Tai istorija apie žmogų, gyvenantį ties prarajos riba, apie rašytoją, kuris pasiryžęs rizikuoti viskuo vardan kūrybos. Henris Činaskis dirba juodus darbus, kad užsidirbtų tam, ką jis tikrai nori daryti – lėbauti, statyti arklių lenktynėse, linksmintis su moterimis, bet svarbiausia – rašyti istorijas, kurių niekas nenori spausdinti. Nereikšmingi darbai įsiterpia tarp nesibaigiančių gėrimo dienų ir naktų bei audringų santykių su moterimis – ir nuolatinių pastangų visa tai užfiksuoti savo apsakymuose. Charlesas Bukowskis, savo romanuose tyrinėjantis vyriškumo sampratą ir iš jos kylančias problemas, ne kartą buvo kaltintas moterų nekentimu, tačiau šiame kūrinyje moteris jis vaizduoja taip pat, kaip ir pagrindinį herojų – save patį, gyvenantį visuomenės paribiuose. 2005 metais pagal šį literatūros chuligano romaną norvegų režisierius Bentas Hameris sukūrė to paties pavadinimo filmą.

        Charles Bukowski

        FAKTOTUMAS

        Sekmadieniai man patiko labiausiai. Būdavau vienas ir į darbą galėdavau atsinešt pintą viskio. Vieną sekmadienį po smarkaus vakarykščio lėbavimo tas butelaitis mane visai įveikė, man trūko juosta. Šiek tiek dar pajėgiau prisimint, kad tą vakarą darbe prikrėčiau visokių eibių, bet visa tai skendėjo tarsi migloj. Kitą rytą, prieš išeidamas iš namų, papasakojau apie tai Džeinei.

        – Regis, kaip reikiant susimoviau. Bet galbūt tai tik mano vaizduotė.

        Įėjau į viešbutį ir nužingsniavau užsiregistruoti prie kontrolinio laikrodžio. Savo atsižymėjimo kortelės lentynėlėje neradau. Apsisukau ir patraukiau tiesiai pas personalo skyriaus vadovę. Mane pamačiusi ji akivaizdžiai susinervino.

        – Ponia Farington, aš nerandu savo kortelės.

        – Henri, aš visada galvojau, kad tu kaip reta padorus vaikinas.

        – Hm...

        – Tu net neprisimeni, ką vakar pridirbai, ar ne? – ji nervingai apsidairė aplink.

– Ne, ponia.

        – Buvai girtas. Įstūmei poną Pelvingtoną į vyrų rūbinę ir neleidai jam iš jos išeiti. Pralaikei jį ten pusę valandos.

        – Tai ką aš jam padariau?

        – Tu jam neleidai išeiti.

        – O kas jis toks?

        – Šio viešbučio direktoriaus pavaduotojas.

        – Ką dar padariau?

        – Ėmei mokyti jį, kaip jis turėtų tvarkytis šitam viešbutyje. Ponas Pelvingtonas viešbučių versle sukasi jau trisdešimt metų. Įrodinėjai jam, kad prostitutės turėtų dirbti tiktai pirmame aukšte ir kad joms reguliariai turėtų būti atliekama medicininė apžiūra. Šiame viešbutyje nėra jokių prostitučių, pone Činaski.

        – Ech, žinau, ponia Pelvington.

        – Farington.

        – Ponia Farington.

        – Be to, aiškinai ponui Pelvingtonui, kad prie krovinių priėmimo platformos vietoje dešimties žmonių visiškai užtektų ir dviejų. Kad šiame viešbutyje darbuotojai liautųsi vogę, jei kiekvienas iš jų kas vakarą namo parsinešti gautų po gyvą omarą, uždarytą specialiame narvelyje, kuris būtų pritaikytas vežiotis autobusais ir tramvajais.

        – Jūs turite puikų humoro jausmą, pone Farington.

        – Mūsų apsaugininkas tavęs niekaip negalėjo atplėšti nuo pono Pelvingtono. Tu suplėšei jam švarką. Apsiraminai tik tada, kai mes iškvietėm policiją.

        – Kaip suprantu, aš čia jau nebedirbu?

        – Supranti visiškai teisingai.

