SVARBU

       Jau iš pirmo žvilgsnio alkoholyje mirkstančius profesionalius pijokus nesunku atskirti nuo priešokiais nardančiųjų – pilkų mėgėjų, bespalvių saviveiklininkų. Mirkstančiųjų organizmas ištvermingesnis, atkakliau treniruotas, akys guvios, blizga, veidas doras, prinokęs, o užpakalis visada kiek iškeltas į viršų, todėl plūduriuojant ant pilvo niekada nepanyra.
       Mirkstantieji svaigaluose pijokai nardo prastai ir retai, ypatingais atvejais. Būna, kad, neišvengę nepageidauto smigimo į dugną, staiga panardina kaklą ir priekinę kūno dalį – apsiverčia galva žemyn, tik akimirkai.
       Mirkstančiųjų profesionalų oralinis aparatas yra puikiai pritaikytas įvairiems skystalams iškošti, todėl jie gali gerti net pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis.
       Alkoholyje mirkstantys pijokai moka skraidyti. Įmirkę, išbrinkę ar jau šiek tiek apdžiūvę pakyla lengvai, be įsibėgėjimo. Pagiriomis sumaniai juda, neretai laikydami kūną horizontaliai.
       Mūsuose mirkstantieji yra itin ryškių spalvų: raudonos, violetinės, mėlynos. Pagal šiuos požymius, kai blaškosi ar nutupia kur pamirkti, jie atskiria savus nuo kitų.
       Kadangi mirkstantieji pijokai gyvena migloje, tai ryškios kūnų spalvos jiems padeda orientuotis – susieiti, bendrauti ir mirkti.



       ETIKETO PAMOKA STIPENDININKAMS

       Vokietijoje sriubos šaukštą kelkite galu prie burnos, o Anglijoje šaukšto šonu lieskite lūpas.

       P. S. Demokratiniame pasaulyje prie sriubų, deja, alkoholinių gėrimų nepateikia.



       LEMTINGAS PRIETARAS

       Besibaigiant daugiadieniui maratonui A. B. buvo vis dar eiklus, tvirtas, šviesaus proto ir santūrus.
       Susikaupimo akimirką pareigingai apsisprendęs netrukus kilti nuo baro ir eiti namo, A. B. šventai įtikėjo, kad prieš kelionę „penkiasdešimt niekada nepakenks“.
       Taip ir atsitiko: po kelių (šimtų) valandų A. B. nubudo, pašoko ant kojų ir (rituališkai šūktelėjęs „Vau!..“) inauguravo save „ne paskutine p... visatoj“. Ir džiaugėsi, kad ne per toli nuėjo.



       TĖVAI IR VAIKAI

       Pasižadėjau aplankyti Ulrike (Malerei), jos studija Kunstlerhaus Lukas pusrūsyje.
       Beldžiuosi vakare, itin dalykiškai.
       – Bitte.
       Ulrike (Malerei) rymo prie darbo stalo, į mane nė nepažvelgia – pilkomis akimis žiūri į nugertą vyno butelį.
       – Nori? – pastumia taurę.
       Įsipilu.
       – O tu?...
       Ulrike (Malerei) žvilgsniu parodo į šiukšliadėžę pastalėje: Merlot, Merlot, Merlot... taip, jai jau gana.
       – Kas atsitiko?
       – Kalbėjausi telefonu su tėvu, visada taip... – atsidūsta.
       – Jis iš tavęs kažko nori?
       – Nieko nebenori, jau dešimt metų kasdien su pamote eina į Tikėjimo žodžio bažnyčią giedoti.
       – Turbūt turi gražų balsą...
       – Šūdas. Rumunijoje jis buvo geras chirurgas, Vokietijoje taip ir neišmoko gimtosios kalbos, dabar gieda.
       – Puiku, žmogus atrado save.
       – Įpilk, – veik įsako.
       Nesidaužiame, išgeriame. Ulrike (Malerei) pravirksta.



       ŠAUKSMAS

       Paklausykite, ką sako garsus gydytojas dr. Artiomas Pelikanas apie vyną.

       Vynai yra nedorų apgavikų pramanas. Vynas, kuris parduodamas „Tokajaus“, „Chianti“ ar kitu vardu, tėra bjaurios pamazgos. Toks vynas susideda iš glicerino (šis gaunamas iš smirdančios dvėselienos), razinų ir karčiųjų šungrybių esencijos, bezdų žiedų, prideginto cukraus ir raugalo!

