Accessibility Tools


            


       Lotynų poetas

       Stebint, kaip keičiasi žmonių drabužiai, baldai, automobiliai, ima atrodyti, kad keičiasi patys žmonės. Gal taip ir yra, gal jų vidinės savybės išsprogsta į paviršių vis kitokiais pavidalais, nelyginant keistos gėlės, kiekvieną pavasarį paminančios gamtos dėsnius. Gal tas paviršinis gyvenimas ir yra žemiškasis rojus, į kurį iš daugelio pašauktųjų tegali patekti išrinktieji. Tie, kurie žengia koja į koją su mokslo ir technologijų pažanga, su mada, o svarbiausia – su pinigais. O ką veikia tie kiti, nepatekusieji? Jie stebi anų gyvenimą, su jais tapatinasi svajonėse, o kai kurie stengiasi kaip nors tiems laimės kūdikiams kliudyti: kurti literatūrą, kartais visai vykusią, klastingai sugebančią atkąsti dalį brangaus anų laiko, tapyti prie interjerų nepriderintus paveikslus, tuo pat metu ir gerus, ir bjaurius, komponuoti nesmagią muziką ir ant kiekvieno kampo postringauti apie kultūrą. Juk gyventi visiems reikia.
       Prieškariu Joniškio gimnazijoje mūsų uniformos buvo kitokios nei dabartinių moksleivių. Standūs šone susagstomi kiteliai tarytum tyčia varžė mūsų žemiškąją prigimtį ir spaudė į galvas visus vertingesnius kūnų syvus. Baltos apykaklės, nuolatos tikrinamos griežtų, apie mokinio teises nė girdėti nenorinčių mokytojų, tarsi savaime palaikė drausmę ir teigė asketišką gyvenimo būdą. Šukuosenos buvo griežtai reglamentuotos, o apie kokius nors aksesuarus negalėjome nė pagalvoti. Nebent giliai po apatiniais drabužiais iš vieno cento pasidarytos širdutės ant varinės grandinėlės tomis dienomis, kai nebūdavo fizinio lavinimo pamokų. Visa tai vienodino mūsų išorę ir tarsi po ledu laikė instinktą išsiskirti iš kitų. Tačiau instinktas – kaip vanduo, jo nesuspausi, jis vis tiek prasiverš į išorę. O kuo gali išsiskirti gimnazistas už tai nesusilaukdamas bausmės? Pažangumu, gabumais ir mokėjimu prisitaikyti prie gana skirtingų „gimnazijos“ ir mokinių bendruomenės gyvenimo taisyklių.
       Petrą Kapčinską balta varna padarė lotynų kalba, kurią jis mokėjo, kaip mums atrodė, tobulai, ir jo naivus piktokas, uždaras jautrumas. Kai mes prakaituodami kaldavome prielinksnius, Petras lotyniškai rašė eiles ir jas labai nenoriai, tik mokytojo verčiamas, skaitydavo per pamokas. Pamažu ir gimnazijos vakarėliai pradėjo nebeapsieiti be nesuprantamų jo oracijų.
       Iš pradžių jis kuklindavosi, raudonuodavo scenoje, užsikirsdavo vidury žodžio, bet vėliau apsiprato su savo lotynų poeto vaidmeniu ir pradėjo į šį darbą žiūrėti visai ramiai. Jis lipdavo ant scenos kaip tarnybines pareigas atliekantis dvaro poetas, abejingai nusilenkdavo ir imdavo žerti scholastiškas savo eiles, kurios labai jau nesiderino su jo nedideliu ūgiu, liesumu, nepaklusniais pakuliniais plaukais ir atsišovusiais skruostikauliais.
       Kita išskirtinė Petro Kapčinsko savybė, jau minėjau, buvo jautrumas, nesugebėjimas prisitaikyti, leidęs mums iš jo tyčiotis ir krėsti įvairias išdaigas. Kaip visi savyje užsidarę žmonės, Petras buvo patiklus bei naivus visai ne dėl vaizduotės ar proto stokos. Tokie žmonės vertina aplinką pagal save. Klastos jie dažnai nepastebi tik todėl, kad jiems vienoje ar kitoje vietoje ji atrodo nepritinkanti, kvaila, beprasmiška, nejuokinga. Dažnai juos kaltiname humoro jausmo stoka, nors jiems nepatinka tik lėkšti mūsų pokštai.
       Kartą prieš Kalėdas kažkas pasiūlė klasėje surengti poezijos varžybas. Eilės turėjo būti parašytos kuria noras užsienio kalba. Jas įvertinti per didžiąją pertrauką turėjo visa klasė atviru balsavimu. Petras Kapčinskas lotyniškai parašė sklandžią elegiją apie žiemą ir pirmas ją perskaitė puikiai žinodamas, kad jam konkurentų nėra. Paskui savo kūrinį perskaitė stambus, raudonveidis bernas Antanas Laukys. Jo eilėraštis buvo makaroniškas, tariamai vokiškas, pilnas lietuviškų žodžių. Klasė kvatojo, kėlė ovacijas ir vienbalsiai pirmą vietą pripažino Laukiui.
       „Mes jo eiles suprantame, o tavo ne!“ – į nustebusį ir sutrikusį Petro Kapčinsko veidą viena per kitą šaukė kvatojančios burnos. Pagaliau jis atsikvošėjo, išraudo, sukando dantis ir nėrė iš klasės tiesiai į pro duris žengusio matematikos mokytojo glėbį. Išsiaiškinęs, kas atsitiko, mokytojas pasodino Petrą į vietą ir klasei dalykiškai papriekaištavo:
       – Kam jūs jį erzinat? Argi nematot, koks jis?