        Išėjau lauk ir pasukau už stirtos dėžių. Kai ponia Farington nusisuko, moviau darbuotojų valgyklos link. Savo maisto kortelę tebeturėjau. Paskutinį sykį galėjau gaut sočiai pavalgyti. Maistą čia buvo beveik toks pat, kaip ir svečiams viršuje, be to, mes dar gaudavom didesnes porcijas. Maigydamas maisto kortelę įėjau į kavinę, pasiėmiau padėklą, šakutę su peiliu, puodelį ir kelias popierines servetėles. Patraukiau prie bufeto. Pakėliau galvą. Anapus bufeto, prie sienos buvo prismeigtas balto kartono gabalas, ant kurio plačia, šiurkščia rašysena buvo iškeverzota:

 

        HENRIUI ČINASKIUI MAISTO NEDUOTI

 

        Niekieno nepastebėtas padėjau padėklą į vietą. Išsmukau iš kavinės. Nuėjau krovinių priėmimo platformos link, tada nušokau ir pasukau į gatvę. Iš priekio prie manęs prisiartino kitas valkatėlė.

        – Drauguži, gal turėtum parūkyt? – paklausė.

        – Jo.

        Išsitraukiau dvi cigaretes – vieną jam, kitą sau. Pridegiau jam, tada prisidegiau pats. Jis nuėjo į rytus, aš patraukiau į vakarus.

        Žemės ūkio darbininkų samdos organizacijos būstinė buvo tarp Penktosios ir San Pedro gatvių. Prisistatyt reikėjo penktą ryto. Kai čia atsibeldžiau, buvo dar tamsu. Aplink būriavosi žmonės. Kai kurie jų sėdėjo, kai kurie stoviniavo. Jie sukosi suktines ir tyliai šnekučiavosi. Visos tokios vietos amžinai dvokia vienodai – prakaitu, myžalais ir pigiu vynu.

        Išvakarėse padėjau Džeinei persikraustyt į Kingslio gatvę pas išpampusį nekilnojamojo turto vadybininką. Atsitraukęs į koridoriaus galą, kad manęs nematytų, žiūrėjau, kaip jis ją pabučiuoja. Apsisukę jie įėjo į jo butą ir paskui save užtrenkė duris. Išėjau į gatvę ir žingsniuodamas pirmąkart pastebėjau vėjo nešiojamus popiergalius ir ant grindinio besivoliojančias krūvas prisikaupusių šiukšlių. Mus išmetė lauk iš mūsų būsto. Kišenėj turėjau du dolerius ir aštuonis centus. Džeinė pažadėjo, kad lauks manęs tol, kol man nusišypsos laimė, bet aš tuo vargiai betikėjau. Nekilnojamojo turto vadybininko vardas buvo Džimas Bymis, jis turėjo kontorą Alvarado gatvėj ir krūvą šlamančių. „Negaliu pakęst, kai jis mane dulkina“ – prasitarė ji. Ko gero, dabar ji lygiai tą patį jam sakė apie mane.

        Į kelias dėžes buvo priberta apelsinų ir pomidorų. Matyt, juos dalino nemokamai. Paėmiau apelsiną, suleidau dantis į jo žievę ir ėmiau siurbti. Savo bedarbio pašalpą, kurią gavau atleistas iš „Sans“ viešbučio, buvau jau išleidęs.

        Prie manęs priėjo kokių keturiasdešimties vyrukas. Jo plaukai atrodė dažyti, po teisybei, jie net labiau priminė kažkokius siūlus, o ne plaukus. Jį apšvietė blausi žibinto šviesa. Ant veido bičas turėjo rudų apgamų, daugiausia jų buvo susispietę aplink lūpas. Iš kiekvieno apgamo styrojo vienas ar du juodi plaukeliai.

        – Kaip sekas? – paklausė. 

        – Normaliai.

        – Gal nori, kad tau pačiulpčiau?

        – Ne, nemanau.

        – Ei, bet aš karštas. Dabar susijaudinęs, žmogau. Darau tai tikrai gerai.

        – Klausyk, aš atsiprašau, bet man nėra nuotaikos.

        Jis piktai nuėjo šalin. Apsižvalgiau aplink. Be manęs čia laukė dar penkiasdešimt žmonių. Už savo stalų sėdėjo ar zujo aplink gal dešimt ar dvylika įdarbinimo agentų. Jie rūkė savo cigaretes ir, regis, buvo įsitempę net labiau negu čia susirinkę valkatėlės. Agentus nuo valkatėlių skyrė stora, akyta vielinė tvora, nuo grindų einanti iki pat lubų. Kažkas ją buvo nudažęs geltonai. Ta geltona spalva buvo kažkokia labai abejinga.

