Vėlyvuosiuose veikaluose sąvoka Tekstas išnyra kaip daugybės teksto kodų sampyna ir sąveika: ji aprėpia ne tik literatūrą, tekstus, bet ir žmogų supantį pasaulį, įvairias kultūros apraiškas, miestą, skirtingus socialinio gyvenimo aspektus, tapybos, skulptūros, teatro ir kitų meno rūšių reiškinius. Tekstas jungia kūrybingą nomadologinę energetiką, principinį nebaigtumą, tapsmą, procesualumą. Jo bekraštėje erdvėje išnyksta subjekto ir objekto dualizmas, šie du pradai persismelkia; žmogus kaip kultūros ir meno ženklų, simbolių kūrėjas tarsi ištirpsta visa aprėpiančioje tekstinėje erdvėje. Čia išnyksta klasikinei Vakarų metafizinės estetikos tradicijai būdingas pasaulio suvokimo dualizmas, nes Teksto stichijoje tarsi atsiveria didinga sceninė erdvė, kur, kaip ir tradiciniame japonų nōh teatre, nėra aktorius ir žiūrovus skiriančios rampos, kuri dramatinio veiksmo herojus atribotų nuo žiūrovų.
R. Barthes'as brėžia principinę takoskyrą tarp „literatūros“ ir „Teksto“ sąvokų. Literatūra čia siauresnis, vietinis, palyginti su Tekstu, reiškinys. „Literatūra jau nebegali būti nei Mimesis, nei Mathesis, o tiktai Semiosis, neįmanomas kalbos nuotykis, žodžiu: Tekstas (neteisinga teigti, kad teksto sąvoka dubliuoja literatūros sąvoką), literatūra atspindi baigtą pasaulį, tekstas vaizduoja kalbos begalybę“11.
Beje, tekstas R. Barthes'ui biologiniu požiūriu – tarsi gyvas organizmas, kuris gali būti sunaikintas. Tekstas jo estetikoje iškyla ne kaip konkretus objektas, o jokiai klasifikacijai nepavaldi ypatingos sudėties paradoksali, radikaliai simbolinė, pliuralistinė, intertekstuali (yra kito teksto dalis) substancija, kuri reikalauja panaikinti tradicinę rašto ir skaitymo priešpriešą ir šiuos du intelektinius judesius sujungti. Šioje be centro, dugno, pradžios ir pabaigos tekstinėje galaktikoje su daugybe įėjimų bei išėjimų, iš kurių nė vienas nėra pagrindinis, susipina ir persismelkia daugybė kultūros, literatūros, meno sluoksnių. Tekstas, pasak R. Barthes'o, yra „ne struktūra, bet struktūravimas; ne daiktas, bet darbas ir žaidimas“12.
Ir pagaliau tekstas jo estetikoje yra pažįstamas per jo santykį su ženklu. Kūrinys užsisklendęs, jis suvedamas į konkrečias reikšmes, todėl kūrinys funkcionuoja kaip ženklas ir „yra viena pagrindinių Ženklo civilizacijos kategorijų“. Tekste, priešingai, reikšmė iki begalybės nusidriekia į ateitį; tekstui būdingas išsisukinėjimas nuo perdėm tiesmukų apibūdinimų, vertinimų, klasifikacijos sistemų, jis yra tarsi kupina daugybės simbolinių prasmių paslanki, fliuktuojanti magma, kuri veikia reikšmių srityje. „Kūrinys geriausia prasme yra menkai simbolinis, jo simbolika greit išnyksta, tai yra nejudriai sustingsta; tačiau tekstas didžiai simboliškas; kūrinys, suprastas, suvoktas visoje savo simbolinėje prigimtyje, – tai ir yra tekstas. Kartu tekstas tarsi grįžta į kalbos prieglobstį: kaip ir kalboje, jame yra struktūra, tačiau nėra jungiančio centro, nėra uždarumo“13. Todėl tekstas čia aiškinamas kaip intertekstas, „reikšmių galaktika“, o meno kūrinys – kaip užkulisyje vykstančios tekstinės veiklos rezultatas. Vadinasi, meno kūrinys, palyginti su tekstu, yra siauresnė ir ne tokia reikšminga R. Barthes'o estetikos sąvoka. Jam būdingas linijiškumas ir negrįžtamumas, chronologinė raida. Jo teksto sąvoka yra labai artima mįslingos hieroglifais užrašytos „Yijing“ („Permainų knygos“) knygos ypatumams, nes neturi aiškiai fiksuotos pradžios, centro, jis – daugiaprasmis. Meno kūrinio metafora yra organizmas, o teksto metafora – audinys arba voratinklis; jis neauga, nesirutulioja, bet, veikiamas semantikos ir kombinatorikos, skleidžiasi. Kūrinys lengvai skaitomas, vartojamas, interpretuojamas, o tekstas yra neperskaitomas.
