Kas būtų, jei visuotinių rinkimų dieną žmonės staiga neitų balsuoti arba atėję imtų masiškai gadinti biuletenius? Taip ir nutinka bevardžiame ateities mieste, kurio gyventojai tuščiais popiergaliais paverčia 83 proc. biuletenių. Valdžia, siekdama su­stabdyti šį pavojingą reiškinį, izoliuoja miestą ir paskelbia jo ap­siaustį, tačiau pilietinio sąmoningumo užkratas ima veržtis už miesto sienų...

Vienas svarbiausių šiuolaikinių rašy­tojų, Nobelio premijos laureatas José Saramago (1922–2010) romane „Praregėjimas“ groteskiškai pašiepia dabarties gyvenimo principus ir įžvalgiai svarsto būsimas žmonijos gyvenimo formas. Tai metaforiškas filosofinis romanas apie pokyčių baimės ir inertiškos prigimties apakintą, tačiau tvarkos išsiilgusią visuomenę, kuri staiga praregi, bet taip ir nepašalina aklumą sukėlusių prie­žasčių.

„Romanas būtinai sukels skandalą, jei tik mūsų visuomenė nėra pernelyg kietai įmigusi“, – buvo įsitikinęs autorius 2004-aisiais, prieš pasirodant romanui. Tačiau didelių skandalų nekilo nė vienoje šalyje, kur ši knyga buvo išleista. Matyt, Vakarų visuomenė iš tikrųjų giliai miega.

Prieš dešimtmetį pasirodęs romanas greta politinio valdžios legitimumo klausimo nagrinėja universalias egzistencines žmonių atsakomybės, pasirinkimo laisvės ir gyvenimo prasmės problemas – tas, kurias užgriebė ankstesniame romane „Aklumas“, lietuvių kalba išleistame 2007-aisiais. Knygą džiugiai sutiko kritikai bei J. Saramago gerbėjai ir ji šiandien laikoma vienu geriausių šio autoriaus kūrinių.

 

José Saramago. Praregėjimas

Ištrauka

 