        Kai agentui prireikdavo su kokiu valkatėle pasišnekėti, jis praverdavo tvoroje įtaisytą nediduką užrakinamą langelį. Kai jam ateidavo laikas padirbėti prie popierių, jis langelį užverdavo ir užrakindavo jį iš vidaus. Kaskart taip nutikus, atrodydavo, kad visos viltys subliūkšta. Kai langelis prasiverdavo, visi išsyk sukrusdavom: proga vienam iš mūsų buvo proga ir mums visiems. Tačiau jį uždarius, viltis kaipmat išgaruodavo. Tada mums belikdavo spoksoti vieniems į kitus.

        Ant juodos sienos, anapus geltonos tvoros, agentams už nugarų, kabojo šešios rašomosios lentos. Šalia jų buvo baltos kreidos gabalėliai ir kempinės, visai kaip mokykloj. Penkios lentos buvo nuvalytos, nors geriau įsižiūrėjęs, galėjai pamatyt ankstesnių darbo pasiūlymų, kurie dabar – bent jau mums – buvo prarasti amžiams, šmėklas.

        Ant šeštosios lentos buvo užrašyta:

 

        REIKALINGI POMIDORŲ RŪŠIUOTOJAI BEIKERSFYLDE

 

        O aš maniau, kad pomidorų rūšiuotojų darbą jau seniausiai atlieka mašinos. Pasirodo, ne. Matyt, žmonės atsieina pigiau nei mašinos. Be to, mašinos genda. Ak.

        Apsižvalgiau aplink – jokių rytiečių, jokių žydų, beveik jokių juočkių. Dauguma valkatėlių buvo nuskurdę baltieji arba meksikiečiai. Vienas ar du juočkiai jau buvo spėję prisipusti vynelio.

        Galiausiai vienas iš agentų atsistojo. Tai buvo stambus vyriškis su nuo alaus išpampusiu pilvuku. Labiausiai į akis krito jo geltoni marškiniai su juodais vertikaliais dryžiais. Marškiniai buvo gerokai perkrakmolyti, turėjo pasirišęs rankovių raiščius ir atrodė kaip personažas iš amžiaus pradžios fotografijų. Jis priėjo prie geltonosios tvoros ir pradarė stiklinį langelį.

        – Gerai! Kiemo gale laukia sunkvežimis į Beikersfyldą!

        Tada jis jį užtrenkė ir užrakino. Atsisėdo už stalo ir prisidegė cigaretę.

        Kurį laiką niekas net nė krustelėjo. Tada vienas paskui kitą ėmė stotis ir rąžytis ant suoliukų sėdėję bičai, tačiau jų veidai liko visiškai bejausmiai. Stovėjusieji metė ant grindų cigaretes ir rūpestingai jas užgesino savo batų padais. Tada visi pajudėjo. Pro šoninius vartus jie traukė į tvora aptvertą kiemą.

        Tekėjo saulė. Pirmąkart galėjom vieni kitus apžiūrėt įdėmiau. Keli vyrai šyptelėjo, pamatę pažįstamus veidus.

        Buvom išsirikiavę į eilę, pamažu stūmėmės į sunkvežimio priekabą. Saulė kilo vis aukščiau. Artėjo metas išvykti. Ropštėmės į antrojo pasaulinio karo laikų karinį sunkvežimį su aukštu, tačiau dabar nuleistu brezentiniu tentu. Šiurkščiai stumdydamiesi ir tuo pat metu mėgindami išlikti bent pusėtinai mandagūs, judėjom pirmyn. Galiausiai aš vis dėlto pavargau nuo visų tų niuksų alkūnėmis ir pasitraukiau į šalį.

        Net neįtikėtina, kiek žmonių gali sutalpinti šitoks sunkvežimis. Stambus meksikietis brigadininkas stovėjo pačiam priekabos kampe ir rankos mostu ragino lipti vidun:

        – Gerai, gerai, lipam, lipam...

        Žmonės vidun ropštėsi pamažu, tarsi jie lįstų į banginio nasrus.

        Stovėdamas nuošaly, žiūrėjau į sulipusiųjų veidus. Jie tyliai šnabždėjosi ir šypsojosi. Tuo pat metu ėmiau jų nekęsti ir pasijutau vienišas. Tada nusprendžiau, kad prie tų pomidorų padirbėti būtų gal ir neprošal. Nusprendžiau ropštis vidun. Priėjau prie sunkvežimio, bet čia kažkas atsitrenkė man į nugarą.

