Berniukas sėdėjo visą ilgą vasaros popietę ir laukė, kad kažkas atsitiks. Jis tupi už serbentų krūmo ir jau seniai nebeskina uogų. Už jo nugaros aukštos liepos šlama vienatvės šlamesiu, ten viršūnėse įsikūrė pietų vėjas, ir orios viršūnės linguoja pilnos senatviškos išminties, jos ilgai leidžiasi glostomos iš vienos pusės ir tik paskui lėtai atsitiesia ir laukia kitos švelnaus vėjo glamonės.

       Čia, apačioje, sode, nesujuda nė vienas žolės stiebelis, kamanės kimbasi į baltus dobiliukus. Priešais jį namai, balti, dideli, paslaptingi. Kai šviesa nusileidžia taip žemai, jog pilkai balta siena įgauna melsvą atspalvį, susirenka paslaptys. Jos atsėlina pro langus, kurie staiga ima blizgėti tartum vanduo, nuo juodai lakuotų stogo čerpių, kurios taip spindi dienos šviesoje, kad net oras virš frontono ima raibuliuoti. Tačiau labiausiai nuo sausmedžio, pradedančio skleisti svaiginantį kvapą, kai oras atvėsta ir saulė turi pasinerti į pieniškai balzganą rūką.

       Tada į namus ateina ir popiečio ramybės metas. Antrame aukšte užtraukiamos užuolaidos, kiti vaikai bilda laiptais žemyn su maudymosi reikmenimis rankose ir klykauja lyg žuvėdros viršum silkių pilno tinklo. Tai paslaptingoji valanda, kai suaugusieji ilsisi, nes dabar atostogos, kai žvejai išplaukia ir valtis prie valties sustoja toli įlankos pakraštyje, o iš tolo girdėti šūksniai iš valties į valtį, saulės nuauksinti vaikai ir jaunuoliai šokinėja nuo uolų ir lygia greta tartum pusiau panirę povandeniniai laivai krauliu plaukia į atvirą jūrą, o paskui ramiai guli šiltame popietės vandenyje pilvais į viršų lyg negyvos žuvys.

       Berniukas tupi ir laukia. Juk niekas kitas, tik jis vienas jaučia šią valandą. Kitaip argi jie miegotų, žvejotų, plaukiotų, šūkautų? Jie nežino, kad serbentų lapai iš lėto gaubiasi nuo ateinančios vėsos, jie nemato, kaip geltoni vikšrai dvejoja ant lapo, kol ryžtasi pereiti ant plonos, nariuotos šakelės. Jie negirdi tylos, kuri atslenka prieš tą paslaptingumą, jie nejaučia, kaip baimė ir laukimas gūsiais sruvena po oda tam, kuris čia tupi ir laukia, kol viskas nurims, kad viskas galėtų prasidėti.

       Paskui liepos jau nebešlama, o tik kuždasi. Saulės šviesa lieka tiktai viršūnėse, ant žemės jos jau nebėra. Čia ir ima viskas keistis, visų pirma kvapai: žalumynai pakvimpa žaliai, nuo namo padvelkia išdžiūvusių dažų kvapu, nuo rūsio stogo – įkaitusia derva, iš po serbentų krūmo – šviežiom žemėm, skruzdžių šlapimu – nuo kelmo, remiančio aptrešusių lentų stalą.

       Tačiau labiausiai pasikeičia sausmedžio kvapas, sausmedžio, kuris vešliai klestėdamas vyniojasi siena aukštyn, kurio vainiklapiai virpa tarytum lapeliai ant Venecijos stiklo lempos svetainėje, kurio rūgštokai saldus kvapas skverbiasi anapus pojūčių ir kadaise pakuždėjo vieną žodį, kurį berniukas surado: „Liūdesys“.

       Tada viskas nutyla. Jis išeina iš serbentų krūmo vėsaus žalio kvapo ir įeina į sausmedžio kvapo ruožą prie sienos. Sausmedžio kvapo srovė yra tokia stipri ir viską nustelbianti, kad atrodo, tarsi būtum pakliuvęs į tinklą. Taip tikriausiai atrodo žuviai, kai ją apgaubia tinklas, nors ji dar nejaučia kilpų ant savo galvos ir nežino, kad jau yra įkliuvusi.

