Susiruošiau traukiniu į Amsterdamą. Nė kiek nevėluodama sunki metalinė gyvatė sustojo mano gimtojo miestelio stotyje. Miestelis toks mažas, kad stabdžių cypimą girdi visi gyventojai, tarp jų ir mano tėvai. Štai mūsų sūnus jau trečią dešimtį pabaigė, tikriausiai mąsto jiedu, žvelgdami į kits kitą, o vis dar plūduriuoja lyg medgalis gyvenimo vandenyne. Mano tėvas – pastorius ir mėgsta orius ir vaizdingus palyginimus. Taigi, senoliai, dar pamaniau, žengdamas per pirmuosius bėgius, šnekėkit, šnekėkit sau, o jūs laikot sūnų trūnijančiu strampgaliu, bet esat akli ir nematot nuostabios šviesos, kuria toks trūnijantis strampgalis gali sušvisti.

       Vos pravėręs duris, sustojau kaip įbestas.

       Aš jau sėdėjau traukiny.

       Buvau jau įlipęs.

       Atsainiai sėdėjau kampe su šiek tiek susirūpinusio žmogaus mina.

       Vadinasi, man nė nereikėjo lipti į traukinį, aš jau buvau pats save pralenkęs.

       Iš lėto vėl uždariau duris ir likau kaip prikaltas stovėti perone; žiūrėjau, kaip stoties viršininkas, kelia vėliavėlę.

       Bet staiga pajutau delne rudą bilietą.

       Vadinasi, važiuoju be bilieto!

       Akimirksniu vėl šokau į jau bepradedantį važiuoti traukinį ir atsidūriau pats prieš save ir pats su savim. Negalėjau nė žodžio pratarti, negalėjau atsisėsti ant suolo, niekados nemaniau, kad mano draugija tokia trikdanti. Žiūrėjau į save ir žiūrėjau į save. Kitaip nepasakysi. Ta pati išdidi kakta, kurios tauriai lenkta linija dingsta po vešlių rudų plaukų kupeta; tos pačios vaiskios, bet švelnios ir skvarbios akys, taip gerai man pažįstamos veidrody, gosli mano motinos burna, tikra mano tėvo nosis išplėstom šnervėm, o sykiu ir mano liekna, bet vis dėlto tvirtai suręsta figūra su šiek tiek per didelėm rankom. Ir dar – tas pats sumaitotas nykštys, kurį aš, berniūkštis būdamas, po traukiniu...

       Buvo tiesiog neištveriama. Avarinis stabdis! Jis atrodė už kokių dviejų dienų kelio nuo manęs.

       Bet ar ten sėdėjo pabaisa, ar maru apkrėstasis, ar koks laukinis žvėris,– tasai, kuris štai sėdėjo ir žiūrėjo įbedęs akis į mane, buvau aš, tikrai aš. O traukinys ramiai sau riedėjo tolyn ir nieko nenutiko. Ir aš atsikvėpiau, ir buvau, vadinas, nenumiręs, ir buvau netgi regimas, nes jis mane matė.

       Esama susijaudinimo, kuris baigiasi protrūkiu, ir esama susijaudinimo, kuris pamažu išvėsta; ar čia protrūkis buvo, ar mano susijaudinimo laidotuvės, kai aš atkišau pats sau bilietą, tardamas: Hermanai, tavo bilietas? Aš nežinau.

       Užkalbintasis lygiai taip pat, kaip ir aš būčiau padaręs, išsitraukė bilietą ir pasakė: aš jau turiu bilietą.

       Jis jau turėjo bilietą! Jis vilkėjo ir kitais drabužiais nei aš, truputuką elegantiškesniais, – tik dabar tatai pastebėjau.

       Mudu gerokai panašūs į kits kitą, tarė jis.

       Tai argi mudu nesame kits kitas? – pralemenau aš.

       Jis šyptelėjo. Ne, aš aiškiai esu aš pats.

       Nesupykite, aš tikrai pamaniau, kad būsiu... išsiveržęs iš savo krantų.

       Mūsų panašumas duoda mums teisę tujinti kits kitą, atsakė jis su tuo pačiu atsainiu prielankumu, kuriuo aš kartais taip stebėdavausi, girdėdamas savąjį balsą. Savo nuostabai regiu, kad mudviejų panašumas vis didėja, pamėginkim susumuoti rezultatus.

