Plaučiai, sako motina, labai staigiai. Senoje krūtinėje kažkas auga, sako ji.
       Jei ji mane kviečia, reikia važiuoti ir ten pabūti.
       Ilgai netruks, sakė daktaras, auglys išvešės ir užspaus širdį. O jo širdis, ir taip silpna, jau senokai šlubuoja.
       Mėnesio ne, sako daktaras, keletą savaičių, o gal tik dienų.
       Iš baimės jis lenda naktį pas mane į lovą, sako mama. Tie žodžiai kelia man baimę. Ko gi bijo senolis?

       Senolis! – Senolis stovi jaunas išdžiūvusiame lauke, grūmoja dangui, sviedžia aukštyn kirvį ir rėkia. Lauko pakrašty, palei kelią, žegnojasi susirinkę samdiniai. Senolis rėkia: Viešpatie, šunsnuki tu! dukart sviedžia kirvį ir rėkia: Duok lietaus! Už kalno suskamba vakaro varpas. Senolis išsidūko ir dabar juokiasi. O tada pakyla vėjas, atgena debesis, ir senolis nusimeta drabužius, strykčioja nuogas per lauką, maudosi lietuje ir dainuoja.

       Bet dabar senolis bijo. Jam 90, ir jis pradeda bijoti.
       Aš bijau, aš nieko nenoriu žinoti apie mirtį. Dar būdama mažutė aš užmušinėdavau mirštančius vabalus, nes man būdavo baisu. Jie zvimbia iš baimės, tabaluoja kojelėmis, prakaituoja. Užmušti ir nežiūrėti, o užmuštąjį – šalin, kuo toliau.
       Aš dar nieko nemačiau mirštant. Man dar nėra 30. Mažų mažiausiai dar tiek pragyvenčiau be šito. Nenoriu tenai važiuoti, nes kai nežinai, tai ir galvos sau nesuki.
       Seniai glaudžiasi aukštame name, pačiame viršuj. Namas aukštas ir siūbuoja vėjui papūtus.
       Jums reikėjo numirti kaime. Kaimo žmogui geriau numirti dvidešimčia metų anksčiau nei mieste, nes mieste jie šito bijosi kaip ir miestiečiai.
       Kas dirba žemę, kas kasa ir kasa, žino, kad iš pradžių tebuvo akmuo ir plynas smėlis. Bet ten, kur auga javai ir žydi gėlės, ten guli mirusieji, rudi, trupiniai žemės paviršiuje arba grumstai sklypelyje, o valstietis grėbia juos į krūvas, jų prilenda į panages.
       Kaimo pakrašty buvo ūkis. Namas iš akmens, jis nesiūbuodavo. Kūnai paliegę, o raukšlėse susikaupusios metų dulkės. O, kad jie būtų ten likę, nes ten jie slinkdavosi vienas prie kito, ir miegodavo ten jie kietai.
       Bet senolis lenda iš baimės pas mamą į lovą, o mama iš baimės negali užmigti.

       Po 2 naktų mama kviečiasi mane. Giminės, sako ji, nori išgrūsti senolį. Per ilgai plaka geroji jo širdis prieš sustodama.
       Mama klausia, ar man nebaisu.
       Žinoma, ne. Mirtis yra natūralus. dalykas. Būsiu šiandien vakare. Iki tada nebijokite!

       Aš dar nieko nesu mačiusi mirštant ir dar niekad nesu mačiusi seno žmogaus nuogo. Bijau raukšlių ir smarvės. Būtų geriau, kad nematyčiau jo nuogo. Būtų geriau, kad prisiminčiau jį apsirengusį.

       Traukinyje man topteli, kad dabar sausis. Sausį vis kas nors miršta. Pernai – Floris. Floris sudegė savo namuose.
       Per metines pasiryžau ir nuėjau.
       Namą dengia aukšti pastoliai. Daugiau nieko. Nė gyvos dvasios. Niekas nė neketina mūryti ar dailidžiauti.
       Kaip šalta. Merkte merkia dulksna. Pulsas, pulsas. Į dienos šviesą smigteli tuščia galva.
       Vien sienos, nei stogo, nei lubų. Kambaryje nuo skersvėjo plaikstosi skudurai. Boluoja dangus. Apatiniai aukštai irgi tušti.
       Ant tilto priešais namą stovi sunkvežimis. Žmonės kelia iš jų plastikinius maišus, prikimštus mėsos ir taukų, ir velka ant kupros pas Nankingą.
       Nankingas – tai mūsų kinas. Kaimynas. Pas jį esame gerai valgę. Ant jo stogo taikė mano draugas.
       Jis iššliaužė iš paties viršutinio lango, kai jau degė oda, ir norėjo persigauti ant kino namo. Vaikinas nepataiko nusitverti, slysta.
       Slysta, krenta, skrodžia naktį liepsnojančiais sparnais ir trenkiasi. Rytą atvyksta mentai ir apibrėžia mėsą kreida.

       Sausis. Kupė šalta. Miestai tuštesni už ražienas. Vėjas švilpia ties kiekvienu kampu, gatvėse, pro pavienius praeivius, veria juos kiaurai, kaukia bažnyčių navose.
       Per tokį vėją aukštas senolių namas visada truputį siūbuoja, siūbuoja truputį smarkiau.

       Plaučiai, sako motina, staiga, senoje krūtinėje kažkas auga. Keroja palei širdį, spaudžia ją, sekina, įsimetė į kirkšnį, tarpsta gleivėse, ardo seną kūną. Kažkas jauna sename žmoguje, kažkas ūmu ir greita prie silpnos širdies. Kūne partizanų revoliucija. Visur ginkluojasi, prasiveržia, puola, ir šalis pagaliau pilna mutantų.
       Senolis ir anarchija! Juk tiesus gyvenimas kartais į pabaigą apsiverčia.

       Gūsis suvirpina orą. Dangus pasikeitė. Ten jis žemas, apniukęs ir juodas, o čia šviečia saulė. Bet gena debesis. Skutai.

       Ačiū Dievui, jie turi telefoną. Ačiū Dievui, ten yra ir mama. Ačiū Dievui, jie gyvena aukštame name, ten daug žmonių. Gal dar kas nors serga, tai naktį nereikia budėti vienam. Gal girdėti, kaip tas kitas dejuoja arba šniokščia vanduo, arba truktelima virvutė tualete, galbūt tai padeda sutrumpinti naktį.

       Jo kalba jau nerišli, ir jam rodosi nesantys žmonės, sako mama. Tai ženklas, sako ji. Ilgai netruks. Nė savaitės, sako, kelios dienos. Ir vėl kelios dienos, bando prisivilioti.

       Prieš dvejus metus senolis staiga paseno. Žemės darbo išlavinti raumenys tvirti, nesuglemba, o smegenys dirba viršvalandžius, nes juos kasdien maitino ir grūdino deguonis.
       Bet sulaukęs 88 jis pirmą kartą gavo slogą. Tai jį pakirto. Skruostai subliūško. Galvos forma pasikeitė. Dešinė jo akis išvarvėjo. Šaukštas rankoje ėmė drebėti. Blogas kraujas, jame padaugėjo cukraus. Supermarkete jis pamiršdavo palyginti kainas ir pirkdavo brangiau. Miegodavo ir miegodavo, net kai būdavo svečių. Kai kas nors kalbėdavo, jis nebesiklausydavo ir sakydavo, jog viską girdi, bet nieko negali suprasti, jo smegenys pavargo ir nieko nebepajėgia suvokti.
       Kartais jis dar dainuodavo, trūkčiojančiu balsu, jau gaudydamas kvapą, o kai mes imdavome ploti, jis žybtelėdavo akimis ir dainuodavo toliau, gaudydavo orą, kol užlūždavo balsas.
       Neliūdėk, pasakė jis motinai, kai ši dejavo dėl jo senatvės, senti tai tas pat kaip stengtis prisiminti.

