Neviltis ir juodžiausias humoras. Meilė ir purvas, geismas ir neapykanta, pavydas ir pasiaukojimas, išlikimas ir pralaimėjimas. Jokio moralizavimo, tačiau sykiu ir jokių happy end’ų. Romanas ypač išgarsėjo po to, kai 1996 m. jį ekranizavo britų režisierius Denis Boilas (Danny Boyle).
Heroino berniukai. Žanas Klodas Van Damas ir Motina Vyresnioji
Nuo Ligotojo žliaugė prakaitas, jį krėtė drebulys. Įsispitrijęs į teliką, sėdėjau sau, stengdamasis nepastebėti to šikniaus. Jis mane slėgė. Stengiausi sutelkti dėmesį į videofilme rodomą Žaną Klodą Van Damą.
Kaip tokiems filmams įprasta, jis prasidėjo dramatiškai. Po to sekė kita fazė, kurios metu apsireiškęs bailus niekšas didino vangiai besivystančio siužeto įtampą. Taigi dabar jau kiekvieną akimirką senis Žanas Klodas buvo rimtai pasirengęs muštynėms.
– Rentsai. Man reikia pamatyti Motiną Vyresniąją, purtydamas galvą žioptelėjo Ligotasis.
– Ak, teištariau aš. Norėjau, kad tas nukaušėlis tiesiog atsikruštų nuo manęs, pats savimi pasirūpintų ir paprasčiausiai paliktų mane vieną su Žanu Klodu. Kita vertus, netrukus man taip pat pasidarys bloga, ir jei tas šiknius užkaifuos, tai užgriebs ir mane. Jį vadina Liguotuoju Breniuku ne todėl, kad jis visuomet kenčia nuo narkotikų stokos, bet todėl, kad jis yra tiesiog šleikštulį keliantis šiknius.
– Krušau aš viską, eime, desperatiškai riktelėjo jis.
– Palauk sekundę. Aš norėjau pamatyti, kaip Žanas Klodas pritrėkš tą pasipūtusį krušlių. Jei mes išeitume dabar, man to pamatyti netektų. Kai sugrįšime, būsiu jau per daug nusikrušęs, be to, parsirasim greičiausiai tik po kelių dienų. Vadinasi, parduotuvėje man tektų sumokėti supistus delspinigius už video, į kurį net nespėjau dirstelėti.
– Štai kur sušiktas filmų mėgėjas! Pakildamas sušuko Ligotasis. Jis atrodė lyg sužeistas žvėris, kai priėjęs prie lango sunkiai kvėpuodamas atsišliejo į jį. Ligotojo akyse atsispindėjo vien tik alkis.
Distanciniu pultu išjungiau tą dėžę. – Supistas pinigų mėtymas. Tai tiesiog supistas mėtymas, suniurzgiau ant to šikniaus, supistai erzinančio kalės vaiko.
Jis atlošė galvą ir įsmeigė akis į lubas. – Aš duosiu tau pinigų susimokėti. Ar apie tai tu norėjai pakalbėti, surauktasnuki? Penkiasdešimt juokingų pensų iš Ritz!
Šis kekšius iš įpročio mėgina priversti mane pasijusti visiškai niekingu, lėkštu kalės vaiku.
– Ne, tai nėra supistas reikalas, pasakiau aš, nors nebuvau tuo tikras.
– O, taip. Reikalas yra tas, kad aš iš tikro supistai kankinuosi, o mano vadinamasis bičiulis tyčia vos velka kojas, mėgaudamasis šia supista minute! Jo akys išsiplėtė lyg futbolo kamuoliai ir žvelgė priešiškai, bet kartu ir maldaujamai; akivaizdžiai liudydamos tariamą mano išdavystę. Jei gyvensiu pakankamai ilgai ir turėsiu vaikų, tikuosi, jie niekuomet nežiūrės į mane taip, kaip dabar žiūri į mane Ligotasis. Ši būklė daro šį šiknių nepakenčiamą.
