taigi – reglamentas. Išlik veržlus, bet ir tramdyk savo prigimtį, mokykis būti lyderiu. Ir mama sakė: juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis. Svarbu sulaukti savo valandos, ir Sofija ryžtingai įsitraukė į jaunųjų lyderių judėjimą. „Gerai, dar pažiūrėsim, kas kam nagus parodys.“
       Jaunieji lyderiai savaitgaliais rinkdavosi į sambūrius ir palaikė glaudžius ryšius su kitais tokiais pat lyderių sambūriais. „Lyderis – tai tas, kuris narsiai išreiškia save ir lyderių sambūrio gaires ir ryžtasi visuomenės naštą nešti“, – maištingai skelbė jaunųjų lyderių programos preambulė. Jaunasis lyderis turi būti be kliaudos, kritiškai vertinti save ir kitus; jaunasis lyderis privalo gerbti ir nenusileisti, turi būti laisvas, panašiai kaip kiti jaunieji lyderiai, tai yra jaunieji lyderiai ima pavyzdį iš jaunųjų lyderių, ir tegul laimi garbinga konkurencijos dvasia; jaunieji lyderiai yra korektiški ir atviri korektiškai išreikštam kitoniškumui; bet jaunieji lyderiai yra jaunieji lyderiai. Be to, lyderiavimas nėra savaime tikslas.

       – ...ein zwei drei, ein zwei drei... – negailestingai kapoja fortepijono mokytoja, o Sofija plūkiasi prie valso, pirmąkart abiem rankom. Perėjimas ne toks paprastas, kaip vaikinas tikėjosi. Grojimą dešine ir kaire ranka pakaitomis Sofija įveikė palyginti nesunkiai, o štai groti abiem vienu metu – niekaip neišeina. Sofijos žvilgsnis desperatiškai blaškosi mėgindamas kontroliuoti, ką daro dešinė ir tuo pat metu – kokie kairės veiksmai, bet vis dažniau sukliūva ties klaviatūros viduriu, kur tuo metu nieko nevyksta – nei kairė, nei dešinė čia reikalų neturi.
       – ...ein zwei drei, ein zwei drei!.. – negailestingai staugia mokytoja, Sofija su siaubu suvokia, kad vėluoja, nebesuspės ir bene pirmąkart gyvenime ryžtasi gudrybei – praleidžia porą taktų, kad išlaikytų lengvą, plastišką valso ritmą.
       – Zuruck, iš naujo! – suriaumoja pagyvenusi mokytoja. – Kaip imsitės spiričiuelių, jei paprastučio valso nesugebate pagroti! Ein zwei drei, ein zwei drei...
       Sofija susigūžia ir pradeda iš naujo. Jam net į galvą neateina maištauti, pareikalauti iš tos siautėjančios garbaus amžiaus moteriškės nuosaikaus elgesio ir pagarbos, vaikinas tik klusniai, mechaniškai bambina tą patį motyvą, o pamokai galų gale pasibaigus neatsigręždamas skuodžia namo.

       kad nusiramintų, įveiktų susierzinimą, pražūtingą pagiežos, net keršto jausmą, Sofija pirmiausia prisileido į vonią karšto vandens. Atsigulęs, putose paskendęs, Sofija atsidavė aksominio vandens raminamai malonei, visaip maldė prieštaravimo tai pagyvenusiai moteriškei jausmą. Kita vertus, gal ji gyvenime, be instrumento, nieko daugiau, tai yra nieko gero nematė... Greičiau užmiršti tą nelemtą pamoką... Sofija išsimuilavo galvą, murktelėjo vandenin. Na štai, jau praeina – vaikinas prisiekė sau, kad draugiškai elgsis su moteriške, kad ir ko ši imtųsi.

       – gyvoji gamta – tai subtilus, puikiai sutvarkytas fenomenas, veikiantis be priekaištų, kaip savaiminis organizmas. Ir nereikia manyti, kad jai svetimi jausmai bei išgyvenimai. Juk viskas paklūsta metų laikų nesibaigiančios kaitos raidai. Štai kovą vandens paukščiai atkunta, antys gaudo viena kitą kur nors tvenkinio pakrantėje, kiras, šelmis, sklendžia viršum vandens. Žiemą šunelis žvelgia liūdnai ir net gali įkąsti, vasarą jis daug linksmesnis ir taip pat gali įkąsti. Žirgas pavargsta ir jau žengia tiktai žingine. O jeigu asilas ar mulas, ant kurio jojate, užsispiria ir nejuda iš vietos, neskubėkite jo lupti vytiniu ar kojomis spardyti. Gal jūsų, mieli jaunuoliai, mulas ar asilas pamatė angelą, tad neskubėkite teisti gyvulio. Verčiau tiesiog su juo pasikalbėkite.
       Sofija, negalėdamas atsidžiaugti šia nuostabia poezija, susižavėjęs klausosi mokytojo pasakojimo.

       Sofija susidomėjęs varto rankoje gražiai supakuotą prezervatyvą. Nors apie jo naudą daug girdėjęs, pirmąkart laiko šį daiktelį rankose. Prezervatyvą Sofijai demonstruoja klasės seniūnas:
       – Matai, kad išliktų sterilus ir nepažeistas, jis labai patikimai supakuotas. Tikiuos, pačiam nereikia aiškinti, kodėl taip padaryta.
       – Žinau, – sako Sofija. – Ojakuliacijos metu į moters įsčias vyras paleidžia keletą milijonų… Prezervatyvas, kad pažabotų nenumaldomą veržlumą, turi būti sandarus...
       – Kita vertus, prezervatyvas labai svarbus įvairių ligų prevencijai...
       Sofija linkteli galvą.
       – Prezervatyvas apsaugo nuo venerinių ligų, svarbiausia – nuo šių laikų rykštės AIDS. Taigi jei tektų kur nors su kuo nors sugulti, gumytę tiesiog privalai turėti.
       – Oho, – nustebęs taria seniūnas. – Iš kur išmokai tokios frazeologijos?

