tekstai.lt

Joseph Campbell. Šizofrenija: vidinė kelionė (2)


       Matydami mūsų laukiantį iššūkį, pamėginkime susipažinti su mūsų vidinės jūros potvyniais ir srovėm. Leiskite man papasakoti jums kai ką apie šizofreniško pasinėrimo į save stebuklus, kuriuos man teko neseniai išgirsti.

       Iš pradžių jaučiamas skilimas. Pasaulis tarsi pasidalija: viena dalis nutolsta, o žmogus lieka su kita. Tai regreso, įtrūkio ir atgalinio judėjimo pradžia. Kurį laiką žmogus mato save iškart dviejuose vaidmenyse. Pirmasis – juokdario, vaiduoklio, raganiaus, keistuolio arba svetimšalio kaukė. Tai jo išorinis vaidmuo, jis tarytum kvailioja, šaiposi iš savęs, vaizduoja pastumdėlį, mulkį. Tačiau širdyje jis išganytojas, ir tai puikiai žino. Jis herojus, kurio laukia ypatinga lemtis. Neseniai man teko garbė triskart susitikti su tokiu išganytoju: tai buvo aukštas, dailių bruožų jaunuolis su barzdele, švelniu žvilgsniu ir Kristaus laikysena; jo sakramentas buvo LSD, tiksliau – LSD ir seksas. „Aš mačiau savo Tėvą, – tarė jis man per antrą susitikimą. – Jis jau senas ir liepė man dar palaukti. Aš suprasiu, kai ateis mano laikas Jį pakeisti.“

       Antras etapas aprašytas daugelyje klinikinių tyrimų. Tai šiurpus nuosmukis ir regresas laiko (taip pat ir biologijos) lygmenyje. Prasmegdamas savo praeityje, psichotikas suvaikėja, sugemalėja. Jį kamuoja košmariški potyriai: sugrįžimo į gyvulio sąmonę, pavidalą, netgi žemesnių, augalinių formų išgyvenimai. Man ateina į galvą legenda apie Dafnę, lauro medžiu paverstą nimfą. Psichologiniu požiūriu tatai ir yra psichozės vaizdas. Dievas Apolonas pernelyg atkakliai siekė nimfos meilės, išsigandusi skaisti mergelė ėmė šauktis tėvo, upės dievo Penėjo, pagalbos, ir jis pavertė ją medžiu.

       „Parodyk veidą, kurį turėjai dar tėvui ir motinai negimus!“ Mes jau, pasitaikius progai, paminėjom šį Japonijos dzeno mokytojų koaną, skirtą meditacijoms. Šizofreniškos priebėgos metu psichotikas taip pat gali pažinti susiliejimo su visata ekstazę, pranokstančia asmens ribas, pasak Freudo, „okeaninį jausmą“. Šiuos pojūčius taip pat sukelia naujas žinojimas: kas anksčiau atrodė mįslinga, dabar suvokiama iki galo. Aplanko neapsakomos įžvalgos; skaitydami apie jas, mes galime tik stebėtis. Esu perskaitęs tuzinus tokių pasakojimų, jie sutampa – panašumas stulbina! – su mistikų nušvitimais ir su induistų, budistų, senovės egiptiečių ir antikos mitais.

       Tarkim, žmogus, anksčiau niekad netikėjęs ar net negirdėjęs apie sielų persikūnijimą, staiga pajunta, kad gyvena amžinai, kad nugyveno daugybę gyvenimų, tačiau niekad nebuvo gimęs ir niekad nemirs. Kyla įspūdis, kad jis iš tiesų suvokė save kaip Savastį (Atman), apie kurią „Bhagavadgytoje“ sakoma:

 

              Jis niekad negimsta, niekad nemiršta...

              Jis amžinas, visur esantis, nesudrumsčiamas, visad tas pats...

              Kai pargriūna žudomi kūnai, Esantysis niekad nemiršta8.

 

       Pacientas (vadinkime jį dabar šitaip) savo sąmonės likutį sujungė su bendra visų daiktų, akmenų, medžių ir gamtos pasaulio, iš kurio atsiradome, sąmone. Jis susitaikė su tuo, kad iš tikrųjų egzistuoja per amžius, kaip ir visi mes savo giliausia esme, ir įgauna ramybės, kaip skelbiama toje pačioje „Bhagavadgytoje“:

 

              Kas savąsias jusles nukreipia nuo pasaulio daiktų ir į vidų

              kaip vėžlys galūnes įtraukia, išmintis to tvari, žinoki...

              Negodus, be savimeilės, laisvas, tas pasiekia tikrą ramybę9.

