Didžiosios Britanijos rašytoja, Britų imperijos ordino kavalierė, daugelio literatūros ir kino premijų laureatė Jeanette Winterson užkopė į populiarumo viršūnes būdama vos 26-erių. Debiutinis jos romanas „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ („Oranges Are Not The Only Fruit“, 1985) sukėlė aštrias diskusijas, tačiau galiausiai buvo palankiai sutiktas kritikų bei skaitytojų ir pelnė Vaitbredo premiją.

       Pasak rašytojos, „Apelsinai“ – grėsmingas romanas. Jis griauna stereotipus, apnuogina šeimos gyvenimo šventumą kaip klastotę ir pavyzdžiais parodo, kad tai, ką bažnyčia vadina meile, iš tikrųjų yra psichozė. Romanas tai atskleidžia taip lengvai, su humoru, kad žmonės, iš pradžių nelinkę sutikti ir palaikyti to, apie ką rašoma knygoje, skaitydami suvokia pritariantys.

      

       Teisėjų knyga

 

       Paskutinį kartą įspėju, – trypdama iš pykčio suriko Karalienė. –

       Arba nešdinkis iš čia, arba tau nulėks galva.

 

       Motina norėjo, kad išsikraustyčiau, ją palaikė pastorius ir didžiuma tikinčiųjų, bent ji taip sakė. Jai nuo manęs bloga, aš atnešiau nedorybę į namus ir velnią į bažnyčią. Šįkart nebuvo kur trauktis. Pakliuvau į bėdą. Pasiėmiau Bibliją, o kalva atrodė vienintelis prieglobstis. Ant kalvos stūksojo akmenų krūva, tinkanti užuovėjai. Mūsų kalytė to niekada taip ir nesuprato: šlapindavosi ant jos ar žaisdavo su manimi slėpynių, bet vis tiek stovėdavo priplojusi ausis ir ašarojančiomis prieš vėją akimis, kol paslėpdavau ją užantyje, kad sušiltume abi. Ji buvo mažytė, beprotiškai drąsi, Lankašyro hilerių veislės, ruda, smailomis juodomis ausimis. Miegojo vokiečių aviganio pintinėje, galbūt tai ir buvo jos bėda. Nenorėjo pasirodyti žinanti, kokio dydžio yra iš tikrųjų, riedavosi su kiekvienu sutiktu šunimi ir taikydavosi grybštelt praeiviams. Kartą bandydama pasiekti didžiulį varveklį įkritau į karjerą ir niekaip negalėjau išlipti, žemė trupėjo po kojų. Rudoji ėmė kiauksėti net springdama, paskui nubėgo ieškoti pagalbos. Dabar štai, abi atsidūrėme prie kitos bedugnės krašto.

       Visa tai, regis, turėjo vienintelę priežastį – aš mylėjau ne tuos žmones. Tinkamus ir gerus visais požiūriais, išskyrus vieną – meilė kitai moteriai yra nuodėmė.

       – Beždžioniauji vyrus, – pasakė pasibjaurėjusi motina.

       Jeigu aš beždžioniauju vyrus, tai ji jau turi priežastį manimi bjaurėtis. Kiek man buvo žinoma, vyrai – kažkas, kas laikoma namuose, ne itin įdomūs, bet nekenksmingi. Niekada nesu jiems pajutusi nė menkiausio jausmo ir, išskyrus tai, kad niekad nesegiu sijono, tarp mūsų nemačiau nieko bendra. Tada prisiminiau garsųjį nutikimą – kartą vienas vyras atėjo į mūsų bažnyčią su mylimuoju. Na, jie laikėsi už rankų.

       – Tas kitas turėtų būti moteris, – pastebėjo motina.

       Tai buvo akivaizdi netiesa. Tuo metu neturėjau jokio supratimo apie lyčių politiką, bet žinojau, kad homoseksualas nuo moters skiriasi labiau nei raganosis. Dabar nuomonę apie lyčių politiką turiu, bet ši ankstyva pastaba vis dar kuo puikiausiai galioja. Esama tam tikrų reikšmės atspalvių, bet vyras yra vyras, kad ir koks jis būtų. Motina nuolat keldavo man rūpesčių, nes ji ir apsišvietusi, ir reakcinga. Ji netikėjo Determinizmu ir neįvykdoma Pareiga, bet manė, kad žmonės, tu taip pat, gali tapti, kuo tik nori. Kiekvienas gali būti išgelbėtas, tačiau tuo pat metu kiekvienam atviras kelias ir į Šėtono nagus – rinktis žmogui. Nors kai kurie bažnyčios nariai atleido man, remdamiesi abejotina prielaida, kad negalėjau atsispirti (jie buvo skaitę Heivloką Elisą* ir žinojo apie Inversijas), motina laikė tai sąmoningu mano veiksmu siekiant parduoti sielą. Iš tiesų pirmiausia tai buvo atsitiktinumas. Jis privertė nuodugniau susimąstyti apie savo instinktus ir kitų požiūrį. Po egzorcizmo seanso bandžiau pakeisti savo pasaulį kitu panašiu, bet negalėjau. Mylėjau Dievą, mylėjau bažnyčią, bet tai darėsi vis sudėtingiau. Viską dar labiau komplikavo tai, kad nė neketinau tapti misioniere.