       O šampanas – tai nevalytų panagių pirštais nuskintos vynuogės! Nemazgotomis kojomis sutraiškytos, išspaustos. Iš tokių, atsiprašant, sulčių ir daromas šampanas.
       Kai drumzlinas maišalas supilamas į butelius, į juos dar prigrūdama mielių ir cukraus. Buteliai užkemšami kamščiais.
       Ir pasileidusios mielių nuosėdos keičia kvapą, atseit gerina to maišalo skonį.
       Nedoros rankos sustato butelius į stovus, pasuka, kilsteli dugnais aukštyn, pastuksena – vis kviečia nusidėjusias mieles nusistoti ant butelio kamščio; ir tik todėl, kad sušalusias galima būtų išspirti lauk.
       Tada ir įvyksta pragaištinga tamsos jėgų apgavystė: beskonis bekvapis maišalas tampa duona, vaisiais ir riešutais dvokiančiu šampano makalu.



       APSISPRENDŽIAU!

       Manyje tarsi kažkas sprogo, kai pamačiau jį.
       Anot specialistų, gėrimas – tarsi perpetuum mobile, dangiškoji jėga, padedanti veržtis į priekį, siekti aukštumų, ieškoti laimės… Deja, jau seniai tuo pasidžiaugti negaliu, gurkšnoju abejingai. Vieną kitą akimirką daug kas atrodo pusėtinai, tačiau vos liaujuosi vartojęs, jau galvoju kitaip – itin negatyviai. Šiurpas nukrečia nuo minties, kad truktelėjęs krupniko ar benediktino tuojau patirsiu moralinį spaudimą, apniks nerealios būsenos.
       Supratau, kad visa tai ne man – taip ir slysiu į pakalnę svetimose rogėse.
       Apsisprendžiau nedelsiant įsigyti to naujo, dar neišbandyto, bet mano širdžiai jau mielo antpilo iš degalinės vitrinos. Tai suteikė jėgų bei ryžto gyvenimo būdui keisti. Man taip reikėjo tokio postūmio…
       Tikiu savo jėgomis, pažadu: ne tik atsikimšiu, pauostysiu, bet ir išragausiu butelį antifrizo. Juk aš galiu!



       AHRENSHOOPO LIAUDIES ŽAIDIMAS DODO

       I pastaba. Žaidime gali dalyvauti ne daugiau kaip penki asmenys.
       II pastaba. Žaidimas žaidžiamas ne trumpiau kaip šešias savaites.

       LAIMĖ – ateina, todėl ir mes judėkim, nes stojo valanda.
       VILTIS – ji dar ne kartą suvilios mus rizikingiems žingsniams.
       GĖRIS – sprendinio klaidingumas neleis jam prieštarauti.
       BLOGIS – visa, kas gilu, mėgsta maskuotis.

       TAISYKLĖS. Ahrenshoopo liaudies žaidimo DODO dalyviai atsisėda ant žemės puslankiu priešais šventosios atminties butelius ir tylėdami į juos žiūri. Žaidimo dalyvis, pirmas neištvėręs traukulių skausmo, atsistoja.

       I ŽAIDĖJAS. Panašiai kaip sraiges žmonės triukšmaudami vaiko ir stebi, ar jos baikščios, taip ir DODO reikia priversti patirti ką nors baisaus, o paskui išbandyti gerklės sausra! Tada paaiškės, ar DODO yra atsparus vilionėms, ar gerai sergsti save ir mus, ar yra nuosaikus ir harmoningas, naudingas ir sau, ir kitiems.

       Po šių žodžių Ahrenshoopo liaudies žaidimo DODO dalyviai susikimba rankomis.

       ŽAIDĖJAI. Taip!!!

       Ahrenshoopo liaudies žaidimo dalyviai paleidžia vienas kito rankas.

       I ŽAIDĖJAS. Aš.

       Arčiausiai jo buvęs žaidėjas iškelia ranką ir rodo į šventosios atminties butelį.

       II ŽAIDĖJAS. Ar ten yra DODO?

       I ŽAIDĖJAS. Ar 0,5 l?

