Auštant man prisisapnavo sapnas, kurio niekaip nepajėgiu atsikratyti; belieka pamėginti jį išsiaiškinti.

       Tu jau pradėtas. Tuščioje erdvėje kažkokios pridulkėjusios klasės, o gal tai pridulkėję sandėliai, ir tuose sandėliuose ar klasėse – lygiagrečiai išdėstytų mokyklinių lentų eilės, o tos lentos daugybės, gal net tūkstančių kilometrų ilgio, ir ant jų kreida išvedžioti skaitmenys bei raidės. Nesuprasi, kiek čia lentų, tik aišku, kad jų be galo daug, kai kurios jau prirašytos, yra ir beveik švarių. Geležinės aprūdijusios durys, sustumiamos kaip Japonijoje. Pats pastatas apskritas, bet toks milžiniškas, kad žvelgiant iš šalies sienos atrodo tiesios. Lentos, sudėliotos viena prie kitos, daug aukštesnės už žmogų, jos siekia lygiai ištinkuotas pilkšvai balsvas lubas. Kiekvienos lentos kairėje – žodžiai, dešinėje – skaitmenys. Žodžiai surašyti stulpeliu, taip kaip žodyne. Pirmasis žodis – Are, tai vardas upės, tekančios per Berną. Toliau – arabiški skaitmenys; skaičius, kurį jie išreiškia, didžiulis, bet tai ne begalybė. Skaičius tiksliai parodo, kiek kartų gyvenime pamatysi šią upę, kiek kartų gyvenime perskaitysi jos pavadinimą žemėlapyje, kiek kartų gyvenime apie ją pagalvosi. Paskutinis žodis, man regis, Zwingli, jis labai toli, sunku įžiūrėti. Kitoje begalinėje lentoje užrašyta neverness, ir šalia svetimos šalies žodžio – skaičius. Šitie ženklai – visas tavo gyvenimas.

       Kiekvieną sekundę viena kuri skaičių eilė nutrūksta.

       Pajusi imbiero skonį tiek kartų, kiek tau skirta, bet gyvenimas dar nesibaigs. Gyvenimas kažkiek dar tęsis ir tuomet, kai jau būsi išeikvojęs visus tau leistus kartus ranka pajusti stiklo glotnumą. Išeikvosi visus tau leistus širdies dūžius ir tik tuomet mirsi.

       Vertė Sigita Adomėnaitė