       Sausmedis auga ant žalių medinių grotelių prie vilos sienos. Grotelės kas antri metai paaukštinamos, kad sausmedis kada nors galėtų užaugti iki pat stogo. Nedaug ir betrūksta. Jau ir dabar jis siekia vamzdį po antro aukšto veranda. Iki ten nuvesta ilgiausia grotelių atšaka, O virš jos jau kyla pavienės sausmedžio atžalėlės ir bejėgiškai stiebiasi aukštyn į orą, nebeturėdamos daugiau į ką įsitverti.

       Šiandien berniuko tikslas – užlipti iki pat viršaus. Pabandyti įsikabinti į vamzdį po veranda, kaip nors užmesti vieną koją ir užsiropšti į pačią verandą, iš kurios atviros durys į tėvų kambarį. Ir ten palaukti, kol jie atsikels po mįslingo poilsio valandos, o tada nuslinkti paskui juos žemyn. Ir jis bus atlikęs žygdarbį.

       Visa tai yra draudžiama jau vien todėl, kad grotelės, ant kurių raitosi vijokliai, yra trapios ir visai netinkamos laipioti. Jau kiek kartų jie užklupo jį taip įtartinai sportuojantį! Kiek daug visokiausių būdų išbandė: pyko, grasino, aiškino, kaip tai pavojinga, žadėjo dovanų, ruošėsi išperti kailį, net nuversti visą tvorelę su sausmedžiu, jeigu jis nesiliaus!

       Jis ne nutrūktgalvis ir ne drąsuolis. Šiandien berniukai nutarė pašokinėti nuo paties aukščiausio uolos iškyšulio. Jis, aišku, nešoko ir žino kodėl. Jis ir nuo žemesnio šoka labai nenoromis, jeigu būtinai reikia. Bet ne nuo aukščiausio. Nė už ką. Ima svaigti galva, nors tu ką daryk. Tikra gėda, bet nors tu ką daryk. Sutiktų neišlaikyti egzamino, kad tik nesvaigtų galva; net bandė sudaryti su dievu slaptą sutartį, kad leistų jam susikirsti per egzaminą ir atimtų iš jo svaigulį. Dievas tačiau neleido jam susikirsti. Kai žiemą sirgo mažoji sesutė, reikėjo smarkiai kovoti su savimi, ar norėti, kad ji tuoj pat pasveiktų, o jis ir toliau visam laikui liktų svaigstančia galva, ar kad ji pasirgtų dar vieną savaitę... ar kad numirtų?.. Už tai, kad jam daugiau nebesvaigtų galva..
.
       Berniukas greitai užsikabarojo keturiais pirmaisiais langeliais ir tuoj žvilgtelėjo žemyn ir atgal. Aukštis dar nedidelis, jam net nebūtų virš galvos. Jis palypėjo dar keturis langelius ir pasiekė pirmo aukšto lango vidurį. Kai pažvelgė žemyn, pajuto savotišką malonumą. Sausmedis glostė jį ir kėlė truputį svaiginantį išnykimo jausmą. Tai buvo pradžia to, ką jis turėjo pasiekti. Viskas įėjo į savo vėžes. Jis palypėjo dar keturis langelius ir pasiekė didžiulio pirmo aukšto lango viršų. Čia sausmedis buvo toks vešlus, kad berniukas turėjo pasiieškoti vietos kojoms, jeigu nenorėjo užminti žiedų ir lapų. Greitai jis atsidūrė viduryje sienos tarp pirmo ir antro aukšto.

       Grotelės po jo kojomis trekštelėjo, ir jis pajuto, kad vienas skersinis įlinko nuo jo svorio. Jis truputį pasitraukė į šoną ir atsidūrė prie verandos krašto, kur grotelės kilo visų aukščiausiai.