       Baigęs gimnaziją, Petro Kapčinsko ilgokai nesutikau. Kartą – po trejų ar ketverių metų – važiuodamas į Linkaičius pamačiau jį priešais ateinantį. Nusėdau nuo dviračio ir mandagiai pasisveikinau tikėdamasis šnektelti. Petras neatsakė. Jis keistai nužvelgė mane baimės ir nepasitikėjimo kupinomis akimis, lyg žvelgtų į kažkur nemaloniomis aplinkybėmis sutiktą, bet nepažįstamą žmogų, ir paspartino žingsnį.
       Vėliau sužinojau, kad jam, liaudiškai tariant, pasimaišė. Jis tapo ramiu pamišėliu, pasitraukusiu iš mūsų tikrovės, kurioje išminties ir grožio pradus slepianti lotynų kalba tėra keistumo ženklas, o reikalingiausios žmogaus sielos savybės tėra jos lukšto storis ir gebėjimas prisitaikyti; pasitraukusios ir iš mūsų dvasinės, jeigu taip galima pasakyti, tikrovės, kurios žemiškasis rojus yra lygiai toks pat paviršinis, kelis išrinktuosius sūpuojantis ant daugelio pašauktųjų pavydo ir meilės bangų.
       Įdomu, ar jis tebėra gyvas, ar tebekuria savo lotyniškas eiles anoje tikrovėje?


 

