Yra tokia nauja graži tradicija – švęsti ne jubiliejines rašytojų sukaktis, o rengti naujausių jų knygų pristatymus. Iš tikrųjų, ką kita begalėtum ir sugalvoti?
       Deja, Ramūnas Klimas šitaip pasielgti negalės: jo 60-metis liepos 22 d. ištiks mus be naujo romano. Jis liko nebaigtas, kai prieš beveik trejus metus rašytojas staiga, neatsisveikinęs, išėjo. Išėjo šaltomis advento dienomis, išėjo labai tyliai, – kaip taikliai ir subtiliai yra pastebėjęs jo kaimynas Saulius Šaltenis, išėjo basas, kad niekas išeinančiojo neišgirstų.
       Tačiau romanas „Maskvos laikas“, tegu ir nebaigtas, jau artėja pas skaitytoją (spaudai jį rengia LRS leidykla).
       Drįsčiau tvirtinti, kad tai neeilinis lietuvių romanas. Tegu šis straipsnis būna žinomo (jau iš dalies skelbto kūrinio) priminimas ir nežinomo (laukiamo viso, tegu ir nebaigto) anonsas. Ramūno Klimo skaitytojams, kurių, žinau, buvo, tebėra ir, matyt, bus. Tiems, kurie tik formaliai tegalėjo sutikti su naujausios lietuvių literatūros apžvalgininkais, rašiusiais, kad R. Klimas ,,pastaruoju dešimtmečiu beveik nesireiškė“.
       Didesniąją R. Klimo romano „Maskvos laikas“ rankraščio dalį (20 būsenų) jo autorius pats parengė spaudai ir paskelbė „Metuose“ bei „Kultūros baruose“. Šio straipsnio skaitytojai gal dar nebus užmiršę tų publikacijų 1999 ir 2001 metais. Tai jų pažadintas toli nuo Lietuvos įsikūręs Valdas Petrauskas bičiuliams prasitars: įspūdingas, neturintis sau lygių R. Klimo sakinys. Sakyčiau, ne tik sakinys, bet ir visas tekstas. Dar trys romano fragmentai buvo suredaguoti, bet nepaskelbti, matyt, tik dėl „techninių kliūčių“, – gal jie netilpo į mėnraščio „Metai“ jungtinį 2001 metų gegužės–birželio numerį. Viena kita ,,juodraštinė“ būsena į knygą, matyt, bus įdėta šio straipsnio autoriaus pastangomis. Gal nesugadins to, kas jau autoriaus buvo nušlifuota, paversta jo prozos norma.
       Taigi „Maskvos laikas“ nėra ištrauktas iš stalčiaus, kuriame jis būtų buvęs slėptas sovietmečiu ir šitaip laukęs geresnių dienų. Jis, matyt, ir ne tas kūrinys, kuris galėjo būti parašytas iki 1990 m. Kovo 11-osios. Romano siužetas kviečia į gilesnius laiko slėpinius nei sovietinė Lietuvos okupacija. R. Klimui, atrodo, nerūpėjo būti tik nesenų įvykių metraštininku. Praeities, dabarties ir ateities matmenys jo romane itin svarbūs, bet visi trys jie susitinka „čia ir dabar“, mūsų gyvenime jau po Nepriklausomybės atkūrimo.
       Ilgiau nei dešimtmetį ir labai intensyviai romanas buvo rašomas po 1990-ųjų, tai yra Lietuvos laiku, po to, kai Kremliaus Spaso bokšto laikrodis jau nežadindavo Lietuvos žmonių dar (vis – dar!) vienai okupacinei dienai. Dabar galima pridurti – jis buvo rašytas visą autoriaus gyvenimą, nes tekstas yra kupinas autobiografinio ir literatūrinio patyrimo, užkoduoto knygos struktūrą formuojančiomis „būsenomis“.
       Ši knyga – apie sovietinio laiko invaziją į vietinį (Lietuvos) laiką, knyga apie okupaciją, kuri nesustoja nei prie valstybės sienų ženklų, nei prie politikos, ekonomikos ar teisės slėpinių. Tai – invazija į visą žmogaus ir tautos gyvenimą formuojantį laiką, jo, laiko, formas.
