ARKLYS

       Ar matėte, gerbiami ponai, nejudantį arklį, stovintį grendime, apsuptame tuščių arklidžių ir ūkinių pastatų? Šis arklys yra įkastas į žemę, neturi jokios traukiamosios vertės, niekam netinka. Stypso lietuje, šaltyje ir karštyje, spardomas batais, geliamas musių ir sparvų – kenčia. Tokia jo paskirtis.
       Arklio oda nusėta nudegimais ir kraujosruvomis – tikras skausmo žemėlapis, pilnas geografinių paradoksų ir staigmenų. Štai, pavyzdžiui, iš pažiūros siaubingas didžiulis nudegimas yra tik sustiręs bejausmis odos gabalas, o iš pirmo žvilgsnio nematoma menka žaizda kirkšnyje – tai skausmų kamuolys.
       Kadangi, kaip jau sakėme, arklio kojos įkastos į žemę, jis negali pajudėti iš vietos, o visos šiam tikslui pasiekti skirtos pastangos, kurias jis deda raginamas bato smūgių, tik padidina jo kančias. Vadinasi, arklys yra skausmo akumuliatorius. Automatiškai savo pastangomis akumuliuoja sopulį. Sukaupė tokias didžiules atsargas, kad jomis galėtų apdalyti daugybę šeimų.
       Bet parodykite šiandien man, gerbiami ponai, tokį žmogų, kuris ieškotų skausmo.
       Nepaisant to, arklys yra reikalingas, nes sunku būtų įsivaizduoti normalų gyvenimą be jo.




       DISKUSIJA SU IŠMINČIUM

       Vos tik jis prabilo, pradėjo iš manęs lįsti velniai. Dėdamasis, kad klausau jo interpretacijų (pačių išmintingiausių), stebėjau savo velnius, kurių kiekis augo su kiekvienu jo žodžiu, su kiekviena jo klaida ir kartu su jo nuovargiu. Pagaliau velnių prisirinko 40 000. Iš kambario išstūmė visą deguonį. Tada jis neištvėrė. Pamėlo ir išlemeno:
       – Atidarykite langą.
       Nė piršto nepajudinau. Jis neryžtingai prisiartino prie lango ir, radęs jį plačiai atvertą, pažvelgė į mane klausiamai.
       Įtaigiai linktelėjau galva.
       Ak, kaip nušvito visas kambarys… ak, kaip juokėsi mano velniai…
       Kai jis drrinkt… iš ketvirto aukšto žemyn…
       Kai jis drrrrinkt… žemėn.