Tako gale taksi nebuvo. Jie spiečiasi tik tuomet, kai tau jų nereikia. Nors dabar tik rugpjūtis, bet mano pautai supistai šąla. Aš dar nesergu, bet to reikia tikėtis – neabejoju tuo.
– Turėtų būti eilė. Turėtų būti supista taksi eilė. Niekada jokio nepasigausi vasarą. Ir vis per tuos keliaujančius storus, pinigais aptekusius festivalinius šiknius, kurie yra per daug tingūs pisliai, kad dėl savo supistų pasirodymų nueitų šimtą supistų jardų iš vienos prakeiktos bažnyčios salės į kitą. Taksi vairuotojai... Pinigų besivaikantys kalės vaikai... išpūtęs akis ir ištiesęs galvą į Leito Tako pusę, kad net išpampo kaklo gyslos, tyliai ir padrikai pats sau murmėjo Ligotasis.
Galų gale vienas taksi pasirodė. Jo jau laukė grupelė anksčiau už mus atėjusių, bomberiais vilkinčių jaunų vyrukų. Abejoju, ar Ligotasis bent pastebėjo juos. Jis išpuolė į Tako vidurį ir suriko: – TAKSI!
– Ei! Kokia čia krušliava? – paklausė vienas juodos, purpurinės ir žydros spalvos bomberiu dėvintis skustagalvis vyrukas.
– Atsipisk. Mes buvome čia anksčiau, atidarydamas taksi dureles pasakė Ligotasis. – Štai atvažiuoja dar vienas, jis mostelėjo į Taką, kuriuo artėjo juodas kebas.
– Atsipisk, tu spuoguotas snargliau. Po velnių, greičiau maunam! – suniurzgė Ligotasis, kai mudu susigrūdom į taksi.
– Į Tolkrosą, bičiuli, pasakiau vairuotojui, kai į šoninį langą tėškėsi spjūvis.
– Jūs dar atsiimsite, sumauti šikniai! Nagi išlįskite, kekšių vaikai! – šaukė bomberiu apsivilkęs vyrukas. Taksi vairuotojas nesutriko. Jis, atrodo, buvo šiknius kaip reikiant. Dauguma jų tokie. Mokesčius mokantys, patys sau dirbantys šikniai arba tikrai žemiausio lygio padugnės dievo žemėje.
– Pasižiūrėk, ką pridirbai, tu pasipūtęs šikniau. Kitą kartą, kai vienas kuris iš mūsų žingsniuos namo savo paties Džek Džonais... mes turėsime rūpesčių su šiais velniūksčiais. Aš ligotojo nemausčiau.
– Tavęs neišgąsdino šitie sumauti mulkiai, ar ne?
Šitas pirdžius tikrai pradeda mane nervinti. – O taip! O taip, mane supistai gąsdina, kad aš kada pats vienas įkliūsiu supistam būriui bomberių. Tu manai, kad aš esu Žanas Klodas Van Supistas Damas? Aš esu toks pat supistas kekšės vaikas kaip ir tu, Simonai. Aš vadinu jį Simonu, o ne Si ar Ligotuoju, kad pabrėžčiau savo žodžių rimtumą.
– Aš noriu pamatyti Motiną Vyresniąją ir manęs nepis jokie šikniai ar dar kas nors. Supratai? Jis grybštelėjo smiliumi sau per lūpas, spoksodamas į mane išverstomis akimis. – Simonas nori pamatyti Motiną Vyresniąją. Skaityk iš mano supistų lūpų. Tuomet nusisukęs jis įsispoksojo į vairuotojo nugarą, kad tas apsišikėlis imtų greičiau važiuoti, ir pradeda nervingai mušti ritmą sau į šlaunis.
– Vienas iš tų šiknių buvo Maklinas. Dendžio ir Čensio jaunėlis broils, pasakiau aš.
– Nusišikt, pasakė jis, bet nesugebėjo nuslėpti susirūpinimo balse. – Aš pažįstu Maklinus. Čensis yra šaunuolis.
– Tik ne tau, jei nusišlapini ant jo brolio, pasakiau.