       1940 m. Maskvos laikas Lietuvoje buvo „paleistas“ ne pirmąsyk. Galėtume prisiminti metus, mėnesį, dieną ir valandą, kada buvo pasirašyta Molotovo–Ribbentropo sutartis, arba kada sovietinė kariuomenė peržengė Lietuvos sieną, arba kada buvo Maskvai įteiktas ir patenkintas „prašymas“ tapti SSSR. Galbūt konkreti data niekam, net istorikams, nėra žinoma. Istoriniai tautų ir valstybių laikrodžiai tiksi kartu, yra simultaniški ar paraleliniai. Tačiau kartais paraleliniai laikai suartėja, susilieja ar net susikerta. Literatūroje gausu tokio susikirtimo taškų. Jų pasirinkimas yra romane pasakojamos istorijos ir požiūrių į ją epicentras. Apie pastarąjį sukasi vertybių sistema. „Maskvos laikas“ tokį epicentrą, be abejonės, turi. Dirbtinę, dekretais ir slaptais protokolais per Girnius, Aukštaitiją, Lietuvą nubrėžtą dienovidžio liniją.
       Taigi ši knyga – apie pasiklydusių dviejų dienovidžių ,,tarpą“, apie sulenktą laiko ašį, ir jos padarinius – „vertybių tuštėjimo metą“.
       Ne vieną skaitytoją gali dominti kaip tik šitoji romano perskaitymo galimybė.
       Gali būti, kad ir autoriui ji labai rūpėjo.
       Galima rinktis ir kitokią. Jų yra tikrai ne viena.
       Galima pradėti skaityti romaną nuo bet kurios būsenos, tačiau meninė romano visuma turi vienintelę pradžią, ryškėja – netgi autoriui nebaigus rankraščio taisymų – vienintelė pabaiga1. (Tiesa, dabar tenka sakyti – numanoma pabaiga.)
       Pradžia yra paprasta: mažmožiai iš vaikystės, mediniai namai Girniuose, kelissyk „ugnies aguonomis“ pražydę dėl „sprogusių primusų“, ir beveik buitinis „laikrodžio“ klausimas – kaip derėtų įsivaizduoti pokario įvykius, – „iki“, „po“ ar „tarp“ gaisrų. O pabaiga yra toji pati pradžia, tik jau metafizinė: (tebe)degantys Girniai, šį sykį – Kapų salos gaisras, kuris yra pasaulio virsmas, ir jo „katastrofiškumas“ teikia vilties išgelbėti „vaikelį“ iš Girnių.
       Sužinoti, kam visa tai buvo.
       Autorius „žinojo“ atsakymą. Pačioje rankraščio pradžioje jis buvo jį užsirašęs kaip eilutę iš Evangelijos pagal Luką: O jis tarė jiems: „Aš stebėjau šėtoną, nupuolantį iš dangaus kaip žaibą“ (Lk 10, 18). Galutinėje romano autoriaus redakcijoje šito epigrafo nebeliko. Galima numanyti kodėl: būties įvykį reflektuojantis klausimas juk neturi baigtinio atsakymo. Antraip jis ir nesivadintų filosofiniu, atviru būties klausinėjimu. F. Dostojevskis, iš kurio romano „Broliai Karamazovai“ persirašytas šis klausimas, taip pat neatsakė. Nei siužetas, nei tema, nei romano kompozicija ar kita jo poetika negali pakeisti paties klausimo, o tik papildo jį, padeda aiškiau jį „ištarti“. Šėtonas, lyg žaibas nupuolantis žemėn, tik – metafora. Mįslinga, graži, bet ir ji neturėtų iškelto klausimo paslėpti. Dar sykį vartydamas visą „Maskvos laiko“ rankraštį (kurio kiti skaitytojai nemato ir jau nebepamatys), tad būdamas šiek tiek išskirtinėje padėtyje, bandyčiau šiek tiek konceptualizuoti romaną – paryškinti pagrindinio jo personažo, pasakotojo Vytauto Ringailos, meninį paveikslą.