       – visokios priesaikos, pažadų tesėjimas – pasenęs dalykas. Viskas priklauso nuo besikeičiančios situacijos, nuo akimirkos, aplinkybių, taško, kuriame dabar esi. Pirmiausia turi paisyti savęs. Geriausia išvis niekam nieko nežadėti, bet kad ne visada pavyksta.
       Sofija įdėmiai klausosi Deodatos, kuri jam atrodo klasėje prašmatniausia – su ja norėtų turėti ryšių.
       – Deodata, – taria Sofija, – kaip tu įsivaizduoji dalykinius partnerių ryšius esant tavo ką tik apibūdintai tvarkai?
       – Ak ne, mielas Sofija, – atlaidžiai nusišypso Deodata. – Kalbu ne apie reikalus, apie tūsus, party, išvykas už miesto, prie jūros automobiliu ir pan. Supranti?
       – Aha, – atsako Sofija ir truputį patylėjęs priduria: – Klausyk, Deodata, šitą... gal nuvarom savaitgalį kur nors?
       – Šį negaliu, užimta esu, bet kitą – kodėl ne, galim, – maloniai tebesišypsodama taria Deodata.

       išaušo pavasaris, kūno kultūros mokytojas išvedė juos į miškelį už miesto kautis su kita mokykla orientacinio sporto varžybose. Penkios merginos ir penki vaikinai pagal duotąjį žemėlapį miške turėjo surasti dešimt punktų ir kuo greičiau pasiekti finišą, kad komandai daugiau įskaitinių taškų pelnytų.
       Ir pasileido Sofija su bendraklasiais miškan. Atkakliai pasislėpusių arbitrų ieškojo. Bet ir priešininkas buvo atkaklus, kova laukė rimta. Orientacinis sportas reikalauja nuovokos, apsukrumo. Sofija nusižiūrėjo vieną iš priešininkų, lyg ir protingu veidu, sekė sekė paskui, kol abu išlindo į priemiestinių autobusų stotelę. Susinervino vaikinai ir leidosi atgalios, jau kiekvienas savo keliu. Taip ir maklinėjo po mišką Sofija, akis įsmeigęs į žemėlapį. Pamiršęs kovos draugus, bendraklasius ir pačią kovą, pataikė į pelkę, joje užtruko, išsimaurojo kelnes iki kelių. Vis dėlto aplankė visus dešimt punktų ir laimingai pasiekė finišą. Pasirodė visai neblogai – tarp savo bendražygių buvo trečias ir šeštas – tarp visų dalyvių. Paskutinio orientacininko sunerimę draugai ir varžovai sulaukė tik temstant. Visi laimingai grįžo namo švęsti.

       – įvyko, įvyko! – netverdamas džiaugsmu Sofija paryčiais keliauja namo. Visi ramiai miega, niekas nemato, galima ir strykčioti. Koks kaifas, pasirodo, grįžti paryčiais! Svarbiausia – pagaliau Sofija pamylėjo moterį! Palyginti su tuo, ką šiąnakt patyrė, visa teorija apie 99 pozas – gryniausias niekis. Informacija, aišku, svarbi, bet vis tiek – niekis. Buvo nuostabu, jis nesusimovė. Pirmiausia – bučiniai, bučinukai, nusirenginėjimas, iš pradžių per daug neatsipalaiduoti, kad per anksti neįkaistum; nusirengus – daug karštesni bučiniai: kaklas, krūtys, pilvas, visa kita; ir pagaliau paskutinis, karščiausias etapas, kai galima visai atsipalaiduoti ir užsimiršti. Sofija – ne naivuolis, supranta, kad pirmas kartas visada nenuspėjamas, visko nenumatysi. Dabar jam visai ne gėda, kad paskutiniame etape taip įkaito ir drebėjo, jog niekaip nepajėgė gumytės ant varpos užmauti. Deodatos veiksmai prieš aktą ir jo metu negalėjo nekelti susižavėjimo – pati savo rankomis Sofijai gumytę užmovė, nors irgi nekantravo.
       Sofija, kaip pridera vonioje išsimaudęs, atėjo į virtuvę baltu frotiniu chalatu apsisiautęs, apkabino mamą ir pasakė:
       – O aš jau vyras, mamyte.
       – Ačiū Dievui, ačiū Dievui! – suplojo delnais laiminga mama. – Išgerkim arbatos, Sofija.
       – Išgerkim, mama, – santūriai sutiko Sofija. – Ir viską tau papasakosiu.

       „...kalbėjo...“ – kartojimui!

       – „...rankas nusiplauki...“ – kita ranka, be sustojimo! – „...bandelė paskui...“ – dar kartą! „lialialia lialialia...“ – keičiam ranką! – „...lialialia lialiaaa...“; dar kartą, iš naujo: „Rankas nusiplauki...“ – kita, nesustoti! „lialialia lialiaaa...“ Gerai, jaunuoli, šiandien baigsime. Jūsų kairė ranka vis dar atsilieka. Jei pageidaujate išmokti, kaip pats tvirtinate, įvairių stilių, turėsite gerokai pasitempti, nes tie įvairūs stiliai ne taip jau lengvai pagrojami.
       Sofija stovi išsitempęs. Keista, tačiau tos neišvaizdžios, pagyvenusios ponios perspektyvus, žavus, turintis ką pasakyti jaunuolis bijo, jos akivaizdoje vengia net garsiau kvėptelėti.
       – Namuose pagrosite kūrinėlį dar penkiasdešimt kartų, – reikliu balsu sako mokytoja. – Kadangi kol kas apie pažangą kalbėti anksti, duosiu dar vieną panašų kūrinėlį, kad tobulintumėte techniką, – mokytoja atverčia natų puslapį, Sofija pamato pavadinimą „Turėjo bobutė žilą oželį“, lietuvių liaudies daina. Vaikinas pajunta nuoskaudą ir atsidūsta. – Išmoksite skaityti iš lapo. Supratote, jaunuoli? – Sofija klusniai linkteli. – Iki pasimatymo.

       eidamas namo Sofija netikėtai, miglotai prisimena angelą ne angelą ar kuosą, kurią palaikė serafimu, ar atvirkščiai. Kaip ten iš tiesų buvo? Ar jis nusiplovė rankas ir gavo bandelę, ir serafimas jį dar pagyrė už tai? O gal pabarė, kad neplautomis rankomis ėmė bandelę? Koks skirtumas... – galiausiai susierzina Sofija. Seniai tai buvo.
       Ir išvis bežioplinėdamas dar pavėluos į lyderių susirinkimą. „Turėjo bobutė žilą oželį“, nieko sau...