       SLIBINAS

       Iki autobuso išvažiavimo turėjau dar kelias popietės valandas ir beveik visą vakarą. Pasiruošęs kelionei, su portfeliu ir su trenču ant peties, atsisėdau ant vešlia žole apaugusio šlaito. Reportažui apie dailiųjų pakinktų gamybos sunkumus ir problemas Liumpų kaime jau buvau pririnkęs daugybę medžiagos.
       Tad man liko šešios dyko buvimo valandos belaukiant autobuso Liumpuose.
       Laimė, buvo šilta ir saulėta, tad galėjau patogiai išsitiesti pievoje. Iš ten buvo matyti beveik visas kaimas. Liumpai buvo didelis kaimas, plačiai išsikerojęs naujasėdijomis gretimose kalvose ir slėniuose. Turguje šalia įprastų šiaudais dengtų pirkių stovėjo du vieno aukšto plytiniai namai ir mūrinė automatizuota duonos kepykla. Žemiau driekėsi laukai, ir tarp gluosnių bėgo srauni upelė. Visa tai supo eglėmis apaugę kalnai. Liumpai buvo tipiškas kalnų kaimas, kurio gyventojai visų pirma manėsi gyvulininkyste ir dailiųjų pakinktų gamyba. Dėl savo geografinės padėties Liumpai buvo atkirsti nuo didesnių centrų, bet, nepaisant to, liumpiečiai buvo santykiškai gana kultūringi ir noriai veržėsi į mokyklas, net, kaip buvau informuotas, vienas neseniai miręs vieno seniausių krašto universitetų profesorius buvo kilęs iš Liumpų.
       Gulėdamas ant pilvo vešlioje žolėje apžiūrinėjau liumpiškus pastatus ir gamtą. Tingiai rūkiau cigaretes ir marksčiausi nuo saulės, tai buvo šiokia tokia pramoga. Staiga pastebėjau, kad netoli manęs pritūpė kažkoks sulysęs senukas. Po akimirkos senukas prisiartino prie manęs tarp pirštų laikydamas trumpą pajuodusią nuorūką ir paprašė ugnies. Pavaišinau jį cigarete. Iš pradžių spyrėsi, bet paskui su mielu noru paėmė dvi. Užsirūkė ir patogiai įsitaisė šalia manęs. Neprieštaravau. Galų gale senukas pasirodė esąs nė kiek ne nuobodesnis už liumpiškus debesis.
       Pradėjome šneką. Senukas buvo pensininkas, anksčiau mokytojavęs Liumpų mokykloje. Skundėsi sąnarių skausmais. Buvau netgi patenkintas tokia pokalbio linkme. Senukas nereikalavo, kad aš, pasinaudojęs žurnalisto galiomis, išrūpinčiau jam pašalpą, ir neatskleidė man Liumpų gyventojų problemų. Dėl to buvau jam dėkingas ir su malonumu klausiausi jo dejonių dėl skaudančių sąnarių. Rūkėme jau po antrą cigaretę, kai pastebėjau, kad turguje renkasi žmonės. Ši minia priminė besiskirstančius po sumos kaimiečius. Kiek sugebėjau įžiūrėti iš tolo, valstiečiai buvo apsirengę šventiškai ir švariai. Senukas pažvelgė į jų pusę ir abejingai apibendrino:
       – Oho, jau ruošiasi…
       – Kam?
       – Ar jūs, pone redaktoriau, nežinote? – nusistebėjo, – šiandien gegužės dvidešimtoji… Slibino šventė.
       – Kokio slibino?
       – Kaip kokio, ar negirdėjote apie Liumpų slibiną? Žmonės jums nepasakojo?
       – Nnne… O gal?
       Prisiminiau, – kai klube pasakojau apie savo išvyką į Liumpus, kažkuris kolega paminėjo liumpinį slibiną. Tačiau kaip tik tuomet padavėjas atnešė degtinės, ir, mums išgėrus po stikliuką, pokalbis peršoko prie kitos temos. Šiandienos pokalbyje su Kaimo tarybos pirmininku, atrodo, pasitaikė žodis „slibinas“, ko gero, net „slibino šventė“. Tačiau nieko daugiau nesužinojau, tad savo pašnekovo paprašiau paaiškinti, kokia šios šventės esmė.
       – O, tai senas paprotys, – pasakė senukas, – turbūt siekiantis pagonybės laikus. O esmė ta, kad kartą per metus, vakare, gegužės dvidešimtąją, slibinui, gyvenančiam dauboje prie upės, suryti atiduodami stotingiausias vaikinas ir stotingiausia mergina, be to, abu turi būti ne vyresni kaip aštuoniolikos ir ne jaunesni kaip šešiolikos metų. Žinoma, būdvardžio „stotingiausias“ nereikia suprasti tiesiogiai. Paprasčiausiai vienas iš daugybės sveikų vaikinų ir viena iš daugybės sveikų merginų išrenkami burtų keliu.
       – O ką vadinate slibinu? – paklausiau pralinksmėjęs.
