Šiemet minimas ne tik Ispanijai reikšmingas jubiliejus. Don Kichotas (tiksliau – Miguelio de Cervanteso ,,Don Kichoto“ pirmoji dalis) išvydo pasaulį 1605 m. sausio 16-ąją, ir nuo tuo laiko nesibaigia garsiausio riterio nuotykingos klajonės po pasaulį. M. Cervantesas galutinai išsprendė savo herojaus likimą, antrąją didžiojo romano dalį baigdamas neabejotina riterio mirtimi: ,,Don Kichotas išleido paskutinį kvapą, kitaip sakant, mirė. Tatai matydamas, klebonas paprašė raštininką paliudyti raštu, jog Alonsas Kichanas Gerasis, paprastai vadinamas Don Kichotu Lamančiečiu, atsisveikino su šiuo pasauliu ir mirė savo mirtimi“. Rašytojas taip padarė, kad joks kitas autorius ,,negautų progos apgaulingai prikelti velionį ir toliau kurti nepabaigiamas jo žygdarbių istorijas“, kad niekas ,,nedrįstų kelti iš kapo, kuriame Don Kichotas tikrai ir neginčijamai ilsisi visu ūgiu išsitiesęs, nes jau nebeturi jėgų trečiąsyk leistis į naują kelionę ir žygį“ (,,Don Kichotas“, II, LXXIV1). Tačiau Don Kichotas nemiršta, ir po 400 metų galima drąsiai teigti, jog M. Cervanteso herojus liko gyvas ir toliau gyvena tarp mūsų.
       ,,Don Kichoto“ 400 metų jubiliejui paminėti vyksta daugybė konferencijų, spektaklių, įvairiausių kultūrinių renginių. Vien Ispanijos Kastilijos-Lamančos regione jų numatyta du tūkstančiai. Lamančoje keliautojams jau seniai siūlomas vadinamasis ,,Don Kichoto maršrutas“ per svarbiausius kaimus ir miestelius, kuriuose lankėsi Don Kichotas. Kur tik pasisuksi, pamatysi visokių užeigų, kurių iškabos keliautojui primena, kad ,,čia buvo apsistojęs Don Kichotas“. Iš tiesų, kas drįstų teigti, kad jis negyveno?
Taip pat šia proga neseniai išleistas naujas romanas „Don Kichotui mirus“2, kuriame tęsiama ,,Don Kichoto“, ypač Sančo Pansos ir kitų antrinių personažų istorija po liūdnojo veido riterio mirties. Bet Don Kichotas ir jo bendrakeleivis Sančas Pansa gyvena ne vien knygose.


 