       O kodėl būtent aš turiu atvykti? Kodėl ne marti, toji Lota? Turėtų jausti pareigą, ji žino, ko griebtis, mat ji seselė.
       Mama sako, jis reikalauja manęs. Ko gi jis nori? Darsyk mane pamatyti? Kas jam iš to? Aš atrodau lygiai taip pat kaip ir per Kalėdas. Tada jis pareiškė, kad aš atrodanti sveika, ir įgnybo man į žandus. Jis irgi atrodė sveikas, aš taip jam ir pasakiau, o jis labai juokėsi.
       Tikriausiai jis ką nors pajuto, dar kartą užkirto, padainavo ir lėtais žingsniais kaip koks lokys pašoko su manimi.
       Kitą dieną jis atsikrenkštė krauju, nusišluostė jį ir pareiškė, jog tai šokoladas. Naktį jis pirmą kartą pajuto baimę ir atlindo pas mamą, ir apkabino ją kaip prieš 30 metų. Mama susigėdo, ėmė gintis ir jį išstūmė. Bet jis vėl atlindo, paskui vėl, tarsi įkyri mintis. Tada ji priėmė jį glėbin. Jis liko pas ją, nurimo ir užmigo.
       Iš ryto jis vėl atsikrenkštė krauju, ir ji nebepatikėjo, jog tai šokoladas.
       Bet kodėl gi jis reikalauja manęs?
       Juk jis negali žinoti, kad jam manęs reikia, nes kitaip giminės jį išgrūs. Kad jie ketina ištempti jį iš senos lovos, kurioje jis miega jau 30 metų, kad savo senoje lovoje jis galės numirti tik tada, jei kas nors atvyks, kokia nors parama, koks nors jaunas žmogus, kuris gali kai ką ištverti, nes mama nepakelia sunkumų. Jai visada plyšta širdis, ir ji vos besilaiko ant kojų.
       Bet kodėl gi jis reikalauja manęs? Marti arčiau ir baigusi mokslus. Juk jis negali žinoti, kad jinai nori išplėšti jį, išgrūsti, išmesti.
       Kodėl jis nepalieka man gražesnio prisiminimo apie save. Mirtis subjauroja gražiausią paveikslą, o pasišlykštėjimas iškreipia gedulą ir galų gale sutrumpina jį porą metrų.

       Užsimerkiu, nes negaliu pakęsti šitos nesikeičiančios aplinkos, čia, kupė. O už lango skrieja platūs pliki laukai, nesulaikomai kaip ir manyje.
       Užsidaryti! Atsiriboti nuo kasdienybės šaltu, negyvu žvilgsniu; užsisklęsti nuo geležinkelio kupė išminties. Saugotis šmėžuojančių, bėgančių tyrlaukių, kurie gali įtraukti tave, ir tu galų gale pats susiliesi, mažutė akvarelė.
       Medis užsidega savaime, apie tai jau esu girdėjusi. Ko gero, galima užsiliepsnoti nuo tokios trinties, kai ramybė ir bukumas virsta aštria gėla. Iš pradžių pasipila žiežirbos, paskui sukibirkščiuoja krūtinėje, plyksteli gerkle aukštyn, suliepsnoja ten, kur užgula slogutis, ir moteris supleška visa visutėlė iki pašaknų, lieka tik pelenai, dulkės.
       Bijau. Galbūt nebijočiau, jei nebijotų senolis. Tai, kad jis bijo, mane pribaigia.
       Traukinys sustoja. A. Po to B. Įlipa kažkokie vyrai.
       Su malonumu įsispraudžiu tarp suprakaitavusių miegalių pečių.
       Vienur kitur kampuose kaip užmušti miega tamsaus gymio svetimšaliai, o prie lango - šviesiaplaukiai kaimiečiai. Galvos nukarusios, burnos pražiotos, seilėtos.

       Argi jis nesakė, jog yra toks senas, kad gali mirti? Argi jis nesišaipė ir netvirtino, jog jau niekam netinka ir tokiam senam nenaudai pagaliau turi.ateiti galas.
       O per Velykas, einant į bažnyčią, pensininkų daržuose išlindo pirmieji žiedai. Švietė saulė. Ėjau kartu, nes norėjau pasiklausyti choralų. Senolis mosikavo lazda ir žengė dideliais žingsniais. Įsikibau į jį ir paklausiau, kodėl jis sekmadieniais eina į mišias. Dėl motinos, atsakė jis, čiupo mane ir nusitempė. Mama atsiliko, ir klauptuose mes buvome pirmieji.
       Jei senolis žinotų, iš kur ta baimė, ji praeitų. Tikriausiai jis ką nors nujaučia. Galbūt kas nors rodosi: kas nors nusidažo melsvai, o kas nors rausvai, kas nors blizga, o kas nors blausu.

       Vyras miega. Tik traukinys ir mirtina tyla, ir tamsa nuo Čia ligi ten.
       Prisimenu kelionę sutemus toli už vakarų pasaulio sienų. Lange – šalies dienos vaizdas, pačiame vešlios gamtos prieglobstyje, iš visų pusių. Bet tankmėje tyko minos. Jau 19 metų niekas nekelia čia kojos, ir pati gamta susisuko sau lizdą šiame chaose ir peri čia savo jauniklius, niekieno netrukdoma, visiškoje ramybėje. Ten, juodutėliame šlaite, žydi beržas, jam 19 metų, jis stiprus. Tokių beržų jau niekas nebenukirs.
       Vyrams pasidaro šalta, ir jie labiau susisupa į savo striukes.
       Tai praeina. Traukinys atvyko. Tamsu kaip po karo.
       Kiūtinu į aikštę priešais stotį. Svetimkalbiai vyrai aplink mane tarsi košė, vėstanti ir skystėjanti.
       Čia šalta. Sausis.
       Tiesa, galiu daryti ką noriu, bet negaliu norėti, ko noriu – ir koja už kojos pėdinu link aukštojo namo.

