Accessibility Tools


       Adomas Čartkovskis ir Henrikas Mosčickis Stanislovo Moravskio (Stanisław Morawski, 1802–1853) „Atsiminimų“ (1924) įvade rašė, kad savo mizantropijos, atsiskyrimo, užsidarymo nuo viešojo gyvenimo paslaptį S. Moravskis nusinešė į kapus ir jos neįmanoma atskleisti išlikusiais rankraščiais ir dokumentais
1. Lygiai po septyniasdešimties metų, 1994-aisiais, pirmoji „Atsiminimų“ į lietuvių kalbą vertėja istorikė Reda Griškaitė grįžo prie S. Moravskio rezignacijos paslapties ir buvo linkusi ją aiškinti remdamasi komplikuotais ir skaudžiais XIX a. pradžios politiniais įvykiais. Šiandien, prabėgus kiek daugiau nei dešimtmečiui, vėl maga paimti į rankas S. Moravskio „Atsiminimų“2 tomelį ir mėginti pateikti dar vieną mažiau ar daugiau įtikinamą jų autoriaus mizantropijos versiją. Kitaip tariant, smalsu dar kartą patyrinėti, kas paskatino jauną, veržlų ir visų geidžiamą aristokratą užsisklęsti tėvo paveldėtame dvarelyje ir nugrimzti į prabėgusių dienų prisiminimus bei būties apmąstymus?

       Išsyk svarbu pažymėti, kad S. Moravskio „Atsiminimuose“ daug vietos, dėmesio ir reikšmės skiriama moterims, moterų ir vyrų santykiams. Šiuo atžvilgiu, S. Moravskis ir jo aplinka tiksliai ir taikliai atspindi ikimodernaus buržua ir aristokrato moralę, kuri dominavo Europos aukštuomenėje iki pat XIX a. vidurio: absoliuti dauguma santuokų joje buvo sudaroma materialinių-politinių išskaičiavimų pagrindu, emocinį trūkumą kompensuojant nesuskaičiuojamais flirtais ir ryšiais už šeimos ribų. Svarbiausia šio žaidimo taisyklė reikalavo laviruoti tarp viešai žinomos paslapties (kuri buvo visiems priimtina) ir akivaizdaus jos įrodymo, t. y. fakto apie nėštumą arba venerinę ligą (tai buvo griežtai netoleruotina). Tiek aukštuomenės vyrai, tiek moterys privalėjo skrupulingai slėpti galimas sanguliavimo pasekmes. Viešas apkalbėjimas ir nepaneigiami įrodymai, kad kažkuris šeimos vyras yra suvedžiotojas, o kitu atveju – suvedžiota moteris – atnešdavo nešlovę visai šeimai ir giminei. Niekas negerbė žmogaus, „teršiančio savo lizdą“, ir, svarbiausia, – nesugebančio meistriškai žaisti dvigubos moralės taisyklėmis. Šie užsienietiški papročiai sklido į Lietuvą įvairiausiais būdais, ir vilniečiai sėkmingai mokėsi iš prancūzų, anglų ar italų. „Atsiminimuose“ teigiama: „Pagal to meto Europoje tarp ištvirkusių magnatų paplitusią madą generolas savo bičiuliams kartais surengdavo vadinamuosius rojaus vakarus. Pačios garsiausios, pačios žavingiausios laisvo elgesio moterys didžiausioje paslaptyje – už žalia medžiaga užtemdytų langų, ant minkštais gobelenias iškloto parketo, ant juodu aksomu uždengtų sofų be jokios priedangos – kaip motina pagimdė – linksminosi su vyriškiais, pakviestais į tuos vakarus.
Surengti tokį vakarą tokiame mažame kaip Vilnius mieste taip, kad išlaikytum nepriekaištingą formą ir išsaugotum paslaptį, kainavo palyginti didelę pinigų sumą“3.