       Palypėjęs dar per šešis langelius, rankomis pasiekė groteles, kurios buvo pridurtos praeitą pavasarį. Tikriausiai jos tvirtesnės, ne tokios trapios. Jeigu lūžtų kartelės po kojomis, galėtų pasikabinti ant rankų. Jis pažvelgė žemyn, ir svaigulys pasirodė jam malonus. Apačioje matėsi išlenktos saulučių lysvelės, kurias jis peržengė nenorėdamas palikti pėdų. Siena už sausmedžio buvo vėsi, juk ji visą dieną uždengta žaliais lapais. Patys žiedai buvo vėsūs, jie kažkodėl judėjo, kaip ir jis pats – nuolat ropštėsi aukštyn ir aukštyn. Mažos muselės, išlindusios iš lapų, aptūpė veidą ir kojas, tačiau jis nieko negalėjo joms padaryti. Dabar jį supo sausmedžio kvapas, srovės, susiliejusios į vieną bangą, kurioje jis plaukė, kuri jį užpylė, pagavo. Jis nejučiomis vėl pagalvojo apie žuvis, pakliuvusias į tinklą; jos atsiduria burtų valdžioje nieko neįtardamos, paskui pasijunta kažko apsuptos ir nori pasprukti. Bet čia atsimuša nosimis į tinklo kilpas ir įkliūva. Viskas turi taip atrodyti.

       Žalios medinės kartelės priešais jį, po juo ir virš ranku kurios siekė jų įsitverti, buvo tartum tokios kilpos. Jis negalėjo iš jų ištrūkti? Taip, jos laikė jį. Jis buvo įsipainiojęs į šį sausmedžio tinklą, į kvapą, kuriame ilsėjosi ir nuo kurio negalėjo atsiplėšti. Gimė malonumo jausmas ir ėmė skleistis nuo ten, kur kilo kvapo pojūtis, plisdamas oda po visą kūną; dabar jis tai juto; sausmedžio kvapą galima traukti rankomis, keliais, pilvu. Jis gali uosti visu kūnu arba justi, kaip sausmedžio kvapas lyg saldumas prasiskverbia pro odą į raumenis ir sutraukia juos tartum malonus mėšlungis. Tai kartu ir baimė, ir pergale, neapčiuopiamas kvapas ir saldus prisilytėjimas, svaigulys, kritimo baimė ir tikrumas, kad būsi pakeltas į aukštį. Jis jautė, jog gali atsigulti aukštielninkas ir ilsėtis tame tamsiame sausmedžio kvape, galbūt net iškilti virš šnarančių liepų viršūnių. Jis dabar pačioje paslapties gelmėje.

       Iš čia jis matė ir sodą apačioje, ir kitus namus toli nuo savęs, o tiesiai po savimi – žemą stogą ir buvo dar tikresnis dėl savo skrydžio. Didieji medžiai atrodė jam kaip draugai ir bendraminčiai, mažieji – kaip jo valdiniai. O jis pats čia buvo nugalėtojas prie pralaimėjimo bedugnės, kurios ilgėjosi.

       Bet štai sode pasigirdo šūksmai, jiems atsakė kiti balsai namuose. Burtai išsisklaidė.

       Berniukas tūno lyg prilipęs prie sienos ir klausosi. Šūksmai skirti jam. Dabar baisai viduje pakeičia vietą. Pro vieną langą kažkas atsako. Ne, viduje jo nėra. Tuo pačiu metu pasigirsta balsai iš apačios, berniukų, kurie ėjo išsimaudę. Ne, ten jo nebuvo.

       Berniukas girdi, kad žingsniai apačioje tolsta. Lengvai kaip beždžioniukas jis pakyla dar keturis langelius įstrižai. Dabai jis yra tiesiai po vamzdžiu ir gali išsigelbėti beprotišku šuoliu ant verandos karnizo, paskui per barjerą vidun.

