Alleno Ginsbergo (1926–1997) eilėraščių rinktinė „Staugsmas, Kadišas ir kiti eilėraščiai“ – pirmoji garsiojo bytnikų kartos (beat generation) poeto knyga lietuvių kalba. Praeito amžiaus 6-ąjame dešimtmetyje „Staugsmas“ tapo bytnikų kartos manifestu, nutiesė kelius hipių klajonėms ir iš esmės pakeitė amerikiečių literatūrą.
Atviri A. Ginsbergo eilėraščiai šokiravo tuometinę Ameriką. 1957 m. kovą JAV muitinė sulaikė Britanijoje išspausdintą „Staugsmo“ tiražą ir pateikė ieškinį leidėjui. Vis dėlto devyni poezijos ekspertai, kurių dauguma nebuvo nei Ginsbergo, nei „Staugsmo“ gerbėjai, įrodė teismui, kad knyga nėra nešvanki, kad eilėraščių „nepadorumą“ atperka „išliekamoji visuomeninė vertė“. „Staugsmas“ praskynė kelią į Amerikos spaustuves ne tik Burroughso „Nuogam kąsniui“, bet ir tokioms senamadiškoms knygoms kaip V. Nabokovo „Lolita“ ir D. H. Lawrence’o „Ledi Čaterli meilužis“.
A. Ginsbergas dažnai laikomas poezijos šamanu, nepraustaburnio genijaus Arthuro Rimbaud, ekscentriko Walto Whitmano ir mistiko Williamo Blake'o mokiniu. Jo tekstai – atviri, šokiruojantys, provokuojantys, o svarbiausia, jie priverčia ieškoti tiesos, abejoti dogmomis ir užduoti nepatogius klausimus. Maištaudamas prieš vartotojišką Amerikos visuomenę, savo tekstuose jis propagavo alkoholį, haliucinogenus, seksą, homoseksualumą ir ieškojo atsakymo į esminį gyvenimo klausimą – kaip atsikratyti slegiančių buržua pasaulio taisyklių.
„Mes propagavome atvirumą ir spontaniškumą. Atvirumas reikalavo spontaniškai išsakyti viską, ką galvoji, įskaitant ir tuos dalykus, kuriems žmonės prieštaraus arba bandys juos cenzūruoti. Mums rūpėjo sutraukyti cenzūros pančius ir kalbėti laisvai. Tai mums pavyko. Mene, anksčiau panašiam į kažkokią sunkią drėgną antklodę, atsirado gyvybės, energijos, fantastinių elementų, vizijų. Tyrėme savo pačių agresyvumą ir išmokome su juo sugyventi, užuot leidus jam siaubti pasaulį, kaip tai darė Amerikos politika ir diplomatija: sėjo baimę, mačizmą ir griovė kitas kultūras“, – prisimena A. Ginsbergas.
Jo poezijoje viskas nekalta – narkotikai, nežabotas seksualinis gyvenimas, įstatymų pažeidinėjimas. Nekalta, nes persunkta stipriu pirmapradžiu gyvenimo geismu ir svaiguliu, leidžiančiu pasiekti „absoliutų nušvitimą“. Pagrindiniu kūrybos principu A. Ginsbergas laikė atvirą ir nuoširdų pasakojimą: „Aš tik bandau rašyti vadovaudamasis Walto Whitmano nurodymais. Jis sakė turįs viltį, jog ateities poetai rašys ATVIRAI. Aš bandau atvirai užrašyti savo pojūčius bei mintis, ir ši teisė turi būti ginama.“
Meilės eilėraštis Vitmeno tema
Tylomis įeisiu į miegamąjį ir prigulsiu tarp jaunikio ir nuotakos,
jų kūnai, nukritę iš dangaus, laukia išsitiesę, nuogi ir nenustygstantys,
akis tamsoje rankomis prisidengę,
įsikniaubsiu veidu į jų pečius ir krūtines, kvėpuosiu jų oda,
glostysiu, bučiuosiu kaklus ir burnas, praversiu ir pažinsiu juos iš nugaros,
kojos godžiai pakeltos ir sulenktos, kad priimtų, bybys juda tamsoje,
skaudantis puolantis
pasistojęs nuo pat skylės iki peršinčios galvutės,
kūnai susikibę trūkčioja nuogi, įkaitę klubai ir sėdmenys įsigręžę vienas
į kitą
ir akys, akys blizga ir vilioja, plačiai atvertos žvelgti ir nebematyti,
judesių dejonės, balsai, rankos ore, rankos tarp šlaunų,
sudrėkusios rankos suminkštėjusių klubų drėgmėj, pulsuojantys pilvų
trūkčiojimai
kol balta sėkla išsilieja į sūkuriuojančias paklodes
ir nuotaka klykteli pasigailėjimo, o jaunasis apsipila aistros ir užuojautos
ašaromis,
ir aš pakylu iš lovos, atgaivintas intymių jų mostų ir atsisveikinimo
bučinių –
kol protas neprabudo už langinių užvertų ir durų uždarytų užtamsintam
name
kurio gyventojai ištroškę meilės šlaistos naktimis
nuogos šmėklos ieškančios viena kitos tyloje.