 

       Žodžiu, mano draugai, dabar matau, kad mūsų pacientas šizofrenikas netyčiom junta tą pačią palaimingą vandenyno gelmę, į kurią veržiasi jogai ir šventieji. Vienintelis skirtumas – pastarieji joje plaukia, o šis – skęsta.

       Paskui, kaip liudija nemažai šaltinių, gali ateiti jausmas, kad mūsų laukia didžiulis žygis su tykančiais pavojais, kuriuos reikės įveikti, ir kartu nuojauta, kad aplink esantys nematomi pagalbininkai rodys kelią ir padės bėdoje. Tai dievai, angelai ar demonai globėjai: įgimtos sielos galios, sugebančios duoti atkirtį kankinančioms, rajoms, pražūtingoms jėgoms ir jas nugalėti. O jei žmogui užtenka drąsos žengti toliau, anksčiau ar vėliau, apėmus šiurpiai palaimai, jį ištiks kulminacija – triuškinanti krizė, o gal net visa tokių nepakeliamų kulminacijų virtinė.

       Šios krizės skirstytinos į keturias pagrindines rūšis pagal sunkumų, prisidėjusių prie regreso, pobūdį. Pavyzdžiui, jeigu vaikystėje žmogui trūko tikros meilės, globos ir šilumos, jeigu jis augo valdingumo, griežtumo ir įsakymų sąlygomis ar namuose, kur aidėjo barniai, virė pyktis, šėlo girtas tėvas ar panašiai, – savo kelionėje atgal jis ieškos naujų orientyrų ir gyvenimo prasmės ieškos meilėje. Vadinasi, šių paieškų kulminacija (jau po to, kai jis prasiverš prie pačių savo biografijos ištakų, o gal ir toliau, lig pat pirmojo erotinio potraukio gyventi) taps jo širdies gelmėj aptiktas švelnumo ir meilės židinys, kur jis galės pailsėti. Tai ir bus viso jo kelio atgal tikslas ir prasmė, o jo pabaiga bus vienaip ar kitaip įsivaizduojamos „šventos santuokos“ su žmonos ar mamos (arba tiesiog motinos) įsikūnijimu potyris.

       Antra rūšis: jeigu šeimoje tėvas buvo niekas, visiškas nulis, tuščia vieta, jei žmogus niekad nejautė tėvo valdžios ir nematė pagarbos verto ir oraus vyriškumo pavyzdžio, o tik šeimyninio gyvenimo netvarką ir chaotišką moteriškių namų ruošą, paieškos tikslu taps deramo tėvo įvaizdis: simbolinė antgamtiško sūnaus ar dukters santykių su tėvu idealo realizacija.

       Trečia smarkaus emocinio skurdo namuose situacija yra tada, kai vaikas jaučiasi atstumtas artimųjų, nereikalingas ar išvis auga be šeimos. Taip atsitinka, pavyzdžiui, per antrąsias vieno iš tėvų vedybas, kai į vaiko gyvenimą ateina nauja šeima ir jis iš tiesų atsiduria paliktas nuošalyje, nustumtas į šalį ar visų apleistas. Šiuo motyvu grindžiamos senosios pasakos apie piktą pamotę ir įseseres. Toks atstumtasis savo vienišoje vidinėje kelionėje siekia rasti ar sukurti vietą, kur pagrindinę padėtį – ne šeimoje,bet pasaulyje – užimtų jis.

       Dr. Perry'is man pasakojo apie šizofrenija sergantį pacientą, kuris buvo taip aklinai ir giliai atsiribojęs nuo visos aplinkos, kad niekas negalėjo su juo užmegzti jokio ryšio. Kartą daktaro akivaizdoje šis vargšas tylenis nupiešė kreivą apskritimą ir pieštuko galą įrėmė į jo vidurį. Dr. Perry'is palinko virš piešinio ir tarė jam: „Juk tai tu viduryje, ar ne? Tai tu!“ Ir tie žodžiai pramušė tylėjimo sieną, tapo žmogaus sugrįžimo į gyvenimą pradžia.

       Priešpaskutiniame dr. R. D. Lango knygos „Patirčių politika“10 skyriuje pateikiama tiesiog užburianti ataskaita apie šizofrenišką pakrikimą. Ataskaitos autorius, buvęs Britanijos karališkojo laivyno komodoras, o dabar skulptorius, pasakoja apie savo šizofrenišką kelionę, kurios kulminacija tapo ketvirtojo tipo regėjimas: tyriausios šviesos potyris, nepaprastai grėsmingo, gniuždančio ir nepakenčiamai ryškaus švytėjimo pojūtis. Šis pasakojimas labai primena „Tibeto mirusiųjų knygoje“ minimą Budos šviesą, kurią, pasak liudijimų, siela mato iškart po mirties; jei žmogus ištveria jos švytėjimą, – nors tai retai kam pavyksta, – jis išsivaduoja iš atgimimų rato. Buvęs karališkojo laivyno karininkas, trisdešimt aštuonerių metų ponas Jesse'is Watkinsas ničnieko nežinojo apie Rytų filosofijas ar mitologijas, tačiau, dešimties dienų kelionei pasiekus kulminacijos tašką, jo regėjimai ir vaizdiniai jau niekuo nesiskyrė nuo hinduistinės ir budistinės simbolikos.