       – Slibinas yra pats tikriausias. Tai senas, didžiulis, nenusakomos rūšies driežas. Gyvena ten… – Senis parodė į alksnyną kitoje upės pusėje. – Tiesą sakant, jūs gal norėtumėte pažiūrėti iškilmes? Prisidėsime prie žmonių, kurie turėtų pro čia eiti. Pamatysite visą suėdimo ceremoniją.
       Nežinojau, ar senis tyčiojasi iš manęs, ar kliedi. Senukas pastebėjo mano dvejonę ir nusišypsojo:
       – Stebitės? Visi atvykėliai stebisi, kai šitai sužino. O paskui susitaiko su šiuo faktu. Prieš kokius trisdešimt metų Žinių sklaidos liaudžiai draugija pradėjo pirmą kampaniją prieš slibiną, bet pralaimėjo. Šia problema domėjosi net valstybės ir partijos veikėjai, tačiau iki šiol nesiėmė jokių principinių veiksmų. Žinote, tiesą sakant, valdžia skaitosi su konservatizmu ir vietinių kalniečių meile tradicijoms, tad nekreipia dėmesio į tą slibiną. Aš pats maždaug prieš trisdešimt metų, kaip ŽSLD veikėjas, aštriai pasisakiau prieš slibiną ir kitus prietarus, pasklidusius kaimo žmonių tarpe. Kadaise net parašiau apie slibiną straipsnį „Šlykštynė iščiulpia gyvybingiausius syvus“. Straipsnį išspausdino žurnalas „Deglas“, buvęs mūsų organas. Dar penkeri metai prieš karą nustojo ėjęs šis žurnalas.
       – Kaip, – sušukau pasipiktinęs, – vadinasi, kasmet mirti pasmerkiami du nekalti žmonės, beveik vaikai.
       – Tagi… Kaimas nuo to nelabai nukenčia, kadangi liumpietės yra plačių strėnų ir gimdo neapsakomai lengvai, beveik be skausmo. Yra net toks priežodis: „Jei liumpietei galių nepritrūko, ji be ašarų sulauks anūkų“. Net kunigas šiek tiek bumbėjo dėl šio priežodžio, kad šis prieštaraująs Šventajam Raštui.
       – O ką slibinas veikia likusią metų dalį?
       – Guli savo dauboje ir miega virškindamas du žmones. Nieko daugiau nereikalauja.
       – O jeigu taip imtute… jeigu imtute… ir neduotute jam aukų… Kas tada būtų?
       – Nežinau. Dar niekas nebandė.
       – O jeigu imtute ir užmuštute tą šlykštynę… – surikau.
       – Ne taip paprasta. Mano galva, tokie reti gyvūnai saugomi. Galų gale visai nėra jisai toksai baisus, kaip jūs, pone redaktoriau, įsivaizduojate… Pamatysite.
       Tuo tarpu vieškeliu artinosi procesija. Priekyje ėjo Kaimo tarybos pirmininkas drauge su dviem valstiečiais, kuriuos pažinau – vienas buvo partijos kuopelės sekretorius, kitas – liaudies meistras, raižytojas Lėlys. Už jų per gerus du metrus dvi pagyvenusios moterys, pasipuošusios iškrakmolytais sijonais ir karoliais, vedė vaikiną. Vaikinas, nors neturėjo aštuoniolikos metų, buvo aukštas ir petingas kaip suaugęs vyras. Jo kaktą rėžė gili išilginė raukšlė. Buvo gražaus stoto blondinas. Ant kaklo karojo virvagalys, ėjo laisvai, tik bobos jį lengvai prilaikė už parankių. Vaikino veidas buvo visas šlapias nuo prakaito, žandai lengvai drebėjo. Toliau du seni valstiečiai juodais durtiniais vedė merginą. Ji vilkėjo šilkinę suknelę, avėjo aukštakulnius batelius ir be perstojo kukčiojo. Kartkarčiais iš balto rankinuko ištraukdavo nosinę, garsiai nusišnirpšdavo, vėl įdėdavo nosinę ir vėl ištraukdavo. Toliau plūdo bobų, valstiečių ir vaikų minia.
       Su savo senuku nusileidau nuo šlaito ir prisidėjau prie procesijos. Valstiečiai prasiskyrė ir leido mums eiti minios priekyje, tuoj pat už merginos. Procesija brido per įkaitusio vieškelio dulkes, žmonės šluostėsi prakaituojančias kaktas ir šnirpščiojo. Po pusvalandžio eitynių pasiekėme lieptą per upę. Prieš lieptą mergina puolė į isteriją. Atsigulė ant žemės, graibė valstiečius už batų ir verkė pasikukčiodama. Procesija sustojo palaukti, kol praeis priepuolis. Kai kas užsirūkė. Po minutėlės mergina atsistojo, nusišluostė suknelę ir paklusniai perėjo lieptą. Lieptas buvo toks siauras, kad juo pereiti galima buvo tik po vieną, tad žmonės ėjo gana ilgai. Kai kas nusiavė batus ir briste perbrido upę.
       Vieta, kurioje sustojo procesija, niekuo nesiskyrė nuo visos likusios pakrantės. Galbūt tik alksnių ir gluosnių atžalynas buvo vešlesnis. Žmonės sustojo pusračiu.
       Pirmininkas pakėlė ranką ir padeklamavo:

       O slibine žalias
       Ugninės galios
       Tave valstiečiai
       Į sodžių kviečia
       Auką priimk
       Auką priimk.

       Tarp gluosnių kažkas sučiužėjo, ir išėjo slibinas. Tai buvo keturių metrų aklas ir išsinėręs roplys. Sunkiai judino minkštas, senas letenas.

       Snukį suki link Rytų
       Uodegą link Vakarų

       – vėl padeklamavo pirmininkas, o pamatęs, kad slibinas klampoja nerangiai, sudavė lazda per keterą: – Nagi, lipk! – griežtai užriko.
       Slibinas suprunkštė ir paklusniai atsistojo, kaip buvo lieptas. Vaikinas, kuris iki šiol elgėsi ramiai, pažaliavo ir sujudo.
       – Motin, – sumurmėjo vienai jį laikančiai bobai, – mane truputį pykina.
       Bobos nuvedė jį kelis žingsnius į šoną ir rūpestingai prilaikė jam galvą. Vaikinas išsivėmė ir uoliai nusišluostė burną į rankovę. Bobos palydėjo jį prie pat slibino snukio ir atsitraukė atgal. Vaikinas atsigulė ant žemės, persižegnojo ir sumurmėjo, mėgdžiodamas pirmininko toną:

       Lik sveika šeimyna
       Ir miela mergina
       Ir skaisti saulele
       Ir žali laukai.

       – Amen, – atsakė minia.
       Tada slibinas prisiartino, apuostė vaikiną, pastūmė letena po savim ir sudraskė. Sudraskytus gabalus nurijo trim dideliais kąsniais. Dabar atėjo merginos eilė. Ji jau nebeverkė. Atsiklaupė, nusišluostė nosį ir padeklamavo savo tekstą. Slibinas ją sudorojo dukart čektelėjęs nasrais.
       Pirmininkas pasakė:

       Slibine paėmęs auką
       Grįžk atgal į savo daubą.

       Slibinas sunkiai pakilo ir dingo atžalyne. Pirmininkas užvedė dainą. Žmonės dainavo mieguistai. Paskutinių žodžių jau niekas nedainavo. Minia skirstėsi. Ir man jau buvo metas. Iki autobuso buvo likę dvidešimt minučių.