Jis daugiau nekreipė į mane dėmesio. Žinodamas, kad tik veltui eikvoju savo energiją, lioviausi jį erzinti. Jo tyli abstinencija dabar buvo tokia stipri, kad aš jau niekaip negalėjau padidinti jo kančių.
„Motina Vyresnioji” – Džonis Svonas, dar žinomas kaip Baltoji Gulbė, buvo dileris. Jis gyveno Tolkrose ir aptarnavo Saithilo ir Vester Heilo rajonus. Jei tik galėdavau, aš verčiau ieškodavau narkotikų pas Svonį ar pas jo pagalbininką Reimį, o ne pas Sikerį iš Miuirhuso Leito. Paprastai dėl geresnės prekės kokybės. Kažkada seniai Džonis Svonas buvo tikrai geras mano bičiulis. Mes kartu žaidėme fūlę kaip „Porty Thistle” klubo nariai. Dabar jis buvo dileris. Prisimenu, kaip kartą jis man pasakė: šiame žaidime nėra draugų. Tik bendrininkai.
Tol, kol aš pats pakankamai į tai neįsitraukiau, maniau, kad jis tiesiog šiurkščiai ir įžūliai dūmė akis. Dabar jau puikiai suprantu, ką tas šiknius norėjo pasakyti.
Džonis buvo ir dileris, ir narkotas. Reikėtų palypėti kopėčiomis šiek tiek aukščiau, kad surastum dilerį, kuris pats to nevartotų. Mes vadiname Džonį „Motina Vyresniąja”, nes jau ilgą laiką vartojo.
Netrukus mane supistai ima laužyti. Kai mes kopėme laiptais į Džonio butą, vėl suėmė spazmai. Nuo manęs varvėjo kaip iš permirkusios kempinės, kiekvienas žingsnis išspausdavo mano porų vis naują prakaito čiurkšlę. Ligotajam, galimas daiktas, buvo netgi dar blogiau, bet tas šiknius man jau neegzistavo. Jis man rūpėjo tik todėl, kad nusitvėręs laiptų turėklų ir lėtai vėžlindamas priešais, užstojo kelią pas Džonį ir heroiną. Niūriai nusitvėręs už turėklų ir atrodydamas taip, lyg tuoj imtų vemti į laiptų šachtą, jis stengėsi atgauti kvapą.
– Ar viskas gerai, Si? – įsiutęs ant to šikniaus dėl to, kad jis stabdo mane, paklausiau.
Purtydamas galvą ir vartydamas akis Ligotasis mostu liepė man pasitraukti. Aš daugiau nieko nesakiau. Kai jautiesi taip kaip jis šiuo metu tikrai nenori kalbėti ir būti kalbinamas. Nenori jokio supisto sanbrūzdžio. Aš taip pat to nenorėjau. Kartais pagalvoju, jog žmonės tampa narkomanais tik todėl, kad jie nasąmoningai geidžia šiek tiek tylos.
Galų gale užkopę laiptais išbombinome Džonį iš jo dėžės. Koridoriuje įsižiebė šviesa.
– Štai turiu Ligotąjį Berniuką, o Nuomojamas Berniukas taip pat ligotas! – spigiai lyg nuspirta katė sukniuko jis. Džonis dažnai šniaukšdavo kokainą kartu su savo doze arba sumaišydavo kokainą ir heroiną viename virale. Jis prisipažino, jog nuo to ilgai jausdavo stiprų kaifą, o ne vien tik sėdėdavo ir spoksodavo visą dieną į lubas. Stipriai apsvaigę šikniai yra supistai didelis kliuvinys, kai tu jautiesi taip, kaip dabar jaučiuosi aš, nes jie perdaug paskendę savo pojūčiuose, kad pastebėtų arba nors kiek supistai susirūpintų dėl tavo kančių. Jei kiekvienas nusitašęs alinėje mėšlagalvis nori iš kievieno šikniaus, kad šis taip pat nusitašytų kartu, tai tikras narkomanas (priešingai nei atsitiktinis vartotojas, kuris viso labo tenori turėti nusikaltimo bendrininką) deda skersą ant visko.