       Bendras žmonijos turtas

       Niekas neabejoja, kad M. Cervanteso kūryboje atsispindi XVI–XVII a. Ispanijos gyvenimas, kad autorius ir jo romanas yra savo tautos ir amžiaus vaikai. Nors M. Cervanteso riteris nebuvo iškeliavęs už Ispanijos ribų, veikalas apie jį iš karto pasklido po visą pasaulį. Šlovingojo riterio nuotykiai plačiai išgarsėjo dar prieš pasirodant antrajai romano daliai (1615). Per pirmuosius romano gyvavimo metus vien Ispanijoje išėjo šeši jo leidimai. ,,Don Kichotą“ pirmieji išsivertė ir, kaip matyti iš pakartotinių leidimų, porą šimtmečių labiausiai juo domėjosi anglai (1612). Prancūžiškas vertimas pasirodė 1614, vokiškas – 1621 m.
       ,,Don Kichotas“, be jokios abejonės, priklauso Ispanijai, taip įtikinamai ir giliai atspindi jos kultūrą bei istoriją, jog kūrinys tampa suprantamas ir kitataučiams.
Kaip teigia J. Grinius, ,,Cervantesas tuo ir yra didelis, kad iš tos tikrovės, kurioje gyveno ir kurią stebėjo tūkstančiai ir milijonai kitų žmonių, jis vienas tesugebėjo atskleisti tokį aspektą, kuris siekė ne tik ano laiko ispaniško gyvenimo, bet apskritai visos žmogiškosios prigimties gelmių“3. A. J. Greimas, vertindamas pirmą ,,Don Kichoto“ vertimą į lietuvių kalbą, pažymi: ,,Tiesiog gėdingai nepažįstame mes klasikų, net nenujaučiame tų idėjinių ir meninių galimybių, kurios, sukrautos didžiųjų meistrų veikaluose kaip bendras žmonijos turtas, siūlosi kiekvienam šios žemės keleiviui“4. Don Kichotas ne ispanų, o visos žmonijos nuosavybė. M. Cervanteso nuopelnas tas, kad jis sukūrė veikalą, ,,suprantamą įvairaus amžiaus, visokių profesijų ir skirtingiausių išsilavinimų žmonėms. Cervantesas <…> mokėjo prabilti visoms tautoms ir visiems žmonėms suprantama kalba. <…> ,,Don Kichote“ matome visą Cervanteso gyvenimą ir juntame jo kūrybinę asmenybę. Dar daugiau. Jame pasirodo visa ispanų tauta su savo nerimu ir su savo svajonėmis, su savo idealais ir iliuzijomis, savo pasiryžimais ir nusivylimais. Jis sklidinas meistriškų gamtos ir žmonių gyvenimo aprašymų. ,,Don Kichote“ iškeltas visos žmonijos tragizmas ir komizmas“5.
       Anot A. J. Greimo, „Don Kichotu“ ispanai gebėjo atiduoti žmonijai savo skolą: ,,Jei kiekviena tauta turi įnešti savo grūdą į bendrąjį žmonijos aruodą, tai Ispanija vienu Don Kichoto žygiu visiškai atsiteisė savo skolą, padarydama tikrą salto immortale.
Kaip ir prieš kiekvieną didelį, genialų kūrinį, taip ir prieš Cervanteso veikalą atsidūręs, skaitytojas išgyvena visą savo žmogiškosios menkystės kompleksą, jausdamas ne tiktai tą prarają, kuri skiria jį patį nuo genijaus minties aukštybių, bet kartu suvokdamas ir tą milžinišką disproporciją tarp autoriaus ir jo epochos iš vienos pusės ir jo veikalo – iš kitos“6.
       Don Kichotas daug reikšmingų dalykų pasako kiekvienam žmogui, ir galima būtų teigti, kad jis tapo mums reikalingas, jis pavirto mitu, be kurio nebeįmanoma įsivaizduoti visuotinės literatūros.
Žymus ispanų dramaturgas Antonio Buero Vallejo (1916–2000), gavęs M. Cervanteso premiją (1986) pareiškė: ,,Be Don Kichoto mito visuotinė literatūra daug prarastų, ir sykiu daug prarastų ir baugi žmogaus kelionė žemėje“7.
      
Pasak J. Campbello, ,,mituose atsiskleidžia tai, kas bendra visiems žmonėms. Mitai – tai istorijos apie mūsų tiesos, prasmės, reikšmės paieškas, trunkančias amžių amžius. Mums reikia, kad gyvenimas būtų prasmingas, norime patirti, kas amžina, suprasti, kas paslaptinga, suvokti, kas esame. <…> Mitai yra žmogaus gyvenimo dvasinių galimybių užuominos“8.
       M. Cervantesas, be abejo, sukūrė ispanų tautos herojų, bet kartu atskleidė tai, kas bendra visiems žmonėms. Visi, kurie yra pasiruošę įveikti kalbos barjerą, – juk praėjo 400 metų, – taip pat gali pajusti jo veikale glūdintį nemirtingumo troškimą.


 