       TETOS NUŽUDYMAS

       Klausykloje kažkas sušnarėjo, ir kunigas pasisveikino įprastine lotyniška fraze. Įkvėpiau oro ir išpyškinau:
       – Paskutinį kartą išpažinties buvau daugmaž prieš šešerius, ne – septynerius metus.
       – Kodėl taip seniai, sūnau?
       – Praradau tikėjimą.
       – Kas dar, sūnau mano?
       Kunigo balsas buvo šaltas ir abejingas. Mano šventvagiška išpažintis nepadarė jam jokio įspūdžio. Nuliūdau. Užsikirtau. Nežinojau, ką jam sakyti. Beviltiškai bandžiau prisiminti mokyklinės išpažinties frazes.
       – Nuo tos dienos… nuo to laiko Gerajam Dievui nusikaltau, nes padariau nemažai nuodėmių…
       – Išpažink jas, sūnau.
       – Buvau… – sumikčiojau, – buvau neklusnus suaugusiems… melavau, taip pat prisiekiau artimaisiais ir netesėjau…
       Pynėsi liežuvis.
       – Kas dar, sūnau mano?
       Suraukiau kaktą ir minutėlę pamąstęs iškilmingai sušnibždėjau:
       – Sulaužiau šeštą Dievo įsakymą.
       Kunigas sujudo.
       – Daug kartų?
       – Oi, ne, visai nedaug, – nusivylęs atsidusau.
       – Kas dar, sūnau mano?
       Kunigo balse nejutau jokio jaudulio. Karštligiškai rinkau žodžius, kad galėčiau išreikšti visą savo vidinį košmarą, kuris turėtų sukrėsti krikščionių dvasininką, tačiau viskas buvo veltui. Kunigas pradėjo šnibždėti baigiamąsias frazes. Po akimirkos išgirsiu beldimą į klausyklą ir išeisiu nugalėtas. Greitai priglaudžiau lūpas prie medinių grotelių ir uoliai ėmiau šnibždėti:
       – Kunige… Dvasiškasis tėve, – pasitaisiau, – nuslėpiau vieną nuodėmę.
       Kunigas pasilenkė arčiau grotelių. Nuleidau balsą.
       – Nuslėpiau baisią nuodėmę… – Išlaikiau efektingą pauzę ir pridėjau: – Nužudžiau žmogų.
       O, dabar nebeišgirdau abejingo „Kas dar, sūnau mano?“. Kunigas alsavo. Po akimirkos neįprastai garsiai paklausė:
       – Ką?
       – Savo tetą.
       – O, sūnau… tai baisi nuodėmė, baisi…
       Kunigui ėmė pintis liežuvis. Dabar jam pynėsi, o aš buvau šaltas ir dalykiškas.
       – Kaip tai nutiko?
       Kunigo klausime šalia velniško, tiesiog nekrikščioniško smalsumo skambėjo entuziazmo gaidelė.
       – Dvasiškasis tėve, – sušnibždėjau rimtai, – negaliu apie tai pasakoti.
       – Per šventą išpažintį turi papasakoti viską, viską, – spyrė kunigas.
       Nusprendžiau būti santūrus.
       – Ką gi… nužudžiau ją plaktuku…
       – Plaktuku. O, sūnau, tai baisi nuodėmė, didelė…
       – Dvasiškasis tėve, svarbesnė už Hado vartus mano siela, – mandagiai tariau.
       Kunigas akimirką patylėjo, paskui paklausė:
       – Ar tave teta kuo nors nuskriaudė?
       – Ne.
       – Tad kodėl ją nužudei?
       Nuleidau galvą.
       – Aš labai nusidėjau.
       – Ar tave suviliojo šlykštus aukso skambesys?
       Kunigas stengėsi susidoroti su savo vaidmeniu. Jis mane sužavėjo.
       – Ne, tėve. Atvirkščiai.
       – Kaip atvirkščiai?
       – Nužudęs tetą, netekau pragyvenimo šaltinio. Ji mane išlaikė.
       – Tai kodėl taip padarei?
       – Aš – žudikas, tėve…
       Kunigas truputį patylėjo, po akimirkos:
       – Kiek tau metų, sūnau?
       – Dvidešimt vieneri.
       – Aaa, dvidešimt vieneri… ar… ar tai padarei pirmą kartą?
       – Ką, tėve?
       – Ar anksčiau žudei?
       – Ne, tėve. Juk būčiau išpažinęs.
       – Taip. O, sūnau, gailėkis savo poelgio ir verk savo sielos.
       – Negaliu gailėtis, tėve.
       – Kodėl, sūnau?
       – Esu užkietėjęs nusidėjėlis.
       – O, sūnau… – bejėgiškai blaškėsi kunigas. – O, sūnau, verk savo sielos…
       Tačiau smalsumas pagaliau paėmė viršų.
       – Bet juk turėjo būti kokia nors priežastis. Kodėl nužudei?
       – Nežinau, tėve.
       Susvyravo.
       – Ar nesi… ligotas?
       – Ne, tėve.
       – Tai kodėl, sūnau, kodėl?
       – Per nusikaltimą ieškojau nusiraminimo.
       – Nusiraminimą gali rasti tik melsdamasis.
       – Esu per jaunas, kad leisčiau dienas melsdamasis.
       – Bet, sūnau… – susierzino kunigas. – Juk tiek yra visokių nuodėmių… – staiga nutilo. Po akimirkos tęsė. – Ar nesijauti silpnas ir niekingas?
       – O, taip, tėve.
       – Tad gailėkis savo nuodėmės ir verk su manimi. Sunkūs kalėjimo metai, kiek jų praleisi nusižeminęs ir palūžęs, nuplaus tavo nuodėmę.
       – Visai nesiruošiu sėdėti kalėjime.