Čia buvo Reimis ir Alison. Ali virė. Atrodė viliojamai.
Džonis valso žingsniu prisiartino prie Alison ir uždainavo. – Hei–ei, atrodo nuostabiai, ką tu čia virei... Jis pasisuko į Reimį, kuris įdėmiai spoksojo pro langą. Reimis sugebėdavo pastebėti farą minios užtvindytoje gatvėje, panašiai kaip rykliai užuosdavo vandenyne kelis kraujo lašus. – Uždėk kokių nors garsų, Reimi. Man jau bloga nuo to Elvio Kostelo, bet negaliu prisiversti išjungti tą šiknių. Supistai stebuklingas žmogus, tikrai tau sakau.
– Abipusio judėjimo kamštis į pietus nuo Vaterlo, sako Reimis. Tas šiknius visuomet išstumia kokią nors kvailą ir beprasmišką nesąmonę, kuri iškruša tau smegenis, jeigu tuo metu blogai jautiesi ir mėgini jį suprasti. Mane visuomet stebino tai, kad Reimis taip giliai buvo įklimpęs į heroiną. Reimis kiek panėšėjo į mano bičiulį Bulvę; aš visuomet laikiau juos pačiais tikriausiais skystapročiais. Ligotasis Berniukas sukūrė teoriją, kad Bulvė ir Reimis yra vienas ir tas pat asmuo, nors jie abu atrodė supistai panašūs vienas į kitą tik dėl to, jog, rodos, niekuomet niekas nėra matęs jų kartu, nors abu iš tikrųjų sukinėjosi tose pačiose vietose.
Netašytas kekšės vaikas sulaužė auksinę narkoto taisyklę, uždėjęs Heroin versiją iš Lu Rydo Rock’n’Roll Animal, kurios klausytis, jei norite žinoti, yra dar skausmingiau, nei originalios versijos iš The Velvet Underground and Nico. Ko jūs norit – čia bent jau nėra Džono Keilo spiegiančio violos pasažo. Aš to neištverčiau.
– Prisitaikyk, plauk pasroviui, nusipurtyk tai, mažyte, nusipurtyk tai, saldžioji... išvirk gatvę, pašiurpink gatvę, mes visi esame tiesiog pribaigta balta mėsa... ryk tą mišinį... kraipydamas savo subinę ir vartydamas akis Reimis pratrūko improvizuotu repu.
Tuomet jis pasilenkė priešais Ligotąjį, strategiškai atsisėdusį priešais Ali ir nenusukantį žvilgsnio nuo šaukšto, kurį ji kaitino virš žvakės. Reimis pasuko Ligotojo veidą ir įsisiurbė į lūpas. Ligotasis drebėdamas jį atstūmė.
Džonis ir Ali garsiai nusikvatojo. Aš būčiau nusikvatojęs taip pat, jei nebūčiau jautesis taip, lyg kiekvienas mano kaulas būtų laužomas replėmis ir pjaustomas atšipusiu pjūklu.
Ligotasis, akivaizdžiai užsiimdamas sau eilę, suveržė Ali žastą ir patapšnojo veną jos plonoje, pelenų spalvos rankoje.
Ligotasis įmetė į šaukštą medvilninį rutuliuką ir, prieš įtraukdamas į švirkštą apie penkis mililitrus, papūtė į jį. Jis išmaigė supistai didelę mėlyną veną, kuri, rodės, iššoks iš ali Rankos. Paskui pradūrė odą ir, prieš įtraukdamas į švirkštą kraujo, lėtai šiek tiek stumtelėjo adatą. Ali lūpos drebėjo, kai ji sekundę kitą maldaujamai žiūrėjo į Ligotąjį.
Prieš įšvirkščiant tą kokteilį jai į smegenis, Ligotojo veidas persikreipė, pasidarė šlykštus, gašlus ir priminė roplį. Dejuodama lyg orgazmo metu ji atlošė galvą, užsimerkė ir išsižiojo. Ligotojo akys dabar nekaltos ir kupinos susirūpinimo, jo veido išraiška – lyg vaiko, kuris Kalėdų rytą artinasi prie puošniai supakuotų dovanų kalno po egle. Mirkčiojančioje žvakės šviesoje jie abu atrodo keistai gražūs ir tyri.