       Ūgis 1,79, sušukau, talija 82, batai 43, apykaklė 15 3/4! Tip top! tarė jis, mudu iš tikrųjų tiksliai tilptumėm į kits kitą. Nagi pasižiūrėkim, ar iš vidaus irgi taip pat sutampam kaip ir iš išorės. Kas tu per vienas, ką veiki?

       Gerai, sušukau užsidegęs,– kad jau panašumas buvo toks didis, jis nebegalėjo man pasidaryti pernelyg baisus, kad jau buvau praradęs savosios išorės monopolį, tai ir vidaus monopolis nebebuvo man toks vertingas; štai kokia keista nuotaika tam tikromis aplinkybėmis gali apimti žmogų.– Gerai, sušukau aš ir atsistojau, nugara atsiremdamas į kupė duris. Kalbėdamas apie save turiu stovėti kaip ir himną giedant, mat nors ir kaip gerbtumei tautos giesmę, giesmė apie savo paties gyvenimą galų gale irgi jai prilygsta.

       Netikiu, kad mano pasirodymas šioje žemėje buvo tikslingo sumanymo rezultatas, ne, aš tai tikrai žinau. Manau, kad, nepaisydamas nieko, esu prasiskynęs sau kelią į gyvenimo šviesą. Dar tebejaučiu piktdžiugišką triumfą, apėmusį jauną gyvybę, kai ši, pasibaigus parazitavimo būklei, jėga atsiplėšė nuo motinos kūno, ir tai yra vienas iš pagrindinių mano esybės stulpų. Kai žmogus mano, kad jam čia vieta, tai ir nelaiko nepaprastu dalyku, kad jis čia, bet jeigu manai, kad tau čia ne vieta, tai atrodo puiku, kad vis dėlto čia esi. Tačiau jautiesi ir vienišas, žmonės tuo pasirūpina. Mat negana vien būti, vis dėlto esi žmogus, ir nors tai yra žemų žemiausioji tavo prigimtis, ji vis dėlto reikalauja savo teisių: aplinkinių meilės ir prielankumo, galimybės bendrauti su jais. Tačiau tas, kam čia ne vieta, neturi aplinkinių, jam visi žmonės – priešininkai. Dėl to ir pasijunti vienišas. Kartą, kai dar buvau visai mažas, mačiau, kaip tėvas, – skaitydamas po didžiule mūsų sodo liepa, nupūtė jam ant rankos užkritusi amarą, lyg šis būtų tuščia vieta. Tuomet aš kuo klusniausiai nuėjau žaisti į kitą sodo galą; ten mes turėjom didelę smėlio krūvą.

       Tačiau aš užaugau ir pamačiau minios tuštybę, ir man buvo smagu nepriklausyti miniai. Jų religinės apeigos man atrodė nuobodžios, o jų mokslas – beprasmis; vienintelis, mano galva, šio to vertas daiktas buvo jų moterys. Žmonių moterys švelnino mano vienatvę ir didino mano puikybę, jos tapo gražiais mano gyvenimo aptaisais.

       Man atvažiavus į miestą, šieno kaugės užleido vietą buduarams, o aš likau koks buvęs. Tas pat ir su mano amatais; moku bemaž visus amatus, bet nė vienas jų manęs netraukia. Išmokstu jų gana greitai, nes esu guvaus, tegu ir ne aštraus kaip skustuvas, bet vis dėlto pagavaus proto, taigi ir moku viską, visur priprantu; dėdė mane vadina šimto amatų meistru. Tačiau sykiu neturiu nieko, kas tikrai būtų mano, nors kaskart vis labiau to geidžiu. Kasmet vis garsesnis balsas man sako: apsistok, pasirink veiklos barą, nuosekliai planuok ateitį, tapk žmogumi. Jau pažįsti pasaulį, niekas nebegali tavęs apmulkinti, nusiramink. Ir anksčiau mane kartais apnikdavo toks geismas, bet jis čia pat praeidavo, būdavo ne smarkesnis nei įgeidis pyragaitį suvalgyti.

       Šiuo metu esu keliaujantis fejerverkų meistras, artėjant Oraniečių dinastijos šventei to darbo vis daugiau turiu. Dar vaikas būdamas visados gaudavau rugpjūčio 31 d. uždegti didįjį fejerverką, kiti buvo verčiau linkę žiūrėti iš tolo; taip ir įsigijau šokią tokią nuovoką apie tą amatą. Jis, žinia, visai malonus, bet žmogui, geidžiančiam turėti žmoną ir vaikų...