       – štai tu ir užaugai, mielas Sofija, – kalbėjo sūnui mama. – O ar seniai čia eidavom apsipirkti, ir straksėdavai greta, mano rankos įsikibęs...
       Juodu sėdi, geria arbatą, kalbasi apie gyvenimą. Sofija jau praaugo ne tik mamą, bet ir poną Leonidą, kuris siekia Sofijai iki nosies, visas, išskyrus dvi, klasės mergaites ir ne vieną berniuką. Sofija – išvaizdus jaunikaitis, jo psichofizika ir psichosomatika gera. Jei ir buvo pagrindo nerimauti – nebent anksčiau, tolimoje vaikystėje.

       štai pagaliau toji jaudinanti akimirka – Sofija groja abiem rankom vienu metu; dešine vysto melodiją, kaire akompanuoja: „aš girtas paukštis girto medžio / ir girto vėjo laukuose / stikliuką pakelėj išmetęs / danguj supuosi lyg dvasia… o apačioj siūbuoja gėlės / pravirksta vyrai traukiniuos / ir keikia paukštį ubagėlis / iš bažnytėlės svetimos...“ Na nežinia, nežinia, ką tas poetas pasakyt nori – Sofija pašnairuoja į greta stovinčios mokytojos pusę, nevalingai pagreitina tempą. „...šlaistaus po dangų giesmę giedu / glaudžiuosi nakčiai prie akmens / išmes iš karčemos – ne gėda / kitus ir iš aukščiau išmes...“ Argi galima po dangų šlaistytis? Ir koks dar glaustymasis prie akmens? Nakvynė? Tai tegu tiesiai ir sako...
       akompanuojanti kairė susipainioja, paspaudžia ne tą natą, grojimas sutrinka. Sofija tyli, nesiteisina, mokytoja irgi tylėdama pirštu parodo tęsti nuo tos pačios vietos. „...o traškančios strėlės sulaukęs / lyg lapkričio drumsta šviesa...“ Kokia dar drumsta! Nuo kada šviesa drumsta?! – Sofijai reikia išties titaniškų pastangų, kad užbaigtų romanso melodiją:

  su lapais krisiu tau į plaukus
ir surūdysiu plaukuose1

       taigi REPETITIO. REPETITIO – ne šiaip vien įgytų žinių kūrybingas kartojimas, papildymas ir tobulinimas. Ar turėjai geresnių draugų nei mes? – klausia diskretiški, mandagūs buvusių kolegų žvilgsniai. Aukščiau smakrą!
       Tai yra REPETITIO REPETITIORUM. Tai yra tikrasis gyvenimas. Sėkmės tau, Sofija, bičiuli, kuris su mumis žengi į pažadėtąją žemę. Atsidūrę ten, toje žemėje, mes apsiginkluosime plačiomis šypsenomis ir leisimės į negailestingos konkurencijos taką. Mes esame gerai pasiruošę, išlaikę rimtus testus. Tu būtinai tapsi, jau tampi Sofija, tai gerai ir tau pačiam, ir visiems kitiems. Taip jau sutvarkyta laimės rinka – didelės apyvartos, didmeninė prekyba, sumaniai derinama su mažmenine, greitas tempas ir šioks toks laikysenos konservatyvumas, parodomas labdaringomis išpardavimo akcijomis bei nuosaikiomis sportinėmis pratybomis savaitgaliais.

       Sofija nerimaudamas ėjo į fortepijono pamoką – viena vertus, bijojo tos pagyvenusios moteriškės, kuri gyvenime, be fortepijono, gal daugiau nieko gero ir nematė; iš kitos pusės, pasibaigė romansai, mokytojos tvirtinimu, artėjo prie pabaigos valsų etapas, bet Sofija patikimai nesijautė. „...ein zwei drei, ein zwei drei...“ – ausyse aidėjo rūstus mokytojos balsas. Vaikinas regėjo prieštaravimą: visų giriamas, viską tik be priekaištų darantis jaunuolis niekaip negali įveikti apgailėtinos baimės. Kodėl jis, išgirdęs „…ein zwei drei, ein zwei drei...“, iškart susigūžia?
       Valsai – praeitis. Dabar baroko muzika, menuetas. Neaišku, ko dar laukti.

       mokytoja liepė Sofijai groti ne menuetą, o bliuzą. „Gyveno diedas chicago bulls augino pupą chicago bulls...“ – rūkydama ilgą papirosą, linguoja mokytoja greta Sofijos. Jis irgi linguoja ir groja.
       „...pupa užaugo chicago bulls lig paties dangaus chicago bulls išėjęs į lauką chicago bulls pasikasė pakaušį chicago bulls... ir pradėjo lipti chicago bulls lipo lipo chicago bulls kol pasiekė dangų chicago bulls... danguj sutiko chicago bulls poną dievą chicago bulls viešpats jam davė chicago bulls... kepurėlę su užrašu“, – Sofija jau palinko, norėjo bliuzą užbaigti, tačiau mokytoja buvo greitesnė.
       – Stot! – suriko mokytoja. – Jaunuoli, ar išmoksite kada nors melodijos nesugadinti?
       „Dar neaišku, kas čia gadina...“ – niūriai pagalvojo Sofija.

       menuetą vėl atidėjo, grojo tango. „Olympic country, lialialia liaalia, Olympic country!“ – energingu ritmu kapoja skiemenis mokytoja. Vaikino kairė ranka dar nepatyrusi, suklysta išsigandusi bekompromisinio mokytojos „Padaba dabu da“, nepataiko, ir Sofija suvėluoja. „Iš naujo, dar kartą! – griežtai taria mokytoja, tarsi jie nebūtų darniai lingavę bliuzo ritmu.
       Jie dar penkis kartus pakartoja pradžią, kol Sofijai pagaliau pasiseka nevėluoti, sugroti be klaidų net ir kaire ranka. Erzinančiu ritmu keliauja toliau: „Maišu per galvą, žaidimų salėj, lialialia liaalia...“

