Rimantas Šavelis. GERIU ŽALIĄ TYLĄ / ATSIMINIMAI APIE PAULIŲ ŠIRVĮ. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. – 2004. – 119 p.

 
       Rimantas Šavelis savo atsiminimais apie Paulių Širvį pataikė tiesiai į dešimtuką: knyga perkama ir skaitoma. Tokį susidomėjimą, ko gero, pirmiausia lėmė P. Širvio asmenybės trauka. Skaitytojus intriguoja ir tai, kad žinomas prozininkas pasakoja apie legendinį poetą, su kuriuo artimai bendravo dvi dešimtis metų, išsaugojęs „atminties lentynėlėse“ „pakankamai svarbių“ vaizdų (p. 10), galinčių pasakyti kai ką nauja. Atsiminimų autorius neaiškina, kas juodu visam gyvenimui susaistė dvasine giminyste, o tik užsimena, jog nuo pirmosios pažinties jis visada jausdavo „begalinę pagarbą ir kažkokią kaltę prieš Paulių“ (p. 30).

       Draugystės mozaika komponuojama iš asmeninių pajautų – atvirai, nuoširdžiai, neslapukaujant, neretai juokaujant arba įterpiant autoironišką vaizdelį. Nuo pirmų iki paskutinių knygos puslapių jaučiamas įgudusio prozininko ir scenaristo braižas: vaizdai keičiasi tarsi kino filme. Štai kaip vaizduojamas paauglio, būsimo rašytojo, pasirengimas išvykai į kaimo vakaruškas.

       ...Tamsi, dūmais ir bulvių šutu atsiduodanti trobos prieblanda, pro langų rėmų kvadratus blausėja kiemo žaluma, perkošta kruvino saulėlydžio atšvaitų. Paskutinį kartą žvilgteliu į stovintį ant komodos suskeldėjusį veidrodį: ežiuku kirpti plaukai, melsvi trumpomis rankovėmis marškiniai...

       Veidrodis nemato mano kreida nubalintų sportbačių ir prie kulkšnių „špilkomis“ susegtų kelnių. Tas susegimas yra itin svarbus (p. 11).

       Ir palyginimui dar vienas epizodas:

       ...Vėlyva šalta naktis, tuščia gatvė, negyva žibintų šviesa ir pilki nejautrūs miesto mūrai. Žmogaus žingsniai. Atpažįstu netvirtą Pauliaus eigastį. Kaip visada vienplaukis, atsilapojęs, su smilkstančia saujoje cigarete... (p. 38).

       Dinamišką rašymo būdą R. Šavelis pasirinko iš karto, vos pasiryžęs rašyti prisiminimus: „Tu plauki upe, ji tave neša, neša taip greitai, kad spėji pamatyti tik tiek, kiek pamatai. Viskas, kas nepamatyta, lieka tavo įsivaizdavimuose ir spėlionėse“ (p. 35).

       Autorius tikina, kad tokius žodžius 2001 m. sausio 24 d. jis įrašęs savo „dienoraštyje“. Panašių intarpų knygoje yra ir daugiau. Vieni datuoti 1972-aisiais (p. 65), kiti – 1974-aisiais (p. 95) ar dar vėlesniais metais. Tačiau juk „užrašyti dienoraštyje kiekvieną Pauliaus žodį...“ buvo pasižadėta tik 2003 m. sausio 21 dieną (p. 99). Žinoma, šie R. Šavelio „dienoraščiai“ yra tiesiog fikcija, bet jie padeda išlaikyti intrigą, organiškai sulydo tikrus faktus ir pramanus. Įdomu, kad apie tai, jog R. Šavelis „yra nepataisomas pokštininkas ir mistifikatorius“, užsimena ir L. Tapinas 2004 m. išleistoje knygoje „Prarasto laiko nebūna“ (p. 34).