       Pala, pala! staiga pertraukė mane bendrakeleivis, man bešnekant visąlaik sėdėjęs ir žiūrėjęs į mane išpūstomis akimis, aš turiu pastovią tarnybą, turiu žmoną ir du vaikus, jau šešerius metus gyvenu tuose pačiuose namuose, žinau, ką tai reiškia, esi tikras pamišėlis, jeigu to geidi. Troškau gyventi taip, kaip tu gyveni, tačiau meilė moteriškei, kurią dabar esu vedęs, buvo pernelyg didelė ir pernelyg staigiai mane užklupo. Nuostabu justi, kaip didi aistra sutirpdo viską, kuo esi ligi šiol buvęs, tačiau ši auka per daug didelė, ir tatai pastebi tik daug vėliau. Kalbėdamasis su žmona, vyras kalbasi su savo paties dalimi, žiūrėdamas į vaikus, jis žiūri į savo paties daleles; vedęs vyras dieną naktį sukas ratu. Ir jeigu, kaip, sakysime, aš, esi pats save įsimylėjęs, tai tas sukimasis kurį laiką atrodo net visai malonus, bet kai atsipeikėji, tiesiog nebegali tverti, ir dabar šit visi ankstesni mano polinkiai puola mane lyg pabaisos, kurias per tą laiką kažin kokia ragana užaugino atkampioj girios kertėj. Tu, tu gyvenai, o aš sukaus kaip pašėlęs ir dar burzgiau sau patenkintas, ir tikras sielvartas matyti, kaip kitas verčia tikrove tavo svajas. Savaitei pasprukau iš namų, o šiaip esu Hengelo bendruomenės kasininkas.

       Bet nejau tu nemyli žmonos ir vaikų?

       Ne, atsakė jis, juk jie pagrobė iš manęs gyvenimą. Jie gana mieli, jie niekuo nekalti, bet aš vis dėlto ant jų širstu. Štai jie, žiūrėk. Sulig tais žodžiais jis padavė man savo šeimos fotografiją. Mane visą lyg ugnis nutvilkė. Moteris tokio veido, kad nors klaupkis jos garbinti, ir du vaikai, teikiantys tiek vilčių, kiek jų apskritai žmonių vaikai gali teikti. O jis štai galėjo būti visų jų traukos centras, bet nebenorėjo.

       Tik paskutinis kvailys gali nemylėti šitų žmonių, pasakiau grąžindamas nuotrauką.

       Tik paskutinis kvailys trokšta išsižadėti tokio gyvenimo, kokį tu gyveni, kirste nukirto jis.

       Mudu abu iškišom galvas laukan – kiekvienas pro savo langą; mūsų kupė pasidarė panaši į dviveidį Janą.

       Nebebuvau patenkintas. Niekur visam pasauly nebuvo moters rankų, kuriose aš iš tikrųjų galėčiau jaustis kaip namie, man jau buvo įgrisęs nuolatinio gastrolieriaus vaidmuo. O už nugaros štai stovėjo niekšelis, kuriam tai nebuvo nė supuvusio obuolio verta. Nusprendžiau daugiau jam nė žodžio nepratarti ir ėmiau pabrėžtinai apžiūrinėti kraštovaizdį.

       Vyrai pjovė šieną, karvės davėsi melžiamos, padangėj plaukiojo debesys. Mano bendrakeleiviui tai, matyt, atrodė nepakankamai gražu, nes po valandžiukės išgirdau, kad jis vaikštinėja pirmyn ir atgal po kupė. Vaikščiojo lyg baltoji meška vis sunkesniu, vis sunkesniu žingsniu, bet ir aš laikiausi kaip tikras sibirietis.

       Staiga jis pastvėrė mane už pečių, apgręžė, pažvelgė į mano įdėmiai ir galų gale tarė: Turiu pasiūlymą: tu nori turėti žmoną, namus ir tarnybą, tad imk manuosius; aš noriu klajoti, tad perimsiu tavo gyvenimą. Niekas to nepastebės.

