Taip vadinosi konferencija, kurią 2005-ųjų pavasarį surengė Bato (Bath, Jungtinė Karalystė) universiteto Europos studijų ir šiuolaikinių kalbų fakultetas. Kvietime mokslininkams buvo siūloma apmąstyti įvairias šiuolaikinių Europos rašytojų problemas. Bato universiteto siūlytos temos aprėpia pagrindinius šiuolaikinės feministinės kritikos tyrinėjimus. Pravartu būtų juos prisiminti ir mums:
       paveldai, įtakos ir/ar įvairių kartų moterų rašytojų kontrastai ir konfliktai; feministinis, nefeministinis ar postfeministinis rašymas;
       moterų rašytojų atsakas į socialinius ir politinius pokyčius;
       motinos ir dukros, motinos ir sūnūs;
       kaip rašytojos traktuoja/interpretuoja atskiras temas: laikas, atmintis, seksualumas, motinystė, išsimokslinimas ir asmeninė raida, moterų draugystė, santykiai su vyrais, vaikais ir šeimos nariais, moterų klausimai, liga, kančia ir mirtis, moterys ir darbas, moterys ir smurtas, moterys ir karas;
       moters (female) kūnas, moterų psichologija ir dvasingumas;
       rasė, etniškumas, imigracija ir emigracija;
       kaip moterys vaizduoja vyrus ir vyriškumą;
       ryšys tarp literatūros ir jos teorijos atskirose šalyse;
       moterų rašymo žanras ir stilius: autobiografija, lyrinė poezija, prozos žanrai, ecriture feminine, vaizdinija, mitologija.
       Pradėdama konferenciją viena iš organizatorių, rusų literatūros profesorė Rosalind Marsh, priminė, jog Europos rašytojos kaip reiškinys išsiveržė į priekį aštuntąjį XX a. dešimtmetį. (Apie moterų prozą kaip specifinį reiškinį Lietuvoje imta kalbėti ir rašyti bent jau devintojo dešimtmečio pradžioje, taigi lietuvių literatūra puikiai atspindi šią bendrąją europinės literatūros tendenciją – nepaisant dažno mūsų pačių įsitikinimo, kad buvimas Sovietų Sąjungoje būtinai reiškė neįveikiamą kultūrinę izoliaciją.) Konferencijoje perskaityta 70 pranešimų apie Belgijos, Bosnijos, Hercegovinos, Kanados, Kroatijos, Čekijos, Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Airijos, Lietuvos, Suomijos, Vengrijos, Lenkijos, Rusijos, Serbijos, Ispanijos, Švedijos, Šveicarijos, Ukrainos rašytojas (taip pat ir imigrantes, savo naujosiose tėvynėse rašančias prancūziškai, vokiškai, angliškai ir itališkai). Akivaizdu, kad šiuolaikinėje Europoje tautinė tapatybė darosi vis problemiškesnė. Ne tik dėl mišrių santuokų gausėjimo (rašytoja Michèle Roberts, East Anglia universitete dėstanti kūrybinį rašymą, iš darbininkų kilusio brito ir vidurinės klasės prancūzės dukra, apie savo tapatybę teigė mąstydavusi, kai keldavosi per Lamanšą pasisvečiuoti pas senelius. Atlanto vandenyno viduryje ji imdavusi mąstyti kita kalba ir iš prancūzės tapdavusi angle arba – atvirkščiai). Šiuo metu rašytoja gyvena ir Prancūzijoje, ir Anglijoje, nors rašo angliškai. „Grynos“ tapatybės, įskaitant ir tautines, darosi tiesiog nebemadingos, todėl lietuvių, atrodo, dar laukia rimti mąstymo pokyčiai. Studentai stengiasi tęsti studijas kitų šalių universitetuose, mokslininkai taip pat vis daugiau keliauja į