Platoniška meilė
Meilės prigimtį ir tipą labiausiai išryškina likimas, kurį ji rengia žmogaus vardui. Vedybos, atimančios iš moters mergautinę pavardę ir pakeičiančios ją vyro pavarde, paliečia – kaip ir beveik kiekvienas lytinis artumas – ir jos vardą. Jos pridengia, apgaubia jį maloniniu vardu, ir už tos priedangos jis dažnai slepiasi ilgus metus ar net dešimtmečius. Platoniška meilė teisingai apibrėžiama tik kaip vedybų priešybė plačiąja prasme, tik taip – pagal vardo, o ne kūno, likimą. Vienintelė tikra ir reikšminga jos prasmė: tai meilė, kuri tardama vardą ne atgailauja už aistrą, bet per jį myli, varde turi mylimąją ir varde nešioja ją ant rankų. Tikrasis šio atstumą išlaikančio potraukio, įtampos, vadinamos platoniška meile, bruožas yra tas, kad mylimosios vardą ji išsaugoja nepaliestą. Šiai meilei mylimosios būtis, o ir mylimojo pareigos, randasi iš jos vardo tarsi spindulys iš lupos židinio. Todėl „Divina Commedia“ (1) yra ne kas kita, kaip aura aplink Beatričės vardą: įspūdingiausias įrodymas, kad visos kosmoso galios ir pavidalai atsiranda iš tobulo, meilėje gimusio vardo.
Vienas kartas nesiskaito (2)
Nuostabiausi šio posakio įrodymai – erotinėje sferoje. Kol nuolat abejodamas, ar būsi suprastas, sukiesi apie moterį, tol tavo troškimai išsipildyti gali tik šios abejonės kontekste – taigi kaip išganymas, sprendimas. Tačiau vos tik jie šiuo būdu tapo tikrove, jų vietą beregint gali užimti naujas, nepakeliamas nuogo, gryno išsipildymo ilgesys. Atmintyje pirmąjį išsipildymą daugmaž aprėpia sprendimas, taigi išsipildymo funkcija abejonės atžvilgiu, ir sprendimas pasidaro abstraktus. Taip vienas kartas tampa visiškai nereikšmingas, palyginti su grynu, absoliučiu išsipildymu. Ir atvirkščiai grynas ir absoliutus išsipildymas gali nuvertėti erotiškai. Tad kai mūsų atmintyje staiga išnyra banalus erotinis nuotykis, mums jis pasirodo pernelyg brutalus ir greitas, tad mes anuliuojame tą pirmą kartą ir sakome, kad jo nebuvo, nes ieškome lūkesčių sutapimo linijų, norėdami patirti, kaip moteris iškyla prieš mus tarsi susikirtimo taškas. Don Žuano, laimingojo meilės kūdikio, paslaptis yra ta, kad jis, leisdamasis į naują avantiūrą, žaibiškai randa sprendimą ir drauge saldžiausius flirto žodžius; svaigindamas jis pranoksta lūkesčius ir rėždamas sparną išsireikalauja sprendimo. Šis kas kartą unikalus malonumas, šis laikų susipynimas gali būti išreikštas tik muzikinėmis priemonėmis. Don Žuanas reikalauja meilės uždegamojo lęšio – muzikos.
Skurdžius niekuomet nieko nepeša (3)
Kad nė viena gala ložė nėra tokia neprieinama kaip bilietas į nepaliestą, dievišką gamtą, kad ji, apie kurią skaitėme, jog taip lengvai atitenka valkatoms ir elgetoms, padugnėms ir bastūnams, vis dėlto džiaugsmingiausią, tyliausią ir tyriausią veidą tausoja turčiui, pro didelius, žemus langus įsiverždama į vėsias, ūksmingas jo sales – tai nepaneigiama tiesa, kurią įrodo itališka vila, kai pirmąsyk žengi pro jos vartus, norėdamas pažvelgti į ežerą ir kalnus. Tai, ką matei anksčiau, nublanksta prieš šį vaizdą kaip Kodako nuotrauka prieš Leonardo darbą. Taip, tik turtuolis kraštovaizdį gali turėti įrėmintą ir pasirašytą didžiojo meistro – Dievo.
