas, užsivožęs savo paties skrybėlę. Na štai ir pirmas daiktas, toji Malono skrybėlė. Kitų jo drabužių nematau. O dėl Molojaus, – tikriausiai jo čia visai nėra. Ar jis galėtų čia būti man nežinant? Vietos čia, be jokios abejonės, per akis. Menkos blyksinčios šviesos, regis, ženklina tolumas. Tiesą pasakius, manau, kad jie visi čia susirinkę, pradedant bent jau Merfiu, manau, kad mes visi čia susirinkę, bet kol kas pastebėjau tik Maloną. Kita hipotezė: jie čia buvo, bet dabar jų čia nebėra. Ištirsiu tai savaip. Ar čia esama dar kitų duobių, kiek žemiau? Į kurias patenkama pro maniškę? Keista gilumos manija. Ar esama dar kokių mums numatytų vietų, kurioms toji, kur mudu su Malonu kiūtome, – tik šventyklos prieangis? O aš maniau, kad mano bandomieji laikotarpiai jau baigėsi. Ne, ne, žinau, kad mes visi čia esame nuo amžių amžinųjų ir liksim amžinai.

 

     Nebeužduosiu sau klausimų. Ar šita vieta nėra veikiau toji, kur žmogus galiausiai išnyksta? Ar ateis diena, kai Malonas pro mane nebepraeis? Ar ateis diena, kai Malonas praeis pro ten, kur aš buvau? Ar ateis diena, kai kažkas kitas praeis pro ten, kur aš buvau? Neturiu nuomonės.
Jei nebūčiau nejautrus, jo barzda sukeltų man gailestį, ji krinta dviem nevienodo ilgio pynėmis abipus smakro. Negi buvo laikai, kai ir aš taip sukausi? Ne, aš visada sėdėjau šitoje pačioje vietoje, susidėjęs rankas ant kelių, spitrydamas priešais save, kaip apuokas voljere. Ašaros teka man per skruostus iš nemirksinčių akių. Kas verčia mane šitaip verkti? Retkarčiais. Juk čia nėra nieko, kas galėtų nuliūdinti. Matyt, suskystėjusios smegenys. Ką ir sakyti, būtoji laimė visiškai išgaravo man iš atminties, jeigu išvis jos ten kada nors būta. Jei ir atlieku kitas prigimtines funkcijas, tai nesąmoningai. Manęs niekas niekada nevargina. Ir vis dėlto esu sunerimęs. Niekas čia nesikeičia nuo tada, kai čia esu, tačiau nedrįstu iš to daryti išvadą, kad niekas niekada nepasikeis. Na pasistenkime pažvelgti, kur veda tokie samprotavimai. Esu čia nuo tada, kai išvis esu, mano pasirodymus kitur užtikrina tretieji asmenys. Per tą laiką viskas vykdavo kuo ramiausiai, kuo tvarkingiausiai, išskyrus tik kelias manifestacijas, kurių prasmės aš nepagaunu. Ne, nepagaunu ne būtent jų prasmės, savosios nepagaunu lygiai taip pat. Viskas čia, ne, nesakysiu to, negaliu. Dėl savo egzistavimo nesu niekam skolingas, tos menkos liepsnos – ne iš tų, kurios apšviečia ar nudegina. Niekur neidamas, iš niekur neateidamas Malonas praeina pro šalį. Iš kur manyje radosi tos protėvių, namų, kur nusileidus vakarui uždegamos šviesos, sąvokos ir dar daugybė kitų. Atsakymo ieškojau visur. O dar visi tie klausimai, kuriuos užduodu sau. Darau tai ne iš smalsumo. Aš negaliu tylėti. Man nereikia nieko žinoti apie save. Čia viskas aišku. Ne, aišku ne viskas. Bet reikia, kad vyktų pokalbis. Tuomet ir išgalvojami neaiškūs dalykai. Tai retorika. Kas gi čia taip jau keista, pavyzdžiui, tose šviesose, iš kurių aš nereikalauju, kad jos ką nors reikštų, kas gi čia taip jau kone nederama? Ar jų nevienodumas, virpčiojimas, tviskėjimas, čia stiprus, čia silpnas, bet niekad nepranokstantis vieno ar dviejų žvakių galingumo? Juk Malonas atsiranda ir dingsta laikrodžio tikslumu, visada išlaiko