       Kelionė per laiką

       Per keturis „Don Kichoto“ gyvavimo šimtmečius romanas, jo veikėjo beprotystė ir autoriaus tikslai buvo labai įvairiai traktuojami. Paprastai romano istorija dalijama į du pagrindinius laikotarpius: pirmasis aprėpia XVII ir XVIII amžius, kai ,,Don Kichoto“ amžininkai ir vėlesnės kartos jį vertino kaip riterių romano parodiją, išjuokiančią to meto skaitytojų pamėgtą lektūrą. Antrasis prasideda drauge su romantikų vertinimais. Jie Don Kichotą laikė to meto maištininku.
       Dar galime išskirti anglų rašytojų požiūrį, kuris literatūroje atliko svarbų vaidmenį. Jie šią knygą vertino dėl riterio savybių ir žmogiškųjų dorybių, o ne dėl riterių romanų parodijos.
Anglai iš dalies ir atkreipė romantikų dėmesį į Don Kichotą ir atvėrė kelią jų entuziazmui. ,,Kokios nuotykingos buvo Don Kichoto klajonės po Ispanijos dangumi, tiek pat netikėtumų ir permainų suteikė jam ir jo kelionė į laiką, ir trys amžiai jo klaidžiojimų po žmonių vaizduotes jį taip pakeitė, išryškino, praturtino, kad ir pats Cervantesas vargu ar beatpažintų mylimą savo sielos kūdikį. <…> Įvairios, kad ir keisčiausios Don Kichoto asmenybės interpretacijos rodo tiktai Cervanteso genijaus didumą, jo veikalo, pilno problemų ir užuominų, turtingumą ir nepaprastą visuotinės simpatijos spinduliavimą, į kurį atsiliepia milijonai širdžių“9.
       J. Grinius ne kartą tvirtino, jog tikrasis menas visada turi žmogui pasakyti ką nors reikšmingo, ir todėl žavėjosi ,,Don Kichotu“. Jo teigimu, M. Cervanteso kūryba iškyla virš savo laiko ir yra nemirtinga.
       Iš tiesų tai, ką M. Cervantesas norėjo pasakyti, nėra taip reikšminga. Šiuo metu grįžtama prie nuomonės, kad jo tikslas buvo tik pralinksminti skaitytoją ir ,,pakirsti riterių romanų galybę ir šlovę“. Ne taip svarbu, kad autorius gal nebeatpažintų mylimo savo sielos kūdikio, palikto žmonių rankose. Ir ne taip svarbu, ką apie jį kalba kritikai. Skaitytojai, šią knygą atsivertę, kvatosis, verks, stebėsis, neliks abejinga nė viena širdis.
,,Gyva yra tai, ką aš ir tu, skaitytojau, knygoje randame“10.


 