       Sofija jaučiasi gerai – jis niekam jokiu pavidalu neskolingas ir jam niekas jokiu pavidalu neskolingas. Kažkada, dar tik pradėdamas atletikos pratybas, vyrukas ant baslio nuo prityrusio atleto gavo maišu per ausį ir buvo nutėkštas ant žemės. Tačiau nepuolė į neviltį, padirbėjo, dėmesingai išklausė trenerio, šios srities profesionalo, patarimų, sustiprėjo ir jau pats nutėškė senbuvį ant žemės, paskui dar palydėjo priešininką į medicinos punktą. Tik vienas mažas rūpestis it koks kirminas tebegraužia Sofiją – jis taip ir neatsiėmė lito iš mergaitės dar anoje mokykloje besimokydamas. Smulkmena, aišku, bet kaip pažeidžia nepriekaištingai besiklostantį ritmą!

       pagaliau menuetas. Sofija jo laukė intuityviai tikėdamasis, jog seksis gerai. Ir tikrai – nors autorius Francas Jozefas Haydnas kiekvienai rankai suteikė labai didelį savarankiškumą, leido katrai groti savo gabalą, iš tiesų abu tie gabalai labai sklandžiai, dailiai gulė vienas prie kito susipindami, o kai reikalavo situacija, netgi sutapdami – kaip puikiai, strategiškai tiksliai parengtame verslo plane. „...wordas excelis lalalalala lyderių susi... lalalalala... – palyginti ramiai niūniuoja ir ta nieko daugiau gyvenime nemačiusi sužvėrėjusi mokytoja. – ...nuolatinis lavini... lalalalala kamasutros ži... lalylalala...“
       Sofija groja ramus, atsipalaidavęs, galbūt sukliūva kai kur, nepataiko, tačiau toms smulkmenoms net ir negailestingoji moteriškė šiandien atlaidi. Sofija kartkartėm priverstas grįžti, kartoti sudėtingesnes vietas, tačiau tai daro be jokios baimės ar vidinio pasipriešinimo. Sofija groja menuetą ir pajaučia muzikavimo kaifą. Jis tam Jozefui Haydnui asmeniškai labai dėkingas.

       civilizuotas reikalų tvarkymas apima daugelį faktorių, jo pagrindas – organizuotai valdomas chaosas. Struktūros požiūriu reikalai atitinka Sofijos andai studijuotą lanksčiųjų sistemų veikimo matricą, leidžiančią sveikintis su šiuolaikiniu robotu civilizuotai ir širdingai kaip su partneriu; matematiškai tai reiškia harmoningą, gyvenimo pavyzdžiais bei ilgalaike praktika paremtą finansų paskirstymą. Jei verslo aplinkos nulemtą kompanijos metų biudžeto procentą būtina paskirti korupcijai valdyti – jokių problemų, skirk ir nepriešgyniauk, ir atiduok be jokių sentimentų, asmeniškumų. Džiaugsmingu, neblėstančiu optimizmu parodysi pavyzdį ir paskatinsi savo komandą. Draugiški, konstruktyvūs santykiai – svarbi marketingo dalis, čia irgi reikia išmokti kūrybiškai taikyti patikrintus elgesio modelius. Pavyzdžiui, Dešimt Dievo įsakymų, padiktuotų Mošei ant Sinajaus kalno. Be abejo, tradiciją retkarčiais reikia peržiūrėti ir atsargiai, kūrybiškai papildyti pritaikant sparčiai besikeičiančioms verslo sąlygoms. Tarkime, Pakartoto įstatymo knyga (21, 15–17), vertindama vaikų turėjimą nuo skirtingų moterų, skatina humaniškumu paremtus santykius su pavainikiais, tolerantiškai vertina nepastovią vyrišką prigimtį ir prisideda prie pilietinės visuomenės ugdymo.

       suktinis, allegro, kad jį kur galai. Sofija pluša, sukasi kaip vijurkas. „...suk suk ratelį palei upės krantą... – mokytoja ne tik garsiai, smagiai dainuoja, bet dar ir šlepete apauta koja energingai trepsi. – ...nebijoki opšraus, nebijoki briedžio... nebijoki kiškio anei krokodilo...“ Galėtų toji moteris susiprasti, kad jos mokinys – jaunas žmogus.

       išvargintas muzikavimo allegro tempu, Sofija kietai miega ir sapnuoja gražų sapną:
       bendraklasiai, jaunųjų lyderių sambūrio nariai lipa kopėtėlėmis į devynių metrų bokštelį – susikaupę, ramūs, žinantys savo vertę, apsiginklavę nardymo bei kitokia įranga, jų akyse – nė kruopelytės baimės. Užkopę atlieka kelis dvasią pakeliančius atletizmo judesius ir tvarkingai, be sumaišties šoka žemyn. Krisdami jaunieji narsuoliai išskleidžia parašiutus ir štai jie jau šauniai leidžiasi žemyn. Aplink skraidžioja varnos, žvirblių būriai, kirai, akinamai balti flamingai, kėkštai, papūgos, iš baseino palubės akylu žvilgsniu visus budriai stebi jūrinis erelis, o baseino pakraščiuose auga palmės, kiparisai, eukaliptai ir baobabas, greta – nedidukas, labai jaukus beržynėlis. Tame miškelyje ratelius šoka laimingi oreivių tėvai ir auklėtojai, jie mojuoja savo šaunioms atžaloms, jaunuoliai iš baseino aukštybių atsako tuo pačiu, bet neatsipalaiduoja, griežtai laikosi saugaus nusileidimo parašiutu į vandenį reikalavimų. Ir visi – parašiutininkai, flamingai, žvirbliai, erelis, tėvai, kirai – šaukia: „Atleiskit mums, varnos! Atleiskit, labai prašome!“ Šiame darniame chore tarsi leitmotyvas girdisi aksominis fortepijono mokytojos balsas: „...ein zwei drei, ein zwei drei... puiku, nuostabu, mano mielas Sofija, ein zwei drei...“ Ir švelnus draugiškas šlepetės tapsėjimas…
       Pabudusio Sofijos lūpos nevalingai sušnibžda:
       – Ačiū jums, miela mokytoja.

