Kartą vėlų vakarą, kai mėnulis jau kabojo virš Šv. Morkaus bažnyčios, sutikau kunigą ir vos tik jį pamatęs stvėriausi už savo vyriškumo. Tai atsitiko Belgrade; buvau dvylikos metų. Nerūpestingai risnojau gatve, ir staiga jis išniro iš už kampo. Pamanęs, kad ketinu su juo pasisveikinti, jis geraširdiškai linktelėjo, - ir čia aš, prisiminęs draugų patarimą, pasielgiau taip, kaip ir dera sutikus kunigą. Jis stabtelėjo nustėręs; atrodė, tuoj sprogs. Baisiai nustebau, kai po akimirkos storulis puolė mane mosikuodamas rankomis ir šaukdamas: ,,Ak tu niekšeli! Šunsnuki tu!" Išsigandęs ne tiek jo paties, kiek baisaus plūdimosi, dūmiau neatsigręždamas.
Namie, svetainėje, į mane žvelgė prosenelių ir dėdžių nuotraukos. Mano giminėje iš motinos pusės buvo keletas kunigų ir vienas vyskupas. Jokiame nusikaltėlių paieškos plakate nesu matęs tokių protokolinių snukių. Visi su didžiulėmis gauruotomis juodmargėmis barzdomis, akys virsta iš orbitų. Fotografas liepė jiems nejudėti, jie ir pakluso. Belaukiant, kol nuspaus mygtuką, musės lindo jiems į ausis. Smarkiai niežėjo nosis. Tą vakarą jie žvelgė į mane neįprastai rūsčiai. Žinojo, ką esu iškrėtęs.
Baisiausiai atrodė mano senelio tėvas. Jo nekentė net vaikai, ir visi tai žinojo. Senelis niekam neleisdavo net prasižioti apie kunigus ar religiją. Kai numirė senelė, jisai pareiškė, kad laidotuvių ceremonijoje kunigo nebus - nei kapinių koplyčioje, nei prie kapo. ,,Siaubas", - kuždėjosi šeima ir baugščiai žegnojosi. Dvi tetulės ryžosi jam nepaklusti ir susitarė, kad kunigas apsireikš kapinėse jau leidžiant karstą duobėn; jos tikėjosi, kad tokiu momentu sielvarto prislėgtas senelis prieštarauti neišdrįs.
Kur tau! Kai duobkasiai jau krapštėsi su virvėmis, o giminaičiai ir draugai nulenkė galvas, tarp mūsų tiesiog iš oro materializavosi kunigas bažnytiniais rūbais su didele maldaknyge rankoje. Visų siaubui, senelis puolė prie jo. Nespėjus mums susigaudyti, kas čia dedasi, senasis storžievis čiupo kunigui už apykaklės ir nutempė jį nuo duobės. Bet čia viena iš užsiraudojusių tetulių puolė prie jų, įsikibo kunigui į sutanos skverną ir ėmė tempti jį atgal. Ko jau ko, o jėgų Dievulis buvo nepagailėjęs abiem. Deja, motina mane ir brolį skubiai išsivedė iš kapinių taip ir nesulaukus įspūdingų virvės traukimo varžybų pabaigos.
Bet kuris mano šeimos narys apstulbtų išgirdęs klausimą ,,Ar yra Dievas?" Žinoma, yra, atsakytų jis. Neapsigaukite: tai reikštų, kad jis retkarčiais apsilanko bažnyčioje - per krikštynas, vestuves ir gedulingas mišias. Manau, patys aršiausi ateistai Dievą ir bažnyčią mini dažniau, nei tai darydavo mano motina. Tiesa, tėvas elgdavosi kitaip nei ji. Jis paprasčiausiai užeidavo į pirmą pasitaikiusią bažnyčią. Rusų cerkvės, negrų bažnyčios, senos italų katedros, asketiškos Naujosios Anglijos bažnyčios, bizantinės šventyklos - jis gėrėjosi visomis. Panašūs ir mano religiniai jausmai. Tėvą žavėjo muzika ir prabanga, bet vis dėlto tuščia bažnyčia jį traukė labiau. Ne kartą esu matęs jį besimeldžiantį klūpomis, nors apeigos, kaip ir bet kokia kita rutina, jam buvo nepriimtinos. Kai pradėdavo samprotauti apie neigiamus krikščionybės bruožus, būtinai priplakdavo ir komunizmą bei fašizmą. ,,Tas teisuoliškumas, fanatizmas, primestos dorybės", - skųsdavosi jis. Tai buvo jo asmeniniai priešai, skatinantys netoleranciją ir konformizmą. Jis rimtai domėjosi islamo, budizmo, hinduizmo ir krikščionybės filosofija, bet nė iš tolo nenorėjo priklausyti jokiai religinei bendruomenei. Tikėjimas jam buvo kažkas labai asmeniška, tarsi seksas. Jeigu esi netikintis, - ne kartą esu jam tvirtinęs, jog netikiu Dievo, - tai irgi normalu.