       Modernusis romanas

       Kad ir kaip Cervantesas įstengė tą žygį atlikti, – ar beveik atsitiktinai, tarsi per stebuklą, kaip tvirtina vieni, ar savo gilaus žmogaus prigimties pažinimo ir meninio išmanymo pastangomis, kaip teigia kiti, – niekas neabejoja, jog ,,šis ,,retas išradėjas“, kaip jis save vadina, savo fantazijos tvarinį įspraudė į griežtus kasdieniškos realybės rėmus, tuo ne tik išjuokdamas, nuneigdamas ir sutriuškindamas riterių romanų literatūrą, bet kartu, kaip tikrai didelis poetas, sukurdamas kažką didelio ir naujo – mūsų moderniškąjį romaną“11.
       Dažnai teigiama, jog Don Kichotas ir Sančas Pansa yra dviejų priešingų psichologinių tipų simboliai. Tačiau nederėtų per daug pabrėžti šios priešpriešos ir pamiršti, kad M. Cervanteso personažus vargu ar galima įsprausti į griežtus rėmus, nes jie yra gyvi. Ispanų mąstytojas ir literatūros kritikas S. de Madariaga (1889–1978) vadino juos broliais ir kalbėjo apie Sančo donkichotizaciją ir Don Kichoto sančifikaciją. Tame dvilypiame procese matome, kad romane svarbiausia ne tai, kas ,,nutinka“ Don Kichotui ir Sančui, o tai, ką jie išgyvena. Šis vyksmas geriausiai išryškėja jų pokalbiuose, kur aiškiai matyti, kaip personažai drauge auga ir keičiasi. Tų dviejų personažų pokalbiai ir samprotavimai, kai kiekvienas laisvai išsako savo požiūrį, yra įdomesni už jų nuotykius. Šnekėdamiesi jie skleidžiasi ir vystosi, atrodo gyvesni, žmogiškesni.
       Jau vien peržvelgus perskyrimų pavadinimus aišku, kad autoriui personažų šnekos itin svarbios. Štai keli pavydžiai.
       Pirmosios dalies X perskyrime pasakojama ,,apie sąmojingą pokalbį, kurį turėjo Don Kichotas ir jo ginklanešys Sančas Pansa“. XVIII perskyrime – ,,apie Sančo Pansos pokalbį su savo ponu Don Kichotu ir kitus paminėtinus nuotykius“. XIX – ,,apie išmintingus samprotavimus, kuriais Sančas dalijosi su savo ponu, apie tai, kokį nuotykį jie turėjo su numirėliu, ir apie kitus įsimintinus įvykius“. XXXI – ,,apie mielą pokalbį, kurį turėjo Don Kichotas ir jo ginklanešys Sančas Pansa, taipgi apie kitus nutikimus“. XLIX perskyrime „pateikiamas dalykiškas Sančo Pansos ir jo pono Don Kichoto pokalbis“. Antros dalies III perskyrime randame „juokingą pošnekį, vykusį tarp Don Kichoto, Sančo Pansos ir bakalauro Samsono Karasko“. IV perskyrime ,,Sančas Pansa atsako į bakalauro Samsono Karasko klausimus ir išsklaido jo abejones, taipgi nutinka įvykiai, žinotini ir pasakotini.“ V pasakojama ,,apie protingą ir šmaikštų pokalbį, vykusį tarp Sančo Pansos ir jo pačios Teresos Pansos, taipgi apie kitus šviesaus atminimo nutikimus“. XIII perskyrime ,,toliau vyksta riterio Girinio nuotykis, taipgi išmintingas, turiningas ir žavus dviejų ginklanešių pašnekesys“. XLII–XLIII pasakojama ,,apie tai, ką patarė Don Kichotas Sančui Pansai, prieš jam vykstant salos valdyti, taipgi apie kitus labai reikšmingus dalykus, ir ką toliau Don Kichotas patarė Sančui Pansai“.
       Suprantama, personažų pokalbių esama daugiau, negu jų randame minėtuose perskyrimuose. Iš tiesų Don Kichotas ir Sančas nuolat dalijasi įspūdžiais apie savo nuotykių sėkmę, susitikimus su kitais personažais ir t. t. Bet įsidėmėtina tai, kad M. Cervantesas priskiria tuos mielus, sąmoningus pokalbius prie kitų minėtinų ir įsimintinų nuotykių. Be to, vien iš jų pavadinimų matyti, jog antroje dalyje Sančas šneka daugiau negu jo šeimininkas, išmoksta riteriškos iškalbos, o Don Kichotas, kamuojamas abejonių bei nusivylimo, lieka susimąstęs. Pavyzdžiui, antros dalies XIII perskyrime Sančas pokalbyje su kitu ginklanešiu nebekalba nei apie savo kaimą, nei apie materialinius poreikius, o apie riterišką gyvenimą. Todėl jo kalbos stilius visiškai pasikeičia.
       M. Cervantesui dar nebaigus antros romano dalies, vienas jo priešas, prisidengęs Alonso F. de Avellanedos slapyvaržiu, 1514 m. išspausdino antrą ,,Don Kichoto“ dalį, nevykusiai tęsiančią pirmosios nuotykius. Šis ,,netikros“ antros dalies pasirodymas paskatino M. Cervantesą greičiau baigti Don Kichoto gyvenimą. Rašytojas pats gynė savo autorystę antros dalies pratarmėje (,,Įsidėmėki, jog pateikiamoji ,,Don Kichoto“ antra dalis sukirpta lygiai taip meistriškai ir iš tokios pat medžiagos kaip pirmoji“) ir romano pabaigoje: ,,Vienam man gimęs Don Kichotas, ir aš gimęs tik jam vienam; jam buvo likta nuveikti žygius, o man – rašyti; mudu abu – neperskiriama pora“ (II, LXXIV). Bet svarbiausi M. Cervanteso autorystės gynėjai yra patys personažai: jie laisvai kalba apie savo ,,tapatybę“, lygindami save su netikru Don Kichotu ir Sanču, ir smerkdami juos kaip klastotes.
       A. F. Avellaneda bandė pasisavinti personažus ir pratęsti jų istoriją, tačiau sukūrė tik lėkštus tipus, beprotį Don Kichotą ir rajūną Sančą. Jo romane Don Kichotas ir Sančas Pansa žlunga, juose nebelieka nei gyvybės, nei donkichotiškos dvasios. M. Cervanteso Don Kichotas nėra vien beprotis, kaip Sančas nėra vien rajūnas. Rašytojo priešo dėka antroje romano dalyje personažai įgyja dar daugiau atspalvių, atsiranda daugiau šnekų apie literatūrą ir kūrybą. LIX ,,perskyrime pasakojama apie vieną nuotykiu laikytiną įvykį, nutikusį Don Kichotui“. O tas įvykis ir yra Don Kichoto ir Sančo pašnekesys su bajoru, skaičiusiu A. F. Avellanedos kūrinį. M. Cervantesas šiuo įdomiu ir gyvu personažų pokalbiu lygina konkurento ir savo kūrybą:

       – Naujasis autorius piešia tave anaiptol ne tokį mielą, koks mums atrodai; vaizduoja tamstą rajūną, žioplą ir toli gražu nesąmojingą, žodžiu, visiškai ne tokį, koks esi aprašytas savo šeimininko istorijos pirmoje dalyje. <…> Vadina ir girtuokliu, <…> tik dabar nepamenu, kokiais žodžiais, bet, šiaip ar taip, negražiai apie tamstą šneka, ir, be kita ko, šneka netiesą, kiek galiu spręsti iš gerojo Sančo veido, kurį matau priešais.
       – Patikėkit, jūsų malonybės, – tarė Sančas, – ir Sančas, ir Don Kichotas šioje knygoje matyti visiškai ne tokie, kokius nupiešė mus savo sudėtoje knygoje Sidas Hamadas ben Inhalis ir kokie esame iš tikrųjų: mano ponas – narsus, išmintingas ir įsimylėjęs, o aš – nuoširdus ir sąmojingas, bet anaiptol ne koks besotis ir girtuoklis.

       Bajorui tarus, jog rašyti apie didįjį Don Kichotą reikėtų uždrausti visiems, išskyrus pirmąjį biografą, Don Kichotas liūdnai sušunka: ,,Tepiešia mane kas nori <…>, tik į mano šlovę tenesigviešia, nes kai tave kas žingsnis purvais drabsto, norom nenorom, pritrūksi kantrybės“.
       Be abejo, šis įvykis įskaudino M. Cervantesą. Įdomu ir tai, kad romane tas skausmas prisideda prie Don Kichoto nusivylimo: autorius ir personažas – neperskiriama pora.
       M. Cervanteso romane sugyvena įvairiausių stilių ir skirtingų kultūrinių bei socialinių sluoksnių personažai. Jie ne tik kalba kiekvienas savo kalba, bet ir keičia ją pagal poreikį ir aplinkybes. Subtilus ir progresyvus kalbos kitimas, ypač Sančo ir Don Kichoto, rodo jųdviejų vystymąsi ir yra tikras iššūkis vertėjams. Novatoriška ir tai, kad M. Cervanteso romane meistriškai supinama fantazija ir tikrovė ir įsigilinama į sapnų pasaulį.
       Šis kūrinys peržengia riterių romanų žanro ribas ir aprėpia viską: jame kalbama apie gyvenimą, apie žmogų, apie meną, literatūrą ir knygas (pvz., I, VI – ,,kaip gražiai ir nuodugniai klebonas ir barzdaskutys iškratė bajoro biblioteką“; I, XLVII–XLVIII, klebono ir kanauninko pokalbis apie romanų ir komedijų blogumą ir gerumą). Autorius gebėjo sukurti daugialypius personažus, kurie semiasi peno iš gyvenimo ir literatūros ir gyvena bei auga pačiame romane.