       – kursas baigtas, jaunuoli. Padariau, ką galėjau, šio to išmokote, – taip pat griežtai kaip užsiėmimų metu sako fortepijono mokytoja. Sofija stovi prie instrumento, jo rankose – geltonų rožių puokštė.
       – Labai ačiū už pamokas, – santūriai taria vaikinas ir paduoda gėles. Mokytoja šypteli, ir Sofija tariasi regįs ne sužvėrėjusią, nieko gera gyvenime nemačiusią moteriškę, riaumojančią „...ein zwei drei...“ valso ritmu, tačiau tą aksominio balso savininkę iš sapno, visai kitaip, draugiškai šnabždančią: „...mano mielas Sofija, ein zwei drei...“

       rimtas, susikaupęs, fraku, baltutėliausiais, sniego baltumo marškinėliais ir peteliške pasipuošęs, Sofija, prieš iškeliaudamas į platųjį pasaulį, groja mamai atsisveikinimo menuetą. Ramus, sukauptas vaikino žvilgsnis iš tiesų slepia savyje milžinišką jausmų koncentraciją, tik jokiu būdu ne sumaištį. Jaunojo – dabar nedvejodami galime teigti – muzikos talento pirštai tolygiai, moderato tempu spaudžia klavišus. Abi rankos vysto savąją temą ramiai, be sumaišties, gerbdamos viena kitos pasirinkimą ir pagarbiai pritildamos, bet visai neužsičiaupdamos, kai viena šiek tiek pakelia balsą, nori pasisakyti mezoforte. Šito reikalauja komandinis žaidimas, o argi ateitis – ne komandinis žaidimas?
       šis menuetas – tai savotiška viršukalnė, nuo kurios dairydamasis Sofija regi save dar visai žalią vaikigalį, troleibuso gale tikrinantį, ar nekliba koks dantis, neduok Dieve kuris nors iš priekinių. Arba – kaip jis plūkėsi norėdamas pagaminti tortilją! Ką čia slėpsi, būta ir nesusipratimų, netikėtų išbandymų. Kita vertus, viskas tik į gerą – smulkias starto nesėkmes su kaupu pranoko – sakykime tiesiai – sėkmingas finišas. Sofijos dešinė pasileidžia pirmyn ir jau baudžiasi viršyti greitį, tačiau vaikinas susitvardo, atstato status quo, prieš finalą dar net sulėtina tempą, kad klausytojai paskutinįsyk galėtų pasigrožėti darniu dešinės ir kairės rankos bendradarbiavimu, ir atlieka finalinį akordą. Deda paskutinį tašką. Ir žėri ašaros jo akyse.
       Sofija iškeliauja į platųjį pasaulį, kur jo laukia begalė visokių džiaugsmų ir atradimų. O mama pasilieka. Sakė, jai jau užteks. Dar sakė, jog davė sūnui viską, ką galėjo, dabar Sofija užaugęs, subrendęs, tad galįs verstis pats – ji tuo tikinti. O pati nusprendusi užplombuoti tris kariesus – Zina rekomendavo gerą ir nebrangią stomatologę – ir liekanti su ponu Leonidu priemiesčio name, toliau nuo šurmulio. Gyvenimas, tempas priklauso jauniems – tokie buvo mamos atsisveikinimo žodžiai.

       – TAIGI KAD SUSIJĘ!.. – šūkteli žmogus ir toliau sau murma nesustodamas, tarsi kalbėtų, ginčytųsi pats su savimi. Sofija giliai įkvepia, alsuoja pilna krūtine, nors miego, reikia pripažinti, dar nori. Tačiau tai menkniekis, smulkmena, vyrukas jaučiasi pailsėjęs ir net pakiliai nusiteikęs. Nežinia kiek laiko miegojo, turbūt ilgai, pamano Sofija, prisiminęs tą nuostabią tobulėjimo patirtį, kurią susapnavo. Paskui galvoje šmėkšteli Milda, psichologas, sunkvežimis, tas mėlynais drabužiais aprengtas vaikėzas, „Audi A4“. Sofija ją būtinai susiras. „Audi A4“, – pagalvoja jaunas vyras, pašoka ant kojų.
       Mandagiai padėkojęs ir palikęs senąjį vyrą toliau su savimi šnekėtis, žengė į priekį.
       Sofija išlindo iš miško, jo veidą nušvietė pirmieji rudeniškos saulės spinduliai. Brūkštelėjo delnais per plaukus, pasitrynė užmiegotas ištinusias akis ir džiaugsmingai apsidairė. Sofijos atmintyje akimirksniu pralėkė gausybė paukščių – varnos, kirai, jūrinis erelis, flamingai, – taip pat palmės, ponas Mošė, Zipukas, tas naivuolis Rubenas, „Chicago Bulls“...
       Sofija įlipo į raudoną autobusą. Sėdėjo greta nepažįstamo keleivio, kai kada jųdviejų draugiški žvilgsniai susitikdavo. Šiaip nepažįstamasis žiūrėjo pro langą į rudenišką peizažą.
       „Gal ir metų laikas pasikeitė?“ – toptelėjo Sofijai į galvą. Jis atsisuko į nepažįstamąjį ir tarsi be jokios priežasties trenkė jam į nosį. Iš nosies plūstelėjo kraujas. Sofija džiaugsmingai apkabino visiškai suglumintą žmogų.
       – Nesuklydau, viskas gerai, – palengvėjusia siela sušnibždėjo jam į ausį. – Ačiū tau, brolau, – ir ūmai atšlijo.
       Sofijos skruostas, striukės apykaklė buvo ištepti to žmogaus krauju. Kas nors tartų, jog Sofija negerai pasielgė. Bet argi veltui Sofija tam žmogui į ausį sušnibždėjo: „Ačiū tau, brolau“?