       Šviesa? Juk jie niekuomet nedegina svetainėje šviesos. Net nežinojau, kad jos ten esama. Ir ką gi jie veikia žiemą svetainėje? Juk jie paprastai sėdi virtuvėje, kur šilta nuo krosnies.
       O gal senolis taip bijo, kad jam reikia kiek galima daugiau šviesos? O gal jis guli ne miegamajame, bet svetainėje, ant sofos, nes miegamasis už svetainės, per daug toli nuo mamos, kai ji būna virtuvėje. Arba atėjo gydytojas, mama pakvietė jį į svetainę ir įjungė šildymą. Arba jau po viskam, senolis jau guli pašarvotas, visi susirinkę, šviesa svetainėje – tai graudulinė.
       Ketvirtadienis. Lygiai 19 val. Einu.
       Tylu it vidurnaktį ir tamsu, lyg degtų vien dujinė viryklė. Šioje gyvenvietėje tūno senatvė ir godžiai laukia mirties, užėmė gyvenvietę, prasiskverbė net į aukštąjį namą. Viršuj, kur dega šviesa, guli senolis, po poros minučių aš būsiu ten ir bet kuriuo atveju nežinosiu, ką sakyti.
       Gerai, jei jis miega, bet jei nemiegos ir žiūrės į mane?
       O gal jis miršta, o mama verkia, apkabinusi jo kojas.
       O jei jis apskritai nemiršta, sėdi sau nuogas, plačiai išsižergęs, ir spokso į mane, aš išsigąstu, o jis springsta juokais?
       Bet jei jis nemiega, jei jis nusiteikęs rimtai ir paklaus manęs, kas su juo bus?
       Šviesa 12-ame aukšte. Viduje nešmėsteli joks šešėlis, Šviesa man nemaloni. Atrodo, lyg amžinai degtų ir niekada nesudegtų, niekada skaisčiai nesuliepsnotų, įkyri ir per daug balta.
       Kiti langai tamsūs. Kiti sėdi kitoje pusėje, savo mažutėse virtuvytėse prie krosnies. Tik poros vienišių languose stovi neramiai mirkčiojančios žvakutės sugrįžtantiems.
       Aplink viskas išbetonuota, taip pilka mėnesienoje, stačiai knieti perpjauti kam nors gerklę, šitoje nykioje bręstančioje tuštumoje. Prie automato išsitraukiu tris šokoladukus ir praryju juos vienu kąsniu.
       Įėjimas iš anos pusės, anoje sienoje, ten, kur virtuvės. Vėjas ūžteli į prieangį. Lifte kabo folijos skutai, jie plevėsuoja nuo automatikos sukelto šilto oro gūsio lyg Florio tapetai vėjyje. Nusiplėšiu du ilgus ir smailius.
       Trakšt, liftas sustoja. Durys čekšteli, ir aš išlipu, tiksliai, lyg užprogramuota, Šito apgailėtino automato dalis.
       Koridoriuje tamsu. Durys užsidaro. Automatas grįžta į savo ritmą. Grabalioju jungtuko. Kažką užčiuopiu ir paspaudžiu. Sumirksi neoninė lempa. Net šalčiausioje šviesoje aš pasijuntu saugiau ir tiesiai einu tiesiu koridoriumi, prieinu iki durų, skambinu.

       Miela mama, štai ir aš!
       Koridoriuje tamsu. Mamai už nugaros pro svetainės durų stiklą sklinda šviesa. Tik vėliau sušvinta jos akys, tokios mėlynos, ir žiūri taip tiesiai į mane.
       Ji stovi, nieko nesako, nieko nekalba. Svetainėje tylu.
       Pasikabinu paltą ant vagio.
       Tu tikriausiai alkana, sako ji, eina į virtuvę, dega šviesą, rišasi prijuostę. Vilki žieminį seną juodos vilnos drabužį. Ta vilna kanda.
       Einu paskui ją, sėduosi ant kėdės, žiūriu, kaip ji šeimininkauja, ir valandžiukę užsimirštu.
       Juk tuos, kuriuos gerai pažįsti, sutapatini su jausmais, kurie apima šalia jų. Kartais toks jausmas tėra kvapas, dvelksmas, susipinantis su garsu, skambtelėjimu ir sudarantis nepakartojamą to žmogaus paveikslą.
       Mama stora ir plati, o kai ji mane užkliudo, man suniežti.
       Tylėdama ji stato prieš mane amžinąjį senių valgį – dešra, sūris, drėgnos duonos kepalas.
       Valgau ilgai.
       Pas tėvą eisi dabar?
       Nukraustome likučius, nusiplauname ir nusišluostome rankas, mama nusiriša prijuostę.
       Sukietėja, sustoja, nebeteka, pakeičia formą ir sukrešėja. Įsikimba, tvirtai laikosi, smaugia, joja, užsispaudžia. – Bet ne! Senolis juokiasi. Bedante burna, palaimingai lyg kūdikis. Mano pieno brolis. Tave pažįsta, tau juokiasi?
       Įeinu į kambarį. Gerai pažįstami daiktai mane slegia: nučiupinėtos sienos, nusėdėta sofa, nugulėtos pagalvės, apkrautas stalas, alavijas, didelis ir vešlus.
       Šalia tėvo sėdi sūnus. Tyli kaip žuvis ir žiūri į jį tragišku žvilgsniu.
       Senolis nuoširdžiai tebesikvatoja, kol pritrūksta kvapo, kol ima žiaukčioti ir dusti. Mama ir sūnus pašoka ir tempia jį, kol mėlynos kojos nuslysta nuo lovos, ant linoleumo, kol jis atsisėda.
       Jis sėdi priešais ir žiūri į mane. Nutyla, ir aš turiu valdytis. Imu kasytis kaklą, ir atrodo, kad tuoj prakrapštysiu skylę. Jo kairė akis pradeda ritmiškai trūkčioti.
       Man norisi išeiti.
       Senolis susiraukia, šniukši nosim, tarsi užuostų peles, ir šneka, iškelia pirštą ir sako man veidan: Tai iš kitos pusės. Ateina, artinasi ant pirštų galų. Aš jaučiu, šiąnakt užuodžiau. Negerai. Visai negerai. Bet dabar aš gudresnis, klastingai sako jis ir vėl uodžia, sulenkia iškeltą smilių ir įsikiša jį į ausį.
       Tai buvo didis sujudimas, kitoks ūžesys. Aš šnekėjausi tai su vienu, tai su kitu žmogumi, ir mano žodžius patvirtino ir sutiko su manimi. Nuo tada aš stebėjau savo kūną: diegliai krūtinėje. Kraujas darosi gelsvas, kojose atsiranda krešuliai, jie kyla aukštyn, sudžiūsta ir prikimba, gabaliukas po gabaliuko, vis toliau – reikalas tas, žodžiu, jis oriai kreipiasi į mus visus, – kad reikia pakeisti padėtį.
       Po to jis susigūžia, ima kažką murmėti ir mekenti, nuščiūva, rodo į savo prakirptas kelnes, ant kurių plečiasi dėmė, ir verkšlena:
       Išvietėn! tampo kelnių raištį ir dejuoja: Jozefai, Jozefai!
       Mama šaukia, kad reikia butelio.