 

       Meilė žmogui

       Ispanų rašytojas Jiménezas Lozanas (g. 1930 m. ), taip pat pelnęs M. Cervanteso premiją (2002), pripažino savo skolą ir apie ,,Don Kichoto“ autorių teigė: ,,Literatūroje didis yra tas, kuris paliečia suluošinto žmogaus likimo šlovę ir žaizdą. Regis, tas likimas atsiskleidžia tiktai tiems, kurie kaip Cervantesas yra dėmesingi ir gailestingi žmogui“12.
       A. J. Greimas stebisi, jog ,,po tiek nusivylimų ir skurdo metų, M. Cervantesas nejaučia jokios pagiežos gyvenimui, ir visi jo veikalai tiesiog šviečia dideliu žmogaus supratimu ir meile jam“13.
       Išties stebina jo atidumas ir gailestis žmogui. Cervantesas myli ne žmoniją, bet kiekvieną atskirą žmogų.
Visiems ,,Don Kichoto“ personažams, – piemenims, bajorams, prostitutėms, kaliniams, – nesvetima ištikimybė, gailestingumas, dosnumas, mandagumas, kilnumas14. Tą meilę labiausiai įkūnija jo mylimas vaikas. Cervantesas laikė Don Kichotą savo sielos kūdikiu ir sukūrė jį tokį gyvą, tokį žmogišką, kad norisi su juo bendrauti: ,,O mes, manau, visų pirma norime draugauti su geraširdžiu hidalgo ir jo išmintinguoju ginklanešiu“15. J. Grinius taip pat Don Kichotą vadino visų laikų žmonių bičiuliu.
      
Ispanų mąstytojas Miguelis de Unamunas (1864–1936) laikė Don Kichotą tautos gelbėtoju ir kovotoju už nemirtingumą, entuziastingai gyrė paprastą riterio gerumą: ,,Tau niekas neprilygsta paprastu gerumu, ir todėl tu turi altorių širdyse visų gerųjų, kurie savo žvilgsnį kreipia ne į tavo beprotystę, bet į tavo gerumą“16.
       Kaip jau buvo minėta, Don Kichotu pirmus du šimtmečius po pirmos dalies pasirodymo labiausiai domėjosi anglai, ypač XVIII a. romanistai.
Teigiama, jog niekas taip giliai nesuprato Don Kichoto idėjos kaip anglų lieteratūros atstovai17. XVIII a. rašytojai – Joseph'as Addisonas, Richardas Steele'as, Danielis Defoe, Henry Fieldingas, Samuelis Johnsonas ir Jamesas Boswellas – ,,Don Kichotą“ cituoja savo kūrinuose. Anglus žavėjo herojaus gerumas, įkvėpęs juos kurti savo personažus18. H. Fieldingas netgi teigia, jog, ,,tas, kuris skaito Cervantesą <…>, ir netampa išmintingesniu, ir geresniu žmogumi, turi arba blogą galvą, arba blogą širdį“19.
       Daugelis kritikų nagrinėjo riterį puošiančias dorybes ir vertybes.
Ispanų literatūrologas L. Rosalesas, tyrinėjęs herojaus meilę laisvei, teigė, kad ,,Don Kichoto logika nėra tikroji logika, o greičiau etika. Jis žiūri ne į tikrovę, o į vertybes“20.
       Apie Don Kichoto gerumą byloja daug kitų personažų, ne veltui jis buvo vadinamas Alonsu Kichanu Geruoju. Bendrakeleivis neketina jo palikti, nors jau seniai suprato, kad kelionės su Don Kichotu neduos jam jokios naudos. Jis nuoširdžiai aiškina priežastį kalbėdamas apie savo šeimininką: ,,Maniškis kitoks, sakyčiau, suktumo nėmaž nesuktas, priešingai – atlapos širdies, niekam bloga daryti nesugeba, tiktai gera visiems daro, neturi nė trupučio klastos, mažas vaikas jį įtikintų, jog dabartės nakties gūduma, nors būtų pats vidurdienis. Ir šit už tą paprastumą myliu jį labiau nei save patį ir, nors ir kokias kvailystes jis krėstų, nieku gyvu negaliu jo palikti“ (II, XIII).
       Riteris nusipelnė visų palankumo ir meilės: ,,Iš tiesų, kaip jau buvo sakyta, Don Kichotas visada, ir stačiai Alonsas Kichanas Gerasis, ir Don Kichotas Lamančietis būdamas, garsėjo romiu būdu ir maloniu elgesiu, ir už tai jį mylėjo ne tik namiškiai, bet ir visi pažįstami“ (II, LXXIV).
       Don Kichotas, kaip M. Cervanteso kūdikis, vertina kiekvieną žmogų ir visiems nori daryti gera. Autorius pamišėlio, kvailo ir naivaus riterio lūpomis drįsta ginti kiekvieno žmogaus orumą, žiūrėdamas ne jo kilmės, bet dorumo. Štai ką Don Kichotas patarė Sančui Pansai, prieš šiam vykstant valdyti salą:

       …tau pridera nukreipti žvilgsnį į save patį ir stengtis save patį pažinti, o tai viena sunkiausių pažinimo rūšių, kokių tik esama. Pažinęs save, nustosi pūstis kaip varlė, panūdusi prilygti jaučiui, o jeigu nenustosi, tai lyg tas povas, kuris suskleidžia puikią uodegą, pamatęs savo bjaurias kojas, turėsi nejučia suskleisti savo neprotingos puikybės uodegą, prisiminęs, jog kadaise savo sodžiuje ganei kiaules. <…> Didžiuokis, Sančai, savo žema kilme ir nerausdamas visada prisipažinki, jog esi iš ūkininkų, nes jeigu pats to nesigėdysi, niekam į galvą neateis prikišti tau šitos gėdos, ir apskritai būki verčiau nusižeminusiu teisuoliu nei išpuikusiu nusidėjėliu. <…> Įsidėmėki, Sančai: jei pasirinksi dorybės kelią ir stengsies daryti labus darbus, tau nereikės pavydėti kunigaikščiams ir valdovams jų darbų, nes kraujas – paveldimas, o dorybės gyte įgyjamos, ir jos pačios savaime turi tokią vertę, kokios neturi kraujas (II, XLII).

       Don Kichotas rodo savo ginklanešiui pavyzdį ir stebina savo pasitikėjimu žmonėmis. Sančui pasakius, kad Don Kichoto nugalėtas priešas yra jo draugas bakalauras Karaskas, riteris klausia ir moko Sančą: ,,Gerai pasvarstykime, Sančai. <…> Klausyki: kuriems galams bakalaurui Karaskui būtų reikėję persirengti klajojančiu riteriu, apsišarvuoti, apsiginkluoti ir kviesti mane dvikovon? Bene aš jam priešas? Bene esu kuomet davęs jam dingstį ant savęs užpykti? Bene aš jam varžovas, bene jam rūpi karo menas, kad pavydėtų man šlovės, kurią esu pelnęs savo kalaviju?“
       Sančui paprieštaravus, kad tas riteris tikrai labai panašus į bakalaurą Karaską, jo šeimininkas aiškina, kad tas panašumas gali būti tiktai jį ,,persekiojančių vylingųjų burtininkų pinklės ir žabangai“ (II, XVI). Jis nė kiek neabejoja savo bičiuliu.
       Negalima nepacituoti Don Kichoto žodžių apie laisvę: ,,Laisvė, Sančai, – tai viena brangiausių dovanų, Viešpaties teikiamų žmogui; jai neprilygsta jokie turtai: nei žemės gelmėse glūdintys, nei jūros dugne slypintys. Dėl laisvės, kaip ir dėl garbės, galima ir privalu rizikuoti gyvybe, ir, priešingai, nelaisvė – tai pati didžiausia nelaimė, kokia tik gali ištikti žmogų“ (II, LVIII).
       M. Cervantesas ,,Don Kichoto“ pirmos dalies pratarmėje tvirtina, jog vienintelis jo tikslas yra ,,pakirsti riterių romanų galybę ir šlovę, plačiai paplitusią diduomenėje ir prastuomenėje“, ir tą daryti taip, kad skaitydamas veikalą ,,liūdintis žmogus pralinksmėtų, linksmas – susijuoktų, neišprusęs – nenuobodžiautų, protingas – žavėtųsi jūsų išmone, orus – jo nesupeiktų, išmintingas – nedovanotų jo nepagyręs“. Pasak autoriaus, jo pasakos ,,neskelbia teiginių, kuriose žemiški dalykai suplakami su dangiškaisiais, o tokių samplaikų privalu saugotis kiekvieno krikščionio protui“. Savo romanu M. Cervantesas ne tik linksmina, bet pasiekia daug daugiau: leisdamas mums bendrauti su jo herojais, jis švelniai, subtiliai, su šypsena rodo, ką reiškia būti žmogumi.
       Don Kichoto kelionė per laiką tęsiasi. Ir po 400 metų riteris išlieka humanizmo simboliu.
,,Jo ,švelnios ir beprotiškos išminties pamokymų (II, LXVI) žmonija pasigenda kiekvieną kartą, kai, persivalgiusi žemiškų gėrybių ir pervarginusi akis nuo proto, jai siūlomos aiškumos, ji vėl pajunta, kaip šv. Augustinas, savo ,,inquietum cor“ ir pasiilgsta dvasios aukštybių“21.
       Justinas Marcinkevičius taip mąsto apie XX a. žmogų: ,,Kaip keista ir baisu: stebina, stulbina geras žmogaus poelgis.
Prie žvėriško žiaurumo mes jau tarytum pripratinti: Atrodo, kad XX amžiaus žmogaus jau niekuo nenustebinsi – gal tiktai gerumu, žmoniškumu“22. Kaip tik gerumu Don Kichotas ir nesiliauja stebinęs pasaulio.
       Iš tiesų M. Cervantesas padarė stebuklingą salto immortale: Don Kichotas nesensta ir nemiršta.