       Klestelėjau ant suolo, priblokštas be galo prieštaringų jausmų. Šlykštėjausi žmogum, ūmai sumaniusiu perleisti savo mylinčią žmoną ir vaikučius bendrakeleiviui, su kuriuo jis dar nė valandos nebuvo pažįstamas; tokią žmoną ir tokius vaikučius. Tačiau, kita vertus, mintis, kad štai tokia žmona ir tokie vaikučiai be jokių pastangų krinta tau tiesiai į skreitą, buvo visai nekvaila, net labai viliojanti. Taip, turėjau pripažinti: pasiūlymas buvo genialus. Buvo visai neįmanoma, kad kas nors pastebės mainus; mudu dar sykį gerai apžiūrėjom kits kitą. Mano siela džiūgavo; jeigu būčiau nepriėmęs to pasiūlymo, būčiau buvęs didžiausias idiotas.

       Mudviem dar likusį laiką praleidom stengdamiesi kiek tik įmanu supažindinti kits kitą su savo gyvenimais. Stoties tualete apsikeitėm drabužiais, o porą artimiausių vakarų dar ilgai šnekėjomės Vondelio parke. Daug visko reikėjo, kol jau galėjom stoti į kits kito pėdas.

       Išsiskyrėme susitarę, kad lygiai po metų susitiksim toje pačioje vietoje.

       Negaliu aprašyti, koks buvau susijaudinęs, kai po savaitės moteris, kurios aš niekados nebuvau regėjęs, sutiko mane kaip tikrą savo vyrą ir du man visai nepažįstami vaikai puolė prie manęs, šaukdami: Tėtis! Tėtis! Įstengiau susitvardyti ir prisitaikyti, nors kartais tai man kainavo daug pastangų, nes ji buvo graži ir nuovoki moteris ir tikrai mane mylėjo, be to, ne taip lengva apsimesti, kad esi jau praleidęs šešerius bendro gyvenimo metus. Kaip įmanydamas stengiausi, kad visi nemalonumai, sukelti mano pirmtako pastarojo meto nuotaikų, būtų užmiršti. Buvau pavyzdingas tėvas. Kasininko tarnyba man buvo vieni niekai, mes visi buvom laimingi. Didžiausias atlygis man buvo, kai ji vieną sykį, vaikams jau sugulus, atsisėdo man ant kelių, paglostė galvą ir tarė: Kaip gerai, Hermanai, kad tu leidaisi į tą iškylą, dabar man, žinai, kartais atrodo, lyg būtų sugrįžę pirmieji mudviejų bendro gyvenimo metai.

       Tuo metu aš jau buvau praleidęs su ja gerus aštuonis mėnesius.

       Mane supo ramybė, mane supo rimtis ir meilė, mane gerbė žmonės, aš vykdžiau savo pareigą. Negali būti, maniau sau, kad šita meilė ir pagarba skirta ne man, o kitam, tokie dalykai gyvi tik su šia diena, juos turi kasdien vis iš naujo nusipelnyti – nelyg duoną kasdienę. Nieko man nestigo, buvau visai laimingas.

       Tačiau, metams einant į pabaigą, manoji laimė priblėso ir vėlei prabilo senasis Adomas. Panašu, kad nieko savo sieloje negali visai nuslopinti,– bent jau aš neįstengiau. Vos tik pro savo kontoros langą išvysdavau per kaimą važiuojantį gyvenamąjį furgoną, diena man jau būdavo sugadinta. Stengiausi neišsiduoti, tačiau ji su vaikais vis dėlto pastebėjo, kad nebesijaučiu toks laimingas kaip iš pradžių. Ir atėjus laikui ji pati mane paklausė, ar nenorėčiau ir vėl savaitėlei ištrūkti iš namų. Lengviau atsikvėpęs leidausi į kelią, o kai sutartoje vietoje susitikau su antruoju, kai pasisveikinęs išgirdau jo pirmuosius žodžius, pasijutau taip, lyg pati sunkiausia našta, kada nors slėgusi žemės gyventojo sielą, visiems laikams būtų nuo manęs nukritusi. Jam buvo pabodusios klajonės, jis vėlei troško sugrįžti į namus.

       Štai taip mudu ir gyvenam jau daug metų. Kasmet keičiamės vaidmenimis, ir iš to mums abiems tik nauda. Kasininko namuose nebegirdėti pikto žodžio; vaikų ten dabar jau visas šešetas.

       O įstabiausias to kaitaliojimosi padarinys va koks: štai aš čia; niekas iš jūsų visų nežino, kuris iš mudviejų esu aš – aš ir pats to nebežinau.

       Vertė A. Gailius
       Versta iš: „Bevroren vuurwerk“, 1963