„Tekstas, – rašė R. Barthes'as, – reiškia Audinį, bet iki šiol šis audinys vis buvo laikomas produktu, gatava užuolaida, už kurios rūpestingai ar atsainiai pasislėpė prasmė (tiesa); dabar jau pabrėžiame gimdančią teksto idėją, kurią tekstas susikuria, pasigamina begalinėj raizgalynėj; audinyje – tekstūroje – prapuolęs subjektas išnyksta kaip koks voras, ištirpęs lipnioje savo paties drobės sekrecijoje. Jei mėgintume kurti neologizmus, teksto teoriją galėtumėm pavadinti hifologija (hyphos reiškia ir audinį, ir voratinklį)“14. Jis sukūrė postmodernizmo estetikai būdingas tekstinio audinio, tekstinio voratinklio, laiško-teksto, skaitymo-laiško, tekstinės erdvės, hiperteksto, tekstinės analizės ir pan. sąvokas.
Kaip minėjome, tekstas yra labai plati ir daugiareikšmė R. Barthes'o estetikos sąvoka, kuri reikalauja ne tik griežtesnės tipologijos, bet ir vertybinės charakteristikos. Todėl kyla klausimas: kaip pažinti estetinę tekstų vertę ir konceptualiai pagrįsti jų pirminės tipologijos principus? Šiuo požiūriu pamatinis įvairių tekstų visumos vertinimas, mokslininko nuomone, negali būti priskiriamas nei mokslo sričiai, nes vertinimas – ne jo uždavinys, nei ideologijai, nes ideologinė (moralinė, estetinė, politinė ir kitos) teksto vertė tiesiogiai susijusi su reprezentacija, o ne su gamyba (ideologija „atspindi“, ji ne gamina). „Kas siejasi su mūsų vertinimu, tai jis gali būti siejamas tik su tam tikru praktikos tipu – rašto praktika. Viena, yra tai, ką galima parašyti, o antra – tai, ko parašyti jau negalima; yra tai, kas priklauso rašančiojo praktikai, ir yra tai, kas yra anapus jo galių; kokius tekstus pats norėčiau parašyti (per-rašyti – ré-écrire), geisčiau įtvirtinti šiame pasaulyje (juk tai mano pasaulis) kaip veiksmingą jėgą? Štai šią vertę ir išryškina vertinimo procedūros atlikimas; ji nustato, kas būtent šiandien gali būti parašyta (per-rašyta – ré-écrit), įtvirtina tekstą-raštą (le scriptible)“15.
Tačiau, gilinantis į teksto vertės problemas, iškart iškyla kita nemažiau svarbi komunikacijos tarp teksto autoriaus, tekste slypinčių semantinių prasmių ir jų suvokimo vartotojų problema. Įvairių tekste veikiančių kodų sąveika, jų susipynimai, judesiai kuria raštą, o gilinimasis į teksto-rašto pasaulį įvardijamas terminu skaitymas. Pažymėtina, kad R. Barthes'as meno kūrinio autorių vadina tik savo Teksto svečiu. Iš čia kyla klausimas: kodėl mes tekstą-raštą laikome mums svarbia estetine vertybe? Ir atsako: literatūrinio darbo (literatūros kaip darbo) prasmė – skaitytoją iš vartotojo paversti tekstų gamintoju. Viena svarbiausių humanistikos problemų R. Barthes'as laikė gilia properša tarp teksto gamintojo ir vartotojo, tarp jo savininko ir kliento, rašančiojo ir skaitančiojo. Todėl vartotojo požiūris į tekstus perdėm rimtas, o juk galėtų žavėtis aistringu teksto žaismingumu, grožiu, stilistinių formų įvairove. Taip, kaip priešprieša tekstui-raštui atsiranda jo vertybinė prieštara, t. y. negatyvi, reaktyvi vertė – tai, ką galima perskaityti, tačiau neįmanoma parašyti – tekstas-skaitymas. Šį tekstą R. Barthes'as vadina „klasikiniu“16.