       Priėjęs prie ritualinio butelio parodo, kad jis tuščias, t. y. DODO jau seniai nebėra, sugrįžta prie puslankiu sėdinčių žaidimo dalyvių.

       II ŽAIDĖJAS. Panašiai kaip sraiges žmonės triukšmaudami vaiko ir žiūri, ar jos baikščios, taip ir DODO reikia priversti patirti ką nors baisaus, o paskui išbandyti gerklės sausra! Tada paaiškės, ar DODO yra atsparus vilionėms, ar gerai sergsti save, ar naudingas ir sau, ir kitiems.

       Ahrenshoopo liaudies žaidimo DODO dalyviai vėl susikimba rankomis.

       ŽAIDĖJAI. Taip!!!

       Ahrenshoopo liaudies žaidimo dalyviai paleidžia vienas kito rankas.

       II ŽAIDĖJAS. Aš.

       Arčiausiai jo buvęs kitas žaidėjas iškelia ranką ir rodo ja į kitą šventosios atminties butelį.

       III ŽAIDĖJAS. Ar ir čia nėra DODO?

       II ŽAIDĖJAS. Ar 0,3 l?

       Priėjęs prie ritualinio butelio apverčia jį, parodo dalyviams, kad ir jis tuščias.

       III ŽAIDĖJAS. Panašiai kaip sraiges žmonės triukšmaudami vaiko ir žiūri ar...........................................................................................................
..................................................................................................................
....................................................................................................................
....................................................................Etc.

       III pastaba. Toks buvo mano virtuvėje sugalvotas Ahrenshoopo liaudies žaidimas DODO.



       PREMJERA

       Paryčiais tirpstant pakiliai nuotaikai buvo nutarta atkimšti odekolono flakoną.
       – Nesimaivyk, papasakok.
       – Kaip sausas vynas, – taikliai apibūdino skonį drąsiausia (Instalation) iš degustatorių.



       DISCOVERY

       Akademikas I. Pavlovas daugiau kaip dvidešimt metų stebėjo girtaujantį Altajaus valstietį Kačalkiną, kuris visą laiką buvo apdujęs, kvailas ir nejudrus, bet girdėjo viską, kas aplink jį dėjosi.
       Įdomus būdas, kuriuo akademikas I. Pavlovas išgydė savo pacientą.
       Trečią valandą nakties, kai Altajaus mieste buvo tylu, akademikas I. Pavlovas tyliai priėjo prie valstiečio Kačalkino lovos ir pašnibždomis pasakė: „Agdam“.
       Ir Kačalkinas liovėsi girtavęs, nors iki tol prapylė visą epochą: nuo Nikolajaus II vainikavimo iki pilietinio karo ir amoralios Antantės intervencijos.

       1963 metais pažangieji pasaulio laikraščiai paskelbė sensacingą žinią apie devynmetę argentinietę Mariją Eleną Teljo: vaikas užgėrė (iš nuoskaudos) tą dieną, kai buvo nužudytas Amerikos prezidentas Johnas F. Kennedis; mergaitė, atrodo, geria iki šiol.

       Populiarus Amerikos radijo diktorius Piteris Trinas, norėdamas sukaupti lėšų labdaros tikslams, susilažino, jog negers 200 valandų.
       Lažybas jis laimėjo, haliucogeninių sutrikimų nebuvo pastebėta.
       Du šimtus valandų negėręs radijo diktorius Piteris Trinas negėrė dar 10 valandų… ir susirgo nervine depresija, kuri kamavo ne vienerius metus.
       Radijo diktorius Piteris Trinas tik geležinės valios pastangomis ir labai vargdamas išsigydė nuo šios pavojingos ir kankinamos ligos.

       Velionis JAV prezidentas Johnas F. Kennedis svarbių ir varginančių posėdžių metu staiga paskelbdavo minutės pertraukėlę.
       Per tą laiką, kol Baltųjų rūmų valdininkai slampinėdavo koridoriais ar rūkydavo pakampėse, JAV prezidentas užsirakindavo Ovaliniame kabinete ir greitai prisigerdavo; paskui jausdavosi pailsėjęs, žvalus bei protingas.