 

       III SKYRIUS


       1
 

       Svečias akinamai šypsojosi. Jį pasitinkantysis atsakė tokia pat, gal net dar labiau akinama šypsena.
       – Štai ir radau jus! – džiūgaudamas kreipėsi į įstaigos šeimininką Sofija.
       Šypsena iš šio veido dingo.
       – Pone Deivi... – tęsė Sofija, – atvykau išreikšti didžiulio dėkingumo ir susižavėjimo jūsų asmeniu. Galima sakyti, jūs pakeitėte mano gyvenimą.
       – Atleiskite, kažką supainiojote, aš paties...
       – Na nesikuklinkite, pone Deivi, nors kuklumas, santūrus elgesys, be abejo, puošia jūsų padėties asmenį. Prisimenate? Tyli, miglota ir drėgna rudens diena, miškas prie magistralės, mes su jumis sėdime „Audi A4“, ir lakoniška, nuostabiai tiksli jūsų frazė... Pamenate? – Sofija apsidairė.
       – Aleksai, ar negalėtumėte ateiti? – pašaukė kažką iš gretimo kabineto ponas Deivis. Į priimamąjį įžengė nedidukas žmogus-spinta juodu kostiumu, švelnių, kūdikiškų veido bruožų. – Palydėkite poną.
       – Rodrigesas. Aleksas Rodrigesas, – melodingu nekalto vaikelio balsu prisistatė Sofijai juodakostiumis ir plačiai, draugiškai nusišypsojo tvirtai suimdamas už parankės.
       – Sofija, – prisistatė ir Sofija, tačiau jo balse buvo girdėti abejonė. – Pone Deivi... – patikimai už parankės durų link velkamas Sofija bandė gręžiotis. – Išklausykite! – dar girdėjosi jo desperatiškas balsas jau iš už durų. – Pone Deivi, aš sugrįšiu, pažadu...
       Be abejo, Sofija nepasidavė. Jis parašė ilgą laišką. Argumentuotai, nuosaikia forma išdėstė reikalą, meldė būti tik išgirstas, o paskui ponas Deivis pats nuspręsiąs, kaip elgtis. „Karštai tikiu, gerbiamasis pone Deivi, jog nuolankus šio kreipimosi tonas rodo manąjį nuoširdumą ir – tai ypač norėčiau pabrėžti – konstruktyvias intencijas. Mano siekiai tyri kaip ašara. Susitikimas su Jumis, pone Deivi, man buvo lemtingas, pasuko mane sąmonėjimo keliu, padėjo atrasti daugybę naudingų dalykų ir išsivaduoti iš prietarų, kuriuose skendėjau. Susitikimas su Jumis pakeitė mano gyvenimą. Dėl Jūsų nuostabiai įžvalgaus, kategoriškai vyriško sprendimo man atsivėrė akys į visai kitas erdves. Aš supratau, kas yra laimė, pone Deivi. Tad ar galiu, ar turiu teisę būti toks nedėkingas, apsimesti, kad nieko gera man nepadarėte ir neišreikšti Jums savo pagarbos ir dėkingumo? Iš visos širdies dėkoju Jums ir puoselėju viltį kada nors, gal net labai netolimoje ateityje, būti Jums naudingas.“
       – Durnius, – sumurmėjo ponas Deivis ir numetė lapą ant stalo. – Nors... – pasikasęs kiaušinėlius, vėl paėmė lapą. – Na ir žodis: skendėjau...
 

       2
 

       – ...jūs tik paklausykite – jis pasakė: čiulpsi, vaikine. Paprastai, dviem žodžiais pakeitė mano gyvenimą, atvėrė akis. Genialu! – ir Sofija džiaugsmingai įsispitrijo į psichologą.
       Ramiame, mieguistame psichologo veide dabar buvo matyti ir kažkokio neviltingo plėšrumo. Šįkart daktaras vilkėjo ne moherio megztiniu, o tamsiai pilku kostiumu, buvo užsirišęs tokios pat spalvos kaklaraištį. Psichologas pasimuistė ir atsikrenkštęs atsiliepė:
       – Na gerai. Mane džiugina pažanga, kurią jums pavyko pasiekti. Regis, andainykštės dvejonės, problemos jūsų šiuo metu nevargina. Kokių turėtumėte klausimų?
       – Man reikia tikslumo, – entuziastingai atsiliepė Sofija. – Vertinu jus kaip profesionalą, bet mano sąmonėjimo kelyje buvo visokių vaizdinių, simbolių, kuriuos turiu išsiaiškinti. Kitaip gali apnikti abejonės, negalėsiu ramiai miegoti.
       – Dėkoju, – šyptelėjo psichologas. – Bus geriausia, jei sudarysime tikslų vaizdinių ir, kaip sakėte, simbolių sąrašą.
       – Puiku, nuostabu. Pirmiausia, žinoma, močiutės. Toks aktyvus jų dalyvavimas mane net sutrikdė. Dar aš sapnavau pupą, kuria užlipau į dangų ir sutikau – žinote ką? Ogi Dievą. Dievas man padovanojo marškinėlius su numeriu 23 ir labai palankiai atsiliepė apie mano ateitį. Liepė važiuoti į Čikagą, į „Chicago Bulls“. Tuo metu buvo labai gerai, nenorėjau nė atsibusti. Bet Rubenas viską sugadino, nupjovė pupą, glušas, būčiau nukritęs. Aišku, gražiausias sapnas – tai tas apie palmes ir artimuosius.
       – Ar jūs visus sapnus esate linkęs vertinti pozityviai? – paklausė psichologas.
       – Na kaip čia pasakyti... Jojau ant mulo, o greta ėjo Rubenas ir sakė, kad turės papjauti mane, kaip pats teigė, paaukoti. Čia jo idėja. Net ir peilį rodė. Aš, žinoma, nepatikėjau, nesu naivuolis. Peiliukas įspūdingas, paskui galvojau, iš kur jį Rubenas ištraukė? Gal antikvariate pirko? Bet iš kur gavo pinigų? – Sofija primygtinai pažvelgė į psichologą, tarsi tuoj pat reikalautų atsakymo. Psichologas lyg ir ruošėsi atsakyti, tačiau Sofija tęsė: – Yra dar vienas, nelabai malonus sapnas, susijęs su smurtu, tik aš jo nesureikšminčiau. Paprasta reminiscencija iš vaikystės laikų.
       – Nenorite šio sapno prisiminti?
       – Ne, ką jūs. Paprastos muštynės, nevertos sureikšminimo. Su dabartiniu esmingai pakitusiu požiūriu neturi nieko bendra.
       Psichologo antakiai kilstelėjo.
       – Taigi sudarykime sąrašą, – energingai tarė Sofija. – Numeris pirmas: močiutės, jos man labai rūpi. Numeris antras: pupa. Ir numeris trečias: mulas. Arba asilas, tiks ir jis. Numeris ketvirtas: palmės, ir numeris penktas: varnos.
       – Tačiau mulu jus vežė paaukoti papjaunant, tai nelabai maloni aplinkybė.
       – Teisinga pastaba. Tačiau mulas, jis ir asilas, mane labai domina. Juk mulas su aukojimu nesusijęs, jis – tik įrankis kito rankose, netgi auka. Kaip ir varnos, kurių vaidmuo mano sapnuose, vizijose taip pat buvo nevienareikšmis, – jos buvo ir aukos, ir grėsmės. Suprantate?
       – Gerai, – linktelėjo psichologas ir užsirašė. – Taigi močiutės, pupa, asilas, jis ir mulas.
       – Teisingai, – džiugiai atsiliepė Sofija. Po pauzės pridūrė: – Žinote, dar Dievas. Tegu bus ir Jis, numeris šeštas.
 