       Viskas prasidėjo nuo keliančio nerimą jausmo, kad laikas pasisuko atgal. Ta klaiki būsena užvaldė, kai šis džentelmenas ilsėjosi savo namų svetainėje, atsainiai per radiją klausydamas populiarios melodijos. Jis atsistojo ir pažvelgė į veidrodį, kad pamatytų, kas daros: nors veido atvaizdas buvo kaip ir tas pats, gerai žinomas, tačiau atrodė svetimas. Paguldytas į stebėjimo palatą, tą pačią naktį jis patyrė jausmą, kad mirė, kaip ir visi kiti palatoje gulintys žmonės. Jo laikas tekėjo atgalios, jis atsidūrė laukiniame kraštovaizdyje, po kurį klajojo kaip žvėris, kaip raganosis – šnarpščiantis, išsigandęs, bet kartu aršus ir pasirengęs gintis. Be to, jis jautėsi esąs vaikas ir girdėjo, kad verkia kaip vaikas. Jis buvo kartu stebėtojas ir stebimasis.

       Kai jam davė paskaityti dienraščių, jis negalėjo pasistūmėti toliau antraščių, nes bet kuri iš jų jam sukeldavo nevaržomas asociacijas. Nuo žmonos laiško jį apniko jausmas, kad ji gyvena kitame pasaulyje, į kurį jis niekad negrįš. Jis jautė, kad, būdamas ten, kur atsidūrė, prisilytėjo prie galių, slypinčių kiekviename iš mūsų. Tarkim, sunkiai įsipjovęs pirštą, jis neleido sanitarams jo aprišti ir užsigydė žaizdą per vieną dieną – kaip jis pats aiškino, „sutelkęs visą dėmesį į jį“. Paskui nustatė, kad, atsisėdęs lovoje ir įsistebeilijęs į triukšmingus palatos kaimynus, gali priversti juos atsigulti ir nusiraminti. Juto, kad jis yra kažkas daugiau, nei įsivaizdavo kada nors anksčiau, kad egzistavo per amžius visame, kas gyva, o dabar visa tai patiria iš naujo. Kita vertus, jis suvokė, kad jo laukia ilga ir baisi kelionė, ir ši nuojauta jam kėlė didelę baimę.

       Tos naujai įgytos galios, suteikiančios gebėjimą valdyti savo kūną ir kitus, Indijoje vadinamos sidhomis (siddhi). Ten manoma (ką patyrė ir mūsų karininkas iš Vakarų), kad šios galios slypi visuose mumyse, visoje gyvastyje, o jogai moka jas valdyti. Panašių dalykų esama ir krikščionybės mokyme: „gydymas tikėjimu“, maldos už ligonius ir t. t. Šamanų, šventųjų ir išganytojų stebuklai yra kiti, gerai žinomi šio reiškinio pavyzdžiai. Vienovės su visa esatimi, gyvastimi ir virsmo kitais gyvūnais jausmas irgi nenaujas: paklausykite legendinio keltų poeto-druido Amergeno, vieno iš pirmųjų gėlų (goidelų), giesmės, kurią jis sugiedojo, kai jų pagrindinis laivas priplaukė prie Airijos krantų:

 

              Aš – vėjas virš jūros;

              Aš – vilnijanti banga;

              Aš – aukštų bangų mūša;

              Aš – septynių mūšių bulius;

              Aš – erelis ant uolos;

              Aš – saulės ašara;

              Aš – gražiausia iš gėlių;

              Aš – šernas iš miškų;

              Aš – lašiša sietuvoj;

              Aš – ežeras klonyje;

              Aš – žodžio meno galia;

              Aš – ieties smailė kautynių lauke;

              Aš – dievas, kurs įpučia ugnį [mintį. – Vert.] galvoje.

 

 

       Vaizduodamiesi šios dešimtdienės vidinės kelionės eigą, mes vėl įžengiame į mums gerai pažįstamą mitologijos žemę, kad ir kokia keista ar nestabili ji atrodytų. Jos kulminacijos – tegu ir keistos, tačiau mums (savotiškai) pažįstamos.

