***
       Negyvėlis nulipa nuo ešafoto. Po pažastimi jis laiko savo kruviną galvą. Žydi obelys. Visiems spoksant, negyvėlis patraukia į kaimo smuklę. Ten, atsisėdęs prie stalo, užsisako du alaus, vieną – sau, kitą – galvai. Mano motina nusišluosto prijuoste rankas ir jį aptarnauja.
       Pasaulyje taip tylu. Girdėti, kaip sena upė užsimiršusi ima tekėti atgal.

 

       ***
       Margaret persirašinėjo „Šventojo, pakepinto su svogūnais“ receptą iš senos kulinarinės knygos. Dešimtys tūkstančių pasaulio garsų pritilo, kad mes girdėtume, kaip skreba jos plunksna. Šventasis snaudė miegamajame, drėgnu audeklu prisidengęs akis. Už lango žydinčioje obelyje sėdėjo knygos autorius, nagu traiškydamas utėles.

 

       ***
       Vieną šunį jis saukė Rembo, kitą Helderlynu. Abu buvo mišrūnai. Jis mėgo sakyti - „neištyrinėtas gyvenimas nieko nevertas“. Jo žmona atrodė lyg pusnuogė Delakrua „Laisvė“. Avėjo kaubojiškus batus, rinko keistus grybus miške. Šįvakar jie užžiebs žvakes ir gers vyną. Vėliau atvers duris ir įleis šunis ėsti likučių iš po stalo. „Entrez, mes enfants“, – sušuks jis į naktį, žemai nusilenkdamas.

 

       ***
       Ketvirtaisiais karo metais atsibastė Hermis. Atrodė prastai. Paštininko apsiaustas virtęs draiskalais, po kišenes landžioja pelės. Skrybėlė su plačiomis atbrailomis skylėta nuo kulkų. Jis vis dar nešiojosi savo garsiąją lazdą, kuria užmerkdavo mirusiesiems akis, tik dabar ji atrodė apgraužta. Galbūt leisdavo mirštantiesiems ją kramtyti? Kad ir kaip ten būtų, laiškų mums neturėjo. „Vagių dievas“, - šaukėme jam už nugaros, kai jau nebegalėjo mūsų girdėti.

 

       ***
       „Kiekvienas žino tą istoriją apie mane ir daktarą Freudą“, – sako mano senelis.
       Mes buvome tiesiog įsimylėję tą pačią juodų batų porą, stovinčią parduotuvės vitrinoje. Deja, parduotuvė visados būdavo uždaryta. Vitrinoje kabojo užrašai: „Išėjau į laidotuves“ arba „Būsiu popiet“, tačiau kad ir kiek laukiau, niekas nepasirodydavo.
       Vienąkart užklupau daktarą Freudą begėdiškai besigėrintį batais. Prieš išsiskirdami mes piktai pažvelgėme viens į kitą ir daugiau niekada nebesusitikome.

 

       ***
       Aš – paskutinis Napoleono kareivis. Praėjo beveik du šimtai metų, o aš vis tebesitraukiu iš Maskvos. Šalikelėje rikiuojasi berželiai, o purvas siekia kelius. Vienakė moteris bando man parduoti viščiuką, bet aš neturiu net savo drabužių.
       Vokiečiai traukiasi į vieną pusę, aš – į kitą. Rusai traukiasi trečiu keliu ir atsisveikindami moja. Aš turiu apeiginį kardą. Juo nusipjaudavau savo keturių pėdų ilgumo plaukus.

 

       ***
       Aš buvau pagrobtas čigonų. Tėvai pasivogė mane atgal. Tada čigonai vėl mane pagrobė. Taip tęsėsi kurį laiką. Vieną minutę tabore žįsdavau tamsią naujosios motinos krūtį, kitą, sėdėdamas prie didžiulio pietų stalo, sidabriniu šaukštu valgydavau pusryčius.
       Buvo pirmoji pavasario diena. Vienas mano tėvų dainavo vonioje, kitas tropinio paukščio spalvomis dažė gyvą žvirblį.

 
       Versta iš: THE WORLD DOESN'T END, 1990
       Iš anglų k. vertė MARIUS BUROKAS