Sunkiai užmiegu. Visada. Sunkiai keliuosi. Kuomet galiausiai jau reikia eiti miegoti, nes juk reikės anksti keltis, kad priimčiau kažkokius menamus sprendimus, kiekvieną kartą sau primenu apie tai, ko nepadariau, neparašiau, neperskaičiau. Todėl darau, užrašau, skaitau, rūkau cigaretes. Tačiau galiausiai ir tai baigiasi. Ką galima daryti vidury nakties. Visuomet lieka televizorius, tačiau argi tai išeitis. Paskutinė. Kuomet akys jau atsisako paklusti, o raidės knygoje tampa tyre, lipdančia vokus. Tuomet lieka užsieniniai kanalai: softporno, vokiški pokalbių šou, amžinai tiek pat mažai reikšmingos žinios angliškai. Vaizdai, kurie neturi jokios reikšmės. Televizorius ir taip lieka ištikimiausias nakties sąjungininkas. Programos niekada nesibaigia. Jeigu taip surinkus visus kanalus į vieną ryšulį, išeitų kažkas panašaus į šiuolaikinį perpetum mobile, kuris yra savipakankamas ir ne tiktai konsumuoja energiją, bet ir ją sukuria ir taip spaudžia į pasaulio pabaigą. Na, bet kokiu atveju į mileniumą. Tačiau kažkada juk reikia įkvėpti didvyriškumo ir paspausti mygtuką power off. Geriausia pasigerti, nes tuomet televizorius pats išsijungia. Onanizmas kartais taip pat būna nebloga išeitis. Tačiau galiausiai vis tiek reikia viską išjungti ir bandyti. Net ir labiausiai nuvargęs jėgų likučiais kabinuosi į tikrovę, ar kaip ten ji vadinasi. Kad ir kaip idiotiškai tai neskambėtų, ji juk egzistuoja. Vizija, tikrovė. Kol galiausiai ateina. Jaučiu kaip veidą aplimpa voratinkliai, lyg eičiau per tankų mišką. Bandau juos nuo savęs nutrinti. Ir tuomet kartoju išmoktus žaidimus, ir nesileidžiu sučiumpamas. Jau lyg ir esu ten, kur manęs nėra, nes vaizdai pasirodo anksčiau už sapną, bet vis tiek dar kartoju, kad esu savo lovoje, o ne ten, už vokų linijos ribos. Tai iliuzija. Antrą kartą beveik visuomet jaučiu, kaip mane persiuva srovė, plaku kojomis, kaip pakaruoklis. Tai kažkokie neuronai, kurie išsijungia. Pstrik. Išmeta mane į orą, ir vėl bandau nepasiduoti. Tačiau negaliu, amžinai negaliu apsimetinėti ir po kažkelinto karto pasiduodu. Įkrentu į tų kitų pojūčių tamsybę, kurių bijau, bet nepaisant to, trokštu.

       Aišku, kad ne visuomet taip buvo. Kažkada visai apie tai negalvojau. Sapną pasitikdavau patikliai, vaikiškai, kaip pasakytų koks nors XIX amžiaus autorius. Sunku atrasti tą vieną punktą, kuomet vaikiškas patiklumas atsitraukė ir užleido vietą nerimui. Garantuotai tame procese didelę rolę suvaidino bemiegės naktys, praleistos prie nesibaigiančių dūsavimų prie nesibaigiančių merginų, ne visuomet apvainikuotų pergalėmis. Ir visuomet įsipainiojusios į per jėgą nutraukiamus drabužius, žadančius daug daugiau, nei bus įmanoma išpildyti. O vėliau sąžinės priekaištai. Ir vėliau narpliojimas išeičių, kurios į niekur neveda, tačiau neleidžia užmigti. O blogiausia, kai sau įsikalbama meilė. Tokie išsiskyrimai neleidžia miegoti savaitėmis, o ypač kai dar nėra dvidešimties ir kai tas miegas nėra toksai būtinas. Tas drebėjimas prieš aušrą turi tuomet neįkainojamą skonį garbingiausio po saule, o gal po mėnuliu, tikėjimo, kad būtent tuo paigiasi pasaulis. Ir tas pasaulis be abejonės ir baigiasi. Tuo priešauštančiu drebėjimu, kurio jau vėliau neįmanoma atkartoti. Nes vaikiškas naivumas būva tiktai kartą gyvenime. Tačiau stebuklai nutinka ir kiekvienam bus stebuklų atseikėta pagal nuopelnus. Taip kaip man.