       Vonia ankšta, čia pilna tūbelių užraitytais galais.
       Niekaip negaliu rasti butelio.
       Pakišu ranką po šalčiausiu vandeniu, koks tik begali bėgti. Atidarau langą. Lauke tykojo rūkas. Beldžiasi mama.
       Ji rado butelį miegamajame po lova ir palaikė jam, bet jis daugiau nieko nepadarė. Jau dvi dienos, kai nieko.
       O ar jis geria? klausiu aš.
       Jis vis reikalauja alaus, pasiskundžia jinai, o kai aš atnešu gero virinto pieno, jis sučiaupia lūpas. Bet troškulys jau toks didelis, kad jis čiulpia vandenį iš skuduro, rytą, kai jinai jį prausia.
       Klausiu, kodėl jam neduoda alaus. Juk cukrus, sako ji, jam alaus negalima, daktaras sakė.
       Lyg ne tas pat, kaip ten su tuo cukrumi, sakau aš ir atidarau duris.
       Ji ima žliumbti. Pastato butelį ir nueina virtuvėn.
       Matau, kad grįžta nešina alumi. Girdžiu, kaip atidaro butelį, paskui kažkas geria, godžiai, greitai, daug.
       Man pasidaro geriau. Pavyko prisiimti šiek tiek atsakomybės.
       Iš už kampo ateina šviesiaplaukis sūnus, Egbertas, ir sako man, kad dabar pernešiąs senolį į miegamąjį, lovą iš mažojo kambario – į svetainę, o sofą iš svetainės – į mažąjį kambarį. Aš jam turėsianti padėti pernešti lovą, sako jis ir nužvelgia mane. Aš jo nemėgstu ir klausiu kodėl. Jis neišlaiko žvilgsnio ir sako todėl.
       Ateina mama ir paaiškina. Trise stovime koridoriuje. Šalimais guli senolis. Name tylu.
       Ji sako, jog lovoje esanti įduba, į kurią jis vis įsmunka, o tada jam trūks oro ir rodysis šmėklos, kurios šnekės, kad jis turi mirti, o juk jis visiškai pasveiksiąs, šaukia ji jam iš už kampo, šaukia dviem oktavomis aukščiau, kaip kokiam nykštukui. Senolis juokiasi gama žemiau. Mama nieko nebesako. Aš nueinu į kambarėlį ir patikrinu lovą. Ateina sūnus. Tampome pirmyn atgal.

       Aš lieku kambarėlyje. Prie galinės sienos stovi spinta, pirmoji, kurią senolis pirko Vakaruose. Durys nebesilaiko ant surūdijusių vyrių. Dabar spinta stovi atdara vietoj lentynos stiklainiams ir dėžutėms iš maisto produktų skyriaus, ir buteliams su mamos spaustomis sultimis. Šalia spintos – stalas tešlai kočioti, ant jo tamsiai žalias kartonas, dar miltuotas po paskutinio kepimo. Ant grindų visose pakampėse tušti buteliai, tokie, kurių nesuperka. Kairėje ir dešinėje prie sienos stovi po sofą. Viena čia stovi visą laiką, o ant kitos dar ką tik gulėjo senolis. Tarp jų link lango eina ruoželis linoleumo. Trumpa, minkšta geltona užuolaida, pro ją šviečia mėnulis. Viskas atrodo. netikra. Netikrumo jausmas mane pagauna, slegia krūtinę, gniaužia gerklę.
       Siena languota, šviesiai žaliais ir violetiniais langais. Maži ploteliai, kvailai užkrauti vienas ant kito, labirintai.
       Senolio sofa dar skleidžia jo kvapą. Nenoriu jos matyti ir ją užkloju. Miegosiu ant kitos. Todėl padedu ant jos savo švarkelį.
       Viską, ką atsinešiau, palieku krepšyje, o krepšį pakišu po stalu. Tada mano daiktų niekas nejudins, ir aš apsaugosiu švarius savo baltinius nuo svetimų rankų.
       Beldžiasi mama: Tai tu eisi gulti? dviprasmiškai klausia ji, neslėpdama nuovargio.
       Ne! Aš nenoriu miego.
       Aš nenoriu naktį gulėti, negalėdama apsiginti nuo mane užplūstančių baimės bangų, geriau jau viską matyti.
       Ši naktis mano. Aš pabudėsiu!
       Nė nebando prieštarauti. Sutinka ir nueina.
       Būsiu praktiška; šiltai apsirengiu, susirišu plaukus, kad niekas niekur nenukristų, nesusipainiotų, kad nė viena mano dalelė netrūnytų ir nemirtų.
       Svetainėje dar dega silpna šviesa. Pakampėse tvylo šešėliai. Prie pat lemputės sūnus atrodo senstelėjęs. Laukia, kada galės išeiti. Miegamasis uždarytas.
       Jis miega kietai, nedrąsiai sako mama. Aš atplėšiu duris.
       Senolis dejuoja. Jis čia pražus. Aš uždegu šviesą. Jis nemiega.
       Tarpdury stovi mama ir sūnus. Mama pasitraukia ir prieina. Paglosto jam kaktą. Jis užsimerkia. Ore nė menkiausio dvelktelėjimo. Aš išsigąstu. Jis užknarkia.
       Mes išeiname. Paliekame šviesą, durys atidarytos. Mes čia pat.
       Stovime trise, grupelė. Šalia mūsų knarkia mirštantis žmogus. Bet šią akimirką man tai atrodo jauku.
       Jiedu kalbasi. Aš pavargusi, klausausi neatidžiai, matau neaiškiai. Tęžtu, manyje jau kažkas braška. Mielai išeičiau.
       Bet mama mane paliečia ir sako, kad gulčiausi į jos lovą šalia senolio, tada galėčiau sau miegoti, man nereikėtų budėti, bet būčiau ganėtinai arti ir pabusčiau, jei kas.
       Taip, taip! rėkiu aš, čiumpu mamą ir ją papurtau. Jei aš gulėsiu ir miegosiu, jis lįs pas mane kaip ir pas tave, nes jis bijo ir galvos, kad aš tai tu.
       Aš ją purtau ir purtau. Mama labai išbalusi.
       Sūnus dingsta.
       Mama sako, kad eina praustis.

       Kai žmogus vienas, jis ima krebždėti. Beprasmiškai stovi tvyrančioje tyloje.
       Bėga vanduo. Mama prausiasi.
       Ji miegos mano kambarėlyje; bet nenoriu, kad ji miegotų mano lovoje. Tegu gulasi į kitą.
       Ji ateina su naktiniais marškiniais ant stambaus kūno ir be dantų. Praeina pro mane. Padaužo senoliui lovą ir pasilenkia virš jo. Paskui atsitraukia ir prieina prie manęs. Nenoriu jos matyti su tokia burna. Bet ji prieina prie manęs ir nori mane pabučiuoti. Ji irgi jau sena ir naivi. Atkišu veidą trumpam bučiniui. Ji pakšteli ir nueina.

       Pusė pirmos. Tyla gaubia stalą, kėdę, rankas ir kojas. Nors rėk. Bet aš įtemptai klausausi, kaip stiprėja nakties garsai.
       Ir aš pati skleidžiu triukšmą, mano pulsas, širdis. Man atrodo, rasčiau varžtelį, jį išsukčiau, ir viskas baigta, mašina sugedo.
       Man pasidaro karšta. Reikia išeiti į balkoną. Šlept šlept, ji nueina, atidaro balkono duris, durys girgžda, ji išeina į lauką.
       Čia šalta. Giedra. Rūkas išsisklaidė, dega šviesos. Nuo mirgančio neono pasaulis atrodo blausus.
       Blankūs ir vaškiniai žmonės vartosi lovose. Šviesa priešais tai dega, tai ne, ir taip be perstogės, ilgai, tarsi signalas arba skausmo simbolis, skausmo, kuris užeina ir praeina. O ten guli žmogus, vienui vienas, ir gerai supranta savo padėtį. O gal jis jau miršta, ir šviesa derinasi prie jo, žybteli, prigęsta, kol visai nustoja degti.
       Įsiklausau, kas dedasi kambaryje, bet ten visiškai tylu. Jis tikriausiai miega.
       Deguosi cigaretę. Vėjas užpučia man ugnį.
       Tai tarsi vaikystė. Niekas nepasikeitė. Atrodo, lyg žaisčiau slėpynių, ir man ima mausti pūslę.
       Niekas nepasikeitė. Laikas – tai kažkoks nesusipratimas, slogus sapnas, kvailystė.

