Tie, kas pamėgo lankytis kasmetinėje Vilniaus knygų mugėje, negalėjo nepastebėti, kad ji pelnė ne tik ganėtino populiarumo, bet joje atsirado ir tam tikrų rutinos elementų. Tai nėra blogai, nes pastovumas rodo reiškinio brandumą. Kas ieškojo gerų leidinių, kam smalsu buvo savo akimis pamatyti ir protu aprėpti leidybos visumą, tikrai rado ką veikti. Valandą kitą panardęs po tas knygų marias, galėjo ramiai ištarti: mes ne blogesni, o rasi ir šiek tiek gerėlesni už tuos, kurie dar taip neseniai į mus žiūrėjo iš aukšto, vos ne paikais drimeliais laikė…
Kokie tie pastovumo bruožai? Pirmasis ir pats fundamentaliausias – vasario mėnuo (šiemet vasario 10–13 d.) ir „Litexpo“ paviljonai. Antrasis – atidarymo ceremonijos dalyviai – patys aukščiausi valstybės ir sostinės savivaldybės pareigūnai. Trečioji Vilniaus mugės savybė – jos kultūrinė programa, kasmet platėjanti, įvairėjanti, profesionalėjanti ir pradedanti nesutilpti „Litexpo“ paviljonuose, peržengianti stropiai saugomas užkardas ir pasklindanti po Vilniaus miestą ir grasinanti aprėpti visą šalį. Šiemet mugės kultūrinių renginių programoje – 150 pozicijų, jų net dalies neįmanoma vienam aprėpti – renginiai pinasi, kryžiuojasi, dengia vienas kitą, vienas su kitu lenktyniauja. Dar viena Vilniaus knygų mugės ypatybė – jos svečiai iš svetur. Šiemet jų būta bene penkiolikos, atvykusių iš Japonijos, Australijos, daugelio Europos šalių. Jie čia dalyvauja savo knygų, išleistų lietuvių kalba, sutiktuvėse, bendrauja su pirkėjais ne tik prie mugės stendų, bet ir miesto knygynuose, rengia susitikimus ir literatūros vakarus klubuose.
Stabilizavosi ir mugės paviljono planinė struktūra: dvi didelės susitikimų ir koncertų salės, Rašytojų kampas, Derybų kambarys, Spaudos centras, informacijos biuras, vaikų ir jaunimo kūrybos kampelis, parodų ekspozicijos: viena jų – gražiausių praėjusių metų knygų parodymas. Svarbiausias parodos elementas, žinoma, knygų leidėjų ir pardavėjų stendai. Juos apibūdinti žodžiais, nepateikiant schemų, beveik neįmanoma, net tikslius skaičius minėti rizikinga, nes ir jie tarpusavyje kryžiuojasi, pinasi – prie stambiųjų glaudžiasi smulkesnieji, tarp knygų įsimaišo periodikos ar reklamos leidiniai ir pan. Leidinys „Didžiausia knygų mugė Baltijos šalyse“ informuoja, jog šiemet esama 200 dalyvių iš Lietuvos ir užsienio, bet knygelės rengėjai vargu bau suskaičiavo visus individualius leidėjus, kurie kukliai glaudėsi laisvesniuose ploteliuose pateikdami pirkėjams kelis ar keliolika leidinėlių. Buvo ir tokių, kurie „eksponavo“ juos savo rankinėse, nes išsinuomoti stendą ar pasistatyti stalelį su kėde jie neturėjo galimybės. Mugėje pateikta daug įvairių leidinių. Populiariausia, žinoma, grožinė, mokslinė, religinė literatūra, daug dėmesio skirta žinynams, enciklopedijoms, albumams, knygoms vaikams, neapsieita be žemėlapių, kelionės vadovų, kalendorių, plakatų, atvirukų leidybos, muzikos garso ir vaizdo įrašų. Tad ko paklausi, tą ir gausi, net antikvarinių knygų galėjai aptikti, nekalbant apie žurnalus ir laikraščius – kai kurie iš jų buvo veltui dalijami.