        Tai buvo storulė meksikietė, atrodė gana susijaudinusi. Paėmiau ją už klubų ir kilstelėjau viršun. Moteriškė pasitaikė baisiai sunki. Susitvarkyti su ja buvo ne taip paprasta. Galiausiai viena mano ranka kažkur įstrigo, išsigandęs net pamaniau, kad būsiu sugrūdęs ją į pačią tos meksikietės šiknaskylės gilumą. Šiaip ne taip įstūmiau moteriškę vidun. Tada pasistiebiau norėdamas įsikabint į rankeną, kad galėčiau įlipti pats. Buvau paskutinis. Meksikietis brigadininkas batu prispaudė man delną prie priekabos grindų.

        – Ne, – pasakė, – žmonių turim jau pakankamai.

        Suburzgė sunkvežimio variklis. Kiek pačiaudėjęs jis užgeso. Vairuotojas pamėgino dar kartą. Šįsyk jo mėginimas buvo sėkmingas ir jie išvažiavo.

        Pramonės įmonių įdarbinimo agentūra buvo įsikūrusi pačiam landynių rajono pakraštyje. Vietiniai dykūnai buvo kiek geriau apsirengę ir jaunesni, bet lygiai tokie pat apatiški. Palinkę į priekį jie sėdėjo ant palangių, šildydamiesi jiems ant nugarų krintančiais saulės spinduliais ir mėgaudamiesi kava, kurią nemokamai pilstė agentūros darbuotojai. Kava buvo be cukraus ir grietinėlės, tačiau nemokama. Nuo tarnautojų mūsų neskyrė jokia vielinė užtvara. Telefonai čia skambėjo kur kas dažniau negu Žemės ūkio darbininkų samdos organizacijoje, o ir tarnautojai buvo žymiai labiau atsipalaidavę.

        Nuėjau prie registratūros ir gavau kortelę bei grandinėle prie stalo pritvirtintą rašiklį.

        – Užpildykit, – liepė tarnautojas, simpatiškas meksikietukas, mėginantis savo šiltą prigimtį nuslėpti po profesionalumo kauke.

        Ėmiau pildyti kortelę. Į namų adreso ir telefono skiltį įrašiau: „Nėra“. Išsilavinimo ir darbo patirties skiltyje įrašiau: „Dveji metai Los Andželo miesto koledže. Žurnalistika ir vaizduojamieji menai“.

Kiek pamąstęs, tarnautojui tariau:

        – Atsiprašau, sugadinau kortelę. Gal galėčiau gaut dar vieną?

        Jis davė man naują kortelę. Joje įrašiau: „Baigiau L. A. vid. m-klą. Krovikas, prekių pakuotojas, sandėlininkas, padienis darbininkas. Šiek tiek spausdinu rašomąja mašinėle“.

Ištiesiau jam kortelę.

        – Gerai, – tarė tarnautojas, – prisėskit, gal kas nors ir atsiras.

        Susiradau laisvos vietos ant palangės ir atsisėdau. Šalia sėdėjo juodaodis seniokas. Jo veidas man pasirodė įdomus. Jo žvilgsnyje nebuvo matyt to įprastinio nuolankumo, būdingo daugumai čia susirinkusių. Galėjai pamanyt, kad jis iš visų jėgų stengias susiturėt nesusijuokęs, pirmiausia iš savęs, o paskui ir iš visų mūsų.

        Jis pastebėjo, kaip aš į jį žvilgčioju. Šyptelėjo.

        – Vyrukas, kuris čia viską tvarko, tikrai nedurnas. Kažkada jį išmetė iš Žemės ūkio samdos, tai jis kaip reikiant užsišiko ir įkūrė visą šitą reikalą. Specializuojasi padieniais darbininkais. Jei kokiam bičui prisireikia greitai ir pigiai iškraut parsivarytą vagoną, dažniausiai jis skambina čia.

        – Aha, esu girdėjęs.

        – Vyrukas, kuriam greitai ir pigiai reikia iškraut vagoną, skambina čia. O vyrukas, kuris valdo visą šitą kontorą, pasiima sau 50 procentų. Bet mes nesiskundžiam. Ką turim, tą turim.

        – Man irgi sueis. Velniop.