       Tad lengvas flirtas ir neįpareigojantys meilės ryšiai buvo ne tik Europos didmiesčių, bet ir Vilniaus aukštuomenės gyvenimo dalis. S. Moravskio „Atsiminimuose“ apstu šio visuotinio flirto ir kūniško jaudulio pavyzdžių, tobulai atitinkančių dvigubo žaidimo taisykles. Ir vyrai, ir moterys čia bene kasdien laukė, o dažniausiai patys kūrė erotines provokacijas, kurios sekė viena paskui kitą ir greitai pasimiršdavo. Nenuostabu, kad pats autorius mėgaujasi tiek jas aprašydamas, tiek būdamas tiesioginiu įvykių dalyviu bei herojumi. Ne viena oficialiuose priėmimuose sutinkamų moterų S. Moravskiui galėjo priminti gana dviprasmiškas situacijas. Kartą, bėgančiam iš vizito pas ponią Janavičienę, čia pat ant laiptų sutikta kunigaikštienė N įstrigs į S. Moravskio atmintį kaip spontaniška valiūkė ir potenciali vakarėlių partnerė.
Mat ant tų pačių laiptų, kaip S. Moravskis rašo „Atsiminimuose“, N netikėtai „apsidairė aplinkui, žvilgtelėjo į viršų ir, įsitikinusi, kad nieko svetimo nėra, staiga apsikabino mano kaklą ir pabučiavo, iš pradžių į abu skruostus, po to į lūpas, bet taip, kad mano burnoje atsidūrė beveik pusė jos koralų spalvos liežuvėlio“4. Atrodo, Vilniaus salonų ore tvyrojo visaapimantis kūniškas jausmingumas, neaplenkdamas nei jaunų, nei gerokai žilstelėjusių sielų. Tai patyrė ir pats S. Moravskis, iškviestas į senosios ponios Vaiskienės kambarį: „Moteriškė šiek tiek pastenėjo, šiek tiek pasistumdė ir visai rimtai ėmė manęs prašyti, kad aš leisčiausi jos pabučiuojamas. Galas man! Bet ką reikėjo daryti? Tad sugriebė mane drebančiomis rankomis ir padoriai, karštai (kaip kad jai reikėjo) išbučiavo. Po to padėkojo, sakydama, kad jai pasidarė jau geriau, ir pridūrė: „Bet jau tu, Staseli, toks gražus, kad net man, senei, sunku susilaikyti“5. Lengvo pobūdžio romanai savaime suprantami atrodė ir garbingam, griežtam S. Moravskio tėvui, kuris nedvejodamas leido linksmas dienas su jaunąja Neri: „Naujasis ponas globėjas susipažino su savo auklėtine, pradėjo apie muziką diskutuoti, drauge groti bei dainuoti, ir įsimylėjo jie, vargšeliai, vienas kitą kaip katinai, ir beveik pusę metų išgyveno visapusišką pasitenkinimą“6. Belieka pridurti, kad šiam nuotykiui nebuvo kliūtis nei senojo S. Moravskio santuoka, nei tuo pat metu egzistuojantys Marijos Neri jausmai ir ryšys su Nagurskiu.

       Mieste susiklosčius tam tikroms neįprastoms aplinkybėms, vyrų ir moterų santykiai virsdavo menkai slepiamu ištvirkavimu. 1822 m. į Vilnių atžygiavo rusų gvardija, kurios eiles sudarė jauni, turtingi, išlaidūs aristokratai, ir tuomet, kaip rašo S. Moravskis, „moterys, kurioms mažai terūpėjo mokslas, perėjo į gvardijos pusę. Keikdavo „maskolius“, tačiau iš tikrųjų kabindavosi jiems ant kaklo.
O šie ne tik kad deramai mokėjo pasinaudoti naiviomis dailiosios lyties atstovių aistromis, bet ir laikė tai visiškai natūralia, visiškai kasdieniška, jiems priderama duokle“7. S. Moravskis švelniai ironizuoja, kad daugelį Vilniaus aukštuomenės moterų valdyte valdė fantazijos apie seksualinius nuotykius. Jis buvo įsitikinęs, kad, mieste pasirodžius žaviam chirurgui Pelikanui, Vilniaus ponias „užpuolė chirurginio įsikišimo reikalaujanti liga“8, t. y. poreikis susipažinti, bendrauti ir atrasti progą pakoketuoti su jų aplinkoje atsiradusiu vyru.

       Kasdieniškai, įprastai ir su šypsena, S. Moravskis fiksuoja ir naujienas apie santuokinę Vilniaus aristokratų neištikimybę. Iš lūpų į lūpas iki jo atkeliauja žinia, kad Zambžickiui besirūpinant pablogėjusios žmonos sveikata, ši ištvirkavo su vyro iškviestu gydytoju Eme. Pastarasis faktas atrodė ypač pikantiškas ir jo aprašymas teikė S. Moravskiui akivaizdų malonumą:
„Kartą, kai Zambžickiui nesinorėjo popiečio miego, jis atsikėlė nuo sofos ir gerai nusiteikęs nuėjo į kitą namų pusę pas žmoną ir bičiulį svečią. Įeina ir mato už save vyresnį Emę neabejotinai pažeidinėjantį sutuoktinių teises“9. Aristokratiškai grakščia maniera S. Moravskis žvilgteli ir į Nagurskienės miegamąjį, kur, vos betramdydamas juoką, mums parodo sugautą ponios meilužį Oginskį10.