       – Bet juk tam buvai ugdoma, – aimanavo motina.

       – Taip pat sėkmingai galiu pamokslauti ir namie.

       – Ak, tu ištekėsi ir įsitrauksi į pasaulietišką gyvenimą.

       Ji įsižeidė ir pasipiktino.

       Keisčiausia, kad ir tekėti nė neketinau. Iš pradžių maniau, kad ji bus patenkinta. Painiai mąstė toji mano motina.

 

       Seras Persevalis, jauniausias Artūro riterių, pagaliau išvyko iš Kameloto. Karalius jį maldavo to nedaryti – žinojo, kad tai nepaprastas žygis. Kai vieną puotos dienų Persevalis aplankė šventąjį Gralį, nuotaika pasikeitė. Jie tapo broliais, juokėsi iš sero Gaveino ir jo žygdarbių žaliojo riterio žemėse, jie buvo narsūs – visi buvo narsūs – ir ištikimi karaliui... Buvo. Apskritasis stalas ir aukštabokštė pilis dabar teliko beveik vien simboliais. O kadaise buvo mėsa ir gėrimais. Tačiau išdavystė Lanseloto ir Borso laukia ateityje kaip lydėjo praeityje. Lanselotas prapuolė, jį iš proto išvedė sudėtingi dalykai. Jis taip pat vis ieško, karalių pasiekia pranešimai – nerišlūs, padriki kaip ir juos atgabenantys vyrai. Salė tuščia. Netrukus pasirodys priešas. O akmuo tebelaiko įkalinęs švytintį kardą, kurio niekas negali ištraukti, nes visi galvoja tik apie akmenį.

       Artūras sėdi ant plačių laiptų pakopos. Apskritasis stalas papuoštas visais esamais augalais, ratu, kaip taikinyje. Netoli centro – saulės laikrodis, o viduryje – spygliuota karūna. Dabar apdulkėjusi, bet juk viskas dulkėmis pavirsta.

       Artūras mąsto apie praėjusius laikus, kiek čia buvo šviesos ir šypsenų.

       Čia buvo moteris, jis prisimena ją. Ak, sere Persevali, ateik ir apsiverski kūliais vėl.

 

       Mes su Keite savaitei išvykome į Morkamo svečių namus gedintiesiems. Pasitaikė sąstingio metas, todėl galėjo važiuoti, kas nori – gedintys ir ne, nors žiemą jie į tai žvelgdavo labai griežtai. Keitės šeima atostogavo netoliese namelyje ant ratų, tad jautėmės saugiai. Aš apdairiai laikiau visus laiškus užrakinamoje spintelėje šeštadienių darbovietėje, ir, kiek žinau, nė viena iš mūsų jokių įtarimų nekėlė. Bet tą pirmąją atostogų naktį vis dėlto elgėmės neapdairiai. Mintis, kad visą savaitę praleisime dviese, taip mus jaudino, jog pamiršome užsirakinti duris. Ji parvertė mane ant lovos ir ties galvūgaliu ant kilimo pastebėjau ploną šviesos spindulį. Mano sprandas pašiurpo, burna perdžiūvo. Kažkas stovėjo prie durų. Nedrįsome nė krustelti ir po akimirkos šviesa dingo. Susmukau šalia Keitės, suspaudžiau jos ranką ir pažadėjau, kad mes ką nors sugalvosime.

       Ir sugalvojome. Tai buvo pats fantastiškiausias planas per visą mano nuostabią karjerą ir, Keitės požiūriu, suveikė tobulai. Man nebuvo likę nė menkiausios vilties.

       Per pusryčius buvome pakviestos į senos mano motinos draugės, buvusios Paklydusiųjų draugijos iždininkės, kabinetą.

       – Noriu išgirsti tiesą, – tarė ji nežiūrėdama į mus, – ir nemanykit, kad mane apmulkinsite.

       Papasakojau jai, kad mano romanas su Melane taip ir nebuvo pasibaigęs. Kad Melanė man visus tuos mėnesius rašė ir pagaliau, draskoma meilės kančių, išmaldavau Keitės padėti man su ja susitikti.

       – Tai buvo vienintelė vieta, kur, maniau, būsime saugios – pasakiau jai verkdama.