       Ir šiuo atžvilgiu vargu begalėčiau remtis tik tematiniais ar „idėjiniais“ romano aspektais.
       Būtent jo, pasakotojo paveikslo, visuma, atsisukanti į skaitytoją įvairiomis savo pusėmis, nutolstanti tiek ar taip, kad mūsų būtų matoma tarytum kito pasaulio figūra, man atrodo itin svarbi, kai atkreipiame dėmesį į romane išryškėjančias ir niekad nesibaigiančias temas; tai – okupacija, gimę joje gyventi, gyvenimą valdančios jėgos ir t. t.
       Pasakotojas žurnalistas Vytautas Ringaila – „klausimų simultano“ dirigentas, jo paveikslas formuojasi kaip jau minėto atviro klausimo („kam visa tai buvo“) kartojimas romano personažams. Visiems ir kiekvienam, vienu ir tuo pačiu metu. Tai – esminga. Pasakotojo santykis su vaizduojama žmogaus gyvenimo drama turi atsiskirti nuo autoriaus išgyvenimų, ir tokio santykio paieškos šiame romane yra meninio Vytauto Ringailos paveikslo „vinis“. Ja „prikalami“ ir kitų personažų paveikslai. Pagaliau visas romanas ja vėl „prikalamas“ prie „gyvenimo lentos“.
       Apie tai, matyt, verta pakalbėti plačiau.
       Autentiški išgyvenimai, atsirandantys susidūrus su gyvenimo drama, kaip ir vidinė, tegu giliausia, tegu nuoširdžiausia, tegu pačiam autoriui ir įdomiausia kūrinio tvarka ar sąranga, nėra svarbiausias dalykas, kai ieškome meno kūrinio, kai išeiname jo pasitikti. Estetinės būties slėpinys laukia savo situacijos. Šiuo atžvilgiu skaitytojo ir autoriaus situacija – ta pati. Anot M. Bachtino, menininkas turi surasti išorinę prieigą tiek prie savo, tiek prie kitų žmonių gyvenimo. Ne etinę ar istorinę, bet estetinę poziciją. Romanas – estetinės veiklos įvykis, vienatinis būties prisistatymas ir autoriui, ir mums, skaitytojams. Ypatinga meninė savos, autoriaus, etinės pozicijos sistema.
       Paprasčiausia šią knygą būtų interpretuoti kaip išpažintį, autobiografiją, akistatą su sąžine, lietuvišką „pavergto proto“ variantą ir t. t. Galėčiau skaitytoją intriguoti – pažadėti, kad jo laukia „gyvenimiška“ sovietmečio žmogaus drama, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidina NKVD, KGB, bolševizmas. Arba – „tautoje“ glūdinti pikto genijaus jėga, Didysis inkvizitorius su Dievo kauke, veikęs ne tik F. Dostojevskio ir kitų autorių kūriniuose, bet ir paties R. Klimo romane „Tiktai ugnis išgydys“.
       Tai, matyt, būtų tiesa.
       Tai būtų romano interpretacija pagal literatūros istoriją ir teoriją. Nemažai panašių pasakojimų jau perskaityta, gal ir dar bus perskaityta, ir netgi jei priimtume autoriui, matyt, tikrai svarbią šio pasakojimo tikslą – papasakoti, kaip KGB (ir visa sovietija) žudė mus, lietuvius, be mauzerių ir durklų, žudė ir tebežudo kasdieniškiausios paniekos mirtina doze, netgi ir šitaip nusiteikę skaityti „Maskvos laiką“, matyt, tik atskirtume nuo savęs meninį šios knygos pasaulį, – sumažintume savo galimybę išvysti visuminį žmogaus meninį portretą, kurį pristato (mums, skaitytojams) ypatinga, visuminė kūrinio autoriaus įžvalga: personažų polilogas, siužetas, romano struktūra įvairiausia šio žodžio reikšme. Taigi R. Klimas – rašytojas, menininkas, iki paskutinio atodūsio gyvenimo ir kūrybos kelyje ieškojęs meninių „įstatymų“, savosios estetikos, jos ašies ar bent jos epicentro, apie kurią ji ir pati suktųsi, ir ją palankiai vertintų kolegos, kritikai, skaitytojai; turėčiau pradėti nuo to, pabrėžti tai – netgi vienareikšmiai – kiekvienam, kuris minėtų tik jo inžinerines studijas, arba aiškintų, koks svarbus jam atrodė esąs žurnalisto darbas. Neilgai tevalgęs duonos iš inžinerijos, porą privalomų metų po studijų pabuvęs karininku sovietinėje armijoje, jis ėmėsi žurnalistikos ir netgi padarė karjerą – tapo „Komjaunimo tiesos“ redaktoriaus pavaduotoju. „Maskvos laiko“ tekste skaitytojas ras ne vieną anuometinio sovietinio žurnalistų gyvenimo epizodą, o romano pasakotoją ir pagrindinį personažą Vytautą Ringailą regės kaip autoriaus alter ego. Tačiau jau sakyta – šis romanas nėra nei autoriaus išpažintis, nei jo autobiografija.