– Tai daug geriau už bet kokį į tave įkišamą mėsos gabalą... tai daug geriau už bet kurį supistą penį pasaulyje... – visiškai rimtai sušvokštė Ali. Jos žodžiai mane taip sunervino, kad aš apsičiupinėjau per kelnes savo paties genitalijas, kad įsitikinčiau, ar jos vis dar ten. Šitoks savęs grabinėjimas vis dėlto sukėlė man šleikštulį.
– Susileisk, bet tik tuomet, jei naudosies tais pačiais. Šiandien mes žaidžiame abipusio pasitikėjimo žaidimus, jis nusišypsojo, bet anaiptol nejuokavo.
Ligotasis papurtė galvą. – Aš nesinaudoju bendromis adatomis ar švirkštais. Atsinešiau savo įnagius.
– Na, tai nėra labai draugiška. Rentsai? Reimi? Ali? Ką jūs apie tai manote? Ar tuo norit pasakyti, kad, Baltosios Gulbės, Motinos Vyresniosios kraujas yra užkrėstas žmogaus imunodeficito virusu?Įžeisti tauriausieji mano jausmai.Viskas, ką aš galiu pasakyti: nesinaudosite bendrai – negausite susileisti. Jis perdėtai džiugiai nusišypsojo parodydamas savo sugedusius dantis.
Mano supratimu, tai kalbėjo ne Džonis Svonas. Ne Svonis. Jokiu supistu būdu. Jo kūne apsigyveno kažkoks piktas demonas ir apnuodijo protą. Šis veikėjas per milijoną mylių buvo nutolęs nuo to švelnaus pokštininko, kurį aš kažkada pažinojau kaip Džonį Svoną. Puikus vaikis, sakydavo visi, net ir mano Ma. Džonis Svonas, taip pametęs galvą dėl fūlės, toks nerūpestingas, kad visuomet turėdavo skalbti savo sportinę aprangą po mūsų futbolo žaidimų Midoubenke, ir niekuomet niekuomet nesiskųsdavo.
Aš pradėjau triesti, kad negausiu čia susileisti. – Po velnių, Džoni, tu tik pasiklausyk pats savęs. Susivaldyk, velniai rautų. Mes čia turime supistų šlamančiųjų. Aš išsitraukiau iš kišenės kelis banknotus.
Ar pasijutęs kaltas, ar pamatęs grynuosius, trumpam vėl pasirodė senasis Džonis Svonas.
– Nepriimkit visko už gryną pinigą. Aš tik supistai juokauju, berniukai. Negi manote, kad senasis Džonis Svonas ryžtųsi taip elgtis su savo bendrais? Baikit, vyrai. Jūs gi protingi žmonės. Higiena yra svarbus dalykas, susimąstęs pareiškė jis. – Žinote mažąjį Gougsį? Jis pasigavo AIDS.
– Tikrai? Paklausiau aš. Visuomet sklando gandai apie tai, kas turi ŽIV, o kas ne. Paprastai tiesiog nekreipdavau į tai dėmesio. Bet apie mažąjį Gougsį tai pasakojo jau keli žmonės.
– Visiškai teisingai. Atrodo, kad jis ne iki galo pasigavo AIDS, bet testai buvo teigiami. Vis dėlto kaip aš jam sakiau: tai dar ne pasaulio pabaiga, Gougsi. Galima išmokti gyventi ir su virusu. Tonos šiknių tai daro be jokių rūpesčių. Gali praeiti sušiktai daug metų, kol tu susirgsi, sakiau aš jiems. Bet kuris šiknius be viruso gali nusibaigti paryčiais. Šitaip reikia į visa tai žiūrėti. Negalima tiesiog nutraukti koncerto. Šou turi tęstis.
Lengva filosofuoti,kai ne tu pats,o koks nors kitas šiknius užkrėtė savo kraują mėšlu.