Lyti liovėsi, bet nebuvo jokių ženklų, rodančių, kad urnos turinys galėtų bent patenkinamai vainikuoti pilietinius pirmininko lūkesčius, balsai joje vos dengė dugną. Visi galvojo apie tą patį – rinkimai sužlugo, o tai jau didžiulė politinė nesėkmė. Laikas ėjo. Bokšto laikrodis išmušė pusę keturių, kai balsuoti įžengė sekretoriaus žmona. Vyras ir žmona vienas kitam santūriai nusišypsojo, bet taip, kad buvo justi subtili ir sunkiai apibūdinama užuomina apie sąmokslą, ta šypsena komisijos pirmininkui sukėlė nemalonų vidinį spazmą, galbūt pavydų skausmą žinant, kad niekad nebus panašaus šypsnio bendrininku. Dar jam skaudėjo kažkuriame kūno kampe, kažkuriame dvasios užkampyje, kai po pusvalandžio žiūrėdamas į laikrodį klausė savęs, ar žmona jau nuėjo į kiną. Pasirodys čia, jei išvis pasirodys, paskutinę valandą, paskutinę minutę, pamanė. Būdų likimui užkeikti yra daug, ir beveik visi jie niekam tikę, o šis – versti save galvoti apie blogiausia tikintis, kad įvyks geriausia – būdamas iš populiariausių, gal ir būtų vertas dėmesio, bet šiuo atveju rezultatų neduos, nes iš patikimo šaltinio žinome, kad komisijos pirmininko žmona tikrai nuėjo į kiną ir kad bent iki šiol dar nėra apsisprendusi, ar eis balsuoti. Laimė, jau minėtoji pusiausvyros būtinybė, užtikrinanti, kad visata neišsimuštų iš vėžių, o planetos liktų savo trajektorijose, lemia, kad visada, kai kas nors atimama vienoje pusėje, kitoje būtų pridedama kas nors daugmaž atitinkamo, tos pačios kokybės ir kiek įmanoma ta pačia proporcija, kad nesikauptų skundai dėl šališkumo. Kitaip būtų nesuprantama, dėl kokios priežasties lygiai ketvirtą, kaip tik tokią valandą, kuri yra nei vėlyva, nei ankstyva, nei velnias, nei gegutė, rinkėjai, kurie iki tol ramiai lindėjo savo namuose, regis, atvirai ignoruodami rinkimus, ėmė ir išėjo į gatves, dauguma savo jėgomis, bet kiti padedami gaisrininkų ir savanorių, vertų už tai pagyrimų, nes vietos, kur jie gyveno, buvo užtvindytos ir nepraeinamos, ir visi, visi, sveiki ir ligoniai, anie savo kojomis, šie invalidų vežimėliuose, ant neštuvų, greitosios pagalbos automobiliais užplūdo savo balsavimo apylinkes lyg upės, nežinančios kito kelio, kaip tik į jūrą. Skeptikams ar tiesiog nepatikliems žmonėms, nusiteikusiems tikėti tik stebuklais, iš kurių tikisi išpešti naudos, tikriausiai atrodys, kad esamomis aplinkybėmis minėta pusiausvyros būtinybė begėdiškai falsifikuojama, kad ta dirbtinė abejonė dėl to, ar komisijos pirmininko žmona ateis balsuoti ar ne, šiaip ar taip, kosminiu požiūriu pernelyg nereikšminga, kad ją tiksliai kompensuotų viename iš daugybės žemės miestų kilęs netikėtas judėjimas, kai tūkstančių tūkstančiai visų amžių ir socialinių sluoksnių žmonių, nederinę iš anksto savo politinių ir ideologinių skirtumų, pagaliau nusprendė išeiti iš namų ir eiti balsuoti. Taip argumentuojantis pamiršta, kad visata čia ne tik turi savus dėsnius, visai svetimus prieštaringoms žmonijos svajonėms ir troškimams, kurių suformuluoti mes nesam pajėgūs ir net nesugalvojam tam tinkamų žodžių, bet ir, atrodo, naudojasi jais tikslais, kurie pranoksta ir visada pranoko mūsų gebėjimą juos suprasti, ir jei šiuo konkrečiu atveju iškyla skandalinga disproporcija tarp to, kas galbūt, kol kas tik galbūt, bus atimta iš urnos, tai yra tariamai antipatiškos pirmininko žmonos balso, ir jau pajudėjusios vyrų ir moterų potvynio bangos, tai mums iš tiesų sunku