       – Kaip sugebėjai nuslėpti savo nusikaltimą?
       – Dar neslėpiau. Padariau tai šiandien rytą.
       – O kur dėjai lavoną?
       – Kol kas guli pas mane virtuvėje. Pabandysiu juo atsikratyti.
       – Kokiu bū… – pradėjo kunigas, bet įsikando liežuvį, matyt, dėl to, kad toks klausimas nepritinka dvasininkui.
       – Jau turiu sukūręs planą.
       – Apie tai nieko nenoriu girdėti. Sūnau, ar gailiesi padaręs šią nuodėmę?
       – Negaliu, tėve.
       – Sūnau, gailėkis, – maldavo manęs kunigas su ašaromis akyse. – Kitaip tavęs laukia pragaras.
       – Ar jis baisus, tėve?
       – O, sūnau, – sušuko kunigas, sužavėtas mano klausimo.
       Ir pradėjo man piešti pragarą. Iš to, kaip jis tai darė, supratau, kad jis yra mokyklos katechetas. Bet šis pragaro aprašymas pralenkė visas geriausias tikybos pamokas, kurias tik prisiminiau iš vaikystės. Kunigą buvo apėmęs įkvėpimas. Visą gyvenimą jis gąsdino pragaru už nekaltas išdaigas, iškrėstas mokytojams, už masturbaciją ir tinginiavimą, ir pagaliau šis jo triūsas buvo apdovanotas šiandienos išpažintimi. Didžioji improvizuota kalba apie pragarą, pasakyta tokiam neįprastam nusikaltėliui, buvo tas saldusis vaisius, kuris netikėtai nukrito senam kunigui į rankas tuščioje bažnyčioje po vidurdienio, kada nebuvo galima nieko tikėtis. Būtinybė gimdo išradėjus, būtinybė gimdo herojus. Šiandien sužinojau, kad būtinybė gimdo menininkus. Apsčiai mačiau senųjų meistrų paveikslų, vaizduojančių pragarą, bet jie nė per nago juodymą neprilygo mano kunigo tiradai. Tai buvo tikras pragaras. Verdantis. Įkaitęs, įtaigus. Paveikslas buvo toks žavus, kad savo kunigui mielai atleidau šiokį tokį katechetišką naivumą. Bažnyčioje jau nebebuvo nieko. Vienuolis užgesino visas šviesas, išskyrus vieną raudoną lemputę. Likome tik mudu, auksinė herojaus ranka ir pragaras. Pagaliau kunigui pritrūko kvapo.
       – Tad, sūnau, – prašė, – gailėkis savo nusikaltimo.
       – Negaliu, tėve.
       – Tuomet negalėsiu tau duoti išrišimo.
       Darėsi nemalonu.
       – Vadinasi, išeisiu su pragaru sieloje.
       Pakilau, lyg ruošdamasis išeiti. Kunigas sujudo klausykloje.
       – Ne, sūnau, neišeik. – Paskui nuleido balsą, ir jo žodžiuose atsirado linksma gaidelė.
       – Jeigu negali savy sužadinti tobulo gailesčio, brangiausiam Dievui užteks ir netobulo gailesčio. Pagalvok apie visas pragaro baisybes ir baisėkis poelgiu, kuris pasmerkia tave tokioms kančioms. To užteks.
       Kunigo balsas buvo toks malonus, kad jau buvau pasiruošęs netobulam gailesčiui. Tačiau susilaikiau. Netobulu gailesčiu savo dvasininkui būčiau suteikęs šiokį tokį pasitenkinimą. Ši neįprasta išpažintis turėtų pigų ir lėkštą epilogą su nuvalkiota ugnies ir grandinių baime. Tad pasakiau:
       – Tėve, netobulas gailestis neatpirks tokio nusikaltimo Viešpačiui.
       Kunigas buvo sužavėtas.
       – Sūnau, – tarė, – jau vien šie žodžiai reiškia atgailą.
       – Vargas yra atgaila, tėve.
       – Sūnau, verkiu tavo sielos, – sušnibždėjo kunigas, – verkiu tavo sielos.
       Jautė, kad baigiasi jo išradingumas, tačiau už jokius pinigus nenorėjo manęs paleisti. Išpažintis priėjo mirties tašką. Pagailo man kunigo. Karštligiškai ieškojau išeities. Pagaliau pasufleravau:
       – Nusikaltimą padariau tik šiandien. Dar kvėpuoju krauju. Bet rytoj ar po kelių dienų, kiek man Dievas duos išgyventi, atplauks pas mane gailesčio malonė.
       – Tad ateik rytoj, sūnau, – skubiai sušuko kunigas, – po vidurdienio arba vakare. Nuo šešioliktos iki aštuonioliktos. Lauksiu tavęs kasdien.
       Kunigo žodžiai skambėjo karštligiškai ir džiugiai. Įvertino šansą, kurį jam suteikiau. Šiandieninė išpažintis jo gyvenime bus kažkas daugiau nei nuostabus epizodas. Pradės sunkų, kilnų nusikaltėlio atvertimo kelią, pilną baisių paslapčių. Įšventinau savo katechetą į žmogėdras atverčiantį misionierių, į šventą Jeronimą, jaukinantį liūtą. Džiaugiausi tuo kaip vaikas, ir man tai kėlė pasitenkinimą. Kai atsistojau, kunigas man dar kartą priminė:
       – Tad kasdien nuo ketvirtos iki šeštos, nuo šešioliktos iki aštuonioliktos.
       Jo balse pajutau aistruolišką jaudulį.

       Iš lenkų kalbos vertė RIMVYDAS STRIELKŪNAS
       Versta iš: Andrzej Bursa. Utwory wierszem i prozą , Kraków 1969.