stažuotes ar dėstyti, tad jų universiteto nuoroda atskleidžia tik darbo vietą, bet ne tautybę. (Verta prisiminti, kad viena įtakingiausių dabarties feminizmo teoretikių Julia Kristeva, iš gimtosios Bulgarijos atvykusi į Paryžių studijuoti ir čia pasilikusi, laiko save prancūze ir mano, jog šiuolaikiniame pasaulyje tautybė turėtų būti pasirenkama, o ne nulemta tėvų tautybės.) Kadangi konferenciją rėmė kelios italų kultūros sklaidos įstaigos (Italų kultūros institutas, Italijos studijų draugija, Šiuolaikinės Italijos studijų asociacija), daug pranešimų būta apie italų literatūrą, kurios tyrinėtojos buvo susirinkusios iš JAV, Naujosios Zelandijos, Australijos ir t. t. Analitikus taip pat vis dažniau traukia nebe „tautinis grynumas“, bet, priešingai, vadinamosios hibridinės tapatybės, dvikalbiai ar daugiakalbiai rašytojai, turį daugiau nei vieną tėvynę. Tarp rašytojų, pakviestų kalbėti prie apskrito stalo, buvo, pavyzdžiui, iš Mauricijaus kilusi prancūzų rašytoja Ananda Devi (viena iš jos įvardytų problemų: žiniasklaidos pastangos rašytojoms, kilusioms iš „egzotiškų kraštų“, klijuoti „egzotiškos rašytojos“ etiketę ir tuo grįsti reklamos kampanijas). O Marie Ndiaye, vienintelė moteris autorė, kurios veikalus stato Commedie Française, laikoma „tikra prancūzų rašytoja“ (ir pati jaučiasi esanti prancūzė, nepaisant odos spalvos – užaugusi tik su prancūze motina Prancūzijos provincijoje, savo tėvą senegalietį ji pirmąkart pamatė būdama paauglė). Ji vengia viešumos, galbūt ir todėl, kad nebūtų žaidžiama egzotikos korta. Hamutal Bar-Yosef iš Ben Guriono universiteto (Izraelis) pranešime „Ar jos liovėsi būti europietės? Rusų emigrantės poetės Izraelyje“ analizavo dar aštuntajame dešimtmetyje emigravusių iš Sovietų Sąjungos poečių kūrybą. Izraelyje jos ligi šiol rašo rusiškai, besistebėdamos eilėraščiuose egzotišku peizažu (palmės auga greta pušų, nors tai užaugusiųjų Izraelyje nestebina) ir kaimynais arabais. „Izraelyje nėra kultūros“, – būdinga iš Europos į Izraelį atsikėlusių žydų nuostata, nes kultūra Europos žydams reiškė Vakarų kultūrą, o Izraelyje jie pirmiausia pamatė „Aziją“. Taip ir neišmokę hebrajiškai, jie tėvynėje gyvena kaip svetimšaliai imigrantai (Grigorijaus Kanovičiaus „Našlių kelionėse“ aiškiai juntama panaši nuostata, – Izraelyje rašytojų moterų iš Lietuvos, atrodo, neturime). Tačiau yra ir pozityvesnių santykio su naująja tėvyne variantų. Giorgia Alu³ iš Warwicko (Jungtinė Karalystė) universiteto pranešime „Naujų namų paieškos: Italija šiuolaikinių rašytojų bričių ekspatriančių kūryboje“ kalbėjo apie Italijoje apsigyvenusių autorių patirtis (reikia atsiminti, kad Italija kaip pastoralinis rojus anglų literatūroje egzistuoja jau keletą šimtmečių, itin ryškus Italijos kultas anglų romantikų poezijoje). Čia santykis su naująja tėvyne įvairuoja: nuo žavėjimosi saulėtomis alyvuogių giraitėmis, milžinišku namu su terasa ir didžiule virtuve, kurioje gimė ir užaugo kelios kartos, iki beviltiškų pastangų tapti „italėmis mamytėmis“ ir gaminti makaronus.