       Prasidėjo nuo susitikimo gatvėje. Kartais kas nors taip kvailai prasideda. Ir dažniausiai iš to nieko neišeina. A, tai tu, šimtas metų, kaip einasi, o kaip tau, viskas gerai, o kaip Kasia, Dorota, Iza, Ana, Maciejus, Marius, Darius, šiknius. Jau nebesvarbu, susituokėte, turit vaikų, na, kaip čia taip, dar ne, taip tris, neblogai pavarai, na ir apsisukai, kur dirbi, ir ką tau gerai moka. Na, tai taip tau ir reikia, būsi direktorius. Na, na, na, o žmona, vyras, sužadėtinė. O kaip kiti, nesakyk dirba mokykloje, na ir vargas, išvažiavo į Valstijas, ištekėjo už kažkokio italo, kaip tie mūsų kontaktai nutrūko, geri buvo laikai, ką, bendrabutyje, mokykloje, studijose, tai duok vizitkę, turi mobilų... Tai gal kaip nors alaus, degtinėlės, gal ten, o gal kitur, pameni, kur vaikščiojom su profesorium. Tai kada, kitą savaitę nepavyks, daug darbo, prispaudžia žmogų kaip reikiant, stengies ir špygą iš to turi, tokia tiesa, tai gal ateinantį mėnesį, ne gal po naujų metų, po atostogų, tuomet bus laisviau, ką, gerai, tai ką susitarėm... Laimei, retai iš to kas išeina, žmogus yra jau taip toli nuo tų reikalų, nuo to savęs, kad tos pažintys tik erzina, tos merginos jau nebežavi, o ta degtinė jau visa išgerta. O jeigu kas nors iš to, neduok dieve, išeis, tada tai jau bus problema. Nes pasirodys, kad jau nebėra apie ką kalbėti. Todėl kartais bandau pavaizduoti, kad kažko nepažinau, nepastebėjau, neturiu laiko, kad skubu ir tiktai trumpas labas užsiskaito. Tačiau tuokart buvo kitai. Su Pavelu kažkaip vis prasilenkdavom tuomet, kai galėjom geriau susipažinti. Galiausiai man atrodė, kad jis prasilenkdavo su visais. Nepamenu jo jokiose susiėjimuose, išvykose, kavinėse. Jokių merginų, jokių vaikiškų išsišokimų. Tiksliau ne daug apie tai žinojau, tačiau man jis visuomet atrodė simpatiškas ir įdomus. Ir iš tikrųjų apsidžiaugiau, kuomet sutikau jį prie pat didžiausio mieste knygyno įėjimo, prie to supermarketo, kur besistumdanti minia perka tai knygą, tai diską, tai kvepalus. Jisai taip apt aiškiai apsidžiaugė. Nebuvo jokių tų kvailų pokalbių, kas girdėti naujo, kaip karjera, šeima, pažįstami. Paklausė manęs tik, ar esu vedęs, ar užeisiu vienas.

       Ir iš tikrųjų paskambino, nors iš jo to būtent mažiausiai tikėjausi. Galbūt užeisi penktadienį, aštuntą. Pakalbėti. Sutikau, nes ką galėjau prarasti? Vakarą? Ir taip tą vakarą neturėjau nieko geriau ką veikti. Gyveno vienoje iš nedaugelio prieškarinių namų, pačiame miesto centre: marmuriniai laiptai, krištolo šviestuvai, skulptūros. Bent jau kažkada tai turėjo atrodyti imponuojančiai, nes per komūnos laikus kažkiek nupilko. Tačiau ir taip visa tai darė įspūdį. Panašiai ir Pavelo butas.