Per arti
Sapne, kairiajame Senos krante, priešais Notre–Dame (4)
Stovėjau ten, bet nemačiau nieko, kas būtų panašu į Notre–Dame.Plytinis pastatas tik paskutinio masyvo pakopomis pralenkė aukštus medinius pastolius. Tačiau aš stovėjau susijaudinęs priešais Notre–Dame. Tai, kas kėlė nerimą, buvo ilgesys. Ilgesys būtent tokio Paryžiaus, kurį mačiau čia, sapne. Iš kur tada tas ilgesys? Ir iš kur tas visiškai subjaurotas, nepažįstamas pastatas? Balansas: Sapne aš priėjau prie jo per arti. Neregėtas ilgesys, užplūdęs mane čia, išsiilgto miesto širdyje, buvo ne tas, kuris iš tolybių traukia prie vaizdo. Tai buvo palaimingas, jau peržengęs vaizdo ir nuosavybės slenkstį ilgesys, pažįstantis tik vardo galią, kuria meilės objektas gyvena, kinta, sensta, atjaunėja ir kuri, pati bevaizdė, yra visų vaizdų prieglobstis.
Nutylėti planus
Nedaug prietarų yra paplitę labiau už draudimą kalbėti apie svarbiausius ketinimus ir projektus. Toks elgesys įprastas ne tik visuose visuomenės sluoksniuose; taip pat atrodo, kad jį skatina įvairiausi žmogiški motyvai – nuo banaliausių ligi pačių slapčiausių. Iš tikrųjų būtinybė šitaip elgtis tokia aiški, kad ne vienas pamanys, jog čia nėra pagrindo kalbėti apie prietarą. Visiškai suprantama, jog žmogus, kuriam kas nors gali nepasisekti, nori pasilikti nesėkmę sau; norėdamas būti tikras dėl šios galimybės, jis nekalba apie savo sumanymus. Tačiau tai yra tik išorinis jo apsisprendimo sluoksnis, tik blizganti banalybė, po kuria slepiasi gilesni dalykai. Čia randame antrąją priežastį – miglotą nuovoką, jog veikimo energiją gali sumažinti motorinis išsikrovimas, pasitenkinimas išsikalbėjus. Ši naikinamoji kalbos prigimtis, kurią patvirtina paprasčiausia patirtis, labai retai buvo vertinama taip rimtai, kaip ji to nusipelnė. Jei prisimintume, kad beveik visi lemiami planai susiję su vienu vardu ar net priklauso nuo jo vieno, tuomet suprastume, kaip brangiai reikia sumokėti už troškimą atverti burną. Nėra abejonės, kad po antrojo seka dar ir trečias lygmuo – manymas, jog kitų, ypač draugų, nesusigaudymu galima lipti aukštyn tarsi sosto pakopomis. Negana to, yra dar ir paskutinė, nemaloniausia priežastis, ligi kurios prisigauna Leopardi (5) sakydamas: „Savojo sielvarto pripažinimas sukelia ne užuojautą, o pasitenkinimą – ne tik priešams, bet ir visiems apie tai sužinojusiems žmonėms – ir sužadina ne liūdesį, o džiaugsmą, nes tai patvirtina, jog nukentėjusysis yra mažiau vertingas nei jis pats“. Tačiau kiek žmonių įstengtų patikėti pačiais savimi, net jei protas ir kuždėtų Leopardi'o įžvalgą? Argi daugelis, pasišlykštėję tokios minties kartumu, jos neišspjautų? Čia ir pasirodo prietaras, farmaciškai išgryninti karčiausi ingredientai, kurių atskirai suvirškinti negalėtų niekas. Užuot išgirdęs sveiko proto kalba apsakytą gyvenimo žiaurumą ir kančią, žmogus kur kas mieliau paklūsta liaudies papročių ir patarlių tamsai bei mįslingumui.