       Ji manimi patikėjo. Norėjo patikėti. Žinojau, kad nedega noru visa tai aiškinti Keitės tėvams, taip pat žinojau, kad trokšta kaip įmanoma labiau įskaudinti mano motiną. O suvertus visą kaltę man taip ir padarytų. Ji liepė man susidėti daiktus ir būti pasiruošus išvykti kitą rytą. Norėjo, kad laiškas pasiektų namus anksčiau nei aš. Keitė liko saugi, tai buvo svarbiausia. Ji užsispyrusi ir pikta kaip aš, bet, skirtingai nei aš, nebūtų atsilaikiusi prieš tamsiąją mūsų bažnyčios pusę. Mačiau, kaip ji spyriojasi, spyriojasi ir verkia. Buvau pasiryžusi neleisti jiems išbandyti su ja visų velniškų apeigų. Melanei tariamai išvykus, likusią dienos dalį turėjau praleisti melsdamasi. Praleidau ją lovoje su Keite.

       – Ką darysi? – paklausė ji, įsikibusi man į parankę, mums kitą rytą vaikštant pakrante.

       Pakrantėje žiopčiojo daugybė smulkių, potvynio išmestų žuvelių. Kai palikau Keitę vieną, ji verkė. Nežinojau, ko tikėtis, tik supratau, kad daugiau to nepakelsiu. Susikišus rankas į kišenes vienoje jų vartaliojau mažą rudą akmenuką.

 

       Žinoma, namuose buvo iškelta siaubinga scena. Motina sudaužė visas virtuvėlėje buvusias lėkštes.

       – Vakarienės nebus, – pareiškė ji savo vyrui, parėjusiam iš vėlyvosios pamainos. – Nėra iš ko ją valgyti.

       Jis nuėjo į žuvų ir bulvyčių parduotuvėlę ir pavakarieniavo ten.

       – Ak, aš taip apsikvailinau, – griaudėjo ji. – Taip ilgai tave saugojau, leidau laikyti dar daugiau egzaminų, ir kam?

       Ji papurtė mane.

       – Kam?

       Išsprūdau jai iš rankų.

       – Palik mane ramybėje.

       – Tuoj tu būsi palikta ramybėje.

       Ir išėjo į telefono būdelę paskambinti pastoriui.

       Grįžusi liepė gultis į lovą ir man pasirodė, kad reiktų paklusti. Lova buvo siaura. Gulėjau negalėdama atleisti sau, negalėdama atleisti jai. Girdėjau, kaip kas kiek laiko ji šaukiasi Viešpaties, kad atsiųstų ženklą. Žinoma, atvyko pastorius, ji buvo patenkinta, bet manau, norėjo ko nors vaizdingesnio – tarkim, aš ir mano kambarys paskęsta liepsnose, o likusi namo dalis lieka nepaliesta. Apačioje jie ilgai kalbėjosi prislopintais balsais. Man beužsnūstant pasirodė pastorius, jam iš paskos atsekė motina. Jis atsistojo atokiau, saugiu atstumu, tarsi būtų galėjęs nuo manęs užsikrėsti. Pasikišau galvą po pagalve, nes nesugalvojau, ką dar daryti. Pastorius išplėšė pagalvę ir ramiausiai, kaip tik galėjo, paaiškino man, kad aš esanti didžiulio blogio auka. Aiškino, kaip kenčiu ir esu prislėgta apgavusi tikinčiuosius.

       – Piktoji dvasia, – pranešė jis labai lėtai, – sugrįžo septyniskart stipresnė.

       Motina trupučiuką paverkė, paskui vėl supyko. Aš buvau kalta. Iškrypusi. Tarpusavyje jie ėmė ginčytis, ar esu nelaiminga auka, ar pagedusi asmenybė. Kurį laiką klausiausi, nė vienas iš jų manęs neįtikino, be to, septyni prinokę apelsinai ką tik nukrito ant palangės.

       – Vaišinkitės apelsinais, – pasiūliau palaikydama pokalbį.

       Jie įsispitrijo į mane kaip į pamišėlę.

       – Jie ten, – mostelėjau į palangę.

       – Ji kliedi, – tarė motina nepatikliai. (Ji nekentė pamišėlių.)

       – Čia kalba jos šeimininkas, – labai rimtai atsakė pastorius. – Nekreipkite į ją dėmesio, aš perduosiu šią bylą tarybai, man vienam per sudėtinga. Nenuleiskite nuo jos akių, bet tegul lankosi bažnyčioje.

       Mama linktelėjo kūkčiodama ir prikandusi lūpą. Jie paliko mane ramybėje. Ilgai gulėjau stebėdama apelsinus. Jie buvo gražūs, bet man niekuo negalėjo padėti. Norint išsipainioti iš šios padėties reikėjo daugiau nei ženklo.

 

       Jeanette Winterson. Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. K.: Kitos knygos, 2013.