suvokti tokio paskirstymo teisingumą, todėl atsargumas reikalautų kurį laiką susilaikyti nuo sprendimų ir dėmesingai sekti, kaip klostosi dar vos tik prasidėję įvykiai. Būtent tai, ką apimti profesinio entuziazmo ir nesulaikomo informacinio nerimo jau ima daryti spaudos, radijo ir televizijos žurnalistai, bėgiojantys iš vieno šono į kitą, kišantys žmonėms į veidą diktofonus ir mikrofonus, klausiantys, Kas paskatino ketvirtą valandą išeiti iš namų balsuoti, ar jums neatrodo keista, kad visi nusprendė išeiti į gatvę tą pačią valandą, girdintys sausus arba piktus atsakymus, tokius kaip, Nes būtent tą valandą jau buvau nusprendęs išeiti, Esame laisvi piliečiai, todėl pareiname ir išeiname kada mums patinka ir niekam neprivalome atsiskaitinėti dėl savo veiksmų, Kiek jums moka už tai, kad užduotumėt kvailus klausimus, Kam rūpi, kurią valandą išėjau ar neišėjau iš namų, Kokiame įstatyme parašyta, kad turiu atsakyti į šį klausimą, Kalbėsiu tik savo advokato akivaizdoje. Taip pat buvo mandagių asmenų, atsisakiusių smerktino kandumo, kurio pavyzdžių ką tik davėme, bet net jie nesugebėjo patenkinti žvėriško žurnalistinio smalsumo, apsiribojo truktelėdami pečiais ir tardami, Labai gerbiu jūsų darbą ir nieko nebūtų man maloniau, kaip padėti jums paskelbti gerą žinią, deja, tegaliu pasakyti, kad pažvelgiau į laikrodį, pamačiau, kad keturios, ir tariau šeimai, Eime, dabar arba niekada, Kodėl dabar arba niekada, Sunku pasakyti, tiesiog tokie žodžiai man šovė į galvą, ir tiek, Gerai pagalvokite, pasukite galvą, Neverta, klauskite kieno nors kito, galbūt jis žinos, Jau klausiau penkiasdešimties, Ir ką, Niekas nesugeba man atsakyti, Nieko čia jau nepadarysi, Bet ar jums neatrodo keistas sutapimas, kad tūkstančiai žmonių balsuoti iš namų išėjo tą pačią valandą, Sutapimas, žinoma, keistas, o gal ir ne, Kodėl, Ak, šito nežinau. Komentatoriai, kurie per įvairias televizijas sekė rinkimų vyksmą, neturėdami tikslių duomenų, dievų valią bandė spėti iš paukščių skrydžio ir giedojimų ar kavos tirščių, dejuodami, kad jau nebeleidžiama aukoti gyvulių, kad iš jų dar virpančių vidurių būtų galima iššifruoti laiko ir likimo paslaptis, staiga pabudo iš stingulio, į kurį juos buvo įvariusios daugiau nei niūrios rinkimų perspektyvos, tikriausiai gaišti laiką aptariant sutapimus jiems pasirodė neverta jų švietėjiškos misijos, tad lyg vilkai metėsi prie nepaprasto pilietiškumo pavyzdžio, šiuo metu visai šaliai duodamo sostinės gyventojų, masiškai plūstančių prie urnų, kai beprecedenčio mūsų demokratijos istorijoje nedalyvavimo šmėkla rimtai grasino ne tik režimo, bet ir, kas būtų kur kas pavojingiau, sistemos stabilumui. Oficialus vidaus reikalų ministerijos pareiškimas nesistengė gąsdinti, bet iš kiekvienos eilutės buvo akivaizdžiai matyti, kad valdžiai palengvėjo. Kai dėl trijų rinkimuose kovojančių partijų, dešinės, centro ir kairės, tai jos, greitai sumetusios, kokia nauda ir kokia žala iš tokio nelaukto piliečių judėjimo, paskelbė sveikinimo deklaracijas, kur tarp kitų tos pačios rūšies stilistinių grožybių teigė, kad demokratija gali švęsti. Panašiais žodžiais, pridėjus ar atėmus tašką ar kablelį, už nugaros kabant valstybės vėliavai, pakalbėjo pirmiausia valstybės vadovas savo rūmuose, paskui ministras pirmininkas savo kiek mažesniuose. Prie rinkimų apylinkių durų nusidriekė ilgiausios rinkėjų eilės ir sukosi apie kvartalą, kol pranykdavo iš akių.