       Čia kažkas išeina į verandą; pasigirsta žemas balsas, tas balsas, kurio berniukas labiausiai bijo. Jis priglunda prie sausmedžio, kuris šioje vietoje vešliausias, ir pačios viršutinės nukarusios atžalos jį uždengia. Žemasis balsas dingsta iš verandos. Bet tuo metu apačioje atsiranda naujas balsas, kurio jis labiausiai gėdisi padaręs ką nors negera. Vienu grybštelėjimu sučiumpa keletą šakų ir pasislepia žalioje lapijoje. Jis tylutėliai stovi ant kartelių ties antru aukštu. Tačiau dabar prie pat jo nosies atsiduria sausmedžio žiedo valtelė. Kuokeliai su žiedadulkėmis stiebiasi iš blyškiai rausvo gondolos išlinkimo ir yra taip arti prie akių, kad atrodo didžiuliai lyg tikri žmonės, stovintys valtyje. Žiedų kvapas dabar nebesiskverbia į jį pro rankas ir kojas, jo saldumas daugiau nebesikaupia odoje. Kvapas dabar veržiasi pro nosį ir jį tiesiog svaigina, jis jau beveik nesusivokia kur esąs, bent protarpiais. Kartelės pro nudilusius sportbačius rėžiasi į padus, pjauna virš galvos iškeltas rankas. Tačiau jis negali pasijudinti.

       Ir štai – kai pajunta, kad žvilgsnis iš apačios yra nukreiptas į sieną, kur jis stovi, jis persikūnija. Jis virsta sausmedžiu.

       Toks karštas yra jo troškimas susilieti su augalais, toks svaiginantis yra kvapas, kuris jį nuodija ir kuris dabar jau nebe „liūdesys“, o „pavojus“, jog berniukas pajunta neįveikiamą norą pasukti galvą ir panardinti pakaušį žiedų vėsoje. Tačiau jis negali pasukti galvos, nes neturi jėgų išgirsti nusivylimo ir siaubo kupiną aukštąjį balsą ir visa, kas bus vėliau. Jis negali suprasti, kad tūno čia viršuje lyg vabalėlis ir kodėl kiekvieną kartą čia laipioja. Paskui dingsta ir ši trumpa nuostaba, ir jis vėl sausmedis – šį kartą tikrai, nes net skausmo rankose ir kojose nejaučia. Ir nuovargis jo jau nebekamuoja, jis dabar visą laiką gali stovėti čia įsikibęs, ir jame pabunda jausmas, kad visą laiką čia buvo. Nuo sausmedžio kvapo jis suglemba, todėl tikrovė slysta pro šalį ir vis labiau tolsta. Dabar jis nebejaučia net „pavojaus“. Ne, tai tinklas, į kurį pakliuvo, sausmedžio tinklas, užmestas, kad jį pagautų. Ir jis niekada neišsivaduos iš šio persikūnijimo.

       Aukštasis balsas sode išnyksta. Gal ji nuėjo, o gal išnyko viskas – dingo visa ši pasaulio dalis?
       O gal jos niekada ir nebuvo? Gal jis visą laiką buvo sausmedis ir tik kartais – trumpomis akimirkomis – atsidurdavo ant ribos tapti žmogumi?

       Šviesa nejučiomis pasikeičia. Vila įgauna mėlyną atspalvį, kaip paprastai būna į pavakarę. Auksinių dulkių debesėlis nuslenka nuo liepų viršūnių, jas vos pastebimai šiurena vėjelis, ant žemės visai nejaučiamas. Žmonės iš kiemo sueina į vidų Jie jau nieko nebeieško. Dievui dėkui, vaikas šį kartą ne sausmedyje. Saulučių lysvės glaudžiasi prie namo pamatų dailiai apskaičiuotais lankais. Namuose girdėti gyvi vyresniųjų ir vaikų balsai. Radijas praneša rytdienos orą. Nuo jūros atskrenda šaižus žuvėdrų riksmas.