       Praėjusio tūkstantmečio gruodį Mordovijos Šein Meidano kaime kolūkio „Šviesus rytojus“ darbininkei Džordanai Fleigo pavyko laimėti grumtynes su klastingu žvėrimi.
       Štai ką Džordana Fleigo pasakoja apie šią dvikovą:
       Gruodžio 10 dieną vakare pašėriau veršelius ir ta proga išgėriau šampano. Namo ėjau taip pat ne tuščiomis. Buvo tamsu. Tačiau eidama šiuo keliu šampaną geriu jau dvidešimt dvejus metus ir niekada nieko nebijau.
       Iki pirmo namo liko koks puskilometris, išgėriau šampano, staiga pajutau smūgį iš užpakalio, ir iš karto kažkas įsikibo man į sėdmenis. Žmogus?.. Gyvulys?.. Voveraitė?.. Aš pasisukau ir užsimojau šampano buteliu. Pamačiau: vilkas! Jis mane pargriovė ir aš pagalvojau: baigta, mirtis. Turbūt būčiau nebesipriešinusi, nes žvėris mane stvėrė už gerklės…
       Bet aš išgėriau šampano ir pagriebiau pabaisą už žandikaulių, ėmiau žiodyti. O jie – kaip geležiniai! Dar gurkštelėjau šampano ir man iš kažkur atsirado jėgų – kairiąja ranka atkabinau žandikaulį, o dešiniąją įbrukau į nasrus, kišau ją vis giliau ir pagriebiau už liežuvio. Matyt, tam vilkui labai suskaudo, jis liovėsi mane tampęs, ir aš galėjau atsistojusi vėl išgerti šampano.
       Išgėrusi šampano rėkiau, šaukiau ir dainavau, tačiau niekas neišgirdo, o gal ir išgirdo, bet išsigando – maža kas naktimis man atsitinka.
       Vėliau vilkau plėšrūną už liežuvio daugiau kaip puskilometrį iki savo namų, o įsivilkusi užmušiau sunkiu durų brūkliu.

       Stambulas: geležinkelio stotyje 154 metų ilgaamžis Zora Aga dirba kasdien po 12 valandų, nešioja sunkų bagažą.

       Zora Aga – žvalus: uosto tik sužiedėjusią duoną.
       Zora Aga – lankstus: laižo liesą mėsą, alyvuoges, vaisius, daržoves, šaknis.
       Zora Aga – vikrus: nevartoja sviesto, varškės, pieno, kisieliaus, medaus.
       Zora Aga – apdairus: neliečia kiaušinių.
       Zora Aga – tariasi esąs išmintingas: geria mėtų arbatą, vandenį, ne tik...

       Nenuostabu, kad, sulaukęs 154-erių, Zora Aga nebeturi tik protinių dantų, o kiti žėri kaip perlai – jo pykčio gėlės.

          Zora Agos priešas – ilgaamžis Širalis Zuga, 156 metų veltėdis.

               Prieš 142 metus Širalis Zuga Stambulo geležinkelio stotyje paskutinį kartą paragavo sidro. Vedė pašos našlę Chatum-Chanuma, susilaukė sūnaus – mirtinai susipyko su Zora Aga; šis iki šiol Stambule kasdien po 12 valandų nešioja sunkų bagažą, geria mėtų arbatą, vandenį, ne tik… ir keiksnoja veltėdį Širalį Zuga.

       XX a. ketvirtąjį dešimtmetį SSSR (NKVD kvietimu?) aplankė lietuvių inteligentų delegacija. Į Lietuvos Respubliką ji parvežė įsimintinų įspūdžių:
       Ten (Tarybų Rusijoje) teatras neatsilieka nuo gyvenimo ir tikrai yra kultūrinio gyvenimo vadovas. Juk ten kiekviename šiek tiek didesniame fabrike yra salė, estrada, kur rengiami koncertai ir vaidinimai. Pasėka iš to aiški: darbininkas, užuot girtavęs, visai kultūringai praleidžia laiką.