Knygoje „S/Z“ mokslininkas išplėtojo vadinamąją tekstinės analizės metodologiją, kurioje iškeliamas Tolimųjų Rytų estetikai būdingas non finito (nebaigtumo, neišsakymo, estetinės užuominos) principas, įvardytas kaip „nonfinalinės prasminės genezės“ procesas. Jo tikslas – suvienyti poststruktūralistinę teksto struktūros analitiką su postmoderniuoju požiūriu į tekstą, kaip astruktūrinę plastišką sistemą, t. y. suvienyti du anksčiau atrodžiusius nesuderinamus dalykus – „struktūros idėją ir kombinatorinės begalybės idėją“. Sujungti šiuos du postulatus R. Barthes'as laikė būtinybe, nes žmogaus kalba, kurią vis geriau pažįstame, „yra kartu ir begalinė, ir struktūriškai organizuota“.
Teksto pagrindą sudaro jo sugebėjimas plastiškai įsiskverbti į kitus literatūrinius, estetinius, meninius, tapybinius tekstus, kodus, simbolius, ženklus. Todėl kiekvienas rašomas ar skaitomas tekstas siejasi su daugybe kitų begalinių arba prarastų (praradusių savo kilmės šaltinį) tekstų. Beje, kiekvienas tekstas yra „intertekstas“, nes jame gyvuoja ir potencialiai skleidžia savo idėjas, mintis, energetiką gausybė kitų kultūros ir meno tekstų. Ir pagaliau tekstas yra įvairių reikšmių indas, kurį jomis užpildo autorius. Pagrindinis skaitytojo, kaip teksto interpretuotojo, uždavinys – surasti autentišką sąlytį su tekstu, suprasti, perprasti jame slypinčias prasmes, o ne jas kurti. Atitrūkęs nuo autoriaus, tekstas gali gyvuoti skirtingose laiko ir erdvės dimensijose, kurių net įžvalgiausias autorius negalėjo numatyti. Todėl autonomiškas tekstas keliauja per istoriją, geografiją ir kultūras, nuolatos įgaudamas naujus prasmių atspalvius.
R. Barthes'o veikaluose galime aptikti vėliau J. Derrida plėtojamos dekonstrukcijos metodologijos užuomazgų gaires, nes, siekdamas pažinti konkrečių tekstų ir estetinių reiškinių esmę, tekstus jis skaido į atskirus prasminius blokus, nuodugniai nagrinėja ir vėliau grįžta prie dalinės jų rekonstrukcijos. Paprastas teksto skaitymas čia yra traktuojamas tik kaip slydimas teksto paviršiumi, sutvirtintu pasakojamaisiais elementais, glaudžiai tarpusavyje susijusiomis frazėmis, neregint teksto gelmėse slypinčių prasminių sluoksnių ir atspalvių. Todėl nagrinėjamus tekstus skaido į atskirus, tarpusavyje susijusius fragmentus, kuriuos vadina leksijomis, ir siekia suvokti jų prasmę bei funkcijas to teksto audinyje. Nepaisant tokio skaidymo ir analizės schemiškumo bei dirbtinumo, ji padeda įžvelgti paviršutinio skaitymo metu nesuvoktas prasmes, perprasti atskirų teksto blokų funkcijas ir semantinę prasmę sudėtingame teksto audinyje.