       Odė Irkai

       Šiltą vasaros pavakarę man besėdint savo kambarėlyje ir kažką skaitinėjant po langais sucypė automobilio stabdžiai ir lygiai po penkių sekundžių įnirtingai pragydo durų skambutis. Taip skambindavo tik Petras Redkolskis, mano vaikystės draugas, dabar – vienas įtakingiausių mūsų miestelio žmonių. Jis turėjo skerdyklą, kavinę ir dvi fūras, kurios nuolat zujo Rytų ir Vakarų kryptimi kažką vežiodamos. Energingais žingsniais jis įsiveržė į mano „studiją“, permetė akimis visur besimėtančių knygų viršelius ir iškart šoko prie reikalo:
       – Klausyk, vyre, – taip jis vadino visus mus, savo jaunystės draugus, – tu mano Irką pažįsti? – Irka buvo jo nauja draugužė, kurios iš tiesų dar nepažinojau, bet apie ją jau buvau girdėjęs savo draugelius mūsų pamėgtame stoties bufete kalbant. Petras nelaukė, kol ką nors atsakysiu. – Artėja jos gimtadienis. Dvidešimt metų – pats supranti. Bus balius Kalvinuose. Rugpjūčio penktą. Tau užsakau Irkos garbei parašyti odę. Nenuskriausiu. Skambtelk, kai jau turėsi. Aš skubu.
       Berdamas paskutinius žodžius jis trinktelėjo ant stalo „Martelio“ butelį įkvėpimui sužadinti, spūstelėjo mano ranką, paplojo per petį ir išnyko. Lygiai po penkių sekundžių už lango sumaurojo automobilis, sužviegė prasisukantys ratai. Likau sujaudintas tokio dėmesio poezijos menui. Nors, turint omenyje Petro ūkinės veiklos profilį, „Martelio“ butelis nebuvo įpareigojantis avansas. Miestelyje sklido gandai, kad sau lygių draugijoje Petras per vakarą kortomis išlošdavo ar pralošdavo po kelis tūkstančius, o kartą prapylė visą dešimtį ir nė nemirktelėjo. Tad ir honoraro reikalai abejonių nekėlė. Petras apskritai nebuvo šykštuolis. Jis dažnai įvairiems darbeliams samdydavo savo senus, dabar jau žemesniame visuomenės sluoksnyje pasilikusius draugus ir dosniai atsilygindavo. „Pinigai ant medžių neauga, – sakydavo jis, – reikia pratintis juos užsidirbti, cho, cho, cho.“ Taip mes buvome auklėjami rinkos ekonomikos dvasia.
       Kitą rytą nudrožiau susipažinti su Irka. Ji dirbo pilstytoja Petro kavinėje-bare „Sūduva“. Anksčiau tai buvo paprasta užkandinė (tada tokios įstaigos taip vadinosi), dabar, Petrui ją privatizavus ir perstačius, tapo pačia prašmatniausia smukle, kurioje vakarais rinkdavosi miestelio elitas ir džiugindavo mūsų, žvelgiančių pro stoties bufeto langą, akis. Irka buvo viena iš tų moterų, kurias išvydę krūtinėje pajuntame tuštumą, tarytum kristume į bedugnę. Tipiška nesvarumo būsena. Net kavą ar alų ji pilstė nelyginant kokį intymų skystį. Išgėriau alaus, paskui dar užsisakiau kavos. Pilvas gurgė. Pasakiau, kaip ji pilstydama gėrimus atrodo. Ji nusikvatojo paliesdama liežuviu viršutinę lūpą. Aukščiausia klasė. Pasakiau, kad noriu apie ją parašyti odę, todėl mums reikėtų artimiau susipažinti. Išsitraukiau iš švarko kišenės rajono laikraštį, kuriame buvo atspausdinti keli mano eilėraščiai ir nuotrauka. Tai jai padarė įspūdį. Paklausė, kodėl noriu rašyti ant odos, o ne ant popieriaus. Atsakiau, kad odė – tai toks poezijos kūrinys, kuriame šlovinamas moters grožis bei kitos savybės, ir nuraminau, kad odę ketinu rašyti ant popieriaus. Tačiau prieš akis turi būti ta, apie kurią rašoma, kitaip jos paveikslas gali išeiti nepakankamai tikroviškas. Susitarėme, kad atsirasiu prieš uždarymą. Nuėjau tiesiai namo ir įlindau į vonią.
       Vakare lūkuriavau autobusų stotyje ant suolelio žvelgdamas į kitoje gatvės pusėje spindinčius „Sūduvos“ langus. Po vieną, po du pro duris išeidavo paskutiniai lankytojai. Šiek tiek po vienuoliktos pasirodė Irka. Pasakiau porą įprastų komplimentų ir pakviečiau į savo „studiją“. Abu supratome, jog, turint reikalų su Petru Redkolskiu, nedera rodytis viešose vietose.
       Namie atkimšau „Martelio“ butelį, ant stalo padėjau dėžę saldainių. Po poros taurelių jau skaičiau jai kažkieno išverstus Petrarkos sonetus, kuriuos iš anksto buvau persirašęs į sąsiuvinį. Sonetai Irkai patiko. Pasakiau, kad Laima (vietoje Lauros) buvo mano pirmoji meilė, išdavusi mane, bet juk vardą visada galima pakeisti. Paskui vėl „Martelis“, kava, komplimentai, muzika, aistringi žvilgsniai, bučiniai, vargas su sagomis.
       Rytą Irka nuėjo tiesiai į darbą, o aš miegojau iki pietų. Nepaisant išgerto „Martelio“, atsikėliau pakilios nuotaikos, iškilmingai papietavau „Sūduvoje“ laidydamas aistringus žvilgsnius į besimarkstančią Irką ir alumi užgerdamas aštrų kepsnį. Popietę praleidau skverelyje ant suoliuko rūkydamas „Marlboro“ ir prisimindamas Irkos kūną bei aistringą sielą. Vakare sėdau rašyti odės.
       Pirmiausia – formos problema. Užsakomiesiems kūriniams, mano nuomone, geriausiai tinka antikinės formos. Jos sutaurina viską, ką į jas grūdi, ir nereikalauja kvailo jausmingumo. Pasirinkau mažąją sapfinę strofą. Irka – delikatus sutvėrimas.