Kaip ir kiti miesto komisijų pirmininkai, šis, keturioliktosios rinkimų apylinkės, aiškiai suvokė, kad išgyvena unikalų istorinį momentą. Kai jau vėlų vakarą po to, kai vidaus reikalų ministerija dviem valandomis pratęsė balsavimo laiką, o prie šio teko pridurti dar pusvalandį, kad savo rinkimų teise galėtų pasinaudoti visi suplūdę į pastatą, kai pagaliau komisijos nariai ir partijų atstovai, išsekę ir išalkę, stovėjo prieš kalną biuletenių, išpiltų iš dviejų urnų, antrosios buvo skubiai pareikalauta iš ministerijos, prieš juos esančios užduoties grandioziškumas privertė juos sudrebėti nuo emocijos, kurią nedvejodami pavadiname epiška, arba herojiška, tarsi šiuose popieriuose būtų magiškai materializavęsi atgiję tėvynės manai. Vienas šių popierėlių buvo įmestas pirmininko žmonos. Atėjo atvesta impulso, privertusio ją išeiti iš kino, praleido kelias valandas eilėje, kuri judėjo į priekį sraigės lėtumu, ir kai pagaliau atsidūrė priešais vyrą, kai išgirdo tariant savo pavardę, pajuto širdyje kai ką, kas galbūt buvo bent senos laimės šešėlis, ne daugiau kaip šešėlis, bet vis tiek pagalvojo, kad vien dėl to vertėjo čia ateiti. Balsų skaičiavimas baigėsi po vidurnakčio. Galiojantys biuleteniai nesiekė nė dvidešimt penkių procentų, juos pasidalijo dešinės partija, trylika procentų, centro partija, devyni procentai, ir kairės partija, du su puse procento. Labai mažai sugadintų biuletenių, labai mažai nedalyvavusių balsavime. Visi kiti, iš viso daugiau kaip septyniasdešimt procentų, buvo tušti. Per visą šalį nuo vieno krašto iki kito persirito sąmyšis ir nuostaba, lydimi pajuokos ir sarkazmo. Provincijos municipalitetai, kur rinkimai vyko be incidentų ir be netikėtumų, išskyrus vieną kitą lengvą vėlavimą dėl blogo oro, ir kurie gavo rezultatus, nedaug tesiskiriančius nuo įprastinių, tiek ir tiek užtikrintų balsuotojų, tiek ir tiek tvirtų lyg uola nebalsuojančių, negaliojančių ir tuščių biuletenių ne ypač įspūdingas skaičius, šie municipalitetai, kuriuos triumfuojantis centras žemindavo pūsdamasis prieš visą šalį ir iškeldamas save kaip aukščiausią rinkėjų pilietiškumo pavyzdį, dabar galėjo kirsti antausį atgal ir juoktis iš kvailos tų ponų puikybės, kurie nosį riečia vien dėl to, kad jiems pasitaikė gyventi sostinėje. Žodžiai Tie ponai, tariami taip, kad lūpos sulig kiekvienu skiemeniu, jei ne sulig kiekviena raide, rodė panieką, buvo taikomi ne žmonėms, kurie, iki ketvirtos valandos prasėdėję namie, staiga susigriebė ir atskubėjo balsuoti, tarsi būtų gavę įsakymą, kuriam nepajėgė atsispirti, bet vyriausybei, per anksti ištrimitavusiai sėkmę, partijoms, pradėjusioms žongliruoti tuščiais biuleteniais, tarsi tie būtų užderėjęs vynuogynas, o jie vynuogiautojai, laikraščiams ir kitai žiniasklaidai dėl to, kaip lengvai ji persiorientuoja ir stumia nuo tarpėjos uolos tuos, kuriems ką tik plojo kapitolijuje, tarsi ruošiant nelaimes patys nebūtų aktyviai prisidėję.