       Indijos miesto Lachoro ir jo apylinkių gyventojai susirinko pažiūrėti, kaip išsiblaivo pusmetį gėręs jogas Haris Štareika. Šis, pritaikęs vamzdelio kchečar madera-mudra techniką, girtavo medinėje būdoje.
       Prieš pusmetį truksiantį gėrimą jogas Haris Štareika kelias savaites siautėjo, o starto dieną jam penkis kartus praplovė žarnyną ir skrandį.
       Jogas Haris Štareika padėjo galvą ant krūtinės, mintis sutelkė į svetimą tarpuakį ir, monotoniškai kartodamas Baam, Gaam, Zaam, Džaam, Naam, Daam etc., pradėjo gerti…
       Kai Haris Štareika nurijo pirmą gurkšnį, uolus mokinys vašku užlipdė akis, nosį, įkišo jogą į maišą, įgrūdo į būdą ir užkalė lentomis.
       Po pusmečio būdą atidarė. Beveik aklinai užsiūtame maiše buvo rastas nepatogiai susirangęs kūnas.
       Jogą ištraukė iš maišo ir rūpestingai apžiūrėjo ekspertų komisija.
       Pastebėta, kad jogo rankos ir kojos buvo sutrumpėjusios, sugrubusios, oda padengta tankiais šeriais, o galva įdribusi į netaisyklingos formos krūtinės daubą.
       Gydytojas paėmė jogo Hario Štareikos leteną, norėjo rasti pulsą: pulsas neprasičiuopė.
       Tada Hario Štareikos mokinys laistytuvu ėmė laistyti jogą drungnu spiritu ir trinti galūnes, ant galvos uždėjo verdančios kurkuma degtinės kompresą, ištraukė iš nosies ir ausų vaško kamščius, pražiodė ir ištraukė liežuvį – mėlyną mėlyną. Paskui įtrynė akis šaltmėtiniu likeriu, atmerkė sulipusius vokus.
       Minia aiktelėjo: jogo Hario Štareikos akys buvo tarsi negyvos, akių obuoliai nejudėjo, lęšiukai nereagavo į šviesą.
       Uždėjus jogui Štareikai kelioliktą kartą ant galvos verdančios kurkuma degtinės kompresą, prasidėjo stiprūs konvulsiniai trūkčiojimai, nosies šnervės keistai išsipūtė, kai kurios kūno dalys grėsmingai sustangrėjo, užsičiuopė dar labai labai silpnas pulsas.
       Mokinys nedelsiant įpylė į jogo burną ąsotėlį kario spirito, privertė praryti.
       Tuo momentu pusiau primerktos jogo Hario Štareikos akys atsimerkė, įgijo natūralų blizgesį.
       Po pusvalandžio nuo išblaivinimo pradžios jogas Haris Štareika, atpažinęs priešais jį sėdintį maharadžą Kajetoną Zabielską, netikėjusį, jog galima pasiaukojamai gerti, silpnu balsu prabilo: „Na dabar tu manim tiki?.. Baam, Gaam, Zaam, Džaam, Naam…“
       Praėjus maždaug valandai po to, kai buvo ištrauktas iš būdos, jogas Haris Štareika visai išsiblaivė, todėl ir buvo paskelbtas Palaimintuoju.

       Anuo mety Lietuvos TSR alpinistų grupė pirmą kartą įkopė į Kazbeko kalną Kaukaze, iškėlė vėliavą.
       Triumfo akimirką drąsūs vyrai susivokė, kad šia istorine proga neturi iš ko gerti, giliai nusiminė. Sentimentaliausieji prisiminė Tėvynėje paliktas žmonas, mylimąsias, o apsičiupinėję netrukus jau ragino siurbtelti iš ragų – iškilmingai, kaip ir dera Kaukaze.

       1944 metų žiemą nacių bombonešis, kurį pilotavo nepilnametis Otto fon Fridbergas, buvo nepataisomai sugadintas oro mūšyje.
       7000 m aukšty Otto fon Fridbergas iššoko iš lėktuvo.
       Išskleisti parašiuto paaugliui nepavyko…
       Bet!
       Tai juk atsitiko Balkanuose! Otto fon Fridbergas įkrito į didžiulę pusnį, ją persmeigė ir minkštai nusileido ant savo neišsiskleidusio parašiuto.
       Nepilnamečio lakūno Otto fon Fridbergo organizmas krintant patyrė milžinišką perkrovą, tačiau berniukas liko gyvas, pusnyje išmiegojo iki pavasario, o vėliau grįžo į Luftwaffe rikiuotę. Ir turbūt ne tik dėl to, kad laimingai susiklostė aplinkybės: sugedus lėktuvui išsigandęs Otto fon Fridbergas gerokai truktelėjo aviacinio spirito ir į pusnį jau leidosi su 4,2 alkoholio promilėmis kraujyje, kitaip sakant, mirtinai girtas.
       Dangus – ir ne tik jis – žino daug tokių pavyzdžių.