       Man regis, jis juokiasi. Tikrai, jis juokiasi. Guli vienui vienas, nežino, ar jį kas nors girdi, ir juokiasi juokiasi.
       Niekas nepabunda. Aš viena su besijuokiančiu seniu.
       Įspraudžiu galvą tarp kelių. Aplinkui kaukia vėjas. Balkone nejauku, jis priklauso tamsiai vėjuotai nakčiai, tuščiam negyvam pasauliui.
       Juoko papliūpos, vienodas, nepertraukiamas kvatojimas.

       20 po dviejų nueinu pas jį.
       Jis jau be kvapo, bet vis dar juokiasi.
       Nepastebi manęs, o gal tik apsimeta. Aš jį pašaukiu. Jis negirdi, o gal nenori girdėti. Juokiasi. Prieinu artyn. Paliečiu. Šaukiu: Jozefai, Jozefai!
       Rėkte rėkiu, kad jis mane išgirstų. Rėkiu: Jozefai!
       O jis juokiasi juokiasi.
       Žemai palenkiu galvą, kad jo negyvas žvilgsnis įsiremtų į mane. Jis kvėpuoja man į veidą.
       Užgulu jį, sugriebiu už pečių, purtau ir šaukiu:
       Jozefai, Jozefai!
       Tada jis liaujasi. Žvilgsnis atgyja, jis žiūri man į akis. Kūnas ima kilotis kaip stūmoklis. Marškiniai šlaput šlaputėliai. – Jozefai!

       Truputį prieš 3 jis užsimano alaus.
       Šito gero pilnas šaldytuvas. Uždegu virtuvėje šviesą ir išsiimu 2 butelius. Vieną jam, kitą sau. Tada vėl išjungiu šviesą.
       – Jo lūpos suskeldėjusios ir sutrūkinėjusios. Liežuvis raudonas ir išburkęs. Per vidurį geltonos apnašos.
       Pakišu jam butelį. Jis bando pasikelti, bet neišeina. Pastatau butelį ant naktinio staliuko, suimu jį už riešų ir kiek įstengdama kilsteliu. Bet pakeltas jis išslysta man iš rankų, sunkiai drimba ant paklodės ir išsekęs žiūri į mane.
       Mėginu dar sykį, atremiu koją į lovos kraštą, čiumpu jį už rankų, trūkteliu aukštyn ir pakišu jam po nugara kelį. Pagaliau. Pagaliau jis gali atsigerti, gurkšt, gurkšt, kol ima bėgti į marškinius. Pastatau butelį ir ištraukiu kelį.
       Jis vėl žlegteli, ir jam pradeda trūkčioti akis.
       Na, kaip tu, Jozefai? kvailai klausiu aš.

       Jozefas, gimęs Bohemijoje, tėvai Ignacas ir..., specialybė – žemdirbys visą gyvenimą, likimas – bėglys.
       Tėvas pirko ūkį, o sūnaus dėka ūkis suklestėjo. Jis samdė mergas ir bernus, turėjo ganyklų, dirbo žemę, laikė šiek tiek gyvulių.
       Kai jam sukako 60, jis gavo vienkartinę kompensaciją, nes būdamas 50 turėjo palikti sodybą rusams. Už tuos pinigus jis nusipirko baldus šiam butui. Nuo 50 iki 65 arė svetimuose ūkiuose. Nuo tada gauna pensiją. Iš pensijos taupo sūnums, o sau ir mamai perka tik pačius būtiniausius daiktus. Tai neleidžia pasenti.
       Dabar jam eina 90-tieji.
       Pernai buvo auksinės vestuvės. Jis dar šuko ir vienai marčiai paslapčia palaižė ausį.
       Bet kai prieš tris savaites jis buvo su mama bažnyčioje, pareiškė jai, jog tai paskutinis kartas.

       Sisioti! sako jis.
       Ką daryti? Žadinti mamą? Sukuosi kaip „sukutis“.
       Senolis guli nugrimzdęs į pagalvę, išmuštas dėmėmis, ir dejuoja: Sisioti! ir abiem rankom spaudžia sau pimpilą, kad neprileistų į lovą.
       Reikia nutempti jį į tualetą. Visa kita tegu padaro pats; vėl jį pakeliu, ir jis vėl man išslysta, keliu dar kartą ir kaip anąsyk įsispiriu koja – juk aš tau rankas išnarinsiu! Jis pasikelia, aš nukeliu nuo lovos jo kojas; jis sėdi, palinkęs į priekį, nukarusiomis rankomis. Aš jį suimu, patraukiu į save, pakišu prieš jį koją, kad jis nenusiristų – nenuriedėtų linoleumu, nesitrenktų į ledinį paviršių, nesudužtų.
       Dabar jis stovi stačias, stovi priešais, ne didesnis už mane, susverdėja, palinksta ir drimba ant manęs. Sekundę stovime, matuoklė milimetrą krypteli, staiga išeina iš skalės ribų, ir mes griūvame, aš krentu virš jo į pagalves.
       Jis baltas ir šlapias nuo prakaito.
       Pasikelk ir sėskis. Su tualetu nieko nebus. Teks imti butelį.
       Mama pastačiusi jį čia pat. Aš graibau ilgame jo kelnių prarėže.
       Nežiūrėk! Nespoksok į mane!
       Sučiumpu kažką švelnaus ir minkšto ir įkišu į butelio gurklį.
       Atrodo jaunai ir sveikai, nekaltai ir žavingai.
       Jo ranka ieško ir siekia butelio, nori uždengti. Bet jis nepajėgia. Nieko neišeina. Jis nepratęs daryti į butelį.
       Staiga jis pastebi svetainę, svetainėje šviesiau, jis pradeda juoktis, juokiasi ir kalba:
       Juk tai mūsų kambarys – kažin kur jis tarėsi esąs – jaukiai čia mes susitvarkėme.
       Jis kalba praeitimi, dairosi šen ir ten ir prisimena spintą ir stalą:
       Viskas mūsų -
       ir žiūri į mane, lyg aš būčiau antroji šito „mūsų“ pusė, staiga nusigręžia nuo šviesos, šiurkščiai stveria mane už rankos ir sako:
       Aš kai ką sugalvojau. Aš noriu parduoti. Pirksi?
       O ką, klausiu.
       Visą mano turtą.
       O kadangi aš nežinau, ką sakyti, jis numoja ranka:
       Aš jau pardaviau, viskas.
       Ir nustumia butelį.
       Ir griūva. Lova subraška. Senolis guli nejudėdamas ir išdidus. Aš vėl užkeliu jo kojas. Pėdos pamėlynavusios. Užtraukiu ant jų antklodę.
       Kvėpavimas rimsta. Rimsta, o netrukus lyg ir visai nutrūksta.
       Nakties tyla darosi žiauri ir klastinga.
       Einu plautis rankų.
       Kai grįžtu, jis guli prileidęs į lovą, vėl inkščia ir šneka:
       Ak Dievulėli, dabar plaukiosime vandeny kaip žuvelės!
       žiūri į mane ir klausia:
       O tu irgi žuvis?
       O kai aš tylėdama papurtau galvą, jis rimtai sako pats sau, įbedęs žvilgsnį į tamsias lubas:
       Per vandenį plaukė žuvis.
       Jozefai! -
       Taip, atsako jis.
       Aš turiu patiesti tau sausą paklodę!
       Taip, atsako jis.
       Viskas šlapia, viską reikia nuimti. Bet jis jaučiasi esąs kažkur toli, nieko nemato, guli sau, baltas ir nuogas, taip jis galėtų atrodyti ir būdamas jaunas.
       Aš jį nušluostau, suvynioju į baltas paklodes ir palieku miegoti.
       Miegodamas jis knarkia. Atsitupiu prie lovos ant grindų.
       Šviesa šiek tiek mirguliuoja, nors tai elektros šviesa.
       Aš išgeriu jo alų.
       Baik, Jozefai. Užsičiaupk! Kai tu išsižiojęs, įkrenta skruostai, nosis pasidaro smaila ir negyva, svetima, trikampis.
       Timpteliu jo antklodę. Jis paklūsta man, kaip kasnakt paklūsta mamai, užsičiaupia, sunkiai apsiverčia ir tyliai miega toliau.
       Jo rankos išskėstos ant antklodės, kad jis galėtų kvėpuoti. Jos tapo minkštesnės, platesnės, baltesnės. Per vidurį atsiranda dėmės.
       Koks svetimas nakties metas. Didžiulis, be apčiuopiamų ribų. Traška braška vamzdžiai. Pučia vėjas. Aukštasis namas girgžda per vyrius.
       Senolis miega tyliai ir kietai.