Kad ir kaip būtų, Džonis netgi padėjo Ligotajam paruošti porciją ir suleido ją. Žiūrėdamas į Ligotojo Berniuko storų, išbrinkusių, tamsiai mėlynų venų tinklą, jis perfrazavo senojo Karlio Saimono dainą: – Tu esi toks gyslingas, tu tikriausiai manai, kad šis hitas yra apie tave... džiaugdamasis kiekviena minute.
Kaip tik tuo metu, kai Ligotasis jau norėjo užkaukti, jis pradūrė jo veną, įtraukė šiek tiek kraujo į švirkštą ir įšovė gyvenimą teikiantį bei gyvenimą atimantį eliksyrą.
Ligotasis stipriai apkabino Svonį, po to, apsivijęs jį rankomis, atsipalaidavo. Jie ilsėjosi; lyg meilužiai vienas kito glėbyje po sueities. Dabar jau atėjo Ligotojo eilė dainuoti Džoniui serenadas. – Svoni, kaip aš tave myliu, mano brangusis senasis Svoni... Prieš kelias minutes buvę priešininkai dabar tapo sielos broliais.
Aš nuėjau susileisti. Prireikė amžių, kol suradau tinkamą kraujagyslę. Mano brangiosios gyvena ne taip arti paviršiaus kaip daugelio žmonių. Kai pavyko, aš sutirpau. Ali teisi. Prisimink savo geriausią orgazmą, padaugink tą jausmą dvidešimt kartų ir tu vis vien nė iš tolo nesuvoksi, kas tai per pojūtris. Mano išdžiūvę, traškantys kaulai aprimo, suvilgyti švelnių nuostabaus heroino glamonių. Žemė pajudėjo ir vis dar juda.
Alison pasakoja, kad aš turėčiau nueiti ir aplankyti Keli, kuri tikrai turėtų būti prislėgta nuo to laiko, kai pasidarė abortą. Nors jos balso tonas nėra iš tikro smerkiantis, ji kalba taip, lyg aš turėčiau kažką bendra su Keli nėštumu ir vėlesniais padariniais.
– Kodėl aš turėčiau eiti jos lankyti? Aš neturiu su tuo nieko bendra, gindamasis pasakiau.
Man kilo pagunda pacituoti Džonį ir pasakyti, kad dabar mes visi esame tik bendrininkai. Mano galvoje tai skambėjo puikiai: ,,Mes visi dabar esame tik bendrininkai”. Tai, rodės, iškilo virš mūsų narkomaniškos aplinkos; nuostabi mūsų laikų metafora. Aš atsispyriau pagundai.
– Nekrušk smegenų, Markai. Tu žinai, kad ji pametus galvą dėl tavęs.
– Keli? Atsipisk! Nustebintas, suintriguotas ir gerokai sutrikęs pasakiau aš. Jei tai tiesa, tai aš esu tik akla ir kvaila subinė.
– Žinoma. Ji sakė tai daugybę kartų. Ji visa laiką šneka apie tave. Tik Markas šioks, Markas anoks.
Manęs beveik niekas nevadina Marku. Paprastai vadina Rentsu arba, dar blogiau, Nuomojamu Berniuku. Kai mane šitaip vadina jaučiuosi supistai šlykščiai. Stengiuosi neparodyti, kad man nuo to niežti, nes tai paprastai tik dar labiau pakursto visus šiknius.
Ligotasis klausėsi šio pokalbio. Aš pasisukau į jį. – Tu manai, kad tai tiesa? Kad Keli užkliuvo už manęs?
– Kiekvienas po saule gyvenantis šiknius žino, kad ji tavęs nori. Tai ne tokia jau didelė paslaptis. Negaliu jos suprasti, žinai. Jai reikėtų pasitikrinti savo supistą galvą.
– Jeigu tu sėdi visą dieną žiūrėdamas video ir nepastebi, kas vyksta aplink tave, ne mano reikalas visa tai tau pasakoti.
– Ką gi, ji niekuomet nieko man nesakė, susierzinęs numykiau aš.