San Chosė, 1954
Vertė Marius Burokas
Amerika
Amerika atidaviau tau viską ir dabar aš niekas.
Amerika du doleriai ir dvidešimt septyni centai 1956-ųjų sausio 17-ąją.
Aš neapkenčiu savo minčių.
Amerika kada nutrauksime žmonijos karą?
Užsipisk su savo atomine bomba.
Man negera nekvaršink man galvos.
Kol nepradėsiu sveikai galvoti eilėraščio neparašysiu.
Amerika kada tu būsi angeliška?
Kada drabužius nusimesi?
Kada pažvelgsi į save iš kapo?
Kada tapsi verta milijono savųjų trockistų?
Amerika kodėl paplūdo ašaromis tavo bibliotekos?
Amerika kada nusiųsi savo kiaušinių Indijai?
Vemti verčia nuo idiotiškų tavo reikalavimų.
Kada galėsiu nueiti į prekybcentrį ir apsipirkti už gražias akis?
Amerika galų gale vien tik tu ir aš esam tobuli, o ne kitas pasaulis.
Man per sunku su tavo mechanizmais.
Tu privertei mane siekti šventumo.
Barouzas Tanžere nemanau kad sugrįš – tai grėsminga.
Ar tu grėsminga ar tik išdaigas kreti?
Aš stengiuosi kalbėti iš esmės.
Aš neišsižadu savojo apsėdimo.
Amerika nespausk manęs žinau ką darau.
Amerika krinta slyvų žiedai.
Aš jau mėnesių mėnesius neskaitau spaudos kasdien kas nors
teisiamas už žmogžudystę.
Amerika jaučiu simpatiją vobliams38,
Amerika vaikystėje buvau komunistas ir to nesigailiu.
Rūkau marihuaną kai tik jos gaunu.
Sėdžiu namie per dienas ir spoksau į rožes drabužinėj.
Kai nueinu į kinų kvartalą prisigeriu ir niekada nepasikrušu.
Nusiteikiu kad kils nepatogumų. O, kad būtumėt matę mane
beskaitantį Marxą.
Mano psichoanalitikas mano kad man viskas gerai.
Aš niekada nekalbėsiu Tėve Mūsų.
Mane lanko mistinės vizijos ir kosminės vibracijos.
Amerika dar tau nepasakojau, kaip tu pasielgei su dėde Maksu, kai jis
atsikėlė čionai iš Rusijos.
Kreipiuosi į tave.
Ar leisi savas emocijas valdyti „Time“ žurnalui?
Mane apsėdo tas „Time“.
Skaitau jį kiekvieną savaitę.
Jo viršelis kaskart mane nužiūri, kai slenku pro saldainių krautuvę ant
kampo.
Skaitau jį Berklio viešosios bibliotekos rūsy.
Jis visados man pasakoja apie atsakomybę. Verslininkai rimti.
Kino prodiuseriai irgi. Visi rimti, išskyrus mane.
Man topteli, kad Amerika – tai aš.
Ir vėl kalbuos su savim.
Azija sukyla prieš mane.
Turiu mažiau šansų nei kinai.
Geriau aptarsiu savo nacionalinius resursus.