       – Šeimos paveldas, – kvailai pajuokavau.

       Linktelėjo galva, šypsodamas lyg atsiprašinėdamas. Pasidarė dar kvailiau. Todėl variau savo toliau.

       – Tai dėl to niekada nedarei pas save vakarėlių, kad tau tų grožybių neapvemtų.

       – Ne, ne dėlto, – atsakė visiškai rimtai.

       Trikdanti tyla – galbūt tai buvo tai. Nelabai žinia, ką pasakyti tokioje situacijoje, todėl sakoma, kas papuolė. Tie penki, dešimt, penkiolika metų bandoma sutrumpinti per ketvirtį valandos. Tačiau ne šį kartą. Pevelas absoliučiai nesiskubino, nebandė kažko užkalbėti ir apskritai neatrodė susikaustęs. Turėjau daugiau mažiau atidirbtus elgesio tokiose situacijose variantus, tačiau pasijutau kaip idiotas ir jau toliau nebesinorėjo man vaidinti scenos pavadinimu, seni geri draugai prisimena kaip bujojo prieš kažkiek laiko. Nes juk kartu nebujojom, o netgi ir jeigu... Žinojau, kad jis ne apie tai galvoja. Tačiau apie ką?

       – Atleisk, – šį kartą pradėjo jisai – retai turiu galimybę su kuo nors susitikti, todėl pripratau prie tylos. Niekuomet nebuvau kalbus, garantuotai tai žinai.

       Po akimirkos viskas pasuko tiesia vaga. Atnešė viskio butelį. Įjungė muziką. Ant stalo atsirado kažkokios salotos, sūriai, kapariai, vaisiai, lyg kažkas būtų ruošęs priėmimą. Pastebėjo mano nustebusį žvilgsnį.

       – Retai turime svečių, labai, labai retai, – ir vėl nusišypsojo taip lyg visa ta situacija reikalautų paaiškinimų ar atsiprašymo.

       Ta daugiskaita keistai nuskambėjo. Bute nesimatė moters buvimo pėdsakų, o galbūt... Galbūt Pavelas yra... Greičiausiai ne, tokiu neatrodo.

       – Pasakei mes retai turime svečių, supažindink mane su savo antrąja puse, – atsargiai užsiminiau. – O galbūt kvieti mane, nes turi laisvą plotą, ką drauguži?

       – Tai nėra ta antra pusė, na galbūt tam tikra prasme. Gyvenu su seserim, dvyne.

       – Išvažiavusi?

       – Ne, po kažkurio laiko pasirodys.

       – Panaši į tave?

       – Kažkada, vaikystėje mus buvo sunku atskirti.

       – Tačiau dabar užaugote ir jau nebėra jokios problemos, – juokas neiššaukė jokios reakcijos. – Pasakyk, man tik vieną dalyką. Ar tiesa, kad dvyniai jaučia viską kartu, kad jeigu jai skauda, tau taip pat, jeigu jinai džiaugiasi, tu taip pat? Girdėjau, kad taip būna.

       – Nes taip ir yra, bet kokiu atveju taip nutinka dažnai.

       – O ką jinai dabar jaučia?

       – Pakylėjimą. Sakiau jau, kad retai turime svečių, labai džiaugiasi, kai kas nors apsilanko. Be to tu jai patinki.

       – Bet juk jinai manęs nepažįsta.

       – Tai nesvarbu. Pameni kaip vedei vakarus studijų klube?

       – Bet gi tai buvo prieš dešimt metų.

       – Tai nieko nereiškia, Kasia tuomet buvo su manimi ir įsiminė tiktai tave. Ji galvoja, kad turi tam talentą, dažnai po to tave prisimindavo.

       – Privalėjai mane tuomet pasikviesti, mielai būčiau susipažinęs su tavo seserimi. Atrodo, kad ji vienintelė prisimena mano artistinius sugebėjimus. Jau ir pats buvau apie tai pamiršęs.

