Po vakarienės mudu su italu vaikštinėjome priešais vasarinę. Jis sakėsi daug pasiekęs, Florencija po karo, o taip pat jo šeima išmirdama padariusi jį, kaip jam atrodo, turtingą. Jau priešpiet jis buvo išvardijęs man keturiolika nuosavų parduotuvių, du ūkius, du malūnus, konservų fabriką – visa tai Toskanoje, namus Florencijoje, nedidelį dvarelį „virš Silvaplanos, savo vienatvės lūšnelę“. Šnekėdamas jis vis dažniau minėjo Fezulas. Iš atviros vasarinės, kurioje, kaip dabar mačiau, pernelyg aukštai mano seserų pašarvotas, gulėjo tėvas, sklido baugus ir, galimas daiktas, pražūtingas oras; o jis pasakojo apie tai, kaip jam klojasi, apie savo pažiūras į biznį, tuo tarpu mano mintys vis dar tebebuvo užimtos Kyntaliu ir Cimervaldu bei Karlo Lybknechto įtaka. Aš be paliovos galvojau apie savo darbą, ypač apie Heidelbergo programą. Iš mandagumo, kad neužgaučiau jo, pasisakiau jau seniai planuojąs kelionę į Pietų Italiją. „Norėčiau prisidėti prie vieno uolienų tyrinėtojo, rudenį vykstančio į Siciliją“, – pasakiau. Italas perspėjo mane nesileisti Sicilijon per anksti, „ne anksčiau spalio pabaigos“. Kelionę mes pradėsią nuo Kaltanisetos, paaiškinau, mano draugo tyrinėjimai apsiribosią sritimi tarp Kaltanisetos ir Enos. Italas patarė man padaryti iškylą į Agridžentą („Tuomet jums nereikės nė Graikijos!“), į Palermą ir Čefalu. Jis baiminosi, pamačiau, kad aš galiu staiga pakviesti jį užeiti į vasarinę pas mano mirusį tėvą arba paklausti, ar jis, kaip pridera, jau pabuvo prie mano mirusio tėvo, prie „senojo pono“; visi laidotuvių svečiai tuo tarpu jau atliko šį baugų vizitą pas velionį, tik italas ne. Aš jį stebėjau ištisą dieną, jis man pasirodė iš visų įdomiausias, taip pat ir pats inteligentiškiausias tarp visų susirinkusių. Nekalbus žmogus, nuo pat atvykimo jis visą laiką buvo vienas. Seserys, pasveikinusios jį, daugiau juo nesirūpino. Tačiau jis ir netroško bendrauti.

       Aš išsyk pasinaudojau proga ir išsmukau su italu į parką, trumpam pasprukdamas nuo įtemptos atmosferos namuose, žmonių gausybės, nuo savo seserų jaudulio, nuo jas apėmusio gedulingo bruzdesio; jis norėjo, kad aš ką nors papasakočiau apie mūsų namų istoriją, ir būtent lauke, aš taip ir padariau, man pačiam buvo smalsu ir, beje, sunkiai sekėsi sukaupti mintis. Taigi dabar mes vaikštinėjome pirmyn ir atgal, ir staiga, visiškai netikėtai, kad atitraukčiau italą nuo mirusiojo, kurio jis bemaž nepažinojo, nuo savo tėvo, į kurio laidotuves pas mus jį atsiuntė jo šeima, man toptelėjo parodyti jam krūvą teatrinių kostiumų ir instrumentų, – paltų, švarkų, kelnių, trimitų, mušamųjų ir fleitų, – pašiūrėje prie vasarinės sienos. Iš susijaudinimo seserys, norėdamos pašarvoti tėvą vasarinėje, išnešė iš ten viską, o kostiumus bei instrumentus, kurie dešimtmečiais buvo ten laikomi, sumetė į krūvą pašiūrėje. Pamaniau, kad visi tie vertingi, labai seni daiktai, kostiumai ir instrumentai, galėtų būti įdomūs italui. Paaiškinau jam, jog kiekvienas jų man turįs itin svarbią reikšmę, esąs itin vertingas, „prisiminimai“, pasakiau italo intonacija. Sprendžiant iš jo kalbų, iš to, kaip jis skyrėsi nuo kitų, jis man atrodė esąs saviškai, labai gerai išauklėtas, neabejingas menui. Didžioji šių daiktų dalis esanti pasiūta ir išpuošta dar mano prosenelės ir jos seserų, supirkta mano prosenelio ir jo brolių, gražesnių man niekada nesą tekę nei matyti, nei girdėti, o man esą žinomi daugelio didžiųjų teatrų visoje Europoje rekvizitai. Pro lentų plyšį iš vasarinės pašiūrę apšvietė dvi laidotuvių žvakės. Perspėjau italą, kad neišsipurvintų, nes pašiūrė buvo nešvari, pilna voratinklių, pilna dulkių. Pirmiausia parodžiau jam