 
IRENAI

 
Sūduvos šaly vėl pražydo sodai,
Meilės metą mums skelbdami džiaugsmingą,
Bet užvis gražiau aš regėjau žydint
Mūsų Ireną.

Žvilgsnis jos – ugnis, uždeganti kraują,
Jei nuo meilės jis visas neišdžiūvo,
Lūpų pravertų išlinkimas žeidžia
Vyrišką širdį.

Garbanos, krentą ant putlių žandukų,
Antakiai lenkti ir blakstienų strėlės…
Ginklų šių atremt neįstengtų niekas,
Net Herkulesas.

Kaklas jos – laukai bučiniams ganyti,
Krūtys – tartum du paslaptingi vaisiai
Masina tarp jų panardinti veidą
Petrą Redkolskį.

O žemiau keliaut į girias ir kalnus,
Į vėsias olas, kur šaltiniai trykšta,
Nevalia turbūt mirtingiesiems ir net
Mūzai poeto.

Noriu dar dainuot, bet liežuvis tirpsta,
Sukasi galva, nes regiu Ireną
Priešais, ir turbūt jau išvengti meilės
Nebepavyks man.

       Po poros dienų paskambinau Petrui. Pakvietė atvažiuoti į darbą. Skerdykloje buvo didelis šurmulys. Apsivilkęs kažkada baltu chalatu Petras manipuliavo svarstyklėmis, rašė kažkokius popierius, barėsi su ūkininkais, mokėjo pinigus. Visai kaip Napoleonas. Šio darbo jis niekam nepatikėdavo. „Leisi ką kitą rietis su tais mužikais, kaipmat išlėksi pro kaminą“, – sakydavo.
       Kurtinamai žviegė kiaulės, tempiamos ant svarstyklių, paskui – į gardus. Sekiodamas Petrui iš paskos, perskaičiau odę. Kurį laiką jis tylėjo.
       – Pirmiausia susitarkim – be pavardžių, – tarė sverdamas simpatišką bekoną.
       – Gal tegu bus: „Mylintį Petrą“? – paklausiau. Jis sutiko. Perskaičiau odę dar kartą.
       – Man ji primena litaniją, – mestelėjo per petį.
       – Tai mažoji sapfinė strofa, išrasta senovės Graikijoje.
       – Tai graikai bus ją nusižiūrėję nuo litanijos.
       – Kad ji atsirado dar gerokai prieš Kristų ir krikščionybę, – pasiteisinau.
       – Tada litanija kilo iš „sapinės“ strofos, kaip tu sakai, vyre, – nukirto Petras ir smagiai spyrė į užpakalį po kojom pasipainiojusiam paršui. Jam nieko nereiškė laisvalaikiu, t. y. kai burna neužimta, kokia smulkmena praturtinti ir literatūros mokslą.
       Pasakiau, kad šitaip gali būti. Petras pareiškė, kad galų gale nevaržysiąs kūrėjo laisvės. Pokalbis pakrypo apie Herkulesą. Petras nesuprato, kodėl čia minimi tie avižiniai dribsniai. Kukliai išaiškinau mitologinę situaciją. Tuomet Petras tėškė mitologijos daktaro vertą klausimą:
       – Jeigu strofa graikiška, tai kodėl Herkulesas lotyniškas?
       Teko prisipažinti neapsižiūrėjus. Sutarėme šioje vietoje įpinti dabar jau mums visiems – graikams, lotynams ir lietuviams – bendros žydų mitologijos, t. y. Biblijos, personažą ir minimą anodiją išdėstyti taip: „Net Galijotas“. Tiesa, jis čia nelabai tiko, nes paprastas piemuo jį nukovė akmenuku, tačiau skambėjo neblogai – Galijotas, galiūnas – ir kėlė teisingas asociacijas.