       Išmanančiam dvigubo žaidimo taisykles S. Moravskiui suprantamas ir siaubingas, tragiškas Jono Nagurskio poelgis. Pasipiršęs Karpytei, bet dėl įvairiausių priežasčių atidėliodamas vestuvių datą,
pagaliau ilgai lauktų tuoktuvių dieną Nagurskis pasijuto sergąs, pasak italų, „prancūziška“, o pasak prancūzų, – „itališka“ liga ir iš susidariusios situacijos rado vienintelę garbingą išeitį – savižudybę11. Tik mirtis, Nagurskiui atrodė, galėjo abi dideles gimines išgelbėti nuo pajuokos, o jį patį – nuo „teršiančio savo šeimos lizdą“ žmogaus šlovės.

       Tačiau neabejotinai klystume tapatindami S. Moravskį su šia, iš esmės ikimodernios, aristokratiškosios meilės kultūra. Nors perprasdamas bei dalyvaudamas aristokratiškuose „dvigubos moralės“ žaidimuose, S. Moravskis veikiau juos suvokė ir vertino stebėtojo akimis. Aptardamas ponios Nagurskienės ir savo tėvo romaną, S. Moravskis rašo: „Praėjusio šimtmečio meilė, paprastai labai paviršutiniška, paremta vien kūnišku jausmu, negalėjo ilgai trukti, be to, buvo labai tolerantiška iš abiejų pusių. Mano tėvas ir Nagurskienė pagaliau nusibodo vienas kitam ir prisipažino apie tai atvirai. Buvo sutarta dėl abipusės draugystės sąlygų, o santykiuose su kitais leista abipusė laisvė, kurios negalėjo aptemdyti joks pavydas.
Mano tėvui tai buvo labai paranku, nes, be Nagurskienės, tuo metu flirtavo net trimis frontais“12. Šioje „Atsiminimų“ pastraipoje tėvo ryšius su moterimis S. Moravskis įvardija kaip „praeito šimtmečio meilę“ ar atgyveną, nors akivaizdu, kad kaip tik toks vyrų ir moterų santykių modelis vyravo S. Moravskio dienų Vilniuje. Tačiau kaip tik šiame paragrafe S. Moravskis išreiškia asmeninę nuostatą bei aiškiai ir neabejotinai atsiriboja nuo „dvigubos moralės“ kultūros ir vienaprasmiškai identifikuoja save su naująja – romantiškosios meilės idėja.

       Romantinė meilė, pradėjusi formuotis Prancūzijos Provanso riteriškoje viduramžių kultūroje ir gerokai paskatinta Didžiosios Prancūzų revoliucijos lygybės lozungų bei idėjų apie šeimos ir giminės nevaržomą, laisvanorišką vyro ir moters sąjungą, užvaldė XIX a. Vakarų Europą.
Pirmą kartą Europos istorijoje meilė ir aistra žmogui buvo vertinami aukščiau nei meilė Dievui, todėl romantinė meilė formavo visiškai naują požiūrį į tarpasmeninius santykius bei skatino tam tikrą priešpriešą krikščioniškajai etikai, jos santuokos moralei13. Pasak romantikų, naujasis meilės jausmas nesiejamas su šeimos, giminės planais, politiniais, religiniais ar materialiniais išskaičiavimais. Dar daugiau – romantinė meilė ir aistra neturi nieko bendro net su sąmoningu pačio asmens pasirinkimu ar apsisprendimu. Stendhalis tvirtino, kad romantinė meilė yra karštis, o M. Proustas ją apibrėžė kaip „bacilų atneštą infekciją“. Stendhaliui romantinė meilė asocijavosi su nevaldoma ir nekontroliuojama fantazija, kuriančia dažniausiai neadekvatų ir realybės neatitinkantį mylimosios(ojo) paveikslą. S. Moravskio amžininkai Vakarų Europoje suvokė romantinę meilę kaip nevaldomą „iliuziją“, „maniją“ ar „pamišimą“14, nepaisant to, koks netobulas galėjo būti pats meilės objektas15. Nuolankiai priimdama jai likimo skirtą žmogų romantinė meilė ir aistra turėjo vieną esminį tikslą – fizinį ir dvasinį vyro ir moters „susiliejimą“, absoliučią jų vienovę. Šį „susiliejimą“ romantikai vertino kaip tiesioginį įsimylėjėlių ryšį su Dievu, kaip vieną patikimiausių ir tikriausių saitų tarp dviejų žmonių ir juos supančio pasaulio. Todėl kaip niekada anksčiau Vakarų Europos visuomenėje romantinės meilės dėlei buvo pateisinama viskas ir visi; visa, kas iš jos kildavo, buvo teisinga, o pats jausmas prilygintas dieviškumui.