- Eime, - ji timptelėjo man už rankovės. - Eime jau. Tai tik pora pusgalvių, - įtikinėjo ji, bet man norėjosi atidžiau įsižiūrėti į gatvės pamokslautojus.
Jauna moteris storais akiniais spaudė prie širdies Bibliją; vyriokas ištįsusiu veidu brązgino nesuderintą gitarą. Buvo šeštadienio vakaras; slampinėtojų minia nenutrūkstamai plaukė pro pamokslautojus. Tuodu traukė savo himnus taip, tarsi šunys stvarstytų jiems už blauzdų.
Mano draugės kantrybė išseko. Net nepastebėjau, kai ji nuėjo. Buvau paliktas Jėzaus malonei, nors Jis, sprendžiant iš stūgavimų, ir taip jau turėjo pernelyg daug paklydusių avių. Žmonės paprastai niekina Jo didžią meilę. ,,Gerasis Jėzau", - draskėsi giesmininkai, stengdamiesi perrėkti ,,greitukės" sireną, atsklindančią iš tamsaus miesto gelmių, iš ten, kur niekad neprasiskverbia neono ugnių ir ryškiai apšviestų vitrinų spindesys.
Velniai griebtų! Jiems pavyko mane sujaudinti.
,,Duokite man sparnus, ir aš skrisiu!"
Niekam ne paslaptis, kad Amerika pasimaišiusi dėl Dievo. Jei esi amerikiečių rašytojas, privalai į tai atsižvelgti.
Kartą ankstų pavasario rytą važiavau iš Vakarų Virdžinijos ir klausiausi radijo. Leido nuvalkiotus negrų giesmių įrašus. Melodijos čia tirpo eteryje, čia prasiverždavo garsiai ir aiškiai; mašina lėkė tuščiu keliu, ir aš spėliojau, kas gi taip neklystamai parinko šią muziką, paslaptingai skambančią rytui auštant. Mane užvaldė melodija, pojūčiai paaštrėjo, ir staiga suvokiau: jie tiki kiekvienu žodžiu. Kiekvienu žodžiu. Štai kodėl jie gieda taip karštai ir nuostabiai - jie tiki, kad Dievas čia pat, šalia jų.
Man visada buvo akivaizdu, kad visatoje esame vieniši. Aš domiuosi metafizika, man patinka visokie proto išvedžiojimai, bet širdies gilumoje visada įtariau, jog tai viso labo vėjelio dvelksmas nakties tamsoj. Bet kai girdžiu gerą bažnytinę muziką, akyse ima rinktis ašaros. Manau, niekad nebūna švaresnė žmogaus širdis. Gal tik jie, tik choro giesmininkai geba pajusti dieviškumą? O gal vienišių Dievas kitoks: nori - ateina pas tave, nenori - neateina.
,,Neįspėję šios paslapties, pačios slaptingiausios iš visų, esame nesuvokiami patys sau", - yra pasakęs Pascalis, kalbėdamas kitu klausimu.
,,Giedok ir šauk!" - toks mano patarimas dvasininkams. Šok savo šokį, ir tesisūpuoja tau už nugaros choras, temuša tambūrinus, o senyva ponia prie pianino ir ištįsęs vaikėzas su elektrine gitara pritariamai telinksi vienas kitam. Nes, anot Ciorano, ,,viskas, išskyrus muziką, yra melas".
Vieną gražią dieną pagaliau sau prisipažinau, kad esu beviltiškai prietaringas. Bet palauk, tramdžiau save, jei tu netiki Dievo, kaip gali tikėti blogais ženklais? Atsakymo į šį klausimą nežinau. Ar mes - savo likimo šeimininkai, ar Lemtis - savaranki galia? Calvinas bent jau žinojo, kas lemia mūsų dalią; aš net šito nežinau.
Prieštarybių pilna galva ir dvi kojos - kas tai, šiuolaikinis palaimintojo variantas? Norėtųsi tikėti. Ant mirties lėkštės per neapsižiūrėjimą palikto duonos trupinėlio baimės ir dvejonės...
Mane visada domino mistinės ir ezoterinės doktrinos, teigiančios Dieviškojo prado nesuvokiamybę, neišreiškiamumą ir žmogiškosios egzistencijos neapibrėžtumą. Neapibrėžtumas - didelis plėšrūnas. Jei aš kuo nors ir tikiu, tai tik sielos naktim, jos tamsa. Baimė - mano religija, mano bažnyčia - paslaptis. Turiu omeny sąmonės paslaptis ir sąžinės kančias.
Jeigu ne sąžinė, argi svarstytume mes blogio savarankaus egzistavimo galimybę? Niekas mums nepaaiškina apie pasaulį ir jo žmones. Tai ir verčia mus pulti ant kelių ir įsiklausyti į nakties tylą, kurią sudrumsti vengia net šunys ir pelėdos. Esmė ir Niekis, šios dvi abstrakcijos - kokios jos kartais realios ir kokios panašios! Tokiomis akimirkomis man norisi padėti ant stalo šachmatų lentą - tegu jos abi sau žaidžia, o aš sėdėsiu šalia ir stebėsiu žaidimą, kol pirmieji spinduliai įspįs pro durų apačią ir suguls apsnūdusiose dulkėse prie mano kojų.