____________
       1 Čia ir toliau cit.: Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis / Vertė V. Petrauskas. – Vilnius: Vaga, 1995.

       2 T r a p i e l l o  A.  Al morir Don Quijote. – Barcelona: Destino, 2004.
       3 G r i n i u s  J.  Cervantesas ir jo Don Kichotas (Atspaudas iš M. de Cervanteso „Išmoningojo idalgo Don Kichoto iš La Mančos“ I dalies vertimo, išleisto Valstybinės leidyklos Kaune 1942 m.). – P. 24.
       4 G r e i m a s  A.  J.  Cervantes ir jo Don Kichotas. – Varpai, 1943. – P. 222.
       5 K e l i u o t i s  J.  Autografas ,,Don Kichotas Lietuvoje“, P. Andriušio išversto Cervanteso „Išmoningojo idalgo Don Kichoto iš La Mančos“ (Kaunas, 1942) recenzija (J. Keliuočio archyvas).
       6 G r e i m a s  A.  J.  Cervantes ir jo Don Kichotas. – P. 222.
       7 Antonio Buero Vallejo en la entrega del premio Cervantes 1986. – Anthropos, XII, 1987. – P. 27.
       8 C a m p b e l l  J.  The power of Myth. – New York: Doubleday, 1988. – P. 5, 40; Righter W. Myth and Literature. – London: Routledge & Kegan Paul Ltd., 1975.
       9 G r e i m a s  A.  J.  Cervantes ir jo Don Kichotas. – P. 225–226.
       10 Ten pat. – P. 226.
       11 Ten pat. – P. 225.
       12 M a r t i n e z  I l l a n  A.  Jiménez Lozano. La escritura de los silencios. – Universidad de Navarra: Nuestro Tiempo. – 2003 Octubre.
       13 G r e i m a s  A.  J.  Cervantes ir jo Don Kichotas. – P. 225.
       14 C l o s e  A.  The romantic appoach to Don Quixote. – Cambridge University Press, 1978. – P. 17.
       15 G r e i m a s  A.  J.  Cervantes ir jo Don Kichotas. – P. 226.
       16 U n a m u n o  M.  de. Vida de Don Quijote y Sancho. – Buenos Aires: Espasa-Calpe Argentina, 1946. – P. 166.
       17 S t a v e s  S.  Don Quixote in XVIIIth century England. Comparative Literature 3 (1972). – P. 193–215.
       18 Plg. kūrinius: H. Fieldingo „Joseph Andrews“ ir L. Sterne'o „Tristram Shandy“.
       19 R a w s o n  C.  Henry Fielding. – Harmondsworth: Penguin Education, 1973. – P. 125.
       20 R o s a l e s  L.  Cervantes y la libertad. – Madrid: Ediciones de Cultura Hispįnica, 1985. – P. 64.
       21 G r e i m a s  J.  A.  Cervantes ir jo Don Kichotas. – P. 226.
       22 M a r c i n k e v i č i u s  J u s t.  Dienoraštis be datų. – Vilnius: Vaga, 1981. – P. 57.