Mėnulis šaltai šviečia
ant baltų kaulų
Tu Fu
KINŲ PEIZAŽO
vėsuma
porcelianinis žvilgsnis
atgaivina rytą
paskandina vienintelę
šviesos srovę
net skardesnį juoką
JI EINA
apsirengusi mėlynų
svogūnų žieve
medžių kaulai
kranksi žalioj saulėj
akmenų žolė
raižo laiptus
jai kopiant
kalno kaulais
SUPLYŠĘS AITVARAS
medžio viršūnėj
stebi
apdriskusią lėlę
prie medžio kamieno
muilo burbulai
vaivorykštauja kapuose
sustingusioj gamtoj
mes sėdim ant tvoros
pakilus nerimui
jaučiam užmirštų
veidų virpulį
bijodami nežinomybės
atspaustos sapne
ŠIAME
be vietos teatre
užmirštame savo eiles
suklumpame
vaidmenyse
iš praeities ir dabarties
bežiūrėdami
į plojančius
dūsaujančius klausytojus
DEBESYS NUSILEIDŽIA
niūriam rudeny
vėjas išdraiko
knygos lapus
nejaukus klyksmas
perskėlė veidrodį
stiklo šukės
išsibarsto sienose
SAULĖS NUGLOSTYTOS
Kalkutos sienos
kur kaminai sukasi
ir dirbtinis juokas
raižo kūną
būčiau davusi
lietaus
ateinančiam lietui
PATEKAU NIŪRUMON
be žvaigždžių
oras perskrostas dalgiu
kraujuoja giliau
už mintį
PRO TAVO
pilkų akių
dulkes
matau panterą
KAI MIRŠTAME
daugelį sykių
ir gyvename
daugelį gyvenimų
lengvai užsimiršta
kuris buvo kuris
ir
kas buvo kas
kartais
užsimiršę
prisimename
1992