Mano nacionaliniai resursai dvi marihuanos suktinės milijonai
genitalijų nuosava literatūra „į stalčių“ skraidinama 1400 mylių per
valandą greičiu ir dvidešimt penki tūkstančiai psichiatrinių.
Jau nieko nesakau nei apie kalėjimus, nei apie milijonus skurdžių gyvenančių
mano gėlių vazonuose pusės tūkstančio saulių šviesoj.
Aš panaikinau kekšynus Prancūzijoje, dabar to paties važiuosiu į Tanžerą.
Turiu užmojį tapti Prezidentu nepaisant to kad esmi katalikas.
Amerika kaip man parašyti šventą litaniją derančią tavo kvailybei?
Tęsiu kaip Henris Fordas mano posmai saviti kaip jo automobiliai dar
daugiau jie visi skirtingų lyčių.
Amerika aš tau parduosiu posmus po 2500$ už kiekvieną 500$ nuleisiu
už perrašytą seną
Amerika išlaisvink Tomą Mūnį
Amerika apsaugok Ispanijos lojalistus
Amerika Sakas ir Vancetis neturi mirti
Amerika aš esu Skotsboro vaikiai41.
Amerika kai buvau septynerių mamelė vedžiojos mane į komunistų
kuopelės susirinkimus jie mums pardavinėjo avinžirnius sauja už
5 ct. vertės bilietėlį ir kalbos skambėjo laisvai visi buvo angeliški
ir sentimentalūs darbininkams visa buvo taip nuoširdu jūs nesuprasit
koks geras dalykas yra partija 1835 metais Skotas Neringas
buvo didis senis tikras mensch Motušė Blūr streikuojančių šilko
gamintojų Ewig-Weibliche sujaudino mane ligi ašarų sykį mačiau
žydų oratorių Izraelį Amterį garbės žodis. Turbūt visi buvo šnipai.
Amerika tu juk iš tikrųjų nenori kariauti.
Amerika tai vis tie blogiečiai rusai.
Tie rusai tie rusai ir tie kinai. Ir tie rusai.
Ta Rusija gviešias praryti mus gyvus. Rusijos valdžia beprotė. Ji nori
išvogti mūsų mašinas iš mūsų garažų.
Ji nori užgrobti Čikagą. Jai reikia raudonojo „Reader’s Digest“. Ji nori
kad mūsų automobilių gamyklos būtų Sibire. Kad jos didžiulė
biurokratija valdytų mūsų degalines.
Tai negerai. Fui. Ji privertė indėnus mokytis skaityti. Jai reikia didelių
juodų nigerių. Cha. Ji mus verčia dirbti šešiolika valandų per dieną.
Padėkit.
Amerika tai ganėtinai rimta.
Amerika toks įspūdis man susidaro žiūrint televizorių.
Amerika ar jis teisingas?
Geriau tiesiog jau imsiuos darbo.
Tai tiesa aš nenoriu tarnauti kariuomenėje ar stovėti už staklių atsarginių
dalių fabrikuos ir šiaip aš trumparegis psichopatas.
Amerika aš savo pedo petim užgulu tavo mašinos ratą.
Berklis, 1956 sausio 17
Vertė Kasparas Pocius
Šiai gyvybės formai reikalingas seksas
Jei noriu giminę pratęst
teks pripažinti moteris
bučiuot jų krūtis, pripažint
keistas plaukuotas lūpas už
sėdmenų,
Žvelgti į klausiančias moteriškas akis
liesti švelnius skruostus,
gramzdinti savo strėnas į kabančią kriaušinę-slyvinę
riebalų audinio klostę
kuria bjaurėjausi
iki mane suries dieviškas spazmas, mažyt, šok
drąsiau per mirtį –
Mane nuo užmaršties nežinoma
moteris skiria;
Ne Mūza, o gyvas kūniškas fantomas
paslaptis baisi tarsi iltis šiepiantis mano dievas
kišantis leteną sau į gerklę ir
vemiantis savo atvaizdu iš subinės
Ta moteris Ateitis kuriai šventai pasižadu gimti
kad nemirčiau,
O išleisčiau savo bybiasmegenę kopiją Maniškumą
ir dar – Dėl Gėdos baimės?