       Legendinį Kubos revoliucijos karį gydytoją Che Guevarą dažnai ištikdavo abstinensijos priepuoliai.
       Revoliucionierius dydvyriškai grūmėsi su šia negalia: reguliariai kandžiojo savo kanopas ir tešmenį, iki šaknų nukramtydavo spenius, per pilnatį strikčiodavo ant ragų, tarėsi virstąs šonine, artimiausius bendražygius aplodavo valerijono šaknimi, šliaužiodavo kirmėlaite, švaistydavosi pūkų inkilais, riaumodavo fabriku, versdavosi sudėtingiausiais kūliavirsčiais, salto ir špagatais, nevengdavo į kaktusus susižeisti smakro, kaktos, pakaušio etc.
       Dveji metai romantiškos partizaninės kovos Siera Maestra kalnuose buvo sunkus drąsaus revoliucionieriaus organizmo išbandymas, t. y. išbandymas, kur nugalėjo atkaklumas ir valia.

       Įspūdingi specialių varžybų, kurios vyko XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Vokietijoje, rezultatai.
       1898 m. 8 vyndariai vegetarai ir 14 mėsėdžių aludarių dalyvavo sportinio ropojimo varžybose 112,5 km distancijoje.
       Visi vyndariai vegetarai sėkmingai įveikė šią distanciją, nugalėtojo rezultatas buvo 14 val. 11 min. Tik praėjus valandai po to, kai paskutinis, aštuntasis, vyndarys vegetaras perkirto finišo liniją, teisėjai sulaukė pirmo ir vienintelio mėsėdžių aludarių komandos atstovo; visi kiti iškrito dar prieš startą.
       1902 m. mėsėdžiai aludariai nusprendė atsirevanšuoti. Buvo pasirinktas maršrutas nuo Berlyno iki Drezdeno. Iš 18 vyndarių vegetarų distanciją įveikė 10 žmonių, o iš mėsėdžių aludarių – vienas; visi kiti užmigo dar prieš startą.
       Trečios ir paskutinės dviejų dietų atstovų varžybos įvyko 1908 metais. Dalyviams buvo pasiūlyta nuropoti 200 km. Iš vienuolikos vegetarų vyndarių su šiuo uždaviniu susidorojo aštuoni žmonės, o iš trylikos mėsėdžių aludarių – vienas.
       Vyndariai vegetarai atropojo į finišą tokia tvarka: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 8, o mėsėdis aludaris – 7; visi kiti nulūžo dar prieš startą.
       Teisėjams kilo abejonių ir jie patikrino mėsėdžio aludario smegenų pusrutulius, nustatė pastarojo korupcinius ryšius su degtindariais; nesąžiningas mėsėdis sportininkas buvo diskvalifikuotas, o jo ankstesnėse varžybose pasiekti rezultatai – anuliuoti.

       Pruškove, netoli Varšuvos, gyvena gėrimo čempionas Jacekas Podmoiskis. Kasdien jis išgeria nuo 8 iki 15 litrų įvairaus stiprumo gėrimų, o neretai – net 36 litrus.
       Viena paslapčių, kodėl Jacekas Podmoiskis tiek daug pakelia, yra ta, kad jis gėrimą derina su klizmomis.
       Pasak čempiono, tokiu būdu jis jau ne vieneri metai gydo įsisenėjusią Bechterevo ligą – stuburo sąnarių uždegimą.