       Pamažu kaip drezina įsisuka tik raumenų jėga, vakaras įvažiavo į reikiamus bėgius. Pavelas, paveiktas viskio pamažu įsivažiavo. Pasakojo apie savo tėvus, kurie prieš kelerius metus visam laikui išvažiavo į Valstijas, palikdami butą. Su nesumeluota aistra pasakojo apie savo darbą. Nustebau, kad kuria kompiuterines programas, nors teoriškai neturi tam jokio išsilavinimo.

       – Esu savamokslis, o be to tokio darbo dėka galiu daug laiko praleisti namie. Tai svarbu Kasiai, – nusišypsojo lengvai sumišęs.

       Aiškiai norėjo išsikalbėti ir matėsi, kad retai turi galimybę. Kodėl būtent man? Ar tik dėl to, kad esu visiškai svetimas žmogus? Tačiau tas poklabis vis dėlto man teikė malonumą. Pavelas nieko nevaidino. Kalbėjo taip lyg būtume pažįstami metais, tačiau žinojau, kad nekalba apie svarbiausią. Apie tai, kodėl yra vienišas. Mums abiems, vaikinams po trisdešimties, tai nebuvo lengva tema. Lyg ir dar būtų galima tvirtinti, kad tai nieko tokio, nes galiausiai esame jauni bei gražūs ir viskas prieš akis moterys, vynas, dainos, pinigai, tačiau taip iš tikrųjų – abu praradome iliuzijas. Pavelas pirmas sulaužė tą nekalbėjimo susitarimą apie sunkius dalykus.

       – Žinau, kad tai intymūs dalykai, bet – jeigu neįsižeisi – norėjau paklausti, ar turi ką nors. Nekalbu apie žmoną, bet taip apskritai.

       – O tu, žinoma, be Kasios? – išsisukau nuo atsakymo.

       Pažiūrėjo į mane taip, kad supratau, jog paliečiau kažką, ko geriau neliesti.

       – Aš paklausiau pirmas.

       – Žinau, atsiprašau, – Pavelas suprato, kodėl atsiprašiau ir lengvai linktelėjo galva. – Ilgesnį laiką esu vienas. Pameni Ivoną? Gražiausią merginą iš metais jaunesnio kurso? Norėjau su ja susituokti. Išties nežinau, kodėl tai sakau būtent tau, bet kuomet mane paliko, išvažiavo, pasijutau taip lyg būčiaų prarijęs užtaisytą granatą. Ir iš tikrųjų taip ir buvo, nes susprogo mano viduje ir nepadėjo jokia rekonvalescencija. Dabar tu.

       – Buvo žmogus prieš kelis metus. Maniau, kad jau tai visam laikui, bet jinai to neištvėrė ir netgi galiu tai suprasti, nes netgi man kartais tai sunku ištverti. Tačiau ir taip esu dėkingas likimui už tokią dovaną. Tai galiausiai buvo įmanoma tik dėl to, kad Kasia išvažiavo keliems metams pas tėvus. Tačiau gydymas nepadėjo, o jinai ilgėjosi manęs, nes tiktai aš ją iš tikrųjų supratau. Ir tiktai jinai iki galo supranta mane, nes mums nereikalingi žodžiai.

       Pavelas jau buvo šiek tiek girtas. Stodamasis lengvai susvyravo.

       – Noriu, kad susipažintum su ypatingu žmogum. Jinai taip pat norėtų su tavimi susipažinti. Ir dar vieno prašau tavęs. Nekalbėk prie jos, – sukluso akimirkai lyg galvodamas, – apie jos ligą. Žinau, kad tau tai gali pasirodyti idiotiška, bet nors Kasia nuo vaikystės negirdi ir nekalba, viską puikiai jaučia. Kažkada skaitė iš lūpų, tačiau cukraligė žaibiškai silpnina jos regėjimą. Tai aš esu ta sveikoji pusė, o jinai yra geroji.