       Keliautojas pasakoja, kad jį užvaldė „ypač aštrus jausmas“, kad jo patiriamas pasaulis driekiasi per tris lygmenis: jis pats – viduryje, virš jo – tauriųjų nušvitimų lygmuo ir kažkas panašaus į laukiamąjį apačioje. Palyginkite tai su bibliniu kosmoso vaizdiniu: Dievo skliautas viršuje, žemė – apačioje, o vandenys – per vidurį. Prisiminkite ir Dante's „Dieviškąją komediją“, indų ar majų bokštus-šventyklas, šumerų zikuratus. Apačioje – Pragaro kančios; viršuje – Rojaus šviesa, o per vidurį – kalnas, kurio pakopomis kyla dvasiškai tobulėjančios sielos. Pasak Jesse'io Watkinso, daugelis iš mūsų gyvena žemiausiame lygmenyje laukdami (sakytume, lyg en attendant Godot11) bendrame prieškambaryje, dar nepasiekę vidurinės paieškos ir kovos menės, kurioje yra atsidūręs mūsų pasakotojas. Viršum savęs ir aplinkui jis jaučia nematomus dievus, valdančius ir tvarkančius pasaulio sąrangą, o pačioje viršūnėje viršiausią darbą dirba vyriausiasis Dievas.

       Bet baisiausias buvo suvokimas, kad anksčiau ar vėliau kiekvienas turės imtis darbo pačiame viršuje. Aplinkui – beprotnamis, kurio įnamiai, kaip ir jis pats, jau mirę ir atsidūrę tarpinėje skaistyklos, pasakotojo žodžiais tariant, „pabudimo“ sferoje. (Prisiminkime, kad žodžio buddha reikšmė yra „pabudęs“). Aplinkiniai beprotnamyje savo keliais ėjo – nubusdami – užimti tą aukščiausią padėtį, tenai, kur rymojo Dievas. Dievas buvo beprotis. Kaip tik jis nešė „visą tą baisią naštą“, bylojo Watkinsas, „įpareigojančią viską žinoti, prižiūrėti ir valdyti“. Pabaigai jis priduria: „Kelionė laukia, ir kiekvienas iš mūsų turės išsiruošti į kelią; niekur nuo to nesidėsi, o visa ko paskirtis ir būties prasmė yra suteikti mums visa, kas būtina vienam žingsniui žengti, paskui – kitam, trečiam ir taip iki begalybės...“

       Argi nenuostabu aptikti tokį rytietiškų fabulų rinkinį laivo žurnale, kurį vedė Britanijos karo laikų jūrų karininkas, leidęsis į kelionę po naktinę jūrą ir trumpam netekęs proto? Lygiai tokią pat kelionės pabaigą aprašo ankstyvojo budizmo pasaka apie keturis lobių ieškotojus, kurią išsaugojo garsus Indijos pasakų rinkinys „Pančatantra“. Tai pasakojimas apie keturis draugus brahmanus. Vargo prislėgti, jie drauge patraukė svetur turto ieškoti ir Avantės mieste (ten, kur kadaise gyveno ir mokė Buda) jie sutiko kerėtoją jogą, vardu Bhairavanandas, t. y. Baimė-džiaugsmas. Šis galingas burtininkas, išklausęs jų vargus ir prašymą padėti, kiekvienam davė po stebuklingą dagtį ir liepė eiti šiaurine Himalajų kryptimi, sakydamas, kad ten, kur dagtis nukris, jie ir rasią lobį.

 

       Pirmasis nukrito vyriausiojo iš draugų dagtis, ir jie pamatė, kad visa žemė yra varinė.

       – Aure! – sušuko jis. – Imkite vario kiek tik norite!

       Bet kiti trys nutarė eiti toliau, tad jis prisikasė vario ir pasuko atgal. Ten, kur nukrito antrojo dagtis, žemė buvo sidabrinė ir antrasis, prisikasęs sidabro, grįžo namo. Trečiasis brahmanas

rado aukso.

       – Nejau nieko nesupranti? – tarė ketvirtasis. – Pirmiausia eina varis, po to sidabras, dar paskui auksas, o tik tada deimantai.

       Bet trečiajam užteko aukso, ir ketvirtasis patraukė vienui vienas.

       Ir štai kas jam nutiko toliau:

 

       ...Eidamas nuklydo nuo kelio į užkerėtąją žemę. Ilgai jis klaidžiojo kaitrios vasaros deginamu kūnu, troškulio kamuojamas. Taip jis beeidamas pamatė ant pakylos žmogų, kurio kūnas buvo kraujais paplūdęs, o ant galvos sukosi ratas. Skubiai priėjęs, paklausė:

       – O kas sveikas toks būsi? Dėl ko čia stovi, ir ant tavo galvos šitas ratas sukasi? Sakyk, ar yra čia kur nors netoliese vanduo?