       UTOPIJA

       Atkūrus Blaivybės imperiją ir vėl pradėjus veikti išblaivinimo įstaigoms, paprašyčiau, kad mane priimtų vienas iš vadovų. Kiek nustebčiau, jeigu susitikimas būtų pažadėtas ne blaivykloje, o privačiame name…
       Kai šį tą aptartume, pasakyčiau tiesiai:
       – O nuo šiol norėčiau nebestatyti pijokams.
       Mano pašnekovas kiek patylėtų, vėliau tartų:
       – Pats juk gerai pažįsti tuos, kurie ištrūko iš narkologinio ar pasislėpė čia pat, šalia mūsų?
       Truktelčiau pečiais:
       – Bet juk tai jau baigti reikalai? Kas ištrūko – ištrūko, o kas liko – anksčiau ar vėliau ir be mano raginimo užgers.
       – Būtų gerai, kad taip viskas ir baigtųsi, – tartų man patyręs, ramus žmogus. – Vargu ar taip bus, blaivų gyvenimą kuriame labai sudėtingomis sąlygomis. Manai, kad pabėgusieji iš narkologinio atsisakys kovos? Jų propaganda trombonija, būgnyja, kelia svyruojantiems svaigalais nuotaiką. Kiekviena mūsų nesėkmė demagogiškai išpučiama. O kiek yra užsislėpusiųjų, kurie tik ir telaukia savo valandos, kad prisiluptų iki žemės graibymo. Taigi, pilieti, dar anksti sudėti ginklus. Gali visaip būti. Tikėtina, teks vėl susitikti su senais sugėrovais. Jūs, pilieti, koks buvote smulkaus rango girtuoklis, toks ir likite – ne itin naujais blaivybės vėjais patenkintas. Savo nepasitenkinimo neslėpkite, tačiau ir nepersistenkite, neperženkite litro, kitą kartą – pusantro ribos. Ir ramiai, šeimyniškai bendraukite su visais tais žmonėmis, kurie mums anksčiau prie užkandos padėdavo. Iš jūsų, kaip ir iš jų, šiuo metu nieko daugiau nereikia, – draugiškai nusišypsotų man pagyvenęs, labai ramus išblaivinimo įstaigos vadovas.
       …Ir vėl, tikėtina, prasidėtų prasmingas šių eilučių autoriaus gyvenimas.



       TOKIE TIE MŪSŲ ŽVALGAI

       Vakaruose tariamiems Lietuvos vaduotojams negalėjo sektis, jie naudojosi prasčiausia medžiaga – buržuaziniais nacionalistais. Kandidatai į šnipus buvo baigti žmonės – nekokybiški, apgailėtini išdavikai. Savo baimę, beviltiškumą, dvasios menkumą jie skandino degtinėje ar bandė užsimiršti Vakarų Europos paleistuvės glėbyje.
       Su tokia kariauna mūšiai nelaimimi …

       Antai Kaufboirene įsikūrusios amerikiečių žvalgybos mokyklos kursantai laisvalaikį leisdavo ne su Morze, šaudykloje ar ant skersinio, o „Gasthaus zum Gehering“, „Gasthaus zur Rose“, „Stachhaus“ restoranuose, neretai – pramoginių šokių estradose. Nusigėrę iki sąmonės netekimo, orgijas šnipai užbaigdavo ant parketo su dar žemesnės moralės partnerėmis.

       Kita būsimųjų lietuvių šnipų grupė buvo įsikūrusi Dieburgo miesto vienuolyne. Sielovadininkas Alfonsas Dokšiceris SJ mokyklos auklėtiniams buvo kategoriškai uždraudęs lankyti prastos reputacijos vietas, bendrauti su vietiniais. Deja, jauni lietuviai šnipai, prisidengę neva klastingais slapyvardžiais Daktaras Faustas, Konradas Valenrodas ar Brolis Budenbrokas, nuolat rengdavo slaptas keliones į kitų miestų vienuolynus, kur užmegzdavo nusikalstamus romanus su valkataujančiomis Rytprūsių heteromis.

       Ne moraliau elgėsi ir Londono žvalgybos mokyklos kursantai. Jie, vos gavę iš administracijos penių-šilingų, patraukdavo į Pikadilį, būdavo nuolatiniai „Amerikiečių baro“ ir „Mekos“ restorano lankytojai. Savaitgalis (visa tai fiksuota Intelligence Service ataskaitose) naivesnes Haid parko ar Pikadilio kurtizanes įsiviliodavo net ir į žvalgybos mokyklą…

       Gėda!

       Nestebina, kad šie šnipai netrukus tapo chroniškais alkoholikais ir dideliais ištvirkėliais.

       Didžiausia pareiga – būti žmogumi žemėje!