Mirties veide, manoji Moterie, kadangi šventas esu
iki pat kaulų smegenų
Likimas lėmė man surast mergelę
bukam Pasipisimui –
pliaukšint pilvu ir Seilėmis išsiterliojus
susigėdęs pats kūnas ir sultys
– varinėt ilgas mieguistas šnekas
Kosminės Pareigos buduaruose
galbūt net nuobodžiaut?
Arba žavėtis Naujom Perspektyvom, aptarinėt
ją, Ateitį, mano Žmoną
Motiną, Mirtį, Mano
vienintelę viltį, Prisikėlimą mano
Moterį
tokią, kokia yra, kodėl aš baiminausi
kad priskirtas būsiu prie teisiųjų
įtrauktas po Amžinybės Kelnaitėmis
į tą pačią skylę, kuria šlykštėjausi nuo pat 1937-ųjų?
– Nusitraukiau kelnes verandoje rodydamas
užpakalį lietuje važiuojančioms mašinoms –
Ir galbūt jai bus įdomu tas ryšys su Kvailu nauju Patinu
kuris čiulpė mano lovelasišką pimpalą
taip Dieviškai pagarbiai kaip paskutinis elgeta virpėdamas romantiškai
rijo springdamas Gyvenimo Viltį sėklą
ir dulkino mane nesuskaičiuojamai berniukiški pradai
graužėsi vidun kol mano saulės rezginys
pajuto dieviškumą manyje lyg praviras duris –
Dabar pasikeitė viskas metai nebe tie suseno kūnas
nors dievinu dar vyriškas šlaunis prispaustas prie kaktos
stangri meilė pulsuoja ausyse
stangri sėdynė pakelta
kad meistriškai išprievartaučiau
skylę, skirtą privačiam veiksmui
viskas aišku kaip Armijoj –
Tačiau gyvenimo tame ne daugiau
nei raumeningoje statuloje
aš pamaigiau jos marmurinius rutuliukus
pavydėdamas Grožiui nemirtingumo
Senienų muziejuje –
Žinoma gali išdulkinti statulą, tačiau vaikų
ji tau nepagimdys
gali linksmintis su vyruku, bet Sperma
išvarvės iš tavęs auštant
45-ojo aukšto tualete
Ir negalima sukurti begalinio stebuklo iš šio
išsikvėpusio spektaklio
ir šiurpaus jaudulio
kuris baigiasi vos prasidėjęs
kvailos reptilijos žvygsnis
kuriai teisės gyvent nedavė Žydras Kūrėjas
tapęs Pramanu
nes jis nusprendė neįsikūnyti
į kitą lytį – Sena Baidyklė
kuri nenorėjo būti kūdikiu ir mirti
nenorėjo apsišikti rėkdama
pakliuvusi po bombomis
kinų geležinkelio vagone
ir suaugti, kad pasidalintų savo mėšlungiu
su kita Visatos puse –
Kaip homoseksualas kapitalistas, bijantis liaudies masių –
štai tokia bėda mano, brolyčiai –
Niujorkas, 1961 balandžio 12
Vertė Marius Burokas
Po pasauliu gausybė šiknų, gausybė skylių
gausybė burnų ir pimpalų,
po pasauliu gausybė spermos ir seilių daug, varvančių upeliais
Daug šūdo po pasauliu, plūstančio upėmis po miestais,
daug tekančio šlapimo,
snarglių daug industrinėse pasaulio šnervėse, prakaito, po geležine
pasaulio ranka, kraujo
trykštančio iš pasaulio krūtinės,
galybė ašarų ežerų, jūros vėmalų liguistų tarp pusrutulių teliūškuojančių,
plaukia Sargaso jūros link, seni riebaluoti skudurai ir stabdžių skystis,
žmonių benzinas –
Po pasauliu yra skausmas, sulaužyti šlaunikauliai, liepsnojantis juoduose
plaukuose napalmas, fosforas, išėdantis alkūnes iki kaulų
insekticidai, vandenynus teršiantys, ir plastikinės lėlės, plūduriuojančios
Atlante,
Žaisliniai kareivėliai, besigrūdantys Ramiajame, bombonešiai B-52
dusinantys džiungles išmetamom dujom ir ryškiais blyksniais
Nepilotuojami lėktuvai, lekiantys virš ryžių laukų, mėtantys skeveldrines
granatas, plastikiniai šratai perveria kūną, minos ir napalmas
krenta ant šiaudinių stogų ir vandens buivolų,
varpo lūšnas aštriais šrapneliais, duobės pilnos benzino, dujų, nuodingų
sprogstamų miltelių –
Po pasauliu gausybė suskaldytų kaukolių, sutraiškytų kojų, akių išdurtų,
nukirstų pirštų, perplėštų burnų,
Dizenterijos; benamių milijonai, iškankintų širdžių, ištuštėjusių sielų.