       Sulig tais žodžiais ratas nuo to galvos peršoko ant brahmano galvos.

       – Mielasis, kas tai? – paklausė šis.

       Tasai jam atsakė:

       – Ir man lygiai taip pat šitas ratas ant galvos užšoko.

       – Tai pasakyk, kada jis nukris? Juk man labai skauda! – nusiskundė brahmanas.

       Tasai jam atsakė:

       – Kai kas nors, kaip ir tu, atėjęs su stebuklinguoju dagčiu rankoje tave užkalbins, tada ir peršoks ant to galvos šis ratas.

       Brahmanas jį paklausė:

       – O kiek laiko tu taip išbuvai?

       Tas savo ruožtu aną pasiteiravo:

       – O kas dabar yra šios žemės karalius?

       Tasai atsakė:

       – Karalius Vynavatsas.

       Tada tasai tarė:

       – Sunku man susigaudyti laike. Kai žemėje karaliavo Rama, aš, neturto prispaustas, stebuklinguoju dagtimi nešinas atėjau šičia. Iš tolo pamačiau kažkokį žmogų su ratu ant galvos ir paklausiau jį, ką jis čia veikia. Tada ir atsitiko tai.

       Tuomet brahmanas paklausė:

       – Mielasai, o kaipgi tu, šitaip stovėdamas, valgydavai ir gerdavai?

       Tas jam atsakė:

       – Mielasai, turtų dievas, bijodamas, kad kas nors nepaimtų jo lobio, šitas kančias sugalvojo tiems, kurie apdovanoti antžmogiška dalia. O jei kas ir užklysta, tai jis nei alkį, nei troškulį jaučia, ir senatvė su mirtimi jį užmiršta, ir tik šitokį va skausmą jis patiria. Taigi aš esu išlaisvintas. Jeigu leisi, tai dabar eisiu namo.

       Taip pasakęs, jis nuėjo12.

 

       Čia pateikta senovinės pasakos versija perspėja klausytojus vengti perdėto šykštumo, tačiau ankstesniu pavidalu ji buvo Mahajanos budistų sakmė apie bodhisatvos kelią, o paskubom ištartas dvasinio ieškotojo klausimas liudijo nesavanaudišką jo gailesčio tobulybę. Prisiminkime suluošintą karalių iš viduramžių krikščionių legendos apie Šventąjį Gralį: jei atvykęs tyros širdies riteris paklaustų Gralio taurės saugotojo apie jo negalią, karalius iškart pagytų, o svečiui atitektų karališkasis titulas. Tai primena erškėčių vainiką ant nukryžiuoto Kristaus galvos ir virtinę kitų herojų: Prometėją, prikaltą prie uolos, ir erelį, ryjantį jo kepenis; Lokį, irgi prikaltą prie uolos, ant kurio galvos laša ugniniai kosminės gyvatės nuodai; galiausiai Šėtoną, tokį, kokį jį matė Dante – Žemės viduryje kaip jos ašį, ten pat, kur graikai vaizdavosi esant Hadą (romėnai – Plutoną), požemių ir turtų valdovą; pastarasis vaizdinys (stebuklingas sutapimas, pasitaikantis lyginant įvairias mitines formas) turi savo atitikmenį Rytuose – Indijos žemės dievą Kuberą, turto ir pasakoje minimo kankinimų rato valdovą.

       Tačiau mūsų atveju šizofreniškas vizijų regėtojas suvokė, kad nepakels bepročio, visatos viršūnėje klaikiai kenčiančio Dievo vaidmens. Ir iš tiesų, kas ryžtųsi ir savo noru sutiktų patirti gyvenimą ir pasaulį – toks, koks jis yra, – visą šiurpinančio džiaugsmo pilnatvę? Šitoks tikriausiai būtų galutinis atjautos tobulumo išmėginimas: ar žmogus galės teigti pasaulį tokį, koks jis yra, be išlygų, ištverti jo kraupų džiaugsmą, savo ekstazę ir dar beprotiškai geisti tokios laimės visai gyvasčiai? Šiaip ar taip, Jesse’is Watkinsas suprato, kad jam gana.