       Ne vien tai.
       Bet – ir tai.
       Universali, skirtingas romano puses vienijanti sąsaja, dėl kurios galime būti tikri, yra jau minėtoji dramatiška žurnalisto Vytauto Ringailos patirtis, puikus gyvenimo pažinimas ar išmanymas. Girnių tema romane ne tik maitina „sostinės žurnalisto“ pasaulį, bet ir pastarasis lakoniškomis, profesionaliomis „literatūrinėmis priemonėmis“ padeda skaitytojui susipažinti su Raudonmūrio „lžedmitrijais“, su Kapų saloje palaidotaisiais, su trąšų kombinato direktoriumi – pasakotojo Vytauto broliu, o svarbiausia – su pasakotojo tėvu ir motina, kurių paveikslai yra bene šviesiausi ir įspūdingiausi romane. Tokių paveikslų net ir už didžiausią honorarą nesukursi, – jie gimsta visai pagal kitą dėsnį, kurį savo galvoje turėjo, matyt, ne vienas garsus pasaulio ar lietuvių rašytojas, kuris ironiškai teigė esąs tik fermeris, advokatas, gydytojas ar kunigas.
       Ryžtis rašyti romaną, be to, įsivaizduoti jį vos ne iš 1000 lapų, rašyti jį ištisą dešimtmetį ir neatsižadėti itin sudėtingos jo struktūros, ieškoti individo likimo estetinės formos, yra autoriaus pasirinkimas, išskirtinė jo pozicija, – galima sakyti, tikrai likimiškas asmenybės įvykis. Jis kuriamas menininko, ir pats kuria menininką. Ne vienerius metus trukusi mudviejų pažintis ir netgi kūrybinė bičiulystė leidžia paliudyti, jog R. Klimas savo estetinės, tos klasikinės – „be tikslo tikslingos“ – pozicijos ieškojo labai atkakliai ir kantriai, niekada neprastindamas (bet ir nesureikšmindamas) literatūros kūriniui „naudojamos“ medžiagos vaidmens. Svarbiausia: konkreti kūrinio – romano – sąranga, ji tokia, tarytum autorius jai leistų „atsirasti“ savaime. Tokia estetika – akivaizdžiai vieniša, ir jos mįslingumas – autoriaus gyvenimo duotybė.
       Tad galima tik bandyti spėlioti, kaip romano „Maskvos laikas“ autoriaus sąmonėje ryškėja ir skleidžiasi jam tikrai svarbūs istorijos, politikos ir etikos dalykai, kaip jam sekasi juos vertinti, ginti ar bent išsakyti savo vertybinę poziciją, kodėl jam rūpi perduoti šį patyrimą romano pagrindiniam veikėjui (arba – pasakotojui), kaip susiklosto estetinė romano pasakotojo ir būsimo skaitytojo vizija, kaip autorius vertina ankstesnę savo prozą, parašytą iki Nepriklausomybės atkūrimo, pagaliau – ir tasai klausimas, į kurį atsakymo nėra ir nebus, – kokie turėtų būti baigiamieji „Maskvos laiko“ sakiniai.