       Nusišypsojo. Pajuokavimas, jeigu tai turėjo būti pajuokavimas, buvo ypatingai verksmingas. Pajudėjo ganėtinai bejėgiškai link durų, vedančių į buto gilumą. Elgėsi kaip žmogus, kursi retai geria alkoholį ir nežino savo galimybių. Jau supratau, kad įvykiai pasisuko ne tinkama linkme. Norėjau bėgti iš paskos, pakilau ir patraukiau link durų. Galiausiai tai svetimas vaikinas, niekuomet daugiau nesusitiksim, geriau pabėgti nei dalyvauti toje psichodramoje. Jeigu paskambins prisistatysiu, kaip savo paties draugas, tačiau greičiausiai nepaskambins, nes supras, kad mane išgasdino. Tačiau vis dėlto, nepaisant visko, nežinia dėl ko, užtrukau prieškambaryje. Išgirdau durų girgždėjimą ir tylų Pavelo balsą.

       – Baigėsi mano cigaretės, – pasakiau šiek tiek per garsiai. – Neturi kartais kokių nors.

       – Tuoj paieškosiu, eikš susipažink su Kasia.

       Iš teisų buvo jo antra pusė ir ta geresnioji. Jeigu ne ilgi plaukai galima buvo spręsti, kad tai Pavelas, atsimainęs į gražią moterį. Padūmavusioje vasaros šviesoje atrodė kaip nusileidusi ant gaublio paslaptinga vizija iš Javos arba Balio salos su savo mėlynai juodais plaukais, beveik nereginčiomis rudomis akimis, įsupta į juodą suknią. Jos rankos plaukė ore lyg atskirai, kuomet nekantriai vadavosi iš Pavelo rankų, kuris norėjo jai padėti. Tose sienose jinai buvo karalienė ir turėjo karališkai pasirodyti. Ir pasirodė. Žinojo apie savo grožį, nes elgėsi kaip dama. Padavė man savo trapų delną ir nusišypsojo. Ir visgi tikriausiai nebuvo visiškai praradusi regos, nes stebeilijosi mane taip intensyviai, kad kitokioje situacijoje būčiau priėmęs tai kaip pasiūlymą. Tačiau netgi suvokdamas jos pažeidžiamumą nelabai žinojau, kaip elgtis. Tai buvo taip lyg būčiau įžengęs į savo sapną, nes tokios moterys sutinkamos sapnuose arba matomos reklamose. Pirmojo impulso pagautas norėjau kažką pasakyti, prisistatyti. Pavelas, kuris atrodė taip lyg per kelias minutes beveik išblaivėjo, suprato iš karto ir linktelėjo galva duodamas man ženklą, kad jisai yra ceremonmeisteris ir kad jisai ves mūsų pokalbį. Man pasirodė, kad tas gestas atvėrė, kas paslėpta. Pavelas norėjo, kad papasakočiau apie mūsų studentišką teatrą ir buvo aišku, kad tas pasakojimas skirtas jai, kad tai buvo vienas iš jos malonių prisiminimų ir aš figūravau pirmoje vietoje kaip žvaigždė to seniai jos matyto filmo. Kalbėjau, tačiau tai tikriausiai neturėjo tokios didelės reikšmės, ką sakau. Tai buvo tiktai tam tikra ženklų sistema, kurių tvarką bandžiau išskaityti. Žinojau, kad Pavelas tai žino ir jaučiau, kad jinai tai jaučia. Jos panašumas į moterį, kuri liepė man praryti užtaisytą granatą nebuvo krintantis į akis, tačiau vis gi. Galiausiai ir be to nebuvo lengva. Sunku nupasakoti, kokios reakcijos vyko tarp mūsų trijų. Tačiau brolis garantuotai buvo jos mediumas, kontaktuojant su manimi, taip pat ir su likusiu išoriniu pasauliu. Atstodavo jai pojūčius, kurie ją pavedė. Be to, atrodė man, kad pati taip pat išmoko tam tikra prasme tikrovę priimti be jų. Jaučiau, kad Pavelas tiktai jiems abiems žinomais būdais jai teikia informaciją apie mane ir kad praeinu kažkokią ypatingą verifikaciją, kuri gali sankcionuoti patekimą į jų ratą. Pradžioje slėpiau savo susidomėjimą Kasia, tačiau valandinio monologo metu kartais pertraukiamo tiksliomis Pavelo pastabomis, nustojau kontroliuoti save. Susidarė įspūdis, kad tuo jai suteikiu malonumą. Stebėjau kaip žaidžia vyno taure. Ir tik po ilgesnio laiko pastebėjau, kad jos veidas buvo vos patinęs kaip pas kai kuriuos žmones, negaluojančius širdimi arba būtent cukralige. Tačiau ne tai buvo skaudžiausia, tačiau kančia, kuri matėsi, kiekvienam lūpų virpesį ir kiekvienam judesį. Jeigu ne jos išvaizda, atrodytų bet kuri moteris kenčianti sunkią ligą: pilkas veidas, pilka oda, pilki plaukai, mėlynės paakiuose. Mačiau tokių nmoterų ne vieną. Tačiau pagalvojau, kad Kasia jau visuomet bus tokia kaip dabar, kad kitokios jos niekas nepamatys. Iki pabaigos – pridūriau nežinia kodėl. Nors, žinoma, žinojau. Žinojau tokius priėmimus ir tuos šnabždesius: jai vėžys. Jinai – puiki, ilgakojė šviesiaplaukė – vis šypsojosi savo vyrui. Mirė po trijų mėnesių. Kasia taipogi šypsojosi ir neabejotinai man, tačiau tai buvo vienodai liūdnas šypsnys. Ar jinai mane mato?