       Literatūros kritikas V. Sventickas, šiemet sausio 18 d. pristatydamas knygą Rašytojų klube apibūdino ją kaip „dorą ir sąžiningą“. Pridėčiau – tai išskirtinė knyga. R. Šavelis iš esmės ne rašo atsiminimus, o kuria meninį tekstą apie save ir, žinoma, P. Širvį. Jau nuo pirmų kūrinio puslapių autorius neslepia, kad jį ilgai kamavusios abejonės: rašyti apie Paulių ar ne? Įspūdžių, prisiminimų begalės, bet „koks iš manęs, po velnių, memuaristas!“ (p. 35). Be to, atmintis „metams bėgant visai išskydo“ (p. 9), o „pragertas, laiko nualintas protelis“ taip pat gerokai susilpnėjo (p. 34). Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“ (2005. II. 4) R. Šavelis kalbėjo: „Apie Paulių Širvį prirašyta nemaža knygų <…>. Pyktelėjau – galvoju, na, velniai rautų, jie matė Paulių kažkur toli toli, o aš mačiau – akis į akį. Ir kodėl man nepapasakoti <…>, neapginti, neįrodyti, kad jis nebuvo paskutinis „latras“. <…> Būdavo, susėdi prie stalo, išsišneki, atveri sielą, ir kai kas paaiškėja“. Asmeniškas autoriaus noras apginti savo draugą, jo samprotavimai apie „pasmerktumo“ priežastis, skausmingas klausimas: „Kada ir kas sulūžo <…> šitame iš pažiūros geležiniame žmoguje?“ (p. 42, 44), knygą išties daro išskirtinę, jaudinančią skaitytojus.

       Sutikime, jog apie P. Širvį tikrai parašyta ne taip jau mažai knygų: vien 1991 m. išleistos F. Jakubausko, A. Guščiaus „Kol Nemunas bus...“, E. Uldukio „Pro spygliuotas vielas“ bei S. Lipskio „Spindėjo beržas tolumoj...“ (po devynerių metų kiek pataisyta buvo išleista nauju pavadinimu „Paulius Širvys“); 2004-aisiais paskelbti A. Krasausko prisiminimai „Kur išaugo lietuviškas beržas“. Skirtingai nei minėti autoriai, R. Šavelis iš prisiminimų ir to, kas likę „įsivaizdavimuose ar spėlionėse“, nebando restauruoti nuoseklios P. Širvio biografijos ar didesnių jos fragmentų. Pasirinktas kitas kelias – podraug rašyti atsiminimus ir apie save, juolab kad abiejų veikėjų erdvės bei laiko koordinatės ne tik natūraliai suartėja, bet ir susipina. Knygos pradžioje filosofiškai paaimanavęs, kad „gyvenimo mano saulutė jau leidžias“, pasakotojas keliauja į tėviškę, pradžios mokyklėlę, dviračiu skrieja į vakaruškas, tenai pamato savo pirmąją meilę, apsigaubusią vyrišku švarku, ir išgirsta dar negirdėtą dainą: „Nelaimei ar laimei tave pažinau...“ Pasakotojas skuba, nes tekstan būtina kuo greičiau įvesdinti pagrindinį personažą. Pasak R. Šavelio, jis buvo dar „penktokas, gal šeštokas?“, kai į jų mokyklėlę atvažiavo du poetai – B. Mackevičius ir P. Širvys. Iš to susitikimo jis „neatsimenąs nė vieno žodžio, nė vienos eilutės“ (p. 18). Na ir kas? Svarbu, kad yra intriga, veiksmo dinamika, kad nutiesiama siužetinė gija į pažintį ir susitikimus su Pauliumi.

       Skaitytojas nesunkiai įsitraukia į siūlomą žaidimą, kartu su autorium patikėdamas, kad netgi negyvas personažas – dviratis gali tapti patikimu laiko liudytoju. R. Šavelis sumaniai gundo įvykių liudytojais tapti ir pačius atsiminimų skaitytojus, kviečia bandyti suprasti, atleisti – tik ne smerkti ir teisti.

       Atšventusiam 61-ąjį gimtadienį pasakotojui prisisapnuoja šviesus, viltingas sapnas:

       Panemunis, rudens popietė, Panemunio dvaro senieji tvartai, vėjo pašiauštas tvenkinys, plūduriuojantys jame nukritę lapai... Mes su Pauliumi mėžiame iš tvarto mėšlą, paskui tą tvartą išvalome, išplauname. Pasistatome teniso stalą (žalią) ir žaidžiame tenisą. Paulius trumpomis rankovėmis marškiniais, veidas giedras, šviesus. Mostai lėti, bet tikslūs (p. 99).