tą patį nuotolį, eina tuo pačiu greičiu, ta pačia kryptimi ir tokia pat eigastimi. Nors iš tikrųjų numatyti to šviesų žaismo neįmanoma. Reikia pridurti, kad akys, apsipratusios su jom jų mažiau nei manosios, ko gero, jų išvis nepamatytų. Bet ar jis kartais nepraslysta ir pro manąsias? Ko gero, tos šviesos nevirpa ir šviečia nuolat, tik aš regiu jas virpčiojant ir trūkčiojant. Manau, turėsiu laiko sugrįžti prie šito klausimo. Tačiau tikrumo dėlei nedelsdamas pasakysiu, jog aš labai tikiuosi iš tų šviesų, kaip, beje, iš visų panašių įtikinamo netikrumo elementų, kad jos padės man tęsti ir netgi padaryti išvadą. Šitai pasakęs, tęsiu toliau, taip reikia. Tai apie ką gi aš kalbėjau, na taip: ar iš tos tobulos tvarkos, kuri čia vyravo lig šiolei, galiu daryti išvadą, jog taip bus visada? Aišku, galiu. Bet vien jau tai, kad užduodu sau šitą klausimą, verčia mane susimąstyti. Kad ir kaip tikinčiau save, jog jis neturi jokio kito tikslo, kaip tik suteikti peno pokalbiui tam tikru momentu, kai šis jau rizikuoja išsisemti, toks tobulas paaiškinimas manęs netenkina. Ar gali būti, kad aš esu tikro nuolatinio susirūpinimo, kaip kas nors pasakytų – poreikio žinoti, auka? Nežinau. Išmėginsiu kitokius būdus. O ką, jei vieną dieną įvyktų pokytis, išplaukęs iš jau esamos ar artėjančios netvarkos principo? Tai, regis, priklausys nuo šio pokyčio prigimties. Bet ne, čia bet koks pokytis būtų pragaištingas ir kaipmat sugrąžintų mane į Linksmybių gatvę. Pamėginsiu kitaip. Nejaugi iš tikrųjų niekas nepasikeitė nuo tada, kai esu čia? Ne, kalbant atvirai, padėjus ranką ant širdies, luktelkit, kiek man žinoma, – niekas. Bet vietos čia, jau esu sakęs, tikriausiai per akis, nes to ploto skersmuo – gal tik koks dvylika pėdų. Kalbant apie ribų nustatymą abudu atvejai yra vienodi. Man smagu manyti, kad esu jų centre, nors niekas nėra mažiau tikra. Tam tikra prasme geriau jau sėdėčiau pakraštyje, nes visada žiūriu ta pačia kryptimi. Deja, šitaip nėra. Juk tuomet Malonas, sukdamas apie mane ratus, kaip jis daro nuolat, išeitų už ribos sulig kiekvienu apsisukimu, o tai juk akivaizdžiai neįmanoma. Bet ar tikrai jis suka ratus, gal tik praeina pro mane tiesia linija? Ne, jis suka ratus, aš tai jaučiu, ir suka apie mane, it kokia planeta apie savo saulę. Ir jei jis keltų triukšmą, aš visada, prieš jį išvysdamas, išgirsčiau: dešinėje, už nugaros, kairėje. Bet jokio triukšmo jis nekelia, juk nesu kurčias, neabejoju, žodžiu, beveik neabejoju. Galiausiai tarp centro ir pakraščio esama paraštės ir, galimas daiktas, aš sėdžiu tarp jų. Ir dar labai galimas daiktas, neslepiu to nuo savęs, kad aš irgi esu įtrauktas į amžiną judėjimą, Malono lydimas, kaip žemė yra lydima savo mėnulio. Tad aš be reikalo skundžiausi šviesų pakrikimu, vien tik todėl, kad užsispyręs maniau, jog jos tos pačios visą laiką ir matomos iš vieno, to paties taško. Įmanoma juk viskas ar beveik viskas. Nors iš tikrųjų paprasčiausia – įsivaizduoti save nekintamą ir esantį šios vietos viduryje, kad ir kokia būtų jos forma ir apimtis. Be to, aišku, šitai man dar ir maloniausia. Žodžiu, – regis, jokio pasikeitimo nuo tada, kai esu čia; pakrikusios šviesos, matyt, yra iliuzija; privalu bijoti bet kokio pasikeitimo; nesuprantamas nerimas.