       3
 

       Ponas Deivis neseniai ryžosi naujai investicijai – atidarė nedidelę apipjaustymo kompaniją. Jo partneris ponas Sofija įtikino imtis šio biznio remdamasis verslo logika ir istoriniais argumentais. Platonizmą reklamavęs vadybininkas Nikalojus Kuzietis XV amžiuje pažadėjo žydams ir musulmonams visuotinį krikščionių apipjaustymą, jeigu jie priims krikščionybę. Ką gi, kalbėjo naujasis pono Deivio verslo partneris ir bičiulis, nekvaršinkime galvos dėl ideologijų, apipjaustymo siūlymas mainais už krikščionybę pirmiausia yra puikus rinkodaros ėjimas. Tiesiog pripažinkime, kad net ir po tokio patrauklaus pasiūlymo ši niša rinkoje dar ilgai buvo laisva. Mums tiesiog velnioniškai pasisekė, pone Deivi, ilgiau gaišti vargu ar būtų protinga. Atėjo laikas pasirūpinti, kad jos kas nors kitas neužimtų. Jūs tik pažvelkite, apsidairykite, kiek žmonių gatvėse ir beveik visus juos reikia apipjaustyti. Galbūt ne dabar, tačiau neabejotinai reikės, jei jau vieną sykį apie tai buvo išsitarta. Religiją galima labai sėkmingai pakeisti asmens higiena ir sanitariniu švietimu, pridūrė ponas Sofija. Iš supainioto rusų gyvenimo, sakyčiau, sėkmingą verslą daręs ponas Čechovas sakė, kad jei scenoje pakabintas šautuvas, jis būtinai iššaus. Užregistravę įmonę, pasirūpinsime įranga, personalu, aptarnavimo plėtra, atliksime būtinuosius marketingo veiksmus. Skubėti nėra reikalo, mes paprasčiausiai budėsime, pamažu plėsime verslą, gerinsime starto sąlygas ir, apipjaustymui tapus paklausiam, būsime pasirengę geriau nei konkurentai.
       Pašnekovas įdėmiai klausėsi Sofijos neskubėdamas sakyti nei taip, nei ne. Jis apskritai buvo įpratęs klausytis, įsidėmėti ir nepamiršti negu kalbėti. Ponas Deivis šiuo metu valdė kelias sėkmingai dirbančias prekybos bei agroserviso bendroves, tačiau įprotis nekalbėti apie savo praeitį ir viską, kas susiję su pinigais, išliko. Ponas Deivis buvo vienišius, neturėjo patarėjų, savo reikalus, strateginius veiksmus įprato apgalvoti ankstyvą rytą sėdėdamas ant klozeto, prausdamasis, paskui – gerdamas kavą ir pusryčiaudamas.
       Verslo pradžia buvo nelengva. Pirmiausia teko ilgai įtikinėti Valstybinę sanitarijos tarnybą, kurios funkcionieriai išsakė nemažai abejonių dėl naujosios paslaugos sanitarinio saugumo. Susipažinę su pirminiu planu, pareigūnai apskritai nenorėjo leistis į kalbas, pasak jų, dezinfekuoti apipjaustytą varputę spiritu galėtų nebent rasistas. Sofijai tuo nusistebėjus, viena iš sanitarijos tarnybos funkcionierių, tokia pusamžė moteriškė, pasiūlė pirmiausia išbandyti pačiam. „Prašom“, – per daug nesiginčijo Sofija. Po to spirito nuspręsta atsisakyti.
       Daug ginčytasi dėl įrangos – kas geriau: paprasti skustuvai, kokius naudoja konservatyvesni, praeitį garbinantys barzdaskučiai, nekaltai atrodantys ir klientus raminantys kišeniniai peiliukai ar chirurginiai skalpeliai. Buvo net kilusi mintis užsakyti peilių partiją tarptautinei žoliapjoves gaminančiai kompanijai, bet ją teko atmesti dėl labai jau didelių projektavimo ir gamybos kaštų. Kompanijos būstinė pradėjo kurtis visai šalia sostinės centro, tylioje jaukioje gatvėje prie upės, kurios kitame krante raminamai švietė šalies parlamento rūmai. Pasamdytas dizaineris pasirinko santūrias – gelsvą bei žydrą – spalvas, nukabinėjo sienas pastoralinių, marinistinių bei batalinių drobių reprodukcijomis, laukiamajam parinko minkštus chaki spalvos gobelenu aptrauktus baldus ir rekomendavo nuolat tyliai groti ispaniškąjį flamenko. Šį netikėtumų kupiną stilių kaip prekinio ženklo sudedamąją dalį specialistas patarė perkelti ir į kitas įstaigas, be abejo, kompanija planavo plėtrą regionuose, o kai sustiprės, susiras partnerių, ir kaimyninėse valstybėse.
       Spiritą dezinfekcijai pakeitus nekaltu jodu, tepamu apie žaizdelės kraštus, THE COMPANY OF WORLD'S CIRCUMCISSION – taip nuspręsta pavadinti kompaniją – tapo atvira naujovėms. Firmos komandos branduolį sudarė konkurso būdu atrinktas chirurgas ir patarnautojai, kurių amžiaus vidurkis nesiekė trisdešimties metų.
       Nepaisant garbingos istorinės praeities, apie naująjį produktą reikėjo skleisti visapusišką informaciją, nes dėl įvairių aplinkybių apipjaustymo reikšmė, siekiant patikimo, sėkmingo gyvenimo, visuomenėje vos gyvaliojo. Kita vertus, svarstant, ginčijantis, diskutuojant su reklamos asais, akis badyte badė apipjaustymo motyvacijos trūkumas. Kam, kuriam galui man reikalingas tas apipjaustymas? Ką – man stovės geriau? Kodėl aš turėčiau į tai kišti savo pinigus, beje, ne tokius jau mažus? Nes, žiūriu, nuolaidas labai jau skystas siūlote, – į pasiūlymą apsipjaustyti galėjo atrėžti vartotojas. Ir jis buvo teisus. Ir tai anaiptol buvo ne smulkmena.
 