       Meniniu požiūriu šio epizodo įterpimas šiek tiek dirbtinokas. Galima tik numanyti, kad tai ir Rimanto, ir Pauliaus vidinio nusiteikimo, pastangų keisti gyvenimo būdą alegorija. Juk autorius neslepia, kad viena iš atsiminimų rašymo intencijų – paneigti perdėtus „latravimo“ siužetus: „Kai mane paklausia, ar Paulius rašė išgėręs, baisiai supykstu. Todėl sakau: negėrė, net alaus. Bent aš tai mačiau. Čia randu progą pareikšti, kad legenda apie Pauliaus gėrimą yra ganėtinai perdėta. Taip, gėrė. Bet niekada neprarasdavo žmogiškumo“ (p. 102–103).

       Šie tvirtinimai nėra tuščios deklaracijos. Kaip gebėdavo P. Širvys susitvardyti, neprarasti saiko, išlikti orus ir žavus, atsiskleidžia Rimanto vestuvių (p. 59), Naujųjų metų sutikimo su filmo „Tadas Blinda“ kūrėjais (p. 101–102) bei kituose epizoduose. Autorius pagarbiai vaizduoja P. Širvio meilę žmonėms ir mokėjimą bendrauti, tačiau užsimena ir apie Pauliaus principingumą, savo vertės pajautą. Antai jam nepatinka prie stalelio besigretinantis ilgaplaukis jaunas rašytojas, ir jis tiesiai šviesiai rėžia: „Vaikine, eik ir apsikirpk plaukus. Tada galėsi ir prisėsti“ (p. 34).

       Paulius – „didelius lobius valdanti“ siela, tikras meno žmogus. Ne viename susitikime su skaitytojais įteiktas gėles poetas čia pat išdalija merginoms; jis pasitempęs ir džentelmeniškas bendraudamas su vyresnio amžiaus žmonėmis, ypač karo dalyviais, veteranais (p. 30). Detalės, epizodai, nesvarbu, paties autoriaus pamatyti ar pasiskolinti iš kitų šaltinių, padeda legendinius siužetus paneigti arba gerokai praskaidrinti. Tačiau žinant, kad su savo personažu autoriui teko šimtus kartų sėdėti prie stalo, bendrauti, pasidaro liūdnoka, kad tie dialogai, „paaiškėjimai“ nepateko į atsiminimų knygą. O gal tuose pokalbiuose nieko reikšmingesnio nebuvo? Matyt, neatmestina ir tokia prielaida. Įsivaizduokime, susitinka abu mūsų personažai. „Pauliau, ko toks žvėriškai liūdnas? – paklausia Rimas ir pasiūlo: – Išgeriam“ (p. 22). Po kurio laiko situacija kartojasi. Tik dabar pirmasis klausia Paulius: „Ko toks liūdnas?“ Ir pasiūlo: „Gal... nueinam kur?“ ...Žinoma, nueina, susėda, padaro, kas priklauso, sielas atveria... ir „Paulius tylėjo“ (p. 22), „Sėdim... ir vėl tylim“ (p. 67–68).

       Suprantama, iš tokių „dialogų“, „pasikalbėjimų“ daug ko neparašysi. Gaila, kad autorius neieško atsakymų į savo paties iškeltus klausimus, nemėgina spėti P. Širvio gyvenimo paslapčių. Kas, jei ne R. Šavelis, galėtų geriau žinoti, kalbėdavo oficialiuose susibūrimuose Paulius nešvankybes ar ne? Jeigu verkdavęs, tai kodėl? (p. 30). P. Širvio stojimas į Vilniaus pėstininkų karo mokyklą, autoriaus nuomone, buvo „afera“ (p. 41). O gal pašaukimas? Bene pirmą kartą „širviados“ istorijoje ši knyga liudija, jog kai kada poetas trinktelėdavo kumščiu į stalą ir klausdavo: „Už ką aš kraują liejau? už ką?“ (p. 88). Autorius čia priduria: „Matyt, tas klausimas jį bus kamavęs ne vienerius metus, kol prasiveržė į paviršių. <…> Paulius, gink Dieve, niekam nejautė pavydo. Bet teisybė jam buvo svarbiau už viską“ (p. 88). Tačiau, kokia teisybė – politinė, ideologinė, socialinė ar dorovinė – jį kankinusi, taip ir lieka neaišku. Kaip ir neaišku, ar Paulius dažnai būdavo „žvėriškai liūdnas“, ar tik susimąstęs.

       R. Šavelio knyga priartina mus prie poeto P. Širvio asmenybės, nors ji lieka tokia pat mįslinga, kaip ir šių eilučių prasmė:

       Nutilo, tilo
       Ir žalias žalias
       Bežadis riksmas.