 

     Kad nesu visai kurčias, tampa aišku iš tų mane pasiekiančių garsų. Nors tyla čia – beveik visiška, ji nėra visiška absoliučiai. Prisimenu pirmą čia išgirstą garsą, nuo tada jį dažnai girdėdavau. Juk turiu nustatyti savo buvimo čia pradžią, bent jau pasakojimo patogumo dėlei. Pats pragaras, nors jis ir amžinas, prasideda nuo Liuciferio maišto. Taigi, pasinaudojus tokia tolima analogija, man leistina manyti, kad esu čionai amžinai, bet ne nuo amžių amžinųjų. Šitai ypač palengvins mano pasakojimą. Būtent atmintis, kuria naudotis ketinau sau uždrausti, gaus tarti savo žodį, jeigu prireiks. O tai – bent jau tūkstantis žodžių, kurių aš nebuvau numatęs. Gal man prireiks jų. Taigi po ilgo grynut gryniausios tylos laikotarpio pasigirdo negarsus šūktelėjimas. Nežinau, ar jį išgirdo ir Malonas. Nustebau, neperdedu tai sakydamas. Po tokios ilgos tylos – negarsus šūktelėjimas, iškart užgniaužtas. Sužinoti, kokio pobūdžio padaras jį išleido ir vis dar leidžia, retkarčiais, jeigu tai visą laiką tas pats padaras, – neįmanoma. Šiaip ar taip – ne žmogus, žmonių čia nėra, o jeigu ir yra, tai jie jau liovėsi šaukę. Ar jo kaltininkas Malonas? O gal aš? Ar tik nebus tai paprasčiausias bezdėjimas, kartais jie būna tokie širdį veriantys? Apgailėtina manija: vos tiktai kas nutinka, norėti sužinoti, kas nutiko. O kad nebūčiau įpareigotas išreikšti savo požiūrio! Ir kurio galo kalbėti apie šūktelėjimą? Gal čia kažkas sudūžta ar du daiktai atsitrenkia vienas į kitą. Garsų čia pasigirsta, retkarčiais, tuo ir apsiribokim. Pradžiai va šitas šūktelėjimas, nes jis buvo pirmasis. Ir dar kiti, gana skirtingi. Pradedu juos pažinti. Pažįstu ne visus. Gali numirti septyniasdešimtmetis, taip ir nesulaukęs galimybės pasigrožėti Halio kometa.

 

     Man tai padėtų, nes ir aš noriu nustatyti pradžią, jei galėčiau susieti ją su savo buveine. Ar aš laukiau kažkur kitur, kol ši vieta bus pasiruošusi mane priimti? Ar ji laukė, kad aš ateičiau ją apgyvendinti? Naudos požiūriu pirmoji hipotezė – kur kas geresnė, ir aš dažnai turėsiu progos prie jos grįžti. Tačiau abi jos nemalonios. Tad pasakysiu, kad mūsų pradžios sutampa, kad ši vieta buvo sukurta man, o aš buvau sukurtas jai tą pačią akimirką. O man dar nepažįstami garsai – tai tie garsai, kurie dar nesileido išgirstami. Tačiau jie nieko nepakeis. Tas šūktelėjimas nieko nepakeitė, net patį pirmą kartą. O mano nuostaba? Aš privalėjau jos tikėtis.

 

     Be abejonės, jau atėjo metas parūpinti Malonui bendražygį. Bet iš pradžių papasakosiu apie incidentą, nutikusį tik vienui vieną kartą, kol kas. Nekantraudamas laukiu jį pasikartosiant. Taigi du pavidalai, pailgi kaip žmogus, susidūrė priešais mane. Jie parkrito ir daugiau jų nebemačiau. Savaime aišku, aš pagalvojau apie pseudoporą Mersjė–Kamjė. Kitą kartą, kai jie įžengs į regos lauką, lėtai artėdami vienas prie kito, aš jau žinosiu, kad jiedu atsitrenks vienas į kitą, pargrius ir dings, ir, galimas dalykas, šitai suteiks man galimybę geriau į juos įsižiūrėti. Neteisybė. Maloną regiu taip pat prastai, kaip ir pirmąjį kartą. Kadangi mano akys visad nukreiptos į vieną pusę, nesakyčiau kad aiškiai, bet tiek aiškiai, kiek leidžia matomumas, įžiūriu tik tai, kas vyksta tiesiai priešais mane, kitaip tariant, šiuo atveju, – susidūrimą, palydėtą griuvimo ir dingimo. Juos artinantis aš visada matysiu tik neaiškiai, akies kampučiu, ir dar kokios akies. Nes jie irgi, matyt, atvyko kreiva linija ir, savaime aišku, einančia visai palei mane. Nes matomumas, o gal mano regėjimo būklė, leidžia matyti man tik tai, kas yra visiškai šalia manęs. Pridursiu, kad mano sėdėjimo vieta, rodos, yra truputį pakylėta, palyginti su mane supančio grunto lygmeniu, jeigu tai gruntas. Gal tai vanduo ar koks nors kitas skystis. Taigi norėdamas geriausiai išvysti tai, kas vyksta priešais mane, turėčiau truputį nudelbt akis. Bet aš jau nebenudelbiu akių. Žodžiu, matau tik tai, kas pasirodo visai priešais mane; matau tik tai, kas pasirodo prie pat manęs; tai, ką matau geriausiai, matau prastai.