       „Potyriai kartais buvo tokie niokojantys, – prisipažino jis, įvertindamas visą savo kelionę, – kad ir dabar bijočiau tai vėl išgyventi... Aš nelauktai susidūriau su kažkuo nepalyginti didesniu už mane patį: tiek patirčių, tiek nušvitimų, jog tiesiog neatlaikai... Vos pora akimirkų, bet per jas atrodo, kad tave užplūdo akinančios šviesos, vėjo srautas ar dar kažkas; jautiesi per daug nuogas ir vienišas, kad galėtum tai ištverti.“

       Vieną rytą jis nutarė daugiau nesileisti gydomas raminamaisiais ir trūks plyš ateiti į protą. Jis atsisėdo ant lovos krašto, tvirtai sunėrė rankas ir ėmė kartoti savo vardą. Kartojo ir kartojo, vėl ir vėl, kai staiga – tai visada atsitinka staiga – jis suprato, kad viskas praėjo. Taip ir buvo: išgyvenimai baigėsi, jis pasijuto sveikas.

       Manau, dabar galiu teigti, kad čia glūdi visos kelionės šaknys, jei tik žmogui lemta grįžti namo. Jos esmė tokia: nesitapatinkite su jokia iš patirtų galių ar vaizdinių! Siekiantis išsivaduoti indų jogas tapatinasi su Šviesa ir niekad negrįžta, tačiau norintys gyventi ir padėti kitiems niekada neleidžia sau taip pabėgti. Galutinis ieškojimų tikslas, jei ketinama grįžti, yra išsilaisvinimas ar palaima ne sau, o išmintis ir galia tarnauti kitiems. Ir Vakarai turi didingą ir pelnytai garbinamą pasakojimą apie žmogų, atlikusį kelionę pirmyn ir atgal, dešimt metų trukusį plaukiojimą į Šviesos šalį – Homero Odisėją; jis, kaip ir karališkojo laivyno karininkas Watkinsas, buvo karys, po daugelio mūšių metų grįžtantis namo ir dėl šios permainos priverstas iš pašaknų pakeisti psichologinę laikyseną ir centrą.

       Mes visi žinome šią nepaprastą istoriją, kaip Odisėjas, su tuzinu laivų išplaukęs iš nugalėtosios Trojos, pateko į Trakijos uostą Ismarą, sugriovė miestą ir išžudė žmones ir – kaip vėliau jis pasakojo – „moteris jų visas ir turtą, iš miesto paėmę“13, išsidalijo. Aišku, toks galvažudys nebuvo pasirengęs šeimos gyvenimui; tam reikėjo, kad jo būdas visiškai pasikeistų, todėl dievai, visad imlūs tokiems dalykams, pasirūpino, kad jis gautų pylos.

       Iš pradžių Dzeusas užsiundė ant jų audrą, kuri suplėšė į skutus laivų bures, paskui po devynių dienų pašėlę vėjai atbloškė juos į lotofagų šalį – haliucinogeninio „užmaršties“ vaisiaus karaliją, ir ten, kaip Watkinsas beprotnamyje, Odisėjas bei jo apduję bendražygiai plaukiojo po sapnų jūrą. Vėliau sekė virtinė mitologinių nuotykių, į kuriuos panašių dar niekam nebuvo tekę patirti.

       Pirmiausia jie susidūrė su kiklopais ir vargais negalais ištrūko iš baisios olos, vėliau juos trumpam apėmė pakili nuotaika, kai jų laivams bures išpūtė dievo Eolo vėjai. Džiaugsmas nuslūgo, kai užėjo štilis ir visam tuzinui laivų teko sunkiai darbuotis irklais. Taip jie atplaukė iki laistrigonų salos; šie žmogėdros nuskandino vienuolika laivų, ir tvirtasis Odisėjas, susidūręs su galingesnėm jėgom, drauge su persigandusia įgula paspruko paskutiniu laivu. Jūroje tebetvyrojo visiška tyka, ir vyrai sunkiai yrėsi, kol pasiekė žemę, kurioje buvo lemta įvykti pagrindiniams visos naktinės jūrų kelionės įvykiams, – gražiakasės Kirkės, paverčiančios vyrus kiaulėm, salą.

       Tai buvo moteriškė, su kuria mūsų gerokai pažemintas herojus negalėjo duoti valios rankoms: ji aiškiai pranoko jį savo galia. Laimei, jo garbę išgelbėjo laiku pasirodęs paslapčių dievas Hermis, po mirties persikūnijančių sielų vedlys ir globėjas; jis padėjo Odisėjui patarimais ir kerais; užuot pavirtęs kiaule, didysis jūrų keliautojas, Hermio apsaugotas, patenka į Kirkės guolį; vėliau nimfa nurodo jam kelią į mirusiųjų karalystę, kur klaidžioja protėvių šešėliai. Ten jis taip pat sutiko Teiresiją, akląjį pranašautoją-žynį, sujungusį vyro ir moters pažinimą. Sužinojęs viską, ką galėjo, Odisėjas, labai pasikeitęs į gerą, grįžta prie anksčiau labai pavojingos nimfos, dabar tapusios jo mokytoja ir vedle.

