Pievų žolelės
Žydi baltai.
Jų vardo nebežinau,
Mamos nebepaklausiu.
Iš po žemių
Jai visos spalvos
Vienodos.
Nebent tik mano galva
Šviečia jos akyse
Taip pat kaip tada,
Kai mane mažą šukavo.
Akmenėlis iš upės dugno
Neklausinėki manęs.
Kam tau mano paikosios mintys?
Geriau paimk akmenuką,
Kurį suradau
Smėly, ant miško keliuko.
Margą ir šiltą.
Parsinešk į namus,
Pasidėk ant palangės.
Tegu jį mėnulis apšvies,
Kai būsi užmigęs.
Geriau paimk akmenuką,
Kurį suradau
Upelio dugne.
Pasidėki jį po pagalve,
Kai grįši namo pavargęs.
Jis sušildys tau guolį,
Sapnus prijaukins,
Ir tu miegosi
Nekaltas
Kaip gyvulėlis.
Nidoj prieš šimtą metų
Sėdėjau smėlynuos.
Jūros vandenyse
Žaižaruodamas
Švietė vakaras.
Sėdint ir tylint
Vėjas
Išpustė laiką
Iš galvos,
Iš širdies,
Iš žaižaruojančio vakaro.
Laiko niekur daugiau,
Niekur daugiau nebuvo.
Todėl
Sėdėjau toliau
Tyli ir laiminga.
Niekur nebuvo dievų
Debesys buvo tylūs.
Atspindėdama
Rudenio šviesą
Ir upė buvo tyli.
Ir plaukė tylėdama.
Niekur nebuvo dievų.
Visur –
Tiktai tu ir tu –
Piktas, niūrus, nelaimingas.
Ir dvi šarkos
Netoli mūsų namų
Pačioj kriaušės viršūnėj.
Gyvųjų diena yra didelė
Kai praėjau
Pro kaimo ramias kapinaites,
Diena pasidarė
Didelė didelė,
O volungės siela
Tokia maža,
Kad ją
Vos įžiūrėti galėjau
Juodalksnio lapo
Šešėly.
Šviečiant vidurdienio saulei
Margaspalvis drugelis,
Gavęs iš dievų
Vienintelę
Vasaros dieną,
Per daug amžinas man,
Kad jį pamiršti
Galėčiau.
Rudenį viskas praeina
Pavargusi moteris
Naktį langą pravėrė,
Apžvelgė dangų.
Nieko tenai nebuvo,
Kas guostų ar nuramintų.
Tik didžiulė tyla,
Kurios negalėjo
Sudrumsti
Nei pasmerktųjų aimanos,
Nei pranašų pamokslai.
Nes buvo
Rudens pabaiga,
Gyvenimas
Jau atnašautas
Ir viskas praėję.
Seniai seniai. Toli toli
Pasižiūrėki:
Juodalksniai žydi.
Ežero gelmėje
Nardo mieguista žuvelė.
Klausykis:
Netoliese
Niūniuodama
Moteris
Renka rūgštynes.
Taip kasdien
Tveriamas
Tau pasaulis.
Kai atsiminsiu
Kai pamiršiu
Savo mirusius,
Tada jau būsiu
Laisva.
Tada jau būsiu
Niekieno.
Kai atsiminsiu…