 

     Kodėl aš leidausi pristatomas tarp žmonių, dienos šviesoje? Manau, kad pats čia buvau niekuo dėtas. Nesigilinkim. Vis dar regiu tuos savo įgaliotinius. Kiek jie pripasakojo man apie žmones, apie dienos šviesą! Aš nenorėjau jais tikėti. Tačiau kai kas įstrigo manyje. Bet kur, kada ir kokiu būdu aš su tais ponais kalbėjausi? Ar jie buvo atėję čionai manęs trukdyti? Ne, čia manęs niekas niekada netrukdė. Vadinasi, kitur. Bet aš juk niekad nebuvau kitur. Tai, ką žinau apie žmones ir jų gebėjimą tvarkytis, galėjau sužinoti tik iš jų. Tos žinios – ne kažin kas. Būčiau apsiėjęs ir be jų. Nesakau, kad man niekada jų neprisireiks. Jeigu reikės, mokėsiu jomis pasinaudoti. Ir tai bus nebe pirmas kartas. Mane glumina, kad už tas žinias esu skolingas žmonėms, su kuriais niekada neturėjau jokio ryšio. Bet kaip yra, taip yra. O gal tai įgimtas žinojimas, kaip žinojimas apie gėrį ir blogį. Man tai atrodo mažai tikėtina. Pavyzdžiui, ar įmanomas įgimtas žinojimas to, kas yra mano motina? Tik jau ne man. Apie ją man papasakojo tie ponai. Tai buvo viena mėgstamiausių jų temų. Jie suteikė man žinių ir apie Dievą. Jie sakė man, kad aš galų galiausiai priklausau nuo jo. Jie sužinojo tai iš jo atstovų Balyje, ar kaip ten jis, vietovėje, kur, jeigu jais tikėsi, aš ir išvydau dienos šviesą. Ir tvirtino apsiputodami, jog man tai buvo neįkainojama dovana. Tačiau užvis labiausiai jie norėjo įpiršti man mano artimuosius. Dėl jų stengėsi neįtikėtinai uoliai ir įnirtingai. Aš nieko nebepamenu iš tų pasikalbėjimų. Matyt, ne ką tesupratau. Nors ir išsaugojau atmintyje kelis aprašymus. Jie man skaitė paskaitas apie meilę ir apie protinius gebėjimus, vertingas paskaitas, labai vertingas. Matyt, tai buvo labai seniai. Ir būtent jie išmokė mane skaičiuoti, mąstyti. Neneigsiu, tos nesąmonės man buvo naudingos, bet man nebūtų jų prireikę, jei būčiau buvęs paliktas ramybėje. Kartais vis dar pasinaudoju jomis, kai reikia pasikasyti. Bjaurūs tipai, su pilnomis kišenėmis nuodų ir kauterių. O gal tos paskaitos buvo neakivaizdinės. Nors man atrodo, kad aš mačiau juos. Gal nuotraukose. Kada gi liovėsi tas galvos kimšimas? Ir ar jis liovėsi? Dar keli klausimai, paskutiniai. Ar tai tik trumpas ramybės tarpsnis? Koks ketvertas ar penketas jų buvo pristoję prie manęs, su dingstimi esą jie atsiskaito man. Ypač vienas jų, regis, vardu Bazilis, kėlė man baisų pasišlykštėjimą. Net ir neprasižiojęs, vien tik spoksodamas užgesusiomis nuo to, kiek gavo pamatyti, akimis, jisai kaskart paversdavo mane labiau tokiu, kokiu norėjo matyti. Ar užsiglaudęs tamsoje jis vis dar spokso į mane? Ar vis dar kantriai, vienas metų laikas po kito, naudojasi pasigrobta mano pavarde, kurią jie kitados įbruko man. Ne, ne, čia aš esu saugus ir smaginuosi stengdamasis sužinoti, kas gi galėjo mane apdovanoti tomis menkutėmis žaizdelėmis.