turtingųjų kostiumus. Paskui vargšų. Paskui prakilniųjų. Paskui juokingųjų. Jo akyse vieną po kito traukiau juos iš krūvos ir laikiau iškėlęs priešais šviesą. Italas pasidomėjo, kas parašė dramą, kurią seserų vaikai būtų suvaidinę kaip tik šįvakar „tarp pusės devynių ir pusės vienuolikos vasarinėje ir priešais ją“, jei per paskutinę repeticiją nebūtų miręs mūsų tėvas, jei jis nebūtų, kaip jau esu išsamiai išdėstęs, šitaip baisingai nusišovęs savo kambaryje. „Tai nelaimė“, – dar anksčiau pasakė italas. Ar ta pjesė esanti linksma, ar tragiška, o gal sykiu ir tragiška, ir linksma, rūpėjo jam sužinoti. Atsakiau, jog dramos autorius esąs vyresnysis mano jaunėlės sesers sūnus, trylikametis, aš jos, sumanytos kaip staigmena visiems, išskyrus vaidinimo dalyvius, nesu skaitęs, „nė vienos vienintelės eilutės“, pasakiau, „net ir pavadinimo nežinau“. Puiki idėja, pasakiau, kai tik grįšime į namus, paprašyti, kad man duotų pjesę, juk „dabar ji nebebus vaidinama“, tad aš galėčiau ją dar šiąnakt perskaityti, apie miegą nėra ko nė galvoti, o galbūt ji padėsianti man atitrūkti, taip pat ir nuo mane šią akimirką kamuojančio noro rašyti. Kadangi pažįstu ją rašiusiojo prigimtį, „labai švelnią prigimtį“, pasakiau, tai pjesė man tikrai patiksianti ir sukelsianti džiuginančių minčių. Daugiau kaip šimtas metų, pasakiau, kasmet kuris nors iš mūsų vaikų, dažniausiai kuris nors sūnus, parašąs dramą, skirtą vaidinti vasarinėje, ir būtent paskutinį rugpjūčio vakarą, tik stebėtis reikią, kokios geros visuomet esančios šitos dramos, vyresniosios sesers rašomajame stale dar tebėra jų kokios trys ar keturios dešimtys; seniausios turimos sukurtos mano senelių, vieną jų esu skaitęs ir tebeprisimenu, ji pavadinta „Paukštvanagis“. Išsamiai išnagrinėtos ir paskui visada tik vieną vienintelį kartą tegalėjusios būti suvaidintos, visos šios pjesės yra tikras lobynas teatrologui studentui ir mokslininkui, kiekvienam rimtu laikytinam aktoriui. Aš ir pats ketinąs, pasakiau, kada nors aptarti jas rašinyje, kurį galbūt pavadinčiau „Mūsų vasaros teatro šventės“. Visos šitos dramos, tiek komedijos, tiek tragedijos, tiek ir operos, visuomet būdavę parašomos per vieną dieną, per vienintelę naktį, aš pats tokią sukūręs jau vienuolikos metų būdamas, „vasarinės tamsoje“, pasakiau. Italų kraujas mumyse inspiravęs mus tiems vaidinimams, pasakiau ir apsidžiaugiau, kad italas, iki šios akimirkos vis dėlto net ir su manimi buvęs kartais skaudžiai santūrus, išgirdęs tai, pasidarė draugiškas, atidus, net kalbus pašnekovas. Dabar jis pasisakė, jog ir jo šeima namuose, Florencijoje, kasmet rengdavusi vaidinimus, „visuomet su kaukėmis“, pasakė jis, „ir visuomet žiemą“, ir jie niekad nesiimdavę savo pačių kūrybos, o tik, kad ir keista komedijų šalyje, anglų bei prancūzų dramų, „Šekspyro, Moljero...“ Kartu su jais visuomet vaidindavę ir suaugusieji. Ar vasarinė, paklausė jis, vien tik tam ir buvusi pastatyta, kad būtų kur rengti vaidinimus. „Vaidinimams ir pramogoms“, - pasakiau. Jis nesuprato žodžio „pramogos“, ir aš mėginau paaiškinti, kaip man atrodė, sėkmingai. Vokiškai, turiu pasakyti, jis kalbėjo visąlaik taip gerai, kad iš pradžių, mums tik susipažinus, aš buvau suglumęs. Oras, plūstelėjęs dabar pašiūrėn, buvo aštrus nuo netoliese po nulijusių lietų be paliovos garsiai pliuškenančio, pamiškėje nuolat galvotrūkčiais skubančio upelio. Vis dar nebuvau išrodęs italui visų kostiumų, tad pamaniau, galbūt jis nuobodžiauja su manim, juk kas jam, nieko čia nepametusiam, italui iš Florencijos, tik dviem dienoms atvykusiam į mūsų tėvo laidotuves, kas jam rūpi tie kostiumai, tie instrumentai, kas jam visa tai rūpi? Pasiūliau užeiti į vidų, ten kad ir triukšmas, užtat šilta, gal jis norėtų ir ko nors šilto išgerti, „gal karšto jauno vyno?