       Šių klausimų kontekste, matyt, kiekvienas naujas (konkretus!) romanas buvo ir tebėra ypatingas literatūros atvejis: jis visuomet yra tasai būties įvykis, kurį mums, skaitytojams, pristato autorius, nepagailėjęs ir laiko, ir talento (jėgų, energijos), ir kalbinės, socialinės, psichologinės ar kitokios kūriniui reikalingos medžiagos, kad atsirastų literatūros kūrinys – romanas įvykis, – toks, kuriame autorius iki šio įvykio pabaigos lieka aktyvus jo dalyvis.
       Sakyčiau, kad R. Klimas šį savo romaną rašė iki paskutinio atodūsio. Kiek kitaip, bet panašiai savo paskutines knygą rašė Bronius Radzevičius, Birutė Baltrušaitytė, Ričardas Gavelis ar Jurgis Kunčinas.
       Šiuo atžvilgiu romanas nėra vien rašto kultūros reiškinys.
       Ne dėl autoriaus tinginystės ar ligos romanas gali būti rašomas dešimt metų ir likti nepabaigtas. Romanui parašyti gali neužtekti viso – ilgo ir darbingo – autoriaus gyvenimo. Bent jau literatūros istorikai žino daug tokių pavyzdžių. (Anot Alberto Zalatoriaus, kad ir kiek romanų parašytų romanistas, jis yra vieno romano autorius.) Beveik esu tikras: „Maskvos laikas“ yra vienintelis R. Klimo romanas, nors autorius yra parašęs kitą („Tiktai ugnis išgydys“, 1989).
       Mat ir šiandien romanas tebėra neištrūkęs iš gyvenimo ir kūrybos, tad ne visada jis pabrėžia literatūrinį savo autonomiškumą, savo vertybiniu pasauliu skaitytojus jis tebetraukia labiau negu literatūrologus. Tyrėjams jis dažnai kelia vien galvos skausmus, – jį sunku apibrėžti, beveik neįmanoma paaiškinti pagal žinomus literatūros tvarkos principus. Niekada neturėjęs grynos, kanoninės, formos, romanas ir šiandien – tampantis, provokuojantis, tebekalbantis su mumis netikėčiausia ir... tyliausia kalba.
       Pasakodamas apie Maskvos kurantų gadynę, nuo kurios vis tolstame, šis R. Klimo romanas vargu ar galėtų būti vadinamas istoriniu. Pernelyg viskas tebėra gyva, pernelyg romano forma yra susieta su dabartimi. Nedaug kas pasikeistų, jeigu Vytautas Ringaila pasakotų apie ankstyvesnius Lietuvai lemtingus įvykius: Jaltos ar Teherano konferenciją, Molotovo–Ribbentropo sutartį, Kerzono liniją... Antra vertus, Petro Dirgėlos „Karalystė“ smarkiai pakoregavo istorinio romano sampratą: pasirodo, galima istorinio romano transformacija į dabarties būsenas, istorijos laiptų plokštėmis gali būti išgrįsta šiandienė, prie Lietuvos Katedros plytinti, kasdien mūsų kojų mindoma aikštė.
       Istorijos vertinimo erdvėje kiekvienas romanas dažniausiai yra itin atviras dabarčiai ir individualiam literatūros išgyvenimui. Istorija romane yra nerealizuotų galimybių bankas, – skaitytojas mato, kas jam joje patinka, kas – aktualu, pats gali nustatyti, ar įdomi jam istorija vadinamojoje jos retrospektyvoje, ko jis gali laukti ir – ką galėtų gauti iš konkretaus romano. Nė viena literatūros rūšis negali pretenduoti į tokį aukštą kultūros, meno ar literatūros savikritiškumo laipsnį, kuris pasiekiamas romane.


       1 Panašiai Vytautas Kubilius yra pažymėjęs, kad R. Klimas, rašydamas ankstyvesnį savo romaną „Tiktai ugnis išgydys“, laikėsi „geometrizuoto kompozicijos brėžinio“ (K u b i l i u s    V. XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija. – Vilnius: Alma littera, 1995. – P. 603).