 

     Kitas žengia tiesiai manęs link. Įnyra lyg pro sunkias portjeras, žingteli dar kelis žingsnius, žiūri į mane, paskui traukiasi atbulas. Sulinkęs jis, regis, velka kažkokius sunkius daiktus, nežinau kokius. Geriausiai matau jo skrybėlę. Jos viršus – visiškai sudėvėtas, it senas puspadis, pro jį styro išlindę keli žili plaukai. Jaučiu, kad ilgai įbestas į mane jo žvilgsnis – maldaujamas, sakytum, aš galėčiau jam kuo nors padėti. Kitas įspūdis, ko gero, nemažiau klaidingas: jis atneša man dovanų ir nedrįsta įteikti jų. Jis jas atsiima ar numeta, ir jos pradingsta. Ateina nedažnai, patikslint negaliu, tačiau, be jokios abejonės, reguliariai. Iki šiolei jo apsilankymas dar niekad nesutapo su Malono praėjimu pro šalį. Bet, galimas dalykas, šitai dar atsitiks. Nebūtinai tai reikš čia vyraujančios tvarkos pažeidimą. Jei Malono orbitą gebu apskaičiuoti kelių colių tikslumu, manydamas, kad jis praeina trijų pėdų atstumu nuo manęs, nors šis dalykas ir nėra tikras, tai suvokti to kito tipo trajektoriją galiu labai miglotai, turėdamas galvoje, kad man neduota jokios galimybės ne tiktai išmatuoti laiką, – o to jau savaime gana, kad visas skaičiavimas pavirstų niekais, – bet ir palyginti jųdviejų judėjimo greičius. Tad nežinau, ar man kada pavyks išvysti juodu abu kartu. Nors esu linkęs manyti, kad pavyks. Juk jeigu niekad neišvysiu jųdviejų kartu, vadinasi, Malonas praeina priešais mane po ano kito arba prieš jį, visada išlaikydamas vienodą laiko tarpą. Ne, klystu, juk laiko tarpas gali įvairuoti (ir man atrodo, jog būtent šitaip ir yra), niekada visai nepradingdamas. Tasai švytuojantis laiko tarpas skatina mane manyti, kad vieną gražią dieną tie du ištikimi mano lankytojai susitiks, atsitrenks vienas į kitą ir gal net vienas kitą parvers. Aš jau sakiau, kad čia viskas anksčiau ar vėliau pasikartoja, ne, dar tik ketinau tai pasakyti, paskui apsigalvojau. Bet ar susitikimai nėra šitos taisyklės išimtys? Vienintelis susitikimas, kurio liudytojas buvau, labai seniai, dar nepasikartojo. Veikiausiai tai buvo kažin ko pabaiga. Ir gal aš būsiu atsikratęs Malono ir to kito, nors jiedu manęs ir nevargina, tądien, kai išvysiu juodu kartu, kitaip tariant, vienas į kitą atsitrenkusius. Visa bėda, kad ne jie vieni pro čia praeina. Kiti prieina prie manęs, praeina pro mane, sukasi aplink mane. Matyt, dar ne visus juos pažįstu. Jie manęs nevargina, kartodamas tai niekada neperdėsiu. Tačiau galiausiai man gali nusibosti. Kaip – nesumoju. Nors tą atvejį reikėtų turėti galvoje. Išjudini dalykus nesirūpindamas, kaip juos sustabdysi. Tik tam, kad pakalbėtum. Kalbėti pradedi tarytum panorėjęs galėtum sustoti. Ir gerai. Ieškojimas būdų, kaip dalykus užbaigti, kaip nutildyti savo balsą, ir yra tai, kas leidžia pasakojimui rutuliotis. Ne, aš neprivalau stengtis mąstyti. Kur kas geriau tik viską išsakyti. Šiaip ar taip, privalau sugebėti, metodiškai ar palaidai, išguiti personažus, daiktus, garsus, šviesas, kuriais mano skubėjimas kalbėti bjauriai užgriozdino šią vietą. Poreikis išsaugoti tiesą šitame kalbėjimo siautuly. Taip atsiranda galimybė atsikratyti susitinkant. Bet neskubėkime. Pirma supurvinkime, tada išvalysime.

 

     O ką, jei įvairumo dėlei truputį pakalbėsiu apie save. Anksčiau ar vėliau juk būčiau priverstas tai padaryti. Iš pirmo žvilgsnio šitai atrodo neįmanoma. Būti gabenamam tomis pačiomis vežėčiomis kaip mano kūriniai. Kalbėti apie save: esą matau šitai, jaučiu anaip, bijau, viliuosi, nežinau, žinau? Gerai, aš pasakysiu tai, ir tik apie save. Beaistris, sustingęs, nebylus, prilaikantis žandikaulį Malonas suka ratus, visados abejingas mano silpnybėms. Štai jis, ne toks, koks aš niekada nesugebėsiu nebūti. Kad ir kaip nejudėčiau, dievas – jisai. O tasai kitas? Aš jam priskyriau maldaujančias į mane nukreiptas akis, dovanas man, pagalbos poreikį. Jis į mane nežiūri, jis manęs nepažįsta, jam nieko netrūksta. Tik aš vienas esu žmogus, o visa kita – dieviška.