“ – paklausiau, kurio italas pasimėgaudamas, kaip man teko pastebėti, gėrė ankstyvą popietę. Tačiau italas norėjo pamatyti visus kostiumus. Aiškinau jam, kiek prisimindamas, kiekvieną atitinkamą vaidmenį, taip pat kas jį vaidino, kas galėjo vaidinti. Šitaip praėjo bemaž valanda. Naujojo vaidinimo kostiumų čia nesą, jie likę, nebaigti siūti, mano jaunėlės sesers kambaryje, jos kambaryje jie ir tebegulį ant grindų. Muzikos instrumentai jam, regis, irgi patiko. Kartą, pasakė italas, Paduvoje, kur jis studijavęs, su savo motina jis yra bėgęs iš degančio Operos teatro, ir motina praėjus mėnesiui mirusi nuo šoko vienoje Florencijos ligoninėje. Nuo to laiko jis nebekėlęs kojos į jokį teatrą. Tačiau į mūsų vasarinę įėjęs. Tylėjome, paskui jis tarė: „Mes niekad nerašome vieni kitiems“. Pastebėjau, kaip susimąstęs jis tai pasakė, ir kartu man pasidarė gaila, kad nemoku nė žodžio itališkai; mano tėvas buvo teisus tvirtindamas, jog negalima mokėti per daug kalbų. Pats sau atrodžiau apgailėtinai. O kaip puikiai vokiškai kalbėjo italas! Ar per tą laiką, kol buvome pašiūrėje, visas mano teatras su kostiumais ir muzikos instrumentais jo neerzinęs, ar gal net nusibodęs jam, man visa tai, pasakiau atsiprašydamas, buvęs malonus prasiblaškymas nuo kraupios nelaimės, „apskritai nuo savęs paties“, - pridūriau. „Be to, – pasakiau, – turėsiu kuo pasiteisinti, kodėl nebuvau namuose, ten jos tikrai manęs visur ieško; jos nė neįtaria, jog esu parke. Jos pasigedo mūsų. Svečiui, – pasakiau, – aš negaliu atsakyti, turiu jį pavedžioti, jei jis pageidauja“.

       Tuo metu, kai mes įžengėme į mišką, italas paklausė, ar man žinoma italų literatūra. Šis komersanto klausimas apstulbino mane, tačiau iš tiesų ne kartą teko pastebėti, jog būtent biznio žmonės duoda tokius klausimus. Atsakiau, kad ne. Bet, pasakiau, jau trylikos metų aš buvau skaitęs Mikelandželo sonetus ir Petrarkos eilėraščius. Iš naujosios literatūros aš nieko nežinąs, išskyrus Pavezę, Ungaretį bei Lampedūzą, išskyrus italų politinius raštus, kuriais pasidomėti retkarčiais mane priverčia mano studijos. Paminėjau Serrati pavardę, tačiau italas jos niekad nebuvo girdėjęs. Su Campanella irgi nieko nelaimėjau, lygiai taip pat jam nieko nesakė liberalas Mazzini nei oportunistas Modigliani – italas tik purtė galvą. Dabar jis mane paklausė, ar aš mėgstąs keliauti, ar daug keliaująs. Taip, atsakiau. Kiek man metų, „dar studentas?“ – paklausė jis. Paneigiau. Nieko daugiau negalėjau italui apie save paaiškinti, nes kalbėti man, be abejonės, būtų buvę sunku, net išimtinai apie savo asmenį. Jis pasakė, – patraukdamas sau nuo veido eglės šakelę ir sykiu stabtelėdamas, o aš, visai nežinia kodėl, kaip man pasirodė, apsigręžiau, – jam esą keblu pradėti pokalbį su tais žmonėmis namuose, su laidotuvių svečiais, „su pačiais namiškiais“, kaip jis nepriekaištingai išsireiškė, didžiosios dalies („Vien tik svetimi!“), pasakė, jis dar nė pavardžių nežinąs, nors juk esąs jiems visiems giminaitis ir, vos atvykęs, buvęs visiems pristatytas. Dabar jis jaučiasi esąs kartu su manimi. „Kas ištaria tau pirmus malonius žodžius, prie to ir pritampi svetimoje draugijoje“, – pasakė jis. Aš esąs tas žmogus, „paslaptingai jaunas“. Visą laiką maniau, kad man nedera klausti jo amžiaus, bet dabar, eidamas priešais mane, jis staiga pareiškė esąs keturiasdešimt aštuonerių. Šiuosyk jis man pasirodė jaunesnis nei dar priešpiet. Jam patiko, kad „slegiamas tos nelaimės“, aš taip „laisvai“ elgiuosi, visai skirtingai negu kiti. Tai atsiliepia ir jam.