        – Tu kažkoks surūgęs. Tau viskas gerai?

        – Ką tik praradau moterį.

        – Dar turėsi jų visą galybę. Ir prarasi visą galybę.

        – Ir kur jos prapuola?

        – Gurkštelk.

        Tai buvo į popierinį maišą įsuktas butelis. Trūktelėjau. Portveinas.

        – Ačiū.

        – Valkatyne moterų nebūna.

        Jis vėl ištiesė man butelį.

        – Tik, žiūrėk, kad jis nepamatytų. Dėl tokių dalykų jis kaip reikiant užsiunta.

        Taip mums besėdint, pakvietė kelis vyrukus ir jie išėjo padirbėti. Tai pakėlė mūsų ūpą. Bent jau šioks toks veiksmas.

        Mano juodaodis draugužis ir aš perdavinėdami vienas kitam butelį lūkuriavom.

        Galiausiai jį ištuštinom.

        – Kur artimiausia alkoholio parduotuvė? – paklausiau.

        Išklausiau instrukcijų ir išėjau lauk. Kažkodėl Los Andželo landynių rajonuose dienomis amžinai karšta. Gali iki soties prisižiūrėt į senus valkatas, kepinant aitriam karščiui šmirinėjančius su storom milinėm. Tačiau sutemus ir persipildžius visiems nakvynės namams, tos milinės išties jiems praversdavo, ir net labai.

        Grįžęs iš parduotuvės radau savo draugužį vis dar tebesitrinantį ten pat.

        Atsisėdau, atkimšau butelį ir padaviau jam maišelį.

        – Atsargiau, – perspėjo.

        Čia buvo visai jauku. Ypač gurkšnojant vyną.

        Aplink mus ėmė zyzti keli mašalai.

        – Vynasiurbiai, – burbtelėjo jis.

        – Kalės vaikai užuodė grobį.

        – Jie žino, kas yra geras dalykas.

        – Jie siurbia, kad užsimirštų nuo savo moterų.

        – Jie tiesiog siurbia.

        Mostelėjau ranka ir pačiupau vieną vynasiurbį. Atgniaužęs delną pamačiau tiktai prie odos prilipusią juodą dėmelę ir du keistai apsilamdžiusius sparnelius. Visiškas niekalas.

        – Atsargiai, čia jis!

        Tai buvo jaunas išvaizdus vyrukas, šios įstaigos savininkas. Jis puolė tiesiai prie mūsų.

        – Gana! Nešdinkitės lauk! Dinkit iš čia velniop, supisti girtuokliai! Tuojau pat iš čia dingstat arba aš kviečiu farus!

        Stumdydamasis ir keikdamasis jis nutempė mus durų link. Jaučiaus kaltas, bet pyktis manęs neėmė. Net jei jis ir stumdės – puikiai žinojau, kad, iš esmės, jam visiškai nusispjaut, ką mes čia darėm. Ant dešinės rankos piršto jis mūvėjo didžiulį žiedą.

        Mes pernelyg nesiskubinom. Žiedu jis netyčia užkabino man kairį paakį. Pajutau, kaip skruostu ima tekėti kraujas ir žaizda ima tinti. Mano draugužis ir aš atsidūrėm gatvėj.

        Nuėjom šalin. Susiradom priedurį ir atsisėdom ant laiptų. Ištiesiau jam butelį. Jis trūktelėjo.

        – Neblogas dalykėlis.

        Ištiesė man butelį. Aš trūktelėjau.

        – Aha, tikrai neblogas.

        – Danguj saulė.

        – Aha, saulė danguj irgi neblogai.

        Kurį laiką sėdėjom nieko nesakydami, tik perdavinėdami vienas kitam butelį.

        Galiausiai butelis ištuštėjo.

        – Ką gi, – tarė jis, – aš jau eisiu.

        – Iki.

        Jis išėjo. Atsistojęs nupėdinau į kitą pusę, pasukau už kampo ir išėjau į Centrinę gatvę. Žingsniavau juo, kol pasiekiau „Roxie“.

 

        Stiklas iš vidaus buvo nuklijuotas striptizo šokėjų nuotraukomis. Užėjau vidun ir nusipirkau bilietą. Mergina kabinoj atrodė geriau negu tos nuotraukos. Dabar man liko 38 centai. Įėjau į tamsią, aštuonių eilių salę. Pirmos trys eilės buvo sausakimšos.