1973 balandis
Vertė Marius Burokas
Kodėl aš medituoju
Aš sėdžiu nes dadaistai klykė Veidrodžių gatvėj
Aš sėdžiu nes siurrealistai valgė piktas pagalves
Aš sėdžiu nes imažistai ramiai kvėpavo Rezerforde ir Manhetene
Aš sėdžiu nes 2400 metų
Aš sėdžiu Amerikoj nes Buda pamatė Lavoną Lumbinyje
Aš sėdžiu nes jipiai sykį tūsinosi Čikagoj ašarinių dujų debesy
Aš sėdžiu nes jokių nes
Aš sėdžiu nes nesugebėjau sugrąžint Negimusio atgal į gimdą
Aš sėdžiu nes tai lengva
Aš sėdžiu nes pasiusčiau, jeigu nesėdėčiau
Aš sėdžiu nes man taip liepė
Aš sėdžiu nes perskaičiau apie tai juokų skyrelyje
Aš sėdžiu nes mačiau viziją bei rijau LSD
Aš sėdžiu nes nežinau ką dar man daryt kaip ir Piteris Orlovskis
Aš sėdžiu nes kai atleido Lunačiarskį110 ir Stalinas padovanojo Ždanovui
ypatingus teniso kortus aš tapau bešakniu kosmopolitu
Aš sėdžiu senojo Aš kevale
Aš sėdžiu už Žano Arturo Rembo „Kalėdas žemėje“
Aš sėdžiu už pasaulinę revoliuciją
1981 birželio 19
Vertė Kasparas Pocius
Pabaiga
Aš esu aš, senas Tėvas Žuviaakis, kuris sutvėriau vandenyną, manojoj
ausy sliekas, aplinkui medį sukas žaltys,
Sėdžiu išmintingam ąžuole ir slepiuosi rožėj, žinau, jei nenumirsiu –
nepabusiu,
ateikit, kūnai, pas mane, ateikit, pranašystės, pas mane, ateikit, visos
nuojautos, ateikite, dvasios ir vizijos,
Aš suvokiu viską, aš mirsiu nuo vėžio, amžiams gulsiuos į karstą, akį
užmerksiu, išnyksiu,
Virstu į sniegą žiemą, sukuos per lietų dideliam rate, stebiu besidulkinančius
ir jų konvulsijas,
automobiliais spiegia, urzgia bosu furijos, nyksta smegenyse atmintis,
vyrai mėgdžioja šunis,
Man malonu stebėti moters pilvą, jaunuolis ruošias seksui, jis patempia
krūtinę ir šlaunis, bybys įsiskverbęs į vidų,
jo sėkla trykšta Yin ant lūpų, Siame šoka žvėrys, jie Maskvoje dainuoja
operoj,
berniukai mano prietemoj kankinas pasilenkę, aš įvažiuoju į Niujorką,
groju savo džiazą klavesinu Čikagoj,
Meilę tą, kuri mane pagimdė, Pradams visą atgal atgimdau
Sujaudintas savo nemirtingumo, sujaudintas šitos begalybės, aš susimoku
ir pasilaidoju,
ateik Poete užsičiaupk suvirškink mano žodį ir mano burną ausimis
ragauki.
Niujorkas, 1960
Vertė Kasparas Pocius
Allen Ginsberg. Staugsmas, Kadišas ir kiti eilėraščiai. Iš anglų k. Vertė Marius Burokas ir Kasparas Pocius. K.: Kitos knygos, 2011.