Kad ir kokių gerų norų turėtume, kad ir kiek blaškytumėmės po mugę nuo jos atidarymo iki paskutinio skambučio, visko aprėpti nepajėgtume. Prireiktų stambios studijos knygų leidybos, reklamos, plėtros problemoms įvardyti. Mat tokios mugės ne tik išryškina, bet ir paslepia kai kurias žaizdas ar sopulius. Vienas jų – knygų badas. Detaliau nepatyrinėjus šio reiškinio atrodytų, kad tai absurdas – prie gėrybėmis apkrauto stalo mirštama iš bado. Suskaičiavus per metus išleidžiamų knygų pavadinimus paaiškėja, kad jų tūkstančiai, o išleistų knygų egzempliorių – milijonai. Tai didžiuliai turtai, bet prie tų lobių ne visi gali prieiti. Ir pirmiausia bibliotekos. Jos vis dar jaučia aštrų knygų stygių. Pirmoji mugės diena – vasario 10-oji – buvo vadinama specialistų diena, kitaip tarus, skirta bibliotekoms ir bibliotekininkams. Jų čia prigužėjo iš visų Lietuvos kampelių. Bet jie vaikščiojo po parodą, varvino seilę ir skėsčiojo rankas – jų kišenės tebebuvo tuščios. Kultūros ministerijos klerkai lyg ir paskirstė pinigus, lyg ir pasakė sumas, bet jokių finansinių operacijų neatliko, tad tik vienos kitos bibliotekos direktorius išdrįso išsirašyti keletą pavadinimų skolon. Leidėjai, žinoma, džiaugėsi ir tuo, bet atsirado ir tokių, kurie mėgino susižerti visus valdiškus pinigėlius į savo kišenę, versdami bibliotekas pasirašyti sutartis, jog už visą jiems skirtą kapitalą turės pirkti tik iš jų vienų. Suprantama, taip įžūliai elgtis gali tik didieji leidėjai, kurie jau senokai gviešiasi monopolizuoti visą valstybinių knygų, tarp jų ir vadovėlių, leidybą ir prekybą. Tendencijos suprantamos ir visiškai neoriginalios. Monopolinės kainos, monopolinis pelnas – seniai žinomi ir išmėginti dalykai. Dėl jų vieni lobsta, o kiti skursta. O kam tada valstybė, kam rašomi įstatymai? Į tuos klausimus atsakymų kol kas nėra. Rimtų klausimų būtų galima pateikti ir daugiau, vienas jų būtų toks: kas ir kada bibliotekoms nustatė limitus knygoms įsigyti, jei vienam gyventojui skiriama tik keletas ar keliolika centų per metus? Iš kur ima pinigų kaimynai, jei tie skaičiai, įvardyti latais ar kronomis, kelis ar keliolika kartų didesni. Tokių dalykų klausinėti – pilstyti iš tuščio į kiaurą. Nei rašytojų, nei bibliotekininkų, nei leidėjų, nei žurnalistų niekas neišgirs. Atsakymas iš anksto aiškus – pinigų nėra. Naivuoliai tuo gal ir patikės, bet tie, kurie skaito laikraščius, žiūri televiziją ir klauso radiją, žino, kad pinigų yra. Viešosioms įstaigoms, esančioms prie ministerijų, iš biudžeto skiriama dešimtys milijonų litų, o tų įstaigų vadovai į savo kišenes susišluoja kas mėnesį po dešimt, penkiolika ir daugiau tūkstančių. Vieni prie žvakių skaito ir dalija knygas, prieš tai nušluostę nuo jų viršelių drėgmės lašus ir pelėsius, o kiti laksto valdiškais limuzinais ir atostogas leidžia prabangiausiuose Pietų šalių kurortuose. Ir drąsiai teigia: tai mūsų uždirbti pinigai, nedrįskite į juos kėsintis. Gal tie žmonės – bibliotekininkai, leidėjai, knygų prekybininkai – iš kitos medžiagos, gal jie žemesnės rūšies? Jei jau užsiminėme apie knygų prekybą, tai žvilgtelėkim ne tik į vaivorykštės spalvomis raibuliuojančius knygų mugės stendus, bet ir į rajoninio miestelio knygyno lentynas. Jei tas miestelis ne rajono centras, knygyno nė su žiburiu nerasi. Jo vietoje – bižuterija, parfumerija, dėvėtos prekės iš užsienio ar dar kas nors. O dažnai net pastato nebėra, jei jo būta prestižinėje vietoje. Tad lieka tik drėkstanti ir plėkstanti biblioteka, apie kurios finansines galimybes jau kalbėjome. Atokesnio kaimo ar miestelio vidurinės mokyklos lituanistui naujų lietuvių rašytojų knygų net pačiupinėti nėra kaip.