Iš kur sužinome apie savo stiprybes
Iš savo pralaimėjimų. Kai pralaimime dėl asmeninių silpnybių, tuomet niekiname save ir gėdijamės jų. O kai esame stiprūs, tai neapkenčiame savo pralaimėjimo ir gėdijamės nesėkmės. Argi iš sėkmės ir laimės mes suvoktume savo stiprybes?! Kas gi nežino, jog niekas taip neapnuogina didžiausių mūsų silpnybių kaip sėkmė ir laimė? Kas gi po pergalės kovoje ar meilėje nejautė, kaip tarsi silpnumo šiurpulys galvoje šmėsteli klausimas: ir tai aš? Tai man, silpniausiajam? Kas kita – pralaimėjimų virtinės, iš kurių mes išmokstame visų atsitiesimo gudrybių ir maudomės gėdoje tarsi slibino kraujyje. Šlovė, alkoholis, pinigai, meilė – toje srityje, kur žmogus jaučiasi stiprus, neturi jokios savigarbos, visiškai nebijo apsijuokti, neturi ir savitvardos. Joks žydas prekijas negalėtų taip įkyrėti pirkėjui kaip Casanova – Charpillonui. Tokie žmonės gyvena savo stiprybėje. Kiekvienos stiprybės kaina – ypatingas ir baisus gyvenimas joje. Gyvenimas draustinyje. Kai mes viduje, mes esame kvaili ir neprieinami, įkrentame į visas duobes, veržiamės per kliūtis, taškomės purvais ir teršiame žemę. Tačiau tik išsipurvinę mes tampame neįveikiami.
Apie tikėjimą išpranašautais dalykais
Ištirti žmogų ištinkančias būsenas, kai jis kreipiasi į tamsiąsias galias, yra vienas iš tikriausių ir trumpiausių būdų pažinti ir sukritikuoti šioms galioms. Mat kiekvienas stebuklas turi dvi puses: viena susijusi su tuo, kuris jį daro, kita – su tuo, kuris jį patiria. Neretai antroji pusė yra reikšmingesnė nei pirmoji, nes ji apima ir pastarosios paslaptį. Tarkim, kas nors užsako sudaryti grafologinį ar chiromantinį savo gyvenimo atvaizdą ar horoskopą; šįkart norėtume išsiaiškinti tik tiek: kas tuomet jam atsitinka? Manoma, jog pirmiausia jis nori palyginti ar patikrinti. Su didesne ar mažesne skepsio doze jis peržiūrės visus teiginius. Iš tikrųjų viskas vyksta atvirkščiai. Iš pradžių būna smalsumas, su kuriuo laukiama išvadų – toks degantis, netveriantis, lyg laukiant žinių apie kokį nors jam itin svarbų, bet visiškai nepažįstamą žmogų. Šios liepsnos kuras – tuštybė. Štai ji apėmė neregėtus plotus, nes susidūrė su savo vardu. Vardo eksponavimas jau pats savaime yra vienas iš stipriausių poveikių, skirtų jo turėtojui (amerikiečiai jį vartoja praktiškai, šviečiančiose reklamose kreipdamiesi į Smithą ir Browne'ą), ir tokia pranašyste jis, žinoma, susiejamas su pranašavimo turiniu. Tatai atsitinka maždaug taip: vadinamasis savosios prigimties vidinis suvokimas kiekvieną akimirką yra vien tik improvizacija. Jis prisitaiko – jei taip galima pasakyti –prie savo tuometinės kaukės. Pasaulis yra tokių kaukių arsenalas. Tik liguistas, nuskurdęs žmogus ieško jų savo viduje. Mes patys dažniausiai turime menką jų pasirinkimą. Todėl esame nepaprastai laimingi, kai kas nors prisiartina prie mūsų su egzotiškų kaukių krepšiu ir prideda prie veido retesnius egzempliorius – žudiko, finansų magnato, jūrų vilko kaukes. Žiūrėjimas pro jas mus užburia. Mes matome konsteliacijas, akimirksnius, kuriais iš tikro buvome tas ar anas, arba viskas iš karto. Šito žaidimo su kaukėmis mes ilgimės kaip svaigulio; iš to ir šiandien gyvena kortų būrėjai, chiromantai ir astrologai. Jie išmano, kaip sugrąžinti mus į nebylias likimo pauzes, kuriose tik vėliau pastebime sėklas visiškai kito likimo nei tas, kuris atiteko mums. Tuomet likimas stabteli lyg širdis – tatai su tyliu, palaimingu šiurpuliu jaučiame iš pažiūros tokiuose menkuose, tokiuose klaidinguose šarlatano sukurptuose mūsų prigimties aprašymuose. Ir tuo skubiau sutinkame su jais, juo skaudžiau jaučiame mus užplūstant niekada negyventų gyvenimų šešėlius.