Gvildendamas pamatinės klasikinės estetikos kategorijos grožio problemas, R. Barthes'as atkreipia dėmesį į jo apibrėžimo sudėtingumą. „Grožis (priešingai bjaurumui) iš tikrųjų nepaaiškinamas: jis gali išryškėti, įsitvirtinti, naujai ir naujai byloti apie save bet kuria žmogaus kūno dalimi, tačiau aprašymui jis nepaklūsta. Būdamas tokia pati tuštuma, kaip ir pats dievas, apie save jis gali pasakyti tik viena: aš esu tas, kuo esu. Štai kodėl diskursui tenka tenkintis tik tam tikrų detalių tobulumu, o „visa kita“ palikti kodams, slypintiems bet kokio grožio esmėje – Meno kode. Kitais žodžiais tariant, grožis pajėgus skleistis tik citavimo arba nuorodos į kažką pavidalu. <…> jei grožį paliksime su juo pačiu, nesuteikdami jam atramos taško ankstesniame kode, jis bus pasmerktas tylėti. Jam apskritai svetimas predikatas; vieninteliai jam galimi predikatai – arba tautologija (tobulas veido ovalas), arba palyginimas (graži kaip Rafaelo madona, kaip svaja, iškalta iš akmens, ir pan.); grožis kartu iškart nukreipia į bekraštę kodų įvairovę“17.
R. Barthes'o „Teksto“ ir „grožio“ analizės metodologinis tikslas – ne aprašyti meno kūrinio struktūrą ar registruoti atskirų kūrinių daugmaž stabilias teksto struktūras, o iškelti labilaus, arba, kitais žodžiais tariant, paslankaus teksto, struktūravimą, kurį Istorijos eigoje skirtingų epochų skaitytojai suvokia vis kitaip. Todėl esmiškai neįmanoma išskirti „vienintelės“ imanentinės teksto ar estetinio objekto prasmės, kuri visuomet yra potencialiai atvira skirtingoms estetinėms interpretacijoms. Dėl to reliatyvistinei poststruktūralizmo estetikai būdinga teksto principinio „atvirumo“ ir jo interpretacijų įvairovės idėja. R. Barthes'as, kaip ir daugelis postmodernizmo ideologų, labai domėjosi Rytų kultūromis (japonų kultūrai skirta jo garsioji knyga „Ženklų imperija“ („L'empire de signes“, 1970). Savo tyrinėjimuose jis, priešingai nusistovėjusiai nuomonei, daugiausia dėmesio skyrė ne ženklų sistemai ir jų reikšmėms tyrinėti, o komunikacijos procese atsirandančioms konotacinėms prasmėms, kurios padeda konkrečiai visuomenei kultūrine ir istorine prasme skirtis nuo kitų, suvokiant joms būdingus konotacinius turinius.
R. Barthes'o veikalams, kaip ir poststruktūralistiniam estetinės minties raidos etapui bei dabartinei humanistikai apskritai, būdingas ribų tarp estetinės, literatūrologinės, meno kritikos ir kultūrologinės problematikos nykimas. Veikiant jo idėjoms Tekstas plačiąja prasme poststruktūralizmo ir postmodernizmo estetikoje suvokiamas kaip paslanki magma, kuri dėl intelektinių judesių turi savybę nuolatos keistis ir įgauti naujų pavidalų ir semantinių prasmių. Knygoje „Teksto malonumas“ („Le plaisir du texte“, 1973) išplėtota teksto malonumo, t. y. jo rašymo, skaitymo ir mėgavimosi įvairiais reikšmių klodais bei atspalviais, koncepcija. „Malonus tekstas – toks, kuris patenkina, papildo, sukelia euforiją; jis atsiranda iš kultūros, nenutraukia ryšių su ja ir yra susijęs su patogaus skaitymo praktika. Mėgavimosi tekstas – toks, kuris sukelia netekties pojūtį, išmuša iš vėžių (kartais net vargina nuoboduliu), išklibina skaitytojo istorines, kultūrines, psichologines nuostatas, išjudina jo skonį, jo vertybes ir prisiminimus, išprovokuoja jo santykių su kalba krizę“18.
Mokslininkai pastebėjo, kad R. Barthes'o laikais vaizduojamoji dailė patyrė esminių transformacijų, realistiniame mene viešpatavusi mimezė, t. y. tradicinis tikrovės mėgdžiojimo principas, nuslinko į praeitį ir „vaizduojamieji kodai pradeda iš pagrindų irti, užleisdami savo vietą daugialypei erdvei, kurios modeliu tampa visai ne tapyba („drobė“), tačiau greičiau teatras (scena), apie tai kalbėjo arba galų gale svajojo grynosios „menas – menui“ estetikos adeptas S. Mallarmé. Ir dar: jei tarp literatūros ir tapybos nyksta hierarchiniai ryšiai, jei šie menai pradeda atsispindėti vienas kitame, tai kodėl ir toliau turime juos tyrinėti kaip tarpusavyje susijusius, t. y. atskirus, tačiau vienas nuo kito priklausomus objektus? Kodėl neatsisakyti nuo „menų“ įvairovės idėjos ir aiškiai nepareikšti apie „tekstų“ įvairovę“19.