       Išgirstu, kaip sušvilpia ir pravažiuoja pirmasis traukinys. Naktis baigėsi, pradeda kursuoti traukiniai. Tuoj bus daugiau traukinių, prieblanda ims tirpti ir traukti iš tamsių pakampių.
       Septynios. Galiu žadinti mamą.
       Dar kartą prieinu prie jo. Jis žiūri į mane. Ko žiūri? Gal miegi atsimerkęs? O gal tu numirei ir esi negyvas? Ne, jis kvėpuoja. Ryto šviesoje dega jo akys.
       Ar jo juokas skirtas man?
       O gal jis ko nors nori? Dabar tai jau jos reikalas.
       Septynios. Aš nieko daugiau nenoriu žinoti, einu.

       Ji susigūžia ir pašoka, stovi prie lovos ir žiūri į mane išplėstomis iš siaubo akimis. Susivaldau ir raminu ją, sakau, jog jis miega. Jinai stovi suglumusi, šneka padrikus žodžius.
       Ką čia su ja kalbėsi. Aš noriu ramybės ir tik dabar pastebiu, kad ji miegojo mano lovoje.
       Nors stauk. Neliko nieko sava.

       Ji stovi vonioje ir triukšmingai tvarkosi. Kai visą naktį budi įtempęs ausis, rytą kiekvienas garsas atrodo šaižus. Einu į virtuvę ir tylėdama ryju.
       Iš vonios ateina mama, apsirengusi tamsiais drabužiais.
       Jis dar gyvas, sakau pati sau, nesąmoningai pastuksenu į medinį virtuvės stalą ir einu pro ją praustis.
       Vanduo šaltas ir karštas, žmogus jaunas ir nukaršęs – gal jis miega? O gal ne? Čiulba tulžiai.
       Iš lauko į kambariuką skverbiasi šviesa. Užuolaidų nėra, o automobiliai suka ir suka už kampo. O kad jie įstrigtų, skardos krūvos, išmetamųjų dujų teršalai, subliūškę skudurai, ir plevėsuotų sau vėjyje kaip Florio tapetai.
       Noriu miego! Galiu pasirinkti savo lovą, kurioje miegojo mama, arba tėvo sofą, ant kurios guli netvarkingai patiesti patalai. – Tie patalai dar iš tėviškės, mama savo rankomis plėšė plunksnas, o kai teko bėgti, jie tempė juos ant kupros, ir žymu, kad tie patalai matę šilto ir šalto.
       Aš įlendu į blėstančią senos moters šilumą. Praeis. Tuoj sušilsiu pati, ir toji šiluma bus mano.
       Susiriečiu, jaučiu smulkius mezginius, čiupinėju šiurkštų audinį, po akies voku regiu tuštumą, jaučiu savo kūną, daug ką užuodžiu, ilgomis sunkiomis kojomis supuosi kažkur kažkokiuose plokščiuose sapnuose, aukštyn žemyn.
       Ir neaiškiai girdžiu juos kalbantis. Jis darsyk pakilo iš savo lovos ir leidžiasi jos vedamas, ilguoju keliu, į tualetą, girdžiu jo šlepsėjimą, atsargumą ir baimę, girdžiu, kaip sunkiai jis sėdi ant puodo krašto. Jų žodžiai dusliai aidi, aidi iš tuščių patalpų ir praeities.
       Paskui vėl viskas nutyla; aš pramiegojau ir nežinau, kaip jis atsikėlė ir ar jie šaukėsi pagalbos; galvoje man viskas sukasi.

       Senolis sėdi savo lovoje svetainėje, atsirėmęs į kelius, virš jo kabo Nukryžiuotasis, su šviežiais kačiukais vietoj aureolės. Senolis spokso žemyn, apžiūrinėja grindų piešinį, ir nesuprasi, ar jis mane mato, ar pažįsta.
       Mama klūpo priešais jį ir nori įsiūlyti jam kukulių. Ašarodama pažiūri į mane ir sako:
       Jis nebenori, o juk tai buvo jo mėgstamiausias valgis.
       Visiška praeitis. O jis suduoda sau per veidą, verkia kartu su ja, dar kartą suduoda ir kalba:
       O juk kukuliai su slyvomis buvo jo mėgstamiausias valgis.
       Taip, sako mama, jis galėdavo suvalgyti jų 30, o rungtyniaudamas su samdiniais – ir 40, ir 50 -
       ir darkart pamėgina jam vieną įbrukti. Tada jis išmuša kukulį jai iš rankos ir vėl ima tyrinėti grindų piešinį, sukūkčioja, susitvardo, sunkiai nusigręžia, tuo parodydamas, jog nori likti vienas.
       Mudvi išeiname su kukuliais iš kambario ir stačiomis suvalgome juos virtuvėje, imdamos rankomis.

       Šuliniu į supermarketą. Man reikia ten šį bei tą nusipirkti. Nenoriu važiuoti liftu. Greitai nulipu 100 įvijų laiptelių.
       Dabar galėčiau nueiti, nueiti nuo aukštojo namo, pro 5 sustingusias tuopas, nerti į tykančias krautuvėles, leistis įsiurbiama.
       Juk aš žinau, kaip jiedu sėdi ten viršuje ir kaip jinai laiko jo rankas, apžiūrinėja ir mato atsiradusias naujas dėmes, išpampusias gyslas ir ima smarkiau trinti jam pamėlynavusius pirštų galus.
       Čia apačioj tuščia ir nyku, iš visų keturių pusių skamba vokiškos dainos, be pertraukos, ir mes pamirštame apie kainas, svirduliuojame tarp prekių ir knisamės po visokį šlamštą.
       Išsirenku keletą dėžučių ir stoju į pensininkų eilę.
       Senolis pasiteiravo, ar jau užsakyti mirties liudijimai, ji paklausė kokie, o jis atsakė:
       Tau ir man.
       Jau seniai jis begalvojo apie save ir apie ją kartu. 3, 4 dienas ir tylias naktis jiedu gyveno atskirai. Kiekvienas sau. Jis pasitraukė ir paliko ją sėdėti, nebesišnekėjo su ja, nebekreipė dėmesio.
       O jinai liks tarsi jo dalis, sėdės, ieškos žvilgsniu aplinkui, vėl melsis, bet ir sakydama šventus žodžius, negalės suvaldyti minčių, galvos ir gyvens tame, kas bus. Įsivaizduos jį šalia, laikysis jo paveikslo, bet sykiu žinos, kad rytoj tas paveikslas pagels ir subyrės, ji dings virtuvėje ir barškins puodus.
       Pasiimu savo pirkinius, užmoku ir vėl pakylu į viršų.
       Kai grįžtu, jis pašaukia mane vardu.