 

     Oras, oras, pažvelkime, ką galima išpešti iš šitos senos temos? Vaiskaus pilkumo, visai šalia manęs, anapus šito užkerėto rato jis driekiasi plonais nepermatomais šydais, kiek tamsėlesnio atspalvio. Negi čia aš skleidžiu tą silpną šviesą, kuri leidžia išskirti tai, kas dedas man po nosimi? Nematau, ką laimėčiau darydamas tokią prielaidą. Net gūdžiausia naktis, girdėjau sakant, galiausiai leidžiasi persmelkiama iki tam tikro taško be jokios kitos šviesos – vien tik pajuodusio dangaus ir pačios žemės. Čia nėra nieko naktinio. Tas pilkumas, iš pradžių drumzlinas, paskui atvirai matinis, visgi gerokai švyti. Bet argi tas ekranas, kur atsimuša mano žvilgsnis, atkakliai siekdamas išvysti jame šviesą, iš tikrųjų nėra grafito tankio užtvara? Kad išsiaiškinčiau šį klausimą, gausiu pasinaudoti lazda ir įgūdžiais ja manevruoti, be šių ji – niekis, ir priešingai. Man taip pat reikės, užsiminsiu probėgšmais, būsimojo laiko dalyvių ir tariamosios nuosakos. Tada nušviesiu ją tartum ietį tiesiai priešais save ir visa, kas mane supa iš arti ir trukdo įmatyti, ir iš garso, kurį išgirsiu, patirsiu, ar tai tebėra tuštuma, ar jau pavirto pilnuma. Arba, jos nepaleisdamas, kad netyčia suvis nepradanginčiau, pasinaudosiu ja kaip kardu ir kirsiu iš peties per orą arba per užtvarą. Tačiau lazdų epocha baigėsi, čia galiu kliautis tik savo kūnu, jau nebesugebančiu atlikti menkiausio judesio, kūnu, kurio net akys nebegali užsimerkti, kaip kitados darydavo, anot Bazilio ir jo sėbrų, kad pailsėčiau nuo matymo ir negalėjimo matyti arba tiesiog kad sau padėčiau miegoti ir nesidairyti, nežiūrėti žemyn nei aukštyn į dangų, likdamos atviros, įsitempusios, išsprogusios ir spoksančios į trumpą koridorių priešais save, kur 99% laiko niekas nevyksta. Tikriausiai jos raudonos, kaip žarijos. Kartais savęs paklausiu, ar tik abi tinklainės nežiūri viena į kitą. Apskritai, jei gerokai pasvarstytum, tas pilkumas visgi yra mažumą rausvas, it kai kurių paukščių plunksnos, man regis, kakadu.

 

     Ar viskas pajuosta, ar viskas pašviesėja, ar viskas lieka pilka, vis tiek pradžiai mums būtinas pilkumas dėl to, kas jis yra, dėl to, ką gali, susidedamas iš šviesos ir tamsos, gebantis atsikratyti vienos, kitos ir likti tik viena iš jų. Bet gal aš susikuriu iliuzijas apie pilkumą, pilkume.

 

     Kaipgi tokiomis sąlygomis man rašyti, turint omenyje vien manualinį tos karčios beprotybės aspektą? Nežinau. Galėčiau sužinoti. Tačiau nesužinosiu. Ne šįkart. Tai aš rašau, aš, negalintis pakelti rankos nuo kelio. Tai aš mąstau, lygiai tiek, kiek reikalinga rašymui, aš, kurio galva – kažkur toli. Aš – Matas ir aš – angelas, aš, atsiradęs dar prieš kryžių, prieš nusidėjimą, atsiradęs pasaulyje, atsiradęs čia.