       Kirkė parodė Odisėjui kelią į saulės dievo Helijo, jos tėvo, salą, tačiau tenai – prie visos šviesos šaltinio – sudūžta paskutinis jo laivas, įgula žūsta, o nenumaldoma tėkmė vienišą Odisėją, nublokštą į jūrą, nuplukdo atgal prie kasdienio gyvenimo ir pas žemišką žmoną Penelopę... jei pakeliui pas ją neskaičiuosime aštuonerių metų pertraukos su kita žmona, dar nesena nimfa Kalipse, ir dar trumpesnės viešnagės gražiosios Nausikajos ir jos tėvo saloje, iš kur mūsų keliautojas, giliai įmigęs, per naktinę jūrą – jau visiškai pasirengęs būsimam rūpestingo vyro ir tėvo vaidmeniui – galiausiai pasiekia gimtuosius krantus.

       Įsidėmėtinas šio didingo epo apie vidinę kelionę po naktinę jūrą bruožas yra tas, kad keliautojas niekur nenori pasilikti visam laikui. Lotofagų šalyje Odisėjaus bendražygiai, paragavę gardžiųjų lotosų, nebetrokšta grįžti namo, tačiau Odisėjas juos verkiančius jėga parvaro prie laivų, pririša prie suolų ir išplaukia tolyn. Net aštuonerių metų gyvenimo idilė pas Kalipsę nenumaldė Odisėjo noro dažnai patraukti vienam į pakrantę ir ilgesingai žvelgti namų link.

       Jesse'iui Watkinsui galų gale irgi pavyko atskirti save, paprastą žmogų, nuo pamišėlio psichiatrinėje ligoninėje. Kaip lemiamas jo antikinio pirmtako lūžis buvo paskutinio laivo sudužimas prie Saulės dievo salos kraštutinę kelionės akimirką, taip mūsų dienų jūrininko lemiamu lūžiu tapo kraštutinis akinančios šviesos potyris. Jį išgyvenęs Jesse'is Watkinsas suprato, kad yra ne tik persigandęs pamišėlis, stovintis ant pražūties ribos, bet ir blaiviai mąstantis vyras, kadaise ramiai gyvenęs savo namuose iki psichologinio pakrikimo dienos. Mes jau žinome, kad jis atsisėdo ant lovos, sunėrė rankas, ėmė kartoti savo kasdienio gyvenimo vardą, kol tarsi naras, pakilęs į vandens paviršių, grįžo į save.

       Dažniausiu ir tinkamiausiu mitologiniu įvaizdžiu, įkūnijančiu tokį sugrįžimą, yra „atgimimas“, – atgimimas naujame pasaulyje; kaip tik šis simbolis atėjo į galvą save išgydžiusiam, savaime pasveikusiam ligoniui. „Kai išėjau laukan, – pasakė jis, – staiga pajutau, kad viskas yra kur kas realiau, nei buvo anksčiau: žalesnė žolė, ryškesnė saulė, gyvesni žmonės. Aš juos mačiau aiškiau, ėmiau skirti, kas gera ir kas bloga. Apskritai aš pradėjau daugiau suvokti.“

       „Argi dabar mes nesuvokiame, kad reikia gydyti ne nuo šios kelionės, – komentuodamas Watkinso patirtį, pabrėžia daktaras Laingas. – Juk ji pati savaime yra natūralus išsigelbėjimo būdas nuo mūsų baisaus susvetimėjimo, kurio vardas – normalumas?“

       Jo išvada bemaž sutampa su daktarų Perry'io ir Silvermano nuomonėmis, kurios pateiktos minėtuose straipsniuose. O visai neseniai sužinojau, jog panašią mintį dar 1902 metais iškėlė C. G. Jungas veikale „Apie vadinamųjų okultinių reiškinių psichologiją ir patologiją“14.

       Taigi apibendrinsime: vidinės mitologinio herojaus, šamano, mistiko ir šizofreniko kelionės yra iš esmės tapačios, o sugrįžimas ar pasveikimas suvokiamas kaip atgimimas – taigi „antrąkart gimusios“, jau kasdienybės horizontų nevaržomos asmenybės gimimas. Nūnai žinoma, jog tai tėra tik didesnės savasties atspindys, o jos uždavinys – archetipines instinktų sistemos energijas įtraukti į vaisingą spektaklį, vykstantį čia ir dabar, erdvėje ir laike, kasdienybėje. Žmogus jau nebebijo nei gamtos, nei jos baisaus kūrinio – visuomenės; kitaip ir būti negali, nes žmonės tiesiog neišgyventų. Naujoji asmenybė gyvena darniai, taikiai sugyvena su visais; grįžusieji iš kelionės pasakoja, kad jų gyvenimas tapo turtingesnis, sveikesnis ir linksmesnis.