       Iš namų pusės mes abu dabar išgirdome nerimastingą mano seserų diskusiją, atskiri žodžiai, net ištisi sakiniai, matyt, nešami pavėjui, buvo puikiausiai suprantami mums iki pat miško. Jųdviejų ginčas sklido iš virtuvės, kur jos pasišalino, veikiausiai, kad galėtų nekliudomos aptarti vieną iš savo beprasmių neatidėliotinų reikalų. Italui irgi patiko sekti seserų susirėmimą. Vis garsėdamas, pokalbis, kuris vyko, kaip girdėjau, kaip suprato ir italas, prie atvirų langų, kadangi seserys, matyt, buvo tos nuomonės, jog tokiu metu ir esant tokiam šalčiui parke ar juo labiau miške nebus jokio žmogaus, tas pokalbis tolydžio sukosi apie žodžius „priekyje“ ir „iš paskos“. Atkreipiau italo dėmesį į tai, kad čia šnekama apie laidotuvių procesiją ir kas joje po ko turėsią eiti. Viena iš jų dar greitai sviedė kitai į akis žodį „vyskupas“, paskui stojo tyla. Tik dabar pastebėjau, kokie kraupūs buvo jų balsai. Iš proskynos galėjai matyti vasarinę. Kaip tik apie šį laiką vaikai būtų vaidinę savo spektaklį, pamaniau. Name ir parke, priešais vasarinę, būtų susirinkę lygiai tiek žmonių, tiesa, tik iš artimiausių apylinkių, kitaip nusiteikę, kitaip apsirengę nei dabar, ne tiek giminės, kiek kaimynai ir draugai. Susimąsčiau apie skirtumą tarp „vasaros teatro šventės svečių“ ir „vasaros laidotuvių svečių“, o tuo tarpu jau stovėjau ant kapo. Italas nė neįtarė apie tai. Dvejojau, ar pasakyti jam, jog jis ir aš stovime ant poros tuzinų pakastų lavonų. „Čia, proskynoje, – ištariau, bet paskutinę akimirką susivaldžiau, – mes, vaikai, dažnai eidavome gaudynių“,- ir paaiškinau jam mūsų žaidimą. Jis nutarė, kad Florencijos vaikai gaudynes žaidžią lygiai taip pat. Net tamsoje galėjau atskirti bendro kapo apribus, „šviesią dėmę“ žolėje. Daugiau kaip dešimt metų, regis, nebuvau buvęs proskynoje, o dabar ateinu jau ketvirtąkart per tris dienas; šįsyk su italu. Skubėdamas nuvyti šalin dar baisesnius dalykus, pasakiau: „Mano tėvas norėjo būti pašarvotas vasarinėje. Ir jo tėvas prašėsi pašarvojamas vasarinėje“. Ir tada: „Jis dažnai vadindavo ją ir skerdykla“. Ketvirtąkart per tris dienas, pamaniau. Vis dėlto norėdamas ir italui išaiškinti apie bendrą kapą, – man tai atrodė svarbu, dėl daugelio priežasčių, – pasirūpinau paėjėti toliau; mano vedami, apsukome lanką per tiltą. Italas nustebo, kai aš, kaip tik ant tilto, pasakiau:

       „Čia yra bendras kapas, būtent toje proskynoje, kurią mes ką tik palikome. Ten palaidota pora tuzinų lenkų. Užkasta“, – pasakiau. Trumpais sakiniais papasakojau italui, kaip ir kiekvienam prieš jį buvusiam, iš tėvo girdėtą istoriją, jog proskynoje užkasta pora tuzinų lenkų, „paprastų kareivių“, pasakiau, – „ir du karininkai“. Aš dar prisimenąs, nors karui baigiantis buvau vos dvylikos metų, tuos lenkus, „juos priglaudė vasarinėje, čia jie laukė karo baigties, čia jie ieškojo priebėgos“. Iš savo tėvo pasakojimų aš žinąs, kad likus dviem savaitėms iki karo pabaigos jie buvo sušaudyti staiga naktį iš miško pasirodžiusių vokiečių. Lavonai dvi