Trumpi šešėliai
Apie vidurdienį šešėliai yra tik juodi aštrūs kraštai daiktų papėdėje, pasirengę be garso ir staiga pranykti savo landoje, savo paslaptyje. Tuomet ateina koncentruota, sodri Zaratustros, mąstytojo „gyvenimo vidurdienį“, „Saulės sode“ valanda. Juk pažinimas, kaip ir saulė, daiktus geriausiai apšviečia savo kelio viršūnėje.
Slaptas ženklas
Žodžiu perduodamas toks Schulerio (6) posakis. Kiekvienas pažinimas, teigia jis, turi būti truputį absurdiškas; taip senoviniai kilimų raštai ar frizų ornamentai kur nors ima ir šiek tiek nukrypsta nuo normos. Kitaip tariant; svarbiausia yra ne sklandus perėjimas nuo vieno pažinimo prie kito, o kiekvieno atskiro pažinimo pertrūkis. Būtent tai yra neišvaizdus kokybės ženklas, išskiriantis jį iš visų pagal šabloną pagamintų serijinių prekių.
Casanovos žodis
„Ji žinojo, – apie vieną sąvadautoją sako Casanova, – jog neturėsiu jėgų išeiti jai nieko nedavęs.“ Keistas pasakymas. Kokios gi jėgos reikia, norint ją pergudrauti? Arba – teisingiau – koks čia silpnumas, kuriuo ji gali pasikliauti? Tai gėda. Sąvadautoja yra perkama, bet nenuperkama ją trukdančio kliento gėda. Jos kupinas klientas ieško, kur pasislėpti, ir randa geriausią priemonę: piniguose. Įžūlumas ant stalo teškia pirmąją monetą; ją slėpdama, gėda numeta dar šimtą.
Medis ir kalba
Aš užkopiau skardžiu ir priguliau po medžiu. Tai buvo tuopa ar alksnis. Kodėl nebeprisimenu jo rūšies? Todėl, kad žiūrint į jo lapiją ir stebint lingavimą, medis staiga taip paveikė mano kalbą, kad mano akivaizdoje ji dar sykį iškėlė senovines vestuves, susituokdama su medžiu. Šakos ir viršūnė lingavo mąsliai arba atšiauriai, šakelės atrodė čia palankios, čia besipriešinančios; lapija šiaušėsi prieš šiurkštų šuorą, šiurpo nuo jo arba jį pasiliko; kamienas rėmėsi į tvirtą pagrindą, o lapas metė šešėlį vieną ant kito. Švelnus vėjelis grojo vestuvėse ir po visą pasaulį išnešiojo šioje santuokinėje lovoje greitai atsiradusius vaikus – vaizdžią kalbą.