       VIETOJ IŠVADŲ

       Visi tie šiuolaikiniai Lietuvos jaunuoliai, kurie, patogiai sėdėdami ant sofų ir rydami chipsus arba McDonaldse gerdami Coca-Cola, svaičioja apie sunkumus bei galimybių stoką ir mano, jog neverta pasigerti, nes „nieko nebeatsitiks, visi nuotykiai jau patirti“, dažnai neišnaudoja savo gabumų, valios ir palankių aplinkybių.
       Taip ir norisi jaunimo paklausti: ar jūs, priglaudę ranką prie širdies, galite prisiekti jog nepaisydami sunkumų ir nesėkmių bent kartą gėrėte prakaituodami ir padarėte viską, kas užstalėje vien nuo jūsų priklauso?..
       Ir dažniausiai pasirodo, kad dalis šių „senstelėjusių“ jaunuolių, gudrių postringautojų visiems prieinamo ir net privalomo gėrimo sąlygomis sunkiai teįveikia 0,33 l alaus bokalą, kad dalis tesugeba išmaukti ne daugiau puslitrio likerio, o kiti beveik degtinės negėrę savarankiškai, be to, nėra išbandę tų galimybių, kurios priklauso tik nuo pareigos ir vėl, ir vėl pasigerti.

       Prieš užsiverčiant abejotino turinio ir įmantrios formos butelį Vilniaus, Kauno, Kernavės etc. tarpuvartėje, visada pravartu susipažinti su specialisto parašyta anotacija etiketėje. Toks pasirengimas prieš geriant neretai padidina mūsų gebėjimą susikaupti ir nuspėti ateitį, taip pat apsaugo nuo kai kada netikslingo ir beviltiško mėginimo a priori suprasti dar neišbandyto gėrimo poveikį.
       Neperskaitę anotacijos, mes neretai staiga atsijungiame ir nebesuvokiame tų emocinių ir intelektualinių vertybių, kurias mums siūlo įtartinos spalvos drumzlinas gėrimas, gautas iš atsitiktinai sutikto anonimo rankų.

       Iš kojų verčiantis svaigalas, siurbteltas viešoje vietoje ne pirmą kartą, dažnai sukelia originalių minčių, pateikia netikėtų išvadų, pasiūlo stulbinamų šalutinių intrigų. Tai atsitinka todėl, kad geriantysis yra jau patyręs, gebantis atsakingiau suvokti svaigalo siūlomą vaizdų pasaulį. Pridursiu, jog po antro, trečio gurkšnio vis reikšmingesni ir artimesni tampa tik 40% ir + stiprumo gėrimai, o silpnesni tą dekadą išvis neberagaujami.
       Tai dar vienas įrodymas, kad stiprūs gėrimai yra psichologiškai mums artimi, suprantami ir reikalingi, nepriklausomai nuo to, kiek laiko praėjo nuo jų išpilstymo į tarą. Ne veltui biologija primena, kad lietuvis per tūkstantmečius mažai tepasikeitė, jo smegenų ląstelių skaičius tebėra toks pat.

       Pastaruoju metu Lietuvos provincijoje populiarėja greitojo liuobimo metodas, apie kurį pseudomokslinėje literatūroje pripaistyta neįtikinamiausių istorijų. Įrodyta, jog gėrimo tempą labiausiai lėtina tai, kad girtuoklis ne tik geria, bet kartu dar nori kaži ką papasakoti.
       Tad dabartinio greitojo liuobimo metodo svarbiausias tikslas – priversti pijoką vien gerti ir atpratinti tarti žodžius.
       Kaip rodo tyrimai, tai kone trigubai pagreitina gėrimo tempą.

       Daugelis visaip stengiasi slopinti protą. Vieni tam tikslui vartoja kavą ir vaistus, beisbolo lazdas, kiti daug rūko ir t. t. Galima parą kitą laikyti galvą verdančiame vandenyje, tačiau šiuo metodu pastaruoju metu nedaug kas tesinaudoja.
       Nusistatymo prieš spiritinius gėrimus (turimi galvoje „pakeliantys“ žmonės) neturėtų būti. Ilgalaikiai dideli krūviai ir net perkrovos žmogui nėra pavojingos, kaip nepavojingi naktiniai budėjimai, akla meilė ar pamaininis darbas.
       Spiritinius gėrimus visgi reiktų vartoti dieną; geriant šaunioje draugijoje vakare jie gali sukelti nemigą. Bet blogiausia – išaušus pagiriomis susipiltas įprastas kiekis nebegarantuos aptemusio proto, neadekvataus mąstymo, o neseniai patirti pasąmonės išgyvenimai taip ir pasiliks atmintyje.