       Visą laiką kalbėjau apie darbą, šeimą, knygas. Po valandos pakilo ir padavė man ranką. Pavelas pakilo kartu su ja ir ranka davė man ženklą, kad palaukčiau. Grįžo su nauju viskio buteliu. Padėkojo.

       – Jau norėtum eiti, – paklausė.

       – Man jau laikas.

       – Kasia norėjo, kad tavęs atsiprašyčiau. Jinai greitai pavargsta. Tikiuosi, kad dar apsilankysi. Tas kvietimas ir iš jos, nes jai labai patiko tavo draugija.

       Ir tiktai eidamas garuojančia nuo lietaus gatve pradėjau galvoti, kodėl prie manęs nesinaudojo gestų kalba, kurią Pavelas garantuotai mokėjo. Galbūt tai būtų suteikę per daug sunkumų, galbūt jaustųsi susikaustę, o galbūt tai jiems tiesiog nebuvo reikalinga.

       Buvau įtrauktas į penktadienines vakarienes. Visuomet taip pat nepreikaištingai paruoštas. Teisingiausia būtų pasakyti, kad po egzamino buvau jų priimtas. Kas penktadienį nustatyta tvarka numatė tuos pačius elementus: viskis, pokalbis su Pavelu, stalas, paruoštas kaip priėmimui, o paskui jau didysis jos pasirodymas, kiekvieną kartą kitokiu, tačiau vis taip pat kruopščiai parinktu apdaru. Bavau jos Šecherezada, pasakojau apie save, filmus, knygas, pažįstamus, o jinai stebeilijosi į mane, garantuotai skaitydama kai kuriuos lūpų judesius. Tačiau prie manęs niekada nebuvo užsidėjusi akinių. Pradėjau krupščiai ruoštis. Dieną prieš tai pasirinkdavau kelis pasakojimus, kuriuos galėjau tęsti daugmaž valandą. Kartais tuo metu įsižiūrėdamas į Kasios veidą susidarydavau įspūdį, kad ji užsiklausė. Žinau, kad tai idiotiška, nes juk negalėjo girdėti, tačiau taip pat žinau, kad laukė tų pasakojimų ir žinau, kad ruošiau juos jai. Jai, jam, jiems. Dažnai susidarydavo įspūdis, kad tai sunku atskirti. Tą vakarą, kai tarp jų pirmą kartą prie manęs įvyko kažkas panašaus į barnį, pasilikau šiek tiek ilgiau. Išskirtinai dėl to, kad sužinočiau, apie ką buvo kalbėta. Kuomet dar kartą paklausiau Pavelo, apsiverkė.