 

     Priduriu štai ką dėl viso pikto. Dalykų, kuriuos aš pasakoju, kuriuos papasakosiu, jei sugebėsiu, nebėra ar dar nėra, ar niekada nebuvo, ar niekada nebus, arba, jei buvo, ar yra, ar bus, buvo ne čia, yra ne čia, bus ne čia, o kitur. Bet aš esu čionai. Taigi esu priverstas pridurti dar ir šitai. Aš, esantis čionai, negalintis kalbėti, negalintis mąstyti, tačiau privalantis kalbėti, taigi gal ir mąstyti truputį, negaliu to daryti vien tik savo, esančio čia, atžvilgiu, šito čia, kur esu, atžvilgiu, tačiau galiu truputį, pakankamai, nežinau kaip, bet tai ir nesvarbu, daryti tai savęs, buvusio kitur, būsiančio kitur, ir tų vietų, kur aš buvau, kur būsiu, atžvilgiu. Bet aš juk niekad nebuvau kitur, kad ir kokia netikra būtų ateitis. Ir paprasčiausia būtų pasakyti, jog tai, ką aš sakau, ką pasakysiu, jeigu sugebėsiu, susiję su vieta, kur aš esu, su manimi, kuris tenai esu, nepaisant mano negalėjimo mąstyti apie tai, kalbėti apie tai, dėl mano būtinybės apie tai kalbėti, taigi ir pamąstyti apie tai truputį. O kita vertus: tai, ką aš kalbu, ką, galimas dalykas, dar pasakysiu šia tema, savo tema, savo buveinės tema, yra jau pasakyta, nes, ištūnojęs čia visą laiką, aš vis dar tebesu čionai. Štai pagaliau ir samprotavimas, kuris man patinka, kuris dera prie mano padėties. Tad neturiu ko nerimauti. Ir vis dėlto nerimauju. Taigi aš neartėju prie katastrofos, niekur nevykstu, mano nuotykiai baigėsi, mano kalbos išsakytos, aš vadinu tai nuotykiais. Ir vis dėlto jaučiu, kad taip nėra. Ir smarkiai nuogąstauju, nes mano kalba galėtų būti tiktai apie mane ir šitą vietą, apie kurią kalbėdamas aš niekaip negaliu pabaigti. Ir šitai būtų nesvarbu, net priešingai, jeigu nebūčiau įsipareigojęs, sykį viso to nusikratęs, vėl pradėti nuo niekur, nuo nieko, kad vėl tenai sugrįžčiau, aišku, naujais keliais, arba senais, kiekvieną sykį neatpažįstamas. Iš čia išplaukia šiokia tokia įžangų painiava, pakankamai ilga, kad surastum vietą pasmerktajam ir paruoštum jį egzekucijai. Bet aš neprarandu vilties, jog vieną dieną man pavyks patausoti save nenutilus. Ir tądien, nežinau kodėl, jau galėsiu nutilti, galėsiu baigti, aš tai žinau. Taip, yra vilties, vėl, kad neišduosiu savęs, nepasiklysiu, liksiu čionai, kur sakausi esąs nuo pat pradžių, kadangi reikėjo kažką skubiai pasakyti, baigti čia, tai būtų nuostabu. Bet ar verta šito norėti? Taip, verta norėti to, verta norėti baigti, baigti būtų nuostabu, kad ir kas aš būčiau, kad ir kur būčiau.

 