Grįždami į mugę, pirmiausia imame į rankas naujas lietuvių rašytojų knygas. Jų čia daug ir įvairių. Vienos jau buvo sutiktos ir pardavinėjamos nuo pat Naujųjų metų, kitos vežamos iš spaustuvių tiesiog į mugę, dedamos į stendus, o prie jų rikiuojasi eilės pirkėjų. Tai Juozo Apučio „Vieškelyje džipai“, Romualdo Granausko „Kenotafas“, Juozo Erlicko „Prisimynimai“, Marko Zingerio „Vasara su šokėja“, Aido Marčėno net du poezijos rinkiniai, Sigito Parulskio „Doriforė“, Rolando Rastausko, Jurgos Ivanauskaitės, Liudviko Jakimavičiaus, Martyno Vainilaičio ir kitų išgarsėjusių, garsėjančių ar tik pradedančių kopti į Parnasą kūriniai. Jie skirti suaugusiems ir vaikams, mokytojams ir gydytojams, politikams ir politologams. Žodžiu – visų skonių, visokio amžiaus piliečių dvasiniams poreikiams tenkinti. Renginiai vyko visuose stenduose, visose salėse, kampuose ir kampeliuose. Nuo pernai ir užpernai vykusių jie skyrėsi tik tuo, kad atlikėjai daugiausia buvo kiti, o leidėjai daugmaž tie patys. Gal derėtų užsiminti tik apie tokius, kurių anksčiau nebūta ar dar neįsiminta. Vienas iš jų – projekto „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ pristatymas. Seriją sudarys 30 tomų, ji, remiama privataus kapitalo, bus leidžiama dešimt metų. Apie tai vasario 10 dieną Derybų kambaryje kalbėta bibliotekininkams ir knygų prekybininkams. Su šiuo projektu supažindino LRS leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas ir mecenatas Česlovas Karbauskis. Dar du išsiskiriantys renginiai – knygos kultūros premija ir geriausios praėjusių metų knygos nominacija. Pirmą kartą teikiamą knygos kultūros premiją skyrė Vilniaus universiteto knygos kolegija, jos laureatu tapo Mokslo ir enciklopedijų instituto vyriausiasis redaktorius Antanas Račis. Geriausia 2004-ųjų knyga Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas pripažino Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskarą“. PEN centras įteikė „Metų vertėjo krėslo“ premiją Leonui Petravičiui.
Jau tapo tradicija į mugę prisivilioti pasaulinio garso žvaigždžių ir žvaigždučių iš užsienio. Jų buvo visas tuntas, o iškiliausias, mano galva, – Jensas Christianas GrØndahlis iš Danijos. Jau turime net du jo romanus – „Spalio tylėjimą“ ir „Luką“. Nors šis autorius knygų mugėje ir nesiautėjo, nerengė triukšmingų susitikimų, jo rašymo maniera ir tyrinėjimo objektas galėtų daryti įtakos ir mūsų literatūrai. Jis ne tik puikiai pažįsta savo šalį, bet laisvai nardo po visą Europą, subtiliai atverdamas dabartinio europiečio širdies sopulius, jo materialinės gerovės viršukalnes ir dvasines prarajas. Gerokai daugiau mugėje „triukšmavo“ prancūzų rašytojai Maxence'as Fermine'as ir Philippe'as Bessonas bei britas Melvinas Burgessas. Vyresniems skaitytojams nereikia pristatyti australų rašytojos Collenos McCullough: „Erškėčių paukščiai“ dar anais laikais buvo graibstyte graibstomi. Jos „Morgano kelią“ 2004-aisiais išleido „Tyto alba“.
Įspūdingas stendas buvo skirtas gražiausioms 2004 metų knygoms, o gražiausiąja pripažinta Šarūno Leonavičiaus ir Aido Marčėno „Žmogaus žvaigždė“. Šio konkurso ypatybė – įvertinami ne tik dailininkai, leidėjai, bet ir spaustuvininkai. Iš pastarųjų dominuoja „Spindulys“, „Sapnų sala“. Kad knygų leidyba įsibėgėjo, Vilniaus knygų mugėje buvo akivaizdu. Taip pat daugėja skaitytojų ir šiaip smalsuolių – šiemet mugę aplankė penkiasdešimt penki tūkstančiai.