       – Jinai labai sunkiai sega, – šniurkštė. – Taip baisiai serga. Nežinau, kaip aš tai ištversiu. Daktarai sako... – nutraukė sumišęs, kad per daug pasakė.

       – Ką sako daktarai?

       – Kad nežinia, kiek jai liko metų, o galbūt mėnesių, – pridūrė po dvejonių. – Nuo injekcijų jau visa subadyta, beveik nebemato, medicina bejėgė.

       Dvi savaites ruošiau jai dovaną. Gestų kalba išmokau sakinius: apie ką turiu šiandien pasakoti. Tikriausiai raiškiai neperskaitė to, ko norėjau paklausti, bet buvo sužavėta. Abudu spindulingai šypsojosi. Kasia sugestikuliavo. Pavelas surimtėjo. Tuo kartu situacija pasikeitė. Tai jis kalbėjo. Savo ir savo sesers vardu. Apie tai, kaip labai mėgsta mano vizitus, apie tai, kaip nedaug yra tokių išskirtinių žmonių, kurie priima svetimus trūkumus, apie tai, kad tapau beveik šeimos nariu, apie tai, kad Kasia neturėjo tokios mielos draugijos nuo to laiko, kai Amerikoje baigė studijas, o čia neturi nei vieno pažįstamo ir visą laiką praleidžia arba su juo, arba su daktarais. Kuomet baigė savo prakalbą. Kasia kaip visada paliko mus vienus. Po tų keliolikos susitikimų su jais abiem, kuomet kaitri vasara jau spėjo pasikeisti lapuotu spaliu, žinojau, kad Pavelas turi noro pasigerti. Normaliai jam pakanka dviejų taurių viskio, o tuo kartu į save susipylė jau penkias ar šešias. Kalbėjo jau sunkiai, kaip tas, kuris girtas stengiasi neprarasti geros dikcijos, košdamas kiekvieną žodį.

       – Ar kas nors nutiko, ar Kasios būsena pablogėjo, – galiausiai neišlaikiau.

       Paneigdamas papurtė galvą.

       – Tai yra tolygi nuokalnė, tačiau kol kas nėra jokių staigių pasikeitimų.

       – Jau seniai vienas dalykas nenuoda man ramybės, – nusprendžiau, kad jau atėjo tinkamas laikas užduoti sunkius klausimus. – Kodėl prie manęs nekalbate gestų kalba?

       – Gerai pasakysiu tau, nes jau pats laikas, kad tai sužinotum. Kasia jaustųsi sukaustyta. O norėjo padaryti patį geriausią įspūdį, nes labai jai patinki. Be to, mums tai nėra taip jau būtina, nes juk esame dvyniai.

       Ne tai, kad kažko nesuprasčiau, bet vis teik jaučiausi sunerimęs.

       – Pasakyk man dar vien, – nutraukiau trikdančią tylą. – Apie ką buvo kalba, kuomet prie manęs naudojotės gestais?

       – Nenorėjau to tau sakyti, nes žinau, kad statau tave į nepatogią padėtį. Tačiau juk žinai, kokios yra moterys. Kasia yra tokia pati, tik tiek, kad jai sunkiau susikalbėti su išoriniu pasualiu. Aš esu jos tarpininkas. Jinai, – užsikirto – jinai norėjo, kad tavęs paklausčiau, ar tau patinka ir kad pasakyčiau, ką galvoja apie tave.

       – O ką jinai galvoja apie mane?

       – Jau sakiau tau, kad labai jai patinki ir labai tave mėgsta. Jinai... žinai, kad negalime turėti vienas nuo kito paslapčių. Jinai... iki šiol pažinojo tiktai nepilnaverčius žmones ir niekuomet neturėjo vyriškio, ir nežinia, kiek jai liko gyvenimo. Jinai... verta visko. Prašau tavęs, – jo balse girdėjosi ir kančia, ir skausmas, ir pažeminimas – jinai atvęs laukia. Prašau tavęs. Maldauju.