Lošimas
Lošėjo aistrą (kaip ir visas kitas) atpažinsi iš to, kaip kibirkštis kūne peršoka nuo vieno centro į kitą, sujudina tą ar kitą organą ir jame sukoncentruoja ir juo apriboja visą būtį. Tai tasai dešinei rankai duotas laikas – kol rutuliukas įkris į duobutę. Tarsi lėktuvas ji sklendžia virš kolonų, į vagas sėdama žetonų sėklas. Tik ausiai lemta pagauti to laiko pradžią: kai rutuliukas nukrinta į ruletę ir lošėjas girdi, kaip fortūna derina savo bosus. Lošime, kuris apeliuoja į visus pojūčius, neišskiriant ir atavistinio aiškiaregystės pojūčio, ateina eilė ir akiai. Visi skaičiai jai mirkčioja tarsi sąmokslininkai. Bet kadangi ji visiškai nebemoka užuominų kalbos, tie skaičiai, kuriais pasitiki, dažniausiai ją suklaidina. Užtat kaip tik jie yra labiausiai atsidavę lošimui. Pralošti žetonai dar kurį laiką guli šalia jų. Tokios taisyklės. Ne kitaip būna, kai mylintysis patenka į garbinamo asmens nemalonę. Mylimosios ranka yra netoli jo, tačiau jam net nešaus į galvą jos paimti. Lošėjas yra aistringai atsidavęs lošimui; jis myli jį dėl jo paties, o ne dėl to, ką šis duoda. Net jei žaidimas iš lošėjų pasiima viską, jie kaltins save sakydami: „Aš blogai žaidžiau“. Pati meilė atlygina už šį uolumą taip, jog net ir pralaimėjimai būna mieli – tik todėl, kad jais įrodomas lošėjo pasiryžimas aukotis. Toks nepriekaištingas sėkmės kavalierius buvo kunigaikštis Ligne (7), lankęsis Paryžiaus klubuose, nuvertus Napoleoną, ir pagarsėjęs laikysena, su kuria jis pasitikdavo didžiausius pralaimėjimus. Kasdien ji buvo ta pati; dešinė, kuria jis nuolat statydavo dideles sumas, kabodavo vangiai nusvirusi. Tuo tarpu kairė nejudėdama gulėdavo ant stalo, užkišta už liemenės dešinėje krūtinės pusėje. Gerokai vėliau iš jo tarno sužinota, jog toje krutinės pusėje buvo trys randai – tikslios trijų visad taip ramiai gulėjųsių šios rankos pirštų nagų žymės.
Tolybė ir vaizdai
Ar malonumas, kurį jaučiame stebėdami vaizdus, nekyla iš niūraus priešiškumo žinojimui? Aš žiūriu į kraštovaizdį: lygi kaip veidrodis įlankoje tyvuliuoja jūra; miškai tarsi sustingusi, nebyli masė lipa ant kalvos viršūnės; ant jos – pilies griuvėsiai, tokie pat kaip ir prieš šimtus metų; dangus be debesėlio spindi amžinuoju mėliu. Taip mato svajotojas. Norėdamas atsiduoti šiems vaizdams, jis turi pamiršti, kad jūroje kyla ir krinta milijardų milijardai bangų, kad kiekvieną akimirksnį miškai suvirpa nuo šaknų ligi paskutinio lapelio, kad pilies akmenų viešpačiai – nepaliaujamas irimas ir drėkimas, kad danguje, prieš susikaupdamos į debesis, verda ir maišosi nematomos dujos. Tik vaizdai žiūrovams teikia ramybę, amžinybės pojūtį. Kiekvienas jį palietęs sparno mostelėjimas, kiekvienas pašiurpinęs vėjo šuoras, kiekvienas artumo glustelėjimas įrodo jį meluojant. Tačiau kiekviena tolybė vėl atgaivina jo svajonę: ji remiasi kiekvienu debesiu, iš naujo užsiliepsnoja nuo kiekvieno nušvitusio lango. Tačiau tobuliausiai ji pasirodo, kai svajotojui pavyksta ištraukti paties judėjimo geluonį: paversti vėjo gūsį ūžimu, o šmėkštelėjusius paukščius – jų voromis. Didžiausias svajotojo troškimas yra sustingdyti gamtą išblukusių vaizdų rėmuose. O juos, iš naujo pašauktus, užkerėti – poeto talentas.
1 „Dieviškoji komedija“. (It.).
2 Einmal ist Keinmal. (Vok.).
3 Armut hat immer das Nachsehen. (Vok.).
4 Dievo Motinos katedra Paryžiuje. (Pranc.).
5 Giacome Leopardi (1798 – 1837) – italų poetas.
6 Alfred Schuler (1865 – 1923) – vokiečių archeologas ir misterijų tyrinėtojas, bandęs atgaivinti mistinius antikos kultus.
7 Charles–Joseph, prince de Linge (1735 – 1814) – belgų karininkas, diplomatas ir literatas, daugelio Europos karališkųjų dvarų favoritas.
Versta iš: Suhrkamp, Frankfurt am Main, 1955, 1972 – 1989
Iš vokiečių kalbos vertė LAURYNAS KATKUS
Benjamin, Walter. Nušvitimai: Esė rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2005.