Provincijos pašaipūnai šiek tiek buvo teisūs, bet ne tiek, kiek manė. Politiniai neramumai, apėmę sostinę taip, kaip išplinta padegamąja virvute prie sprogstamojo užtaiso bėganti liepsna, paskatino nerimą, nors garsiai apie tai ir nebuvo kalbama, nebent būnant tarp lygių, žmogui su savo artimaisiais, partijai su savo aparatu, vyriausybei su savimi pačia, Kas nutiks, kai rinkimai bus kartojami, štai klausimas, kurį visi užduoda tyliu balsu, santūriai, pašnibždomis, kad nepažadintų miegančio slibino. Vieni mano, kad geriausia būtų nebaksnoti šliužo lazda į šonus, palikti viską taip, kaip yra, dp (dešinė partija) vyriausybėje, dp municipalinėje taryboje, nutaisyti miną, kad nieko neįvyko, pavyzdžiui, įsivaizduoti, kad sostinėje paskelbta nepaprastoji padėtis ir kad ten, vadinasi, sustabdytos konstitucinės laisvės, o praėjus kuriam laikui, kai dulkės nusės, kai nelemtas įvykis taps istorija ir bus užmirštas, tada bus galima rengti naujus rinkimus, pradedant nuo gerai paruoštos rinkimų kampanijos, turtingos priesaikų ir pažadų, sykiu visais būdais stengiantis, nesibaidant net šiek tiek, o gal net vidutiniškai nelegalių priemonių, išvengti galimybės, kad pasikartotų reiškinys, kurį labai žymus tokių reikalų specialistas jau yra griežtai apibūdinęs kaip socialinę politinę teratologiją. Taip pat yra tokių, kurie reiškia kitokią nuomonę teigdami, kad įstatymai šventi ir tai, kas parašyta, reikia vykdyti, kad ir kaip skausminga tai būtų, ir jei leisimės užuolankų ir postalinių užglaistymų taku, eisime tiesiai į chaosą ir sąžinės likvidaciją, trumpai tariant, jei įstatymas numato, kad gamtinės katastrofos atveju rinkimai turi būti po aštuonių dienų pakartoti, tegu jie ir būna pakartoti po aštuonių dienų, tai yra jau kitą sekmadienį, ir tebūnie taip, kaip Dievas nori, tam jis ir yra. Vis dėlto pažymėtina, kad savo požiūrį reikšdamos partijos buvo linkusios per daug nerizikuoti ir bandė visiems įtikti, vieną kartą sako taip, bet tuoj pat pasako ir ne. Dešinės partijos vadovai, įeinantys į vyriausybę ir vadovaujantys miesto tarybai, kur ši partija sudaro daugumą, remiasi įsitikinimu, kad šis triumfas, pasak jų, neginčijamas, jiems atneš pergalę ant sidabrinės lėkštutės, ir todėl laikosi ramybės taktikos su diplomatiškumo prieskoniu, pasitikėdami sveika vyriausybės, kuriai priklauso prižiūrėti, kad įstatymas būtų vykdomas, nuovoka. Tai visiškai logiška ir natūralu tokioje įtvirtintoje demokratijoje kaip mūsų, apibendrina jie. Centro partija taip pat pageidauja, kad įstatymas būtų gerbiamas, bet reikalauja iš vyriausybės kai ko, ką iš anksto žino esant visiškai neįmanoma patenkinti, tai yra nustatyti ir taikyti griežtas priemones, kurios užtikrintų visiškai normalią rinkimų eigą, bet ypač, įsivaizduokite, normalius jų rezultatus, Tam, kad mūsų mieste, pareiškė jie, negalėtų pasikartoti gėdingas spektaklis, ką tik parodytas šaliai ir pasauliui. Kai dėl kairės partijos, aukščiausi jos vykdomieji organai po ilgų debatų parengė ir paskelbė pareiškimą, kuriame reiškia kuo tvirčiausią viltį, kad artėjantys rinkimai objektyviai paskatins atsirasti politines sąlygas, būtinas naujam vystymosi ir plačios socialinės pažangos etapui ateiti. Pažadų laimėti rinkimus ir perimti vadovavimą tarybai nebuvo, bet tai buvo galima perskaityti tarp eilučių. Vakare ministras pirmininkas nuėjo į televiziją paskelbti tautai, kad sutinkamai su galiojančiais įstatymais municipaliniai rinkimai bus pakartoti kitą sekmadienį, todėl nuo šios dienos dvidešimt ketvirtos valandos prasideda naujas keturių dienų trukmės rinkimų kampanijos periodas, truksiąs iki penktadienio dvidešimt ketvirtos valandos. Vyriausybė, pridūrė jis su griežtumo išraiška veide ir stipriai pabrėždamas kiekvieną kirčiuotą skiemenį, yra įsitikinusi, kad sostinės gyventojai, vėl pakviesti balsuoti, sugebės oriai ir prideramai atlikti savo pilietinę pareigą, kaip visada tai darė praeityje, ir taip padarys negaliojančiu ir niekiniu tą apgailėtiną įvykį, per kurį dėl dar ne visai išaiškintų priežasčių, nors jų tyrimai gerokai pasistūmėję į priekį, įprasti aiškūs šio miesto rinkėjų kriterijai netikėtai buvo sujaukti ir iškreipti. Valstybės vadovo kalba numatyta kampanijos pabaigai, penktadienio vakarui, bet ją užbaigianti frazė jau parinkta, Sekmadienį, brangūs tėvynainiai, bus graži diena.

 

José Saramago. Praregėjimas. Iš portugalų k. vertė Zigmantas Ardickas. K.: Kitos knygos, 2015.