        Man nuskilo. Filmas buvo pasibaigęs ir scenoje jau staipės pirma šokėja. Darlena. Paprastai pirmoji būna pati baisiausia. Buvusios šlovės veteranė, dabar didžiąją dalį laiko tekilnojanti kojas į taktą vienoj eilėj su tokiomis pat kaip ir ji. Pradžiai mums teko Darlena. Ko gero, tądien kažkas arba užsimušė, arba kur nors krušosi, arba buvo ištiktas isterijos priepuolio ir Darlena vėl gavo progą pašokti solo.

        Tačiau Darlena buvo visai nebloga. Liesoka, bet su didžiulėmis krūtimis. Liemuo kaip karklo šakelė. Apačioje tas grakštusis jos liemuo, ta grakščioji nugarytė, peraugo į įspūdingo dydžio užpakalį. Tai buvo tikras stebuklas – užtektinai, kad bet kurį vyrą išvarytų iš proto.

        Darlena vilkėjo ilgą juodą aksominę mantiją, visiškai plonutę – jos blauzdos ir šlaunys juodam apdaro fone bolavo nelyg mirtis. Ji šoko ir žvilgčiojo į mus pro sodriai išdažytas blakstienas. Tai buvo jos šansas. Ji troško grįžti – dar sykį nors trumpam tapti nepakartojama šokėja. Laikiau už ją kumščius. Ji ėmė žaisti užtrauktuku, atidengdama vis daugiau savo baltutėlio kūno, pamažu slysdama lauk iš to rafinuoto juodo aksomo. Netrukus ji liko vien su rausva liemenėle ir siaurute klubjuoste – jai šokant netikri deimantai žėravo ir švytavo į visas puses.

        Darlena tęsė šokį, ji įsikibo į scenos uždangą. Uždanga buvo apdraskyta, nusėta storu dulkių sluoksniu. Ji įsikibo į ją, sukiodamasi pagal keturių muzikantų grupės grojamą ritmą, lydima rožinių prožektoriaus spindulių.

        Ji ėmė šią uždangą krušti. Grupė lingavo į ritmą. Darlena išties tai darė su ta uždanga; grupė lingavo ir ji lingavo. Rožinė prožektorių šviesa staiga virto violetine. Grupė pašėlo, ėmė varyt iš visos sveikatos. Artėjo orgazmas. Ji atlošė galvą, plačiai išsižiojo.

        Tada ji atsitiesė ir nusistaipė atgal į scenos centrą. Iš tos vietos, kurioje sėdėjau, buvo girdėti, kaip ji niūniuoja pritardama muzikai. Ji sukryžiavo rankas aplink savo rausvą liemenėlę, kurį laiką luktelėjo, o tada ją nusiplėšė. Vyrukas trečioje eilėje prisidegė cigaretę. Dabar jai liko vien siaurutė klubjuostė. Ji spustelėjo pirštu sau bambą ir sudejavo.

        Darlena liko šokti pačiam scenos vidury. Grupė grojo nepaprastai švelniai. Palengva ji ėmė linguoti klubais. Ji mus dulkino. Klubjuostė iš lėto siūbavo pirmyn ir atgal. Keturių vyriškių grupė palaipsniui ir vėl įsišėlo. Jie artėjo prie pasirodymo kulminacijos, būgnai užtratėjo nelyg fejerverkas. Muzikantai atrodė beviltiškai išsekę.

        Darlena kilstelėjo rankomis savo nuogas krūtis, ji rodė jas mums, jos žvilgsnis darės vis svajingesnis, lūpos sudrėko, burna prasižiojo. Tada ji staiga apsisuko ir pamosavo mums savo įspūdingu užpakaliu. Jos deimantai švytravo ir žaižaravo, dūko ir kibirkščiavo. Prožektoriaus šviesa suvirpėjo ir leidosi šokti tarsi saulės zuikutis. Keturių vyrų muzikos grupė siautė ir ėjo iš proto. Darlena leidosi suktis. Nusiplėšė savo vėrinį. Aš žiūrėjau išpūtęs akis, visi žiūrėjo. Po kūno spalvos šilkiniu audiniu tamsavo jos kušplaukiai. Grupė ją išties kaip reikiant įaudrino.

        Bet manasis stotis vis tiek nepanoro.

 

        Charles Bukowski. Faktotumas: romanas. Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas. K.: Kitos knygos, 2008.