Amžinybė

Nakties medžio žievė, su rūdimis užgimę peiliai
tau šnabžda vardus, laiką ir širdis.
Žodis, miegojęs, kai jį išgirdom,
slepiasi medžio lapijoj, –
svarus bus ruduo,
bet dar svaresnė ranka, kuri jį surinks, –
daili kaip užmaršties aguona, kaip lūpos, kurios
ją bučiuos.

Balčiausias iš balandžių

Balčiausias iš balandžių jau danguj: man leista
mylėti tave!
Tyliame lange plaikstosi tylios durys.
Nebylus medis įžengė į nebylius namus.
Tu taip arti, tarsi būtum ne čia.

Iš mano rankos tu paimi didžiąją gėlę:
ji ne balta, ne raudona, ne mėlyna, – tačiau tu
ją paimi.
Ji liks amžinai, kur niekada nebuvo.
Mes liksime su ja, nes niekada nebuvome.

Bangų mūša

Tu, valanda, plasnoji kopose.

Laiko tėkmė – byrantis smėlis – dainuoja mano
glėby, –
su peiliu dešinėje guliu šalia jos.

Tad suputoki, banga! Tad pasirodyki, žuvie!
Juk ten, kur vanduo, gyventi galima dar kartą
ir chore su mirtim dar kartą sudainuot pasaulį,
dar kartą iš tarpeklio šaukt: „Pažvelkite, –
mes esam saugūs,
pažvelkite, – ši žemė buvo mūsų,
pažvelkite, – tai mes užtvėrėm žvaigždei kelią!“

Bretanės pajūris

Surinkta, – tai, ką mes matėm, –
atsisveikinimui su tavim ir manim, –
jūra, plukdžiusi naktis į mūsų krantą,
smėlis, skriejęs jomis kaip ir mes,
rūdžių raudonumo viržynas kopose,
kur pasaulis mums lėmė save.

Corona

Ruduo iš mano rankos ėda savo lapą, –
mes esame draugai.
Iš riešutų išgliaudome laiką ir mokome jį
vaikščioti,
bet laikas sugrįžta į kiautą.

Veidrodyje sekmadienis.
Sapnuojame miegodami.
Lūpomis sakome tiesą.

Mano akys leidžias žemyn, link mylimosios
įsčių.
Mes žvelgiame vienas į kitą,
mes kalbamės tamsa,
mes mylime vienas kitą kaip aguona ir atmintis,
mes miegame kaip vynas moliuskuose,
kaip jūra mėnulio kruvinam take.

Apsikabinę stovime lange. Jie žvelgia į mus
iš gatvės –
laikas žinoti!
Laikas akmeniui teiktis pražysti,

laikas nerimui rimti!
Laikas, jau laikas.

Laikas.

Girdėjau sakant

Girdėjau sakant, esą
vandenyje – akmuo ir ratas,
o virš vandens – žodis,
dėliojantis ratą apie akmenį.

Mačiau savo tuopą, besileidžiančią šlaitu
prie vandens.
Mačiau, kaip jos ranka paniro į gelmes.
Mačiau, kaip iškeltos į dangų jos šaknys šaukiasi
nakties.

Neskubėjau prie jos,
tik nuo žemės pakėliau grumstą,
panašų į tavo akis ir kilnumą,
nuo tavo kaklo nuėmiau sakymų vėrinį
ir papuošiau stalo kraštus, kur dabar buvo
grumsto vieta.

Ir daugiau nemačiau savo tuopos.

Metai nuo tavęs lig manęs

Vėl banguoja tavo plaukai, kai verkiu. Savo akių
žydrumu
tu dengi mūsų meilės stalą, tarsi gultą
tarp vasaros ir rudens.
Mes geriam, ką paruošė kuris nebuvo manim,
nei tavim, nei dar kuo nors.
Mes gurkšnojam, kas tuščia ir kas liko.
Mes pamatom save jūros gelmių atspindžiuos
ir skubame valgyti.
Naktis yra naktis, ji prasideda rytą
ir paguldo mane prie tavęs.

Dvilypis pavidalas

Tegul tavo akis bus kambario žvakė,
tavo žvilgsnis – dagtis,
ir mano aklumo užteks
jai uždegti.

Ne.
Tegul bus kitaip.

Išeik prieš savo namą,
pakinkyk savo margą sapną.
Tegul jo pasagos kalba
sniegui, kurį tu nupūtei
nuo mano sielos kraigo.

Peizažas

Jūs, aukštieji topoliai, šios žemės žmonės! –
Jūs, juodieji laimės tvenkiniai, iki skausmo
atspindite juos! –

Aš mačiau tave, sese, stovinčią tam spindesy.

Sauja pilnatvės valandų

Sauja pilnatvės valandų. Tokia atėjai pas mane.
Aš tariau:
– Tavo plaukai ne rudi. –
Tada tu lengvai juos užkėlei ant savo skausmo
svarstyklių, – ir jie nusvėrė mane...

Jie plaukia laivais pas tave, juos pakrauna ir siūlo
linksmybių mugėse.
Tu šypsaisi man iš bedugnės, aš verkiu į tave
iš svarstyklių lėkštės, kuri tampa lengva.
Aš verkiu: tavo plaukai ne rudi. Tau siūlo jūros
vandenį, o tu atiduodi garbanas...
Tu šnabždi: jie užpildo pasaulį jau su manim,
o tau aš ir liksiu tik tarpeklio takas širdyje!
Tu sakai: pasilik sau metų lapiją – tau laikas ateit
ir bučiuoti mane!

Metų lapija ruda, o tavo plaukai – ne.

Kelyje

Tai valanda, kuri dulkes paverčia tavo palyda,
tavo namą Paryžiuje – tavo rankų aukuru,
tavo juodas akis – pačiomis juodžiausiomis akimis.

Tai sodyba, kur kinkinys sustoja tavo širdžiai.
Kai važiuoji, tavo plaukai mielai plaikstytųsi
vėjyje, bet jiems tai draudžiama.
Pasiliekantys moja ir nežino.

Iš vokiečių kalbos vertė ARVYDAS MAKŠTUTIS