       Svarbiausia konferencijos tema – apsvarstyti „kartų“ klausimus, kurie feministinės kritikos suprantami visai kitaip nei maskulinistinėje tradicijoje (ją išreiškia įtakinga Haroldo Bloomo teorija, esą literatūros procesas – smurtinė edipinė kova, kurioje kiekvienas sūnus stengiasi atsisėsti savo literatūrinio tėvo vieton). Feministinė kritika linkusi remtis matrilinijos sąvoka – literatūros istorija suvokiama kaip literatūrinė moterų ir dukterų istorija; domimasi ne konkurencija, varžybomis, bet pabrėžiamas perimamumo, puoselėjimo ryšys. Tai nereiškia, kad feministinei kritikai literatūros istorija atrodo kaip taikaus sambūvio idilė, bet akcentai dėliojami kiek kitaip: tai, kad viena rašytoja savo kūryboje transformuoja kitos palikimą, reiškia ne originalumo stoką, bet priešingai – pirmtakės įvertinimą, pervertinimą ir pan.
       Kitas konferencijos tikslas – palyginti įvairių Europos šalių moterų literatūras ir jų recepciją atitinkamose visuomenėse. Diskusijose išryškėjo, kad Rusijoje, galbūt ir kitose postsovietinėse šalyse, feminizmas suvokiamas kiek kitaip. Feminizmą kai kurios rusės suvokia kaip laisvę būti „tikra moterimi“ – tai yra vyro priešingybe ir jo geismo objektu. Šioje pasaulio dalyje (jai savo mentalitetu priklauso ir Lietuva, nepaisant naujo – ES narės – statuso) nėra kritinės moteriškumo sąvokos refleksijos, kuri yra svarbiausias pastarųjų dvidešimties metų feminizmo pasiekimas. Be to, postsovietinėse visuomenėse vyraujantys diskursai yra patriarchaliniai ir moterų literatūra – ir apskritai veikla – vertinama kaip prastesnė, antrinės svarbos. Prie apskrito stalo rašytojos iš Italijos (Silvana La Spina), Prancūzijos/Mauricijaus (Ananda Devi) Rusijos/Austrijos (Natalija Malachovskaja), Anglijos (Michčle Roberts) ir Ispanijos (Laura Freixas) sutartinai sakė jaučiančios didžiulę spaudos, vyrų kritikų ir skaitytojų diskriminaciją. Jų literatūra nėra laikoma „universalia“, manoma, kad ji skirta tik moterims arba/ir yra komercinė. Ispanų rašytoja L. Freixas teigė: jei vyras kritikas rašo teigiamą atsiliepimą apie moters parašytą romaną, jis nemini, kad autorė yra moteris, bet jei rašo neigiamai – būtinai pabrėžia jos lytį ir dažnai tuo aiškina prastą kūrinio kokybę. Pažymėta, kad kai kurios feminizmo mąstymo matricos Vakaruose jau nėra tokios aktualios, pvz., vadinamoji „archealogija“ – užmirštų moterų autorių atradimas iš naujo ir jų kūrybos įtraukimas į literatūros kanoną; pakito motinų ir dukterų santykiai (šiuo metu Vakarų moterų literatūroje ryškūs neigiami tų santykių pavyzdžiai bei negatyvūs motinystės išgyvenimų aprašymai). Matyti, kad kinta tradicinių moterų literatūros įvaizdžių reikšmės. Vienas iš tradiciškai moteriškų įvaizdžių yra namai. Prieš porą šimtmečių visas gyvenimas moterų literatūroje klostėsi namuose, vėliau, ypač XX a., prieš namus imta maištauti, suvokiant juos kaip ribotų galimybių, suvaržytos laisvės simbolį (domestikuota moteris, „namų angelas“, prieš kurį protestavo Virginia Woolf). Atrodo, kad naujausioje moterų literatūroje namai vėl atrandami kaip moters privati erdvė, jos kuriamos tapatybės dalis. Suprantama, šiuolaikinė moteris nebėra juose uždaryta, namus ji renkasi bei kuriasi pati ir turi teisę būti juose tiek, kiek nori (Rita Wilson, Monash universitetas, Melburnas, pranešimas „Vieta, vieta, vieta: Namų topas Giulianos Morandini ir Francescos Sanvitale kūryboje“).