       Progresyvioji S. Moravskio laikų Rusija ir Lietuva taip pat buvo pakankamai imli terpė šioms vakarietiškoms idėjoms, o nuostatos apie laisvą, nevaldomą meilę pasiekė Peterburgą ir Maskvą gerokai anksčiau nei socialistinės Augusto Bebelio ar Klaros Cetkin mintys apie laisvąsias vyrų ir moterų sąjungas.
Naujoji vakarietiška jausmų kultūra greitai rado atgarsį rusiškos bajorijos rateliuose ir tapo čia sava16. Neabejotina, ji neaplenkė išsilavinusio, smalsaus, jautraus S. Moravskio; romantinės meilės galia pakirto visą šio žmogaus esybę: jis aistringai, beprotiškai, nelaimingai ir visam gyvenimui įsimylėjo ištekėjusią moterį – ponią Zakševskytę-Miulerienę, Ksavero Miulerio žmoną, Stanislowo Miulerio, garsaus Vilniaus piliečio ir žodynų autoriaus, su kuriuo dar studijų laikais suartėjo ir susibičiuliavo, brolienę ir svainę17. S. Moravskio meilė šiai moteriai buvo visiškai priešinga vilnietiškų salonų meilės istorijoms, tačiau atitiko Stendhalio ar M. Prousto romantinės meilės sampratą.

       Deja, klasikinė romantinė meilė, tokia, kokią ją suvokė ir formavo XIX a. Vakarų Europos intelektualai, negalėjo ir neturėjo laimingos pabaigos. Ji neišvengiamai siejosi su kančia, nes intensyvi aistra, kuri jungė į vieną nedalomą visumą dviejų žmonių kūnus bei sielas, tegalėjo gyvuoti tiek, kiek ji iš anksto buvo pasmerkta paties gyvenimo. Neturėjo laimingos pabaigos ir S. Moravskio meilė Miulerienei. Ilgai kankinęsis, patyręs didžiulius emocinius sukrėtimus bei iškentęs artimų bičiulių spendžiamas intrigas jo aistrai, S. Moravskis praranda savo mylimąją ir užsidaro nutolusiame dvarelyje.

       Pabaigoje galėtume paklausti kodėl, kaip prisipažino pats S. Moravskis, toji meilė Zakševskytei-Miulerienei sukomplikavo visą jo gyvenimą? Kodėl gi, patyręs dvasinį išgyvenimą, S. Moravskis neatsitiesė ir nebeieškojo naujų ryšių? Atsakymo tektų ieškoti šiandieninėje modernioje romantinės meilės paradigmoje ir šiuolaikinėje jos sampratoje, kuri klasikinę XIX a. romantinės meilės idėją pavertė visiems suvokiama ir visų vartojama sentimentalia sutartimi tarp vyro ir moters. Sutartimi, kuri iš principo neigia ir naikina kančią ir leidžia romantinėje meilėje sugyventi dviem nesuderinamoms emocijoms: romantinei aistringai meilei ir laimingai jos pabaigai. Moderni romantinė meilė apsiriboja trumpalaike minimalia kančia ar veikiau jos pakaitalu. Ji taip pat atsisako ir kančios, nes šiuolaikinė kultūra reikalaute reikalauja laimingos pabaigos.

       Tačiau S. Moravskis liko su išgyventa meile ir priėmė jos siunčiamą kančią kaip vieną didžiausių ir svarbiausių savo gyvenimo įvykių. Meilės teikiama kančia šiam vyrui tapo ne nepakeliama našta, bet kelias į save ir jį supančio pasaulio pažinimą. Tam tegalėjo pagelbėti Tylus Ustronės dvarelis, bet ne šurmuliuojantys Vilniaus salonai.

       Gal čia ir slypi didžioji Stanislovo Moravskio rezignacijos paslaptis ir jam vienam priimtina jos priežastis? 

 
       1 M o r a v s k i s  S .  Keleri mano jaunystės metai Vilniuje / Sudarytoja ir vertėja R. Griškaitė. – Vilnius: Mintis, 1994. – P. 24. „Atsiskyrėlio atsiminimai“, kaip juos vadina S. Moravskis, buvo baigti rašyti 1848 m. lapkritį.

       2 Ten pat. – P. 24.

       3 Ten pat. – P. 139.

       4 Ten pat. – P. 61.

       5 Ten pat. – P. 70.

       6 Ten pat. – P. 102.

       7 Ten pat. – P. 238.

       8 Ten pat. – P. 217.

       9 Ten pat. – P. 77.

       10 Ten pat. – P. 107.

       11 Ten pat. – P. 95.

       12 Ten pat. – P. 103.

       13 D e  R o u g e m o n t  D e n i s .  Love in the Western World. – First Fawcett Premier Printing, 1956. – P. 77.

       14 S i n g e r    I .  The Nature of Love. – T. 2. – Courtly and Romantic. – 1984. – P. 361.

       15 Ten pat. – P. 291.

       16 G o l d m a n  W .   Z .  Women, the State and Revolution. Soviet Family Policy & Social Life, 1917–1936. – 1993. – P. 43.

       17 Ten pat. – P. 19.