       4
 

       „Jei esu paveldėtojas, turi būti ir palikimas... turi būti... – svarstė Sofija. – Kodėl aš toks laimingas, tarsi naujai gimęs? Jaučiuosi puikiai. Jei palikimo ir nėra, nepražūsiu – nugręšiu poną Deivį. Logiška? Logiška.“
       Tačiau pradinio, bent nedidelio kapitalo, reikėjo, kitaip ponas Deivis galėjo jį išmesti iš biznio, idėją, aišku, sau pasilikdamas. Ir Sofija rado išeitį – elegantišką, net egzotišką. Pirmiausia susirado sunkvežimį, tebestovintį prie šaligatvio, apgaubtą vėlyvo rudens žvarbios giedros ir priemiesčio ramybės. Sofija šyptelėjo ir užvedė variklį. Ne, sunkvežimio Sofija neužstatys – dėl to jis tvirtai apsisprendė. Yra, turi būti gyvenime ir šventų dalykų.
       Sofija užstatė save. Po pusdienį trukusių diskusijų su bankininkais pasisekė sukurti schemą, tiesa, gana sudėtingą, joje užstatas buvo Sofija, o garantai – ponas Deivis ir sunkvežimis. Nesėkmės atveju, jei Sofija taptų nemokus, ponas Deivis gautų Sofijos verslo dalį ir sunkvežimį, ir skola būtų grąžinta. Be abejo, planas atrodė velnioniškai rizikingas, kita vertus, Sofija labai didžiavosi, kad jam pavyko personifikuoti sunkvežimį.
 

       5
 

       Agresyvi reklaminė kampanija pareikalavo iš THE COMPANY OF WORLD'S CIRCUMCISSION nemenkų išlaidų ir davė įdomių, prieštaringų rezultatų. Įstaigos atidarymo dieną biznio partneriai nusprendė simboliškai apsipjaustyti patys ir apipjaustyti visą personalą bei prezentacijos svečius už dyką. Gausiai sukviesti žiniasklaidos atstovai, grožio, masažo salonų ir kirpyklų savininkai (kviesti mėsinių – kaip giminingo verslo – atstovus vis dėlto nutarta atsisakyti) stebėjo, kaip visas personalas žengė į chirurgo kabinetą, pirmiausia, be abejo, ponas Deivis, nes ponas Sofija andai jau išbandė dezinfekavimo spiritu veikimą. Prisiminus procedūrą jam kelnėse dar ir dabar užkaisdavo, bet prezentacijos dieną apie savo potyrius Sofija niekam neprasitarė.
       – Užsakėte videoklipą. Ar tenkinsitės naivuolių edukacija spaudoje? – kreminės spalvos verslo stiliaus kostiumėliu apsivilkusi gražuolė pažvelgė Sofijai tiesiai į veidą, face in face, atstumas maždaug aštuoniuolika centimetrų, taurė raudono vyno jos rankoje beveik rėmėsi į Sofijos kelnių diržą. – Ar tas jūsų prekinis ženklas kokį nors turinį, be pavadinimo, turi? – ji atlošė galvą, ir Sofija pajuto, kaip jam už diržo užkišo vizitinę kortelę. – Jūsų biznis perspektyvus, vaikinai, tad nesielkit kaip šarlatanai, – mergina nusišypsojo ir tylutėliai suurzgė.
       „Tai bent, – Sofija stovėjo tarsi stabo ištiktas. – Tai bent.“
 

       6
 

       Sofija kaip tolimą ir veik negirdimą aidą prisiminė seksą su Milda. Kažkodėl po pietų, teršiamą visokių pašalinių minčių, nesuvokiamų rūpesčių, tolydžio nuklystant į lankas, be jokios malonumo išnaudojimo taktikos ir strategijos. Apgailėtinas seksas. Dar gerai, kad Milda nelabai pastabi, kitaip būtų jį demaskavusi gerokai iki atsivertimo. Taigi tik pastabumo stoka. Toli taip nenueisi, Sofija atsiduso ir paspaudė skambutį.
       – Ilgai nebuvai – uždarė psichiatrinėj? – Mildos lūpos ironiškai išsilenkė.
       Sofija atsiduso, kažkodėl prisiminė poną Leonidą.
       – Milda, atėjau atsisveikinti.
       – Išskrendi į kosmosą?
       – Tiesiog taip reikia.
       – Nesupratau, apie ką kalbi. Jei įsižeidei, kad šaipausi, atsiprašau.
       – Ne, Milda, neįsižeidžiau, manęs neįmanoma įžeisti, – Sofija kalbėjo ramiu balsu. – Tiesiog supratau, kad turiu eiti savo keliu.
       – Kokiu dar keliu? Nežinia kiek nebuvęs atėjai šūdo pamalti...
       Koridoriuj Sofija prisiminė vieną svarbų dalyką, kurio nepasakyti Mildai negalėjo. Ji pavyzdingai prižiūrėjo sunkvežimį – kokį „Mercedes-Benz“ paliko prie Mildos namų, tokį ir rado. Reikėjo padėkoti. Be to, dar norėjo pridurti, jog gyvenime visuomet reikia siekti tikslo ir viską vertinti konstruktyviai. Ir dar… „Milda, esi dar jauna ir pilna jėgų. Patikėk manim“, – buvo pasiruošęs iš visos širdies jai tarti. Atsargiai atvėrė duris.
       – Milda... – pradėjo kalbą ir gavo lėkšte į kaktą.

      1 Donaldas Kajokas.