       Mudvi sėdime kambaryje prie stalo. Jis miega. Mes geriame kavą. Kalbamės pašnibždomis. 5 tuopos spokso mums į langą. Jau vėl temsta.
       Paskui turi ateiti draugas. Mama tvarko ir taiso, atneša jo dantis, išvynioja iš skudurėlio, nori įstatyti jam, kad jis geriau atrodytų prieš draugą.
       Jis pusiau miega, nepatogiai, o kai bandome jį pakelti, jis pasvyra kairėn ir sudrimba. Ji duoda jam alaus. Spaudžiamas jis ginasi, lošiasi atgal.
       Jinai atsiklaupia ir įspraudžia jam tarp žandikaulių rausvą šlykščią vaškinę plokštelę su viršutiniais dantimis. Jis inkščia. Ji kiša ir grūda, kol jis iš skausmo išsižioja ir plokštelė įlenda įstriža. Tada jis ją išima ir ima čiulpti ir laižyti lyg riestainį.
       Mudvi jį paguldome ir duodame jam ramybę. Bet jis pamėlynuoja, glosto sau pilvą ir įkvėpdamas kiekvienąkart sudejuoja. Mudviem baugu, mudvi laikomės už rankų.

       Ateina draugas, atsisėda prie lovos, nieko nekalba, spokso negyvu žvilgsniu sau į koją, tirtėdamas po apopleksijos, retais, gelsvai baltais plaukeliais ir tokia pat oda. Jozefas miega.
       Tada prabyla mama, vaišina pačios keptu pyragu ir saldžiu vynu, ir ilgai jį įkalbinėja, kol pagaliau jam ima bėgti seilės, jis pamiršta gulintįjį mirties patale ir valgo valgo, ir geria, nieko nekalba, laižosi pirštus, kol saldumynų nebelieka, tada atsilošia ir vėl padėrsta.
       Aš pasilenkiu ir jį užkalbinu, teiraujuosi apie jo parištą ranką. Jis krusteli, braškėdamas irgi pasilenkia ir pasakoja man apie vyšnių metą, kai susilaužė ranką, ir nuo to laiko ranka parišta ir skauda, ir jis ima verkšlenti, jog negali nei gulėti, nei miegoti, vis per tą ranką, pasisuka ir pirmą kartą pasižiūri į Jozefą, savo draugą, mėgina pajuokauti ir niurna, kad Jozefas už jį daug sveikesnis, nes miega.
       Ir jis negalįs nešioti krepšių, kalba jis man, ir negalįs atlikinėti procedūrų, sąnariams reikia, ir negalįs vedžioti savo žmonos, ji akla.
       O kodėl žmona neatėjo kartu, klausiu. Jis dar labiau pasilenkia ir, šnairuodamas į tą, kuris miega, tyliai sako, jog ji per daug bobiška ir niekada neina pas mirštantį ir stengiasi tai išmesti iš galvos.
       O kai ateina laikas, sako jis ir, palinkęs prie manęs pernelyg arti, įsistebeilija man į krūtinę, tai jau niekas nebepadės.
       Aš greitai pasitraukiu prie lango, lauke užsidega šviesos. Viskas vėl taip kaip vakar ir rytoj, o erdvė ir nežinomybė gniaužte gniaužia man širdį.
       Draugas taip pat atsistoja, ištiesia virš lovos savo sveikąją ranką ir sako:
       Jozefai, laikykis, Jozefai -
       atitraukia ranką, o mama visą laiką stovi šalia ir glamžo prijuostę, ir išeina iš kambario paskui jį. Tada išgirstu kūkčiojimą. Tai ne ji – jis.
       7-tą sučirškia telefonas. Pašokame. Jozefas irgi girdėjo ir dabar dairosi po kambarį. Skambina sūnus, nebeateis. Jis rėkia mamai į ausį, lyg ji blogai girdėtų, o juk silpnos tik jos akys. – Jis tik dabar grįžo namo, ant kalno ledas. Automobilis nučiuožė žemyn. O dabar ir jam, ir Lotai jau per vėlu.
       Ragelyje šniokščia.
       Jozefas vėl užmigo. Taip praslenka vakaras.
       Mano oda išdžiūvusi, traukia. Mano kūnas man svetimas. Eidama kliuvinėju.
       Jozefas guli laukdamas, paskendęs savo kančiose. Jo pilvas pūpso. Jis nebegali nueiti į tualetą, o buteliu nesinaudoja ir po savimi nedaro, jo viduriuose pradeda rūgti ir pūti.
       Virtuvėje prie viryklės stovi mama, plati ir bežadė, ir ant silpnos ugnies verda mums naktipiečius. Paskui vėl prireikia jį pakelti, nes jinai bijo, jog jis daugiau niekada neatsikels. Mes jį vėl tąsome. Užsidedame jo rankas sau ant kaklo. Priverčiame jį nueiti iki alavijo. Suglumęs senolis tripsena pamėlusiomis kojomis, kurios šiandien silpnesnės nei paprastai. Jis įsitveria, pakimba ir smaugia mus. Prie alavijo jo nebenulaikome. Jis sustoja ir įsistebeilija į alavijo dyglius. Mes apsisukame jo glėbyje ir tempiame jį atgal prie .lovos, o jis nemato kelio ir stena iš baimės. Prie lovos jis mums išslysta, griūna ir daugiau nebepasikelia.
       Kažkur kažkas įjungiama ar išjungiama. Traškėjimas nutyla. Geriau atnešiu jam alaus. Jis kilsteli, kai paliečiu. Lyg mato mane, lyg ne. Palaikau jam butelį. Jis išgeria viską iki paskutinio lašo.
       Ateina mama su marškiniais. Užtraukia ant jo antklodę ir tapšnoja, tapšnoja, lygindama ją. Tada nueina į kambariuką.