Prieš daugel metų Vasko Popa nusivežė mane į moterų vienuolyną, esantį netoli jo gimtojo Vršaco Rumunijos pasienyje. Užtrukome pietaudami pas vieną jauną poetą ir išvažiavom tik penktą vakaro. Neįsidėmėjau kelio, nes plepėjom be atvangos, pakaitomis pasakojom visokiausius nutikimus ir anekdotus; nejučia atsidūrėm prie aukštos sienos su užrakintais geležiniais vartais. Palikę mašiną, vargais negalais prasispraudėme pro plyšį. Už vartų plytėjo tikros džiunglės - per vasarą nešienauta žolė, tankiai suaugę neprižiūrimi medžiai metų metais negenėtomis šakomis. Nesikalbėdami žingsniavome baigiančiu užželti keliuku. Kartkartėm tylą sudrumsdavo paukščio šlumštelėjimas ar vienišas svirplio balsas. Nuėję gerą kilometrą, pamatėme tarp medžių keletą pastatų ir nedidukę bizantinę bažnytėlę. Priėję prie didžiausio namo pasibeldėm, pravėrėme duris ir dirstelėjome vidun. Ten nieko nebuvo. Garsiai šūktelėjome, bet niekas neatsiliepė. Buvo taip tylu, kad nejučiom stengėmės žengti kuo atsargiau. Vos ne pirštų galais nuėjome į gretimą namą. Pro praviras duris išvydom šešias vienuoles. Jos sėdėjo rateliu, žemai nulenkusios galvas. Vasko pašaukė vyresniąją vardu. Ji pašoko, paskui ją ir kitos, visos džiaugsmingai su mumis pasisveikino. Vyresnioji buvo sena, kaip reta išsilavinusi moteris; girdėjau jaunystėje ją buvus karaliaus rūmų freilina. Vasko jai siųsdavo prancūziškų knygų. Ji buvo ką tik perskaičiusi Camus ir nesitvėrė noru kuo greičiau jį aptarti su Vasko.
Vyresnioji ir aukšta, liesa jaunutė vienuolė aprodė mums vienuolyną. Užėjome į bažnytėlę, kuri buvo remontuojama, apžiūrėjome keletą nuostabaus grožio freskų, paskui lėtai, atsižvelgdami į garbų vyresniosios amžių, užkopėme ant kalvelės, kur buvo vienuolyno kapinaitės. Nusileido saulė. ,,Greitai ir aš čia gulėsiu", - linksmai pasakė vyresnioji. Perspektyva atrodė kone pavydėtina.
Paskui nuėjome į didįjį namą - į jį jau buvome užsukę ieškodami vienuolių. Tai buvo viena iš daugelio vyskupo vasaros rezidencijų. Per paskutinius trisdešimt metų jis nė karto čia neapsistojo, bet namas visą laiką buvo paruoštas jo atvykimui. Su vienuolyno vyresniąja ir liesąja vienuole sėdėjome erdvioje svetainėje ir gėrėme naminę rakiją; kelios vyskupų kartos griežtai žvelgė į mus iš laiko patamsintų portretų. Vasko negarsiai kažką kalbėjo, kalbėjo ir senoji moteris, jų balsus užgožė lapų šnaresys, ir staiga įsivyravo visiška tyla - pirmapradė ramybė už laiko ribų, tokia tyla, kokią kartais pasitaiko išgirsti žvelgiant į paveikslėlį stebuklingų pasakų knygoje: tamsus miškas, milžiniški medžiai ir nustėręs iš baimės vienišas mažas vaikas.
Klausiausi tylos; ji vis gilėjo, net ir naktis sulaikė alsavimą.
,,Kiekvienas eilėraštis - tai sąmoningas ar nesąmoningas kreipimasis į Dievą", - kadaise man sakė poetas Frankas Samperis. Atsimenu, nustebau, ginčijausi, citavau kažkokias siaubingas modernias eiles... Tąsyk tvarkėme vieno fotožurnalo archyvą ir filosofavome apie poeziją. Tuomet pamaniau, kad Frankas, pernelyg prisiskaitęs Dantės, įstrigo keturioliktojo amžiaus Italijoje.
Dabar taip nemanau. Sutinku su juo. Niekas nežino, ar dievai ir velniai iš tikrųjų egzistuoja. Kiekviename tikrame eilėraštyje slypi klausimas - yra jie ar ne. Net ir tuo atveju, kai eilėraštis neigia jų buvimą.
Versta iš knygos "Bedarbis pranašautojas" ("The Unemployed Fortune-Teller", 1994).
Vertė Sigita Adomėnaitė