savaites išgulėję vasarinėje skleisdami „siaubingą dvoką“, namiškiams buvę uždrausta įeiti vasarinėn. Mano tėvui vokiečiai grasinę, jog sušaudysią jį, taip pat ir visus kitus, kurie mėginsią išnešti lavonus iš vasarinės ir pakasti. „Paaugliai, – pasakiau, – penkiolikmečiai, šešiolikmečiai“. Kaip atvažiavęs, dabar jau trečiąsyk aš pasakojau šitą istoriją. „Tik mano tėvas iš tikrųjų matė sušaudytuosius“. Italas pažvelgė į vasarinę ir tarė: „Skerdykla“. Pasakiau, kad žudynių dieną aš girdėjau į mano kambarį nuo vasarinės atsklindantį lenkų riksmą. Daug metų prie vasarinės ir visur kur pasaulyje naktį man skambėjęs šitas riksmas. Su šituo riksmu, kuris kas kartą, kai imu artintis prie vasarinės, savaime stiprėja, aš turėjęs kovoti dvidešimt metų, iki šios dienos. „Visą savo gyvenimą, – pasakiau, – aš visuomet maniau, jog nebegalėsiu pabėgti nuo to prie sienos pastatytų lenkų riksmo“. Italas apsisuko. „Tarp nužudytųjų buvęs toks Potockis“, – pasakiau. Italas tylomis klausėsi mano pasakojimo, mano pranešimo. Mano tėvas vienas, aiškinau, ilgą laiką težinojęs apie bendrą kapą, daugiau niekas; dabar seniai esanti informuota reikiama įstaiga, tačiau ir iki šios dienos dar niekas nepasirūpinęs bendru kapu, „lenkų kapu“, kaip jį vadino mano seserys. „Mes niekada ir neiname į proskyną, – pasakiau. – Su jumis aš, keista, atėjau čionai. Ir su svečiu iš laisvo miesto. Su vengru“. „Siaubas“, – tarė italas ir paklausė manęs, ar teisingas šis posakis. Taip, teisingas. „Lenkai, – pasakiau, – pakliuvo į vasarinę tarsi į spąstus“. Vėl turėdamas omeny mano tėvą, italas tarė: „Nusišovė“, – ir pažvelgė vasarinės pusėn. „Nelaimingas atsitikimas?“ Ir aš vėl pagalvojau: ar tai savižudis guli vasarinėje su peršauta galva? „Taip baisingai sudarkytas veidas“, – pasakė italas. Norėdamas nukreipti dėmesį, dar sykį pasiteiravau apie politinę situaciją Italijoje. „Politika“, – pasakė jis, – mane iš tiesų tedomina tik tiek, kiek ji naudinga mano bizniui; gali būti, kad mano atvirumas pribloškia“. Šitaip jis atsikratė, kaip supratau, nemalonaus jam pokalbio. „Romoje, – supaprastindamas paaiškino – visuomet sėdi ne tie žmonės, kiekvienos valstybės kiekvienoje sostinėje, parlamente ir vyriausybėje, visuomet sėdi ne tie žmonės“. Akimirksniu prisiminiau chartistų judėjimą Anglijoje, paskui Cimervaldą, kurie, nors dažnai jėga vejami šalin, beveik be perstojo nedavė man ramybės. Dabar vėl atgijo Spartako sąjunga ir tarybų sistema, Roza Liuksemburg ir Klara Cetkin. Dvi valandas buvau užmiršęs visa tai, nuo ko jau daug mėnesių nežmoniškai gelia smegenis, buvau užmiršęs visą savo darbą. Tik dar vienintelį kartą ištrūkau nuo savo minčių, kai italas, jau po valandėlės pakvietęs mane aplankyti jį Florencijoje, perėjus mums tiltą, tarė: „Tamsa, kuri čia viešpatauja... “ – ir tuomet nutilo. Nėra, pasakė jis, „būdo pabėgti nuo savęs“. Ką jis būtent tą akimirką turėjo galvoje, nežinau, mes kaip tik stovėjome priešais atvirą langą, tiesiai priešais mirusįjį.

       Iš vokiečių k. vertė R. Jonynaitė