       Aš esu ištikimesnė, ir niekas tam neprieštarauja. Sėdžiu paskendusi savo mintyse, šiuo metu niekam nejausdama priešiškumo ir visai patenkinta. Retkarčiais klausausi jo kvėpavimo, kuris trūkčioja, sustoja, nurimsta, vėl atsiranda. Kartkartėm pakrapštau stalą, kad įsitikinčiau, ar dar funkcionuoju.
       Staiga pajuntu tylą. Suklūstu, įsiklausau. Jis nebekvėpuoja,
       Aš kilnoju tavo rankas: Jozefai, Jozefai! grįžk.
       Jis žiūri į mane nekvėpuodamas. Reikia sugriebti abi rankas ir pakelti jas aukštyn, kuo aukščiau, virš galvos, o kakta spausti tau krūtinę, dar ir dar sykį, kad plaučiuose sprogtų naujos pūslės. Į mano plaukus dvelkteli silpnas atodūsis. Aš nesiliauju, tęsiu darbą, aukštyn žemyn.
       Jozefai: tu nemirsi, kol tavo krūtinė neatsiskirs nuo širdies, o tai aiškiai matysis, ir aš laiku tave įspėsiu, tada būsi pasiruošęs.
       Jis atsigauna. Ėmė kvėpuoti. Jis vėl čia. Guli sau žmogėnas, susivyniojęs į mėsą, ir kvėpuoja kaip ir kiekvienas žmogus kiekvieną dieną.
       Mano pavargusi siela tuoj nusibaigs. Melstis jinai jau nebegali. Aš šlapia, nors gręžk. Sukaitusi ir atbukusi atsitupiu ant linoleumo ir įsistebeiliju į šitą protagonistą.
       Aš geriu jo alų. Viską paverčiu malonumu. Geriu. Vėl tampu tik stebėtoja. Mane užplūsta švelnus ir neapibrėžtas pasitenkinimo jausmas. Senolis miega.
       Einu į virtuvę ir užsirūkau, o jį palieku vieną su jo kvėpavimu. Manęs negraužia sąžinė. Net toji kova man teikia džiaugsmo, nes suvokiu, kad laimėjau.
       Staiga jis ima šaukti: šviesą!
       Viską metu ir dumiu pas jį.
       Šviesą! Šviesą! šaukia jis ir: O kas už tai mokės?
       Už ką? klausiu.
       Už tokią ryškią šviesą.
       O paskui tyliai ir su nuostaba, žiūrėdamas į kažkokią grožybę, kurią mato ant lubų: Ar už tai reikės mokėti, ar gausim už dyką?
       Ką? klausiu.
       Tai, kas žybsi, sako jis ir markstosi nuo žaibų.
       Aš laikau jo ranką. Kartais jis paprašo vandens. Alaus nebenori, sako, alaus skonis ne toks. Tikriausiai jam dabar norisi kartumo kaip vaikui.
       Jis daug šneka, daug klausinėja. Klausinėja apie daugybę nepažįstamų žmonių, kuriuos regi aplink save, kas atsitiks, jei nebepatekės saulė, klausia, ar aš taip pat žuvis, o mano motina, kaip ji atrodo, kaip žuvis? Ūmai nutyla, turbūt todėl, kad negaliu atsakyti nieko, kas rodytų, jog suprantu. Jau beveik miegodamas dar paklausia: Ar amžinybė nuobodi? ir užknarkia.
       Pavyzdžiui, poreikis palaikyti už rankos. Staiga man panyžta kaklą. Paleidžiu jo ranką ir imu kasytis. Žinau, jog tai jam gali reikšti netektį, nesaugų miegą, bet vis tiek kasausi.

       Aš ir pati pavargau. Klausausi, kaip ramiai jis alsuoja, supuosi ant jo alsavimo bangų, traukiu jo kvapą į save ir savo krūtinę. Ką jauti, kai prarandi formą? Ko gero, miršti drauge. Galbūt tik gyvenime būname dviese, o mirdami vėl susiliejame į vieną, išsiplečiame, priimame visus ir bet ką, leidžiame įsiveržti į mus erdvei ir laikui, ir dar visokiausiems galams kaip vėjo botagui.
       Aš priešinuosi, dar priešinuosi, bet galiausiai į kažką nusiritu, Į miego pūslę, įžiebiama ugnis, Dievo rykštė:
       Nes prie namo, kairėje pusėje, ten, kur takas į daržą, ten jie juos įmetė, mano dėdę, mano tetą ir mano brolį Abrilį, klaikiai suplėšytus ir sudarkytus, kruvinus, milžiniškus kaip griuvėsiai, pabaisas.
       Aš užsidariau namuose, nulindau į tolimiausią kertę ir užsibarikadavau, viską sutempiau ir sukroviau prie sienos. Naktis. Noriu nuleisti langines. Viena užsikerta. Panika! Niekas neturi patekti į vidų. Viskas, kas lauke, priklauso magijai. Tai, kas buvo ant sienų, dabar persikraustė į šakas. Plėšiu langinę. Viršuje ji atplyšta. Aš nusijuosiu diržą, užsilipu ant palangės ir tvirtai pririšu langinę prie jos kartelės. Viršuje dar žiojėja juodas plyšys, bet diržas laiko ir netrūksta. Dumiu atgal į galinį kambarį, palieku atdaras duris ir atsisėdu, nes iš čia galiu matyti, kas prie manęs artinsis.
       Naktis kažką pagimdys. Aš drebu susisupusi į lygias antklodes. Šalimais dega silpna šviesa, kad neapžlibčiau nuo visiškos tamsos, jei kas nors luš ir į vidų įsiverš naktis.
       Budri ir apsunkusi nuo įtampos, atsirėmusi nugara į lauko sieną, pajuntu, kad lauke kažkas braukia per mūrą. Pašoku, šluostausi, trinu nugarą ir tik kai paklausiu savęs kodėl, man topteli, jog aš pamaniau, kad ji gali būti kruvina. Atsisėdu vidury kambario. Oras tarsi štapelis slopina pavojų iš išorės. Sėdžiu tiesiai.
       Rytas buvo nuostabus, ir aš išėjau iš namų. Ant kiekvieno lapo žaižaravo akinanti saulė. Tyras oras. Jokio kvapo. Aš užšoviau duris. Tegu namuose viskas būna kaip buvę. Nenoriu, kad kas nors atsivilktų ir šlaistytųsi.
       Nulipau laiptais į kiemą ir patraukiau link gatvės. Aš juos, aišku, mačiau, bet saulės šviesoje jie man veikiau atrodė kaip akmenys. Gatvėje susitikau savo bendramokslę Rozvitą.
       Keletą metų su ja nebendravau. Ji laikėsi šaltai, nors pažvelgė man į veidą, ir kadangi gerai mane pažinojo, suprato, kas man yra. Taigi ji privertė mane prašyti: Ateik šiąnakt į mano namus, kad aš nebūčiau tokia vienui viena.
       Ji nuėjo. Nuėjo gatve ir dingo iš akių. Likau stovėti ant saulės nutvieksto tuščio susiklaipiusio grindinio. Nė gyvos dvasios. Einonas Amerikoje, Vincentas pas protėvius, ar ateis Rozvita, bala žino, o man už nugaros – kruvini mano šeimos griuvėsiai, kurie gali tapti agresyvūs.
       Dabar man aišku, jog palyginus su tuo, ką man teko ištverti, aš nebuvau kaip reikiant pasiruošusi ilgai priešintis.
       Grįžau namo. Sutvarkiau visus kambarius, atlapojau langus ir prisiverčiau papietauti savo kruvinos šeimos akyse. Nemaniau, kad tai pavyks. Paskui aš atplėšiau juos nuo sienos ir palaidojau. O tada gyvenau po senovei, buvo ir šilto, ir šalto, bet viskas ėjosi kaip iš pypkės, juoda, balta ir taip toliau – sapnas pats išsisklaido kaip raukšlė – daugybę ilgaplaukių sielų pagimdo naktis – didžiuliai laukai, nesveiki žiedai javuose.

       Versta iš: Ulla Berkewicz. Josef stirbt. Erzaehlung. Suhrkamp Verlag Frankfurt am Main. Dritte Auflage 1983
       Iš vokiečių k. vertė Dalia Kižlienė