       Aktuali tampa vyro ir tėvo problema. Neabejotina, jog vakarietės imasi daug drastiškesnių temų nei mūsų rašytojos: incestas ir jo padariniai, išprievartavimai ir panaši skausminga moterų patirtis. Iš 70 pranešimų vos 4 buvo skirti poezijai, visi kiti prozai, rečiau – dramai, rašytojų gyvenimiškiems likimams. Priežastis gerai nusakė Alexandra Smith (Canterbury universitetas, Christchurch, Naujoji Zelandija; nesena išeivė iš Sankt Peterburgo), analizavusi Annos Achmatovos ir Marinos Cvetajevos tradiciją rusių literatūroje. Rusijoje poezija per pastaruosius du šimtus metų buvusi reikšmingesnė nei kur nors kitur, „poetas“ ten – garbingas terminas (todėl ir Puškinas – „poetas“, o ne „rašytojas“).
       Klausantis pranešimų susidarė įspūdis, kad Lietuvos visuomenei (ir literatūrai) labiau tinka tai, ką apie Rusijos moterų situaciją kalba slavistės(-ai), o ne vakarietės(-čiai) apie savąsias visuomenes ir literatūras. Pavyzdžiui, teiginiai, nuskambėję diskusijose apie rašytojas motiną ir dukrą Jekateriną ir Niną Sadur (Erin Collopy, Teksaso technikos universitetas, JAV), jog Rusijoje alkoholizmas susijęs su menininko savimone, kad rusų kultūroje močiutė svarbesnė už motiną (sovietinėje visuomenėje motinos neturėjo galimybių pačios auginti savo vaikų, tad ankstyvuoju raidos laikotarpiu į vaikų sąmonę paprastai įsirėždavo močiutė), ir t. t. Tai būdinga ir lietuvių visuomenei, kad ir kaip nenorėtume to pripažinti. Atrodo, kad moterų rašytojų daugėjimas keičia ne tik lietuvių literatūros panoramą, bet ir patį rašytojo vaizdinį: pavyzdžiui, vis mažiau girdėti „profesionalių kankinių“ kalbų, kurių buvo apstu devintojo dešimtmečio lietuvių rašytojų pokalbiuose „apie gyvenimą ir kūrybą“, alkoholikus keičia darboholikės (tokia save laiko J. Ivanauskaitė), rašoma ne „kai ateina įkvėpimas“, o kai leidėjas sumoka avansą ir pan.
       Skaityti pranešimus šioje konferencijoje, kaip paaiškėjo, susigundėme trise, nors nepriklausomai viena nuo kitos: Audinga Peluritytė-Tikuišienė iš VU Lietuvių literatūros katedros (pranešimas „Keturi sąmoningumo tipai šiuolaikinėje lietuvių moterų poezijoje“), VU Visuotinės literatūros katedros doktorantė, tuo metu stažavusi Kembridžo universitete (laimėjusi UNESCO stipendiją), Eglė Kačkutė (pranešimas „Savastis ir „buvimas su kitu“ šiuolaikinių prancūzių kūryboje“) ir Solveiga Daugirdaitė iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (pranešimas „Keliaujanti moteris lietuvių literatūroje“). Iki kelionės jokios finansinės paramos nesulaukėme, ar išvis sulauksime, ligi šiol neaišku. Viena vertus, Lietuvoje mokslo biurokratai mokslininkus vertina pagal jų publikacijas užsienyje (lituanistams toks reikalavimas – absurdiškas), bet, kita vertus, sistemos, finansuojančios mokslininkų bendravimą (publikacijos atsiranda paprastai kaip konferencijų rezultatas), nėra. Kaip tik dėl orientacijos į užsienį Lietuvoje mokslininkų humanitarų balsas gana menkai girdimas.
       Batas – kurortinis miestas, kuriame trykšta dar romėnų mėgtos karštosios versmės. Dabar tai muziejus, kuriame eksponuojami romėnų termų fragmentai. Kitas puikus muziejus – drabužių, saugantis autentiškus drabužius nuo XVII a. Penkerius metus Bate gyveno romanistė Jane Austen, tad drabužių muziejuje veikė ir dar viena pagal jos romanus sukurtų filmų kostiumų paroda.