       Po to ją mačiau tiktai kartą. Per langą. Po savaitės jau nebesusitikome. Pavelas pasakė, kad Kasia blogai jačiasi. Nustojo atsakinėti į mano skambučius, girdėdavau tiktai čia numeris... prašau palikti žinutę. Po dviejų savaičių nebeištvėriau ir kažkurį vakarą nuvažiavau į jų butą. Neįsileido manęs vidun.

       – Jinai tikrai labai blogai jaučiasi, – išspaudė – ir nenori, kad ją matytum tokios būklės. Paskambinsiu, prisiekiu.

       – Kokioje ligoninėje guli, o galbūt yra namie, prašau, pasakyk, kas dedasi.

       – Prisiekiu, paskambinsiu.

       Tačiau nepaskambino. Vakarais, kai turėdavau laiko, kelis kartus stebėjau jų langus ir tuomet ją pamačiau, kaip eina per kambarį prilaikoma Pavelo. Patikėjau, kad tikrai jai vis blogiau. Laimei, turėjau išvažiuoti kelioms dienoms. Grįžęs paskambinau dar kartą. Tą kartą neįsijungė net atsakiklis. Po kelių dienų nuvažiavau pas juos į namus. Prieš įeidamas pastebėjau, kad po jų namus sukiojasi keli žmonės. Paskambinau.

       – O, tai ponas, – išgirdau iš kažkokios svetimos moters. – Šiek tiek per anksti ponas pasirodėt. Kol kas atliekame įvertinimą, tačiau prašau apsižvalgykite, ar ponas vis dar domisi. Ponas, aišku, supranta, kokios kainos yra šitame rajone. Prašau apžiūrėti kitus, – platus, profesionaliai malonus gestas turėjo parodyti likusius kambarius – tikiuosi, kad bus pasiektas susitarimas.

       Kaustantis jos kambario sienų baltumas. Balti baldai, baltos užuolaidos, balti užtiesalai. Ant baltos lentynos, prie jos lovos, stovėjo įrėminta mūsų bendra nuotrauka. Prisiminiau, kada buvo padaryta. Savaitę prieš tą, paskutinį vakarą. Paslėpiau nuotrauką palto kišenėje. Ant lentynų nebuvo jos asmeninių daiktų. Patraukiau toliau, vaizduodamas, jog apžiūrinėju sekančius kambarius. Po akimirkos agentė vėl buvo su manimi.

       – Kada galėsiu pasimatyti su buto savininku, – paklausiau.

       – Tai nėra būtina. Savininkas išvažiavo į užsienį, o jo interesus atstovauja mūsų agentūra. Jeigu ponas apsispręs, sutartis bus pasirašyta paštu. Ir dar vienas dalykas. Po kelių savaičių baigsis pretendentų terminai. Tai tiktai formalumas, nes kitų pretendentų daugiau nėra, išskytus, tą asmenį, kurį atstovaujame. Turiu pasakyti, kad nedaug šiame rajone yra butų panašioje situacijoje. Ponas turi laimės.

       Daugiau jos nesiklausiau, išspaudžiau prieš išeidamas, kad esu suinteresuotas ir kad laukiu tikslaus pasiūlymo.

       Nuotrauką turiu iki šiol. Niekada nežiūriu į ją. Tačiau kai užmiegu, dažniausiai matau tą skaudų jos kambario sienų baltumą, bet nematau jos veido. Tas pasikartojantis sapnas kaip švarus prisilietimas, nesuterštas kitais pojučiais. Be garsų, kvapų, vaizdų. Bijausi jo ir trokštu.

       Versta iš: Mariusz Cieślik. Śmieszni kochankowie. W.A.B., 2004.

       Iš lenkų k. vertė Laura Liubinavičiūtė-Liuba