– Tu norėtum, kad ji užrašytų tai ant savo marškinėlių? Tu ne labai nutuoki apie moteris, ar ne, Markai? Pasakė Alison. Ligotasis kvailai išsiviepė.
Pasijutau įžeistas paskutinės pastabos, bet pasiryžtu praleisti viską pro pirštus, jeigu tai pasirodytų tik tuščias kvailinimas, be jokios abejonės, surežisuotas Ligotojo. Šis pokštus krečiantis šiknius blaškosi po gyvenimą palikdamas visokias klastingas vilkduobes savo bičiuliams. Kokį supistą malonumą šis terlius jaučia iš šios veiklos, neturiu supratimo.
– Šis mėšlas grynas, lyg ką tik iškritęs sniegas.
Tai reiškė, kad jame nėra primaišyta per daug to, kas būtų per daug nuodinga.
Netrukus mes jau turėjome pajudėti. Džonis pliurpdamas vertė man į ausį krūvas mėšlo – dalykus, kurių aš nenorėjau klausytis. Apie, kiek kas nuo ko nuplėšė, pasakas apie kvartalo aktyvistus, savo priešnarkotine isterija gadinančius ne vienam šikniui gyvenimą. Jis verksmingai pliurpė apie savo paties gyvenimą ir skurdžias fantazijas apie tai, kaip ruošiasi atsistoti ant kojų ir išsinešdinti į Tailandą, kur moterys žino, kaip elgtis su trizniais, kur gali gyventi kaip karalius, jei tik esi baltos odos ir turi kelias šlamančias dešimtines kišenėje. Iš tikro jis sako daug blogesnius dalykus už šiuos, daug šlykštesnius ir savanaudiškesnius. Nusprendžiau, kad tai vėl kalba piktas demonas, o ne Baltoji Gulbė. O gal jis? Kas žino. Kam tai rūpi.
Alison ir Ligotasis persimetė trumpomis frazėmis, kurios skambėjo taip, lyg jie tartųsi dėl dar vieno narkotikų sandėrio. Po to jie pakilo ir kartu išžygiavo iš kambario. Atrodė nuvargę ir abejingi, bet kai negrįžo atgal, supratau, kad dulkinasi miegamajame. Atrodo, moterims dulkintis su Liguotoju buvo tiesiog tas pat kas šnekėtis ar gerti arbatą su kitais ponteriais.
Reimis paišė spalvotais pieštukais ant sienos. Jis plaukiojo savo paties susikurtame pasaulyje, kuris tiko ir jam pačiam, ir visiems kitiems šikniams.
Mąsčiau apie tai, ką pasakė Alison. Keli praeitą savaitę pasidarė abortą. Jeigu nuvykčiau aplankyti, tikrai dabar jos nedulkinčiau, nors esu tikras, kad ji tikrai to norėtų. Be jokios abejonės, ten turėtų būti kažkokių dalykų, kažkokių kliūčių, kažkokių liekanų, koks nors kraujavimas? Aš tikriausiai supistai kvailas. Alison teisi. Aš iš tikro nedaug teišmanau apie moteris. Aš apskritai apie nieką neišmanau daug.
Keli gyvena Inčyje, į kurį sudėtinga nusigauti autobusu, o aš dabar niekaip nesugraibysiu. Galimas daiktas, kad iš čia įmanoma nusigauti į Inčį autobusu, bet aš nežinau, kuris iš jų į ten kursuoja. Tiesą sakant, esu šiek tiek per daug apspangęs, kad galėčiau dulkintis, ir šiek tiek per daug užsikrušęs, kad tiesiog kalbėčiausi. Atvažiavo dešimtas numeris ir aš įšokau važiuoti į Leitą, pas Žaną Klodą Van Damą. Kelionėje iš anksto džiugiai mėgavausi tuo daužymu, kurį pademonstruos tas sumanus Šiknius.
Irvine Welsh. Traukinių žymėjimas: romanas. Iš anglų k. vertė Donatas Stačiokas. K. Kitos knygos, 2008.