       Irka aplankė mane dar porą kartų. Prašė paskaityti odę, bet vis išsisukdavau teisindamasis, kad ši dar ne visai baigta. Kitkuo, atrodo, likdavo patenkinta, nors nei „Martelis“, nei saldainiai mano kuklaus stalo nebepuošė.
       Pagaliau atėjo ilgai laukta iškilmių diena. Į Petro „rančą“ prie Kalvinų ežero rinkosi miestelio elitas. Svetainėje po briedžio ragais jo laukė valgiais ir gėrimais nukrautos skobnys.
Tartum koks aukuras ar šermenų stalas su ant jo patiestu nevienalyčio mitinio gyvūno kūnu*.
       Balius vyko normaliai – su tostais ir anekdotais. Irka man mirkčiojo. Ji buvo maloniai nustebusi ir mane matydama šioje įspūdingoje draugijoje. Pagaliau Petras pabarškino peiliu į taurę. Pagarbioje tyloje jis pristatė mane kaip įžymų poetą, savo vaikystės draugą, ir pakvietė pasiklausyti odės, kurią šia proga sukūriau Irkos garbei. Perskaičiau pakeltu balsu. Svečiai plojo. Kitas tostas buvo už poetus įkvepiančias moteris, t. y. mūzas, kaip išsireiškė miestelio seniūnas, kurio žmona buvo mokytoja. Petras Redkolskis garsiai paklausė manęs, kiek gaunu už savo eilėraščius. Atsakiau, kad kartais gaunu po litą už eilutę, o kartais – nieko. Petras pasakė, kad mokės už posmą… po šimtą. Svečiams plojant ir šaukiant „valio“, man buvo atskaičiuoti šeši šimtai litų. Jei būčiau žinojęs, kad mokės už posmus… Viską reikia aptarti iš anksto. Tai dar viena rinkos ekonomikos pamoka. Kita vertus, visi suprantame, jog tokioje aplinkoje sumokėtas honoraras ir toks, dėl kurio dalykiškai susiderima, gali gerokai skirtis.
       Paskui tostą pasakiau aš:
       – Už tokius dosnius ir suprantančius meną mecenatus! Už Petrą Redkolskį!
       Vėliau nutaikęs progą išvedžiau Irką šokti. Ji pasakė, jog esu geras paršas, įsigudrinęs nulupti dvigubą užmokestį. Atsakiau, kad jos dalyvavimą kūrybos procese laikau ne užmokesčiu, o bendradarbiavimu, kad myliu ją dar labiau nei prieš tai, ir pašnibždėjau į ausį vieną tų nešvankybių, nuo kurių jos liežuvis paliečia viršutinę lūpą.
       Svečiai patraukė atsigaivinti į pirtį. Visų baliuje dalyvavusių damų visuomeninė padėtis buvo panaši į Irkos, todėl tolesnių įvykių neaprašinėsiu. Ir taip jau pakankamai girdisi balsų, kad mūsų literatūroje per daug atvirų sekso ir smurto scenų, per mažai dvasingumo.
       Nepaisant to, kad esu paršas, Irka ir toliau vieną dvi naktis per savaitę praleidžia mano „studijoje“. Ko gero, ne dėl poezijos. Su Petru ji jau seniai nebesiglamžo, išsiskyrė po antro aborto, bet, man paprašius, tebedirba „Sūduvoje“. Tai tęsiasi jau kokius metus. Galvoju, ar mums nevertėtų susirašyti?

       * Turėjau šį sakinį įterpti, nes, šiaip ar taip, juk esu poetas.