       Berniukas tvirtai įstrigęs sausmedžio tinkle. Jo kojos nuslinko už kartelių ir nuslydo tarp jų ir namo sienos iki pat kruvinų pakinklių. Rankos, pakeltos truputį virš galvos, susigniaužė taip, kad jų neįmanoma atpalaiduoti. Kūnas kabo tarp šių keturių taškų mėšlungio traukomas, lyg nukryžiuotas veidu į sieną. Į šnerves lenda du sausmedžio žiedai, užsirietę aukštyn, pripildydami visą jo nervų sistemą svaiginančio kvapo. Jis žino, kad kažką skauda, kad norėtų išsivaduoti, tačiau nebeturi jėgų. Tinklas užsitraukė nepalikdamas žuviai kelio pasprukti. Jis jaučia savo būklę, tačiau jos nesupranta. Apie laiką jis nieko nenutuokia. Pradeda lyti. Sausmedžio lapai šnara, o žiedai prieš vasaros naktį kaupia naujas kvapo bangas.

       Kažkas atidaro langą apačioje ties juo ir kitą šalimais. Žemasis balsas prataria, kad lyja lietus ir:

       – Tik pamanyk, kaip kvepia sausmedis!

       Aukštasis balsas kambaryje nerimauja ir negali suprasti, kad berniukas vis dar negrįžo.

       – Ir net dabar, kai prasidėjo lietus.

       O netrukus:

       – Būk geras, uždaryk langą. Sausmedžio kvapas tiesiog kelia svaigulį!

       Dabar aplinkui srūva lietus. Tai vanduo. Jis yra žuvis, įkliuvusi į kvapo tinklą. Jį gaubia didelė ir rami vienatvė, kurią esant jis visada nujautė. Jis nujautė, kad ji lyg nematomas lankas supa visus žmones, tačiau jie stengiasi apie ją nežinoti, lyg jos visai nebūtų, iš baimės, kad niekas negali pagelbėti kitam. Niekas negali pagelbėti, kai jis štai įsitvėręs kabo aukštai ant vilos sienos, tuo tarpu visi artimieji yra viduje. Dabar jis taip pat žino, kas yra tas kvapas, tai ne „liūdesys“ ir ne ,,pavojus“, tai – „vienatvė“. Taip tikriausiai jaučiasi musė prieš pasiduodama vorui jo tinkle. Taip tikriausiai jaučiasi visi, kai neturi jokios išeities.

       Visi. Tą jis pajuto po savo nuovargio jungu. Jis jau nebe sausmedis. Ir nebe žuvis. Jis – tai visi. Jis dabar žino, ką žino visi apie begalybę ir apie savo bejėgiškumą. Ši nauja patirtis patvirtina tai, ką visada turėjo žinoti: iš pradžių svaigus malonumas ant baimės ribos – jis priklauso kūnui; paskui beribė sielos vienatvė.

       Kai jis tai suvokia, užteka mėnuo. Lietus nuščiūva. Mėnuo nusidabruoja liepų viršūnes ir užkloja medžius sode po juo žalio sidabro užtiesalu. Iš nuovargio jam atsilošia galva, ir akimirką jis žvelgia tiesiai į dangų, kuris dabar blyškus, lyg adatų dūriai žybsi dvi žvaigždutės. Šią akimirką jis ima kai ką nuvokti apie rizikingą žmogaus padėtį visatoje.

       Štai vėl žemas balsas verandoje, tiesiai virš jo galvos:

       – Negaliu suprasti, kurgi vaikas!

       Baimė ir susierzinimas. Neramus žvilgsnis per rasotus žolynus, žėrinčius sidabru mėnulio šviesoje.

       Pagaliau žvilgsnis tiesiai žemyn į sausmedį. Ir išgąstingas riksmas. O paskui vėl: balsai toli apačioje. Statomos kopėčios. Balsai prie pat jo. Balsai virš jo ir aplink jį. Ir gaivus oras, oras be kvapo! Klausimai ir atsargus tildymas – tss!

       Ir sąmonė, lėtai grįžtanti, siaurėjanti, iš pradžių apimanti visus, paskui žiedus, žuvis, vandenį, pagaliau tiktai berniuką lovoje, kuris atsipeiki po karštligės ir jaučia savo vienatvę.

       Vertė L. Petravičius

       Versta iš: Johan Borgen. HvetebrFds, 1948