     Tikiuosi, kad ši preambulė netrukus baigsis ir prasidės trumpas išdėstymas, kur viskas bus nuspręsta mano klausimu. Visa bėda, kad aš, kaip visada, bijau eiti toliau. Nes eiti toliau reiškia išeiti iš čia, surasti save, prarasti save, išnykti ir vėl pradėti iš naujo, iš pradžių būti nežinomam, paskui pamažėle tapti tokiam kaip visada, kitoje vietoje, kur tarčiausi buvęs visada, apie kurią nieko nežinočiau, negalėčiau žinoti, nesugebėdamas matyti, judėti, mąstyti, kalbėti, tačiau apie kurią, nepaisant šių kliaudų, pamažėle šį bei tą sužinočiau, lygiai tiek, kad ji pasirodytų esanti toji pati kaip visada vieta, toji, kuri, atrodo sukurta man ir manęs nenori, toji, kurios aš panašu kad noriu, bet nenoriu, rinkitės patys, toji, kuri arba mane praryja, arba išvemia, aš niekada to nesužinosiu, kuri, be to, veikiausiai tėra tik mano tolimos kaukolės vidus, kur klaidžiodavau kitados, dabar jau nebeišjudu iš vietos, pasimetęs dėl mažumo, arba spaudžiuos į sienas galva, rankomis, kojomis, nugara, krūtine ir visąlaik murmu savo senas istorijas, savo seną istoriją taip, lyg tai būtų pirmasis kartas. Taigi baimintis nėra ko. Ir vis dėlto aš baiminuos, baiminuos to, ką mano žodžiai vėl iškrės man, mano slėptuvei. Ar iš tikrųjų nėra nieko naujo, ką galėčiau pamėginti? Aš užsiminiau apie savo viltį, bet tai nerimta. O jei kalbėčiau tam, kad nieko nepasakyčiau, iš tikro nieko? Gal taip išvengčiau to, kad būsiu sugraužtas tarytum kokios jau pasisotinusios žiurkės, drauge su savo nediduke lova ir baldakimu, lopšiu, arba leisiuos sugraužiamas lėčiau savo sename lopšyje, o išplėšti mėsos skutai turės laiko susiklijuoti vėl, kaip Kaukaze, kol ir vėl bus išplėšti. Bet, regis, neįmanoma kalbėti tam, kad nieko nepasakytum, jau atrodo, kad tau pavyko, bet visada ką nors pamiršti, kokį nors mažą taip ar mažą ne, kurio pakanka slibinų pulkui sunaikinti. Vis dėlto šįkart neprarandu vilties, pasakydamas, kas esu, kur esu, nepasiklysti, neišvykti, viską baigti čionai. Įvykti stebuklui kliudo pedantiškumas, į kurį aš gal per daug linkęs. Man, aišku, nei šilta, nei šalta, kad Prometėjas buvo išvaduotas praėjus dvidešimt devyniems tūkstančiams devyniems šimtams septyniasdešimčiai metų po to, kai atliko savo bausmę. Tikiuosi nieko bendro neturįs su tuo nelaimėliu, kuris išsityčiojo iš dievų, išrado ugnį, pakeitė gamtines molio savybes ir prijaukino arklį, žodžiu, įpareigojo žmoniją. Bet paminėti šitai verta. Trumpai drūtai: ar man pavyks papasakoti apie save ir apie šią vietą nesunaikinus mudviejų abiejų? Ar man pavyks kada nutilti? Ar tarp šių dviejų klausimų yra koks ryšys? Žmonės mėgsta rizikuoti statydami sumas. Štai kelios, galimas daiktas, viena.

 

     Visi tie Merfiai, Molojai ir Malonai manęs nemulkins. Per juos esu praradęs tiek laiko, kentėjęs dėl niekų, leisdamas sau kalbėti apie juos, kai turėjau kalbėti vien tik apie save, kad galėčiau nutilti. Bet aš ką tik sakiau, jog kalbėjau apie save, jog vis dar kalbu apie save. Man nė motais, ką aš ką tik sakiau. Štai dabar pirmą kartą prabilsiu apie save. Maniau gerai darąs pridėdamas tą kančių kentėjimą. Apsirikau. Jie nekentėjo mano kančių, jų kančios – niekas palyginti su manosiomis, tik maža dalelė manųjų, nuo kurių maniau galįs atsiskirti, kad apmąstyčiau jas. Tegu dabar jie eina skradžiai, jie ir visi kiti, tie, kuriais aš pasinaudojau, tie, kurie dar to laukia, tegu jie man grąžina tai, ką jiems primečiau, ir dingsta iš mano gyvenimo, iš mano atsiminimų, iš mano gėdos pojūčių ir baimių. Štai, dabar aš esu čia vienas, niekas nebesuka aplink mane ratų, niekas prie manęs neina, niekas su nieku priešais mane nesusitiko. Tų žmonių niekada nebuvo. Visad buvau tik aš ir ši juoda tuštuma. O garsai? Jų irgi negirdėti, viskas aplinkui tylu. O šviesos, iš kurių aš tiek daug tikėjausi, ar jas reikėtų užgesinti? Taip, reikėtų, čia nėra jokių šviesų. Pilkumo irgi nėra, reikėjo pavadinti tai juodumu. Taigi nieko nėra, tik aš, apie kurį nieko nežinoma, išskyrus tai, kad niekada nesu kalbėjęs apie jį, ir ta tamsa, apie kurią man irgi nieko nežinoma, išskyrus tai, kad ji juoda, ir tuščia. Taigi yra štai šitai, apie ką aš, privalėdamas kalbėti, kalbėsiu tol, kol man kalbėti nebereikės. Bus taip, kaip bus. O Bazilis su savo sėbrais? Jų nėra, jie išgalvoti, kad būtų galima paaiškinti nebežinau ką. Ak taip. Visa tai – grynas melas. Dievas ir žmonės, dienos šviesa ir gamta, širdies polėkiai ir supratimo galimybės, aš niekšiškai juos išgalvojau niekieno nepadedamas, nes nėra gyvos dvasios, kuri nustumtų tolyn tą valandą, kai privalėsiu kalbėti apie save. Nebeminėsiu jų.

     <...>

     Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė
     Beckett, Samuel. Neįvardijamasis: Romanas. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.