Į postmodernistinę estetiką ir literatūrologiją R. Barthes'as sukūrė įvairias tarpdalykines tekstų tyrinėjimo strategijas, nukreipė dėmesį į įvairius marginalinius reiškinius, paradoksalius, pulsuojančius minties šuolius, iškėlė kalbos, sąvokinio aparato tobulinimo ir stilistinių formų įvairovės svarbą. Savo įvairialype tyrinėtojo veikla jis nubrėžė naujas estetikos, literatūros teorijos, meno kritikos tyrinėjimo sritis, įvedė daugybę originalių teorinių konceptų, sąvokų, tačiau tikriausiai svariausias jo įnašas vėlesnei humanistikai sietinas ne tiek su naujomis estetikos, meno, literatūros reiškinių tyrinėjimo strategijomis ir metodais, bet pirmiausia su pliuralistinėmis ir reliatyvistinėmis metodologinėmis nuostatomis, grįstomis įsitikinimu, kad visos dabartinėje humanistikoje gyvuojančios nuostatos yra vienodai priimtinos, lygiai taip pat kaip ir jų mokslinė vertė yra vienodai abejotina ir reliatyvi, reikalaujanti kiekvienu konkrečiu atveju išsamios kritinės analizės.
Reliatyvistinės R. Barthes'o estetinės ir literatūrologinės idėjos turėjo didžiulį poveikį vėlesnės poststruktūralistinės ir postmodernistinės estetikos bei meno praktikos raidai, kurioje šios nuostatos vis labiau įsigalėjo. Beje, sumenksta dėmesys modernistinėje estetikoje vyravusiam menininkui, genijui, meninės kūrybos subjektui, kaip pagrindiniam estetinės srities herojui, vis dažniau domimasi beasmeniu Tekstu, jo formalių simbolinių struktūrų tyrinėjimu. Ir pagaliau naracinio, t. y. pasakojamojo, prado vyravimo nubrėžtą visumos sampratą keičia dėmesys įvairiems anksčiau buvusiems banaliems, nuobodiems reiškiniams, atskiram visumos segmentui, detalei, lemiančiai postmodernistinės estetikos fragmentiškumą ir nebaigtumą. R. Barthes'o idėjos stipriai paveikė estetines M. Foucault, G. Deleuze'o, F. Guattari, J. Derrida, J.-F. Lyotard'o, J. Kristevos, C. Todorovo ir daugelio kitų postmodernizmo teoretikų teorijas.
1 D e r r i d a J . De la grammatologie. – Paris: Minuit, 1992. – P. 75.
2 B a r t h e s R . Système de la mode. – Paris: Seuil, 1967. – P. 9.
3 Roland Barthes par Roland Barthes. – Paris: Seuil, 1975. – P. 172.
4 Б а р т Р . Система моды. Статьи по семиотике культуры. – Москва, 2003. – C. 465.
5 Б а р т Р . Избранные труды, Семиотика, Поэтика. – Москва: Прогресс, 1989. – ?. 384.
6 Ten pat. – P. 386.
7 Ten pat. – P. 387.
8 Ten pat. – P. 390–391.
9 Ten pat. – P. 415.
10 Ten pat. – P. 417.
11 Roland Barthes par Roland Barthes. – P. 123.
12 B a r t h e s R . Le bruissement de la langue. – Paris: Seuil, 1984. – P. 71.
13 Ten pat. – P. 417.
14 B a r t a s R . Teksto malonumas. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 313.
15 B a r t h e s R . S/Z. – Paris: Seuil, 1970. – P. 10.
16 Ten pat. – P. 10.
17 B a r t h e s R . S/Z. – Paris: Seuil, 1970. – P. 40.
18 B a r t a s R . Teksto malonumas. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 278.
19 B a r t h e s R . L'Empire de signes. – Genève: Skira, 1970. – P. 62.