       Rodos, pagrindinė problema yra, kaip nuplaukti šį kelią – ir tikriausiai nesyk – nesudužus. Atsakymas, kad negalima leisti žmogui išprotėti, nėra tinkamas. Geriau jam iš anksto kažkiek papasakoti apie tai, kur jis pateks ir kokios galios jo ten laukia, duoti kokį nors burtažodį, kuriuo jis galėtų atpažinti, užvaldyti ir panaudoti šias energetines galias. Nugalėjęs Fafnį, Sigurdas atsigeria drakono kraujo ir kaipmat – labai nustebęs – suvokia, kad supranta gamtos kalbą – save ir aplinkinius. Jis nevirto drakonu, nors įgijo drakono galių, kurių, tiesa, netenka sugrįžęs į kasdienį žmonių pasaulį.

       Kelionėje visad tyko didelis pavojus – psichologijoje tai vadinama „pabrinkimu“ (inflation); jis dažnai ištinka psichotikus. Jie tapatinasi arba su stebiniu, arba su stebėtoju. Visa gudrybė yra ta, kad privalu suvokti objektą netapus juo, suprasti, kad mes visi galime būti savotiškais išganytojais savo draugams ar priešams: išganytojais, bet ne Išganytoju. Mes visi galime būti tėvai arba motinos, tačiau niekada Motina arba Tėvas. Kai bręstanti paauglė suvokia, kokį kerintį poveikį kitiems daro jos pražystantis moteriškumas, bet šį nuopelną prisiskiria pačiai sau, tai jau yra lengvo pamišimo požymis, nes toks susitapatinimas yra klaidingas. Aplinkinių susižavėjimą sukelia ne jos mažytis apstulbęs „aš“, o nuostabios jos asmenybę dengiančio kūno permainos. Prisimenu kadaise girdėtą japonų patarlę apie penkis žmogaus augimo tarpsnius. „Kai dešimties metų – žvėriūkštis, dvidešimties – kvailys, trisdešimties – nevykėlis, keturiasdešimties – apgavikas, penkiasdešimties – nusikaltėlis.“ Sulaukęs šešiasdešimties, pridurčiau aš (nes tuomet visi šie tarpsniai jau praeityje), imi dalyti patarimus kitiems, o septyniasdešimties (suvokęs, kad visa, ką pasakei, kiti suprato ne taip) imi tylėti ir esi laikomas išminčiumi.

       „Būdamas aštuoniasdešimties metų, – pasakė Konfucijus, – žinau savo šaknis ir stoviu tvirtai.“

       Atsižvelgus į visa tai, leiskite man pabrėžti šių išganingų minčių pamoką baigiamaisiais žodžiais to beprotiško regėjimo, kuris aplankė į Patmo salą ištremtą Šventąjį Joną:

 

       Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko, ir jūros taip pat neišliko. Ir aš išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išpuošta kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir aš išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebus mirties, nebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“ <...>

       Angelas parodė man gyvybės vandens upę, tvaskančią tarsi krištolas, ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio sosto. Aikštės viduryje, tarp upės atšakų, auga gyvybės medis, duodantis dvylika derlių, kiekvieną mėnesį vedantis vaisių, o to medžio lapai tinka tautoms gydyti15.

 

 

Versta iš:

 

Campbell J. MYTHS TO LIVE BY. – New York: Bantam Books, 1988. – P. 207–240

 

 

 

       __________________

 

       1 Legendinis Airijoje esančios Blarnio pilies akmuo (Blarney stone), pasiekiamas tik kabant nuo pilies sienos žemyn galva; tikima, kad jį pabučiavęs žmogus įgauna gražbylystės dovaną (red. past.).

       2 Annals of the New York Academy of Sciences. – Vol. 96. – Article 3. – 27 January. – 1962. – P. 853–876.

       3 Campbell J. The Hero with a Thousand Faces.–New York:Pantheon Books,1949.– P.30.

       4 American Anthropologist. – Vol. 69. – No. 1. – 1967. – Vasaris.

       5 The Masks of God. – Vol. 1, 6 ir 8 skyriai.

       6 Rasmussen K. Across Arctic America. – New York and London: G. P. Putnam's Sons, 1927. – P. 82–86; Osterman H. The Alaskan Eskimos, as Described in the Posthumous Notes of Dr. Knud Rasmussen. Report of the Fifth Thule Expedition 1921–1924. – Vol. X. – No. 3. – Copenhagen: Nordisk Forlag, 1952. – P. 97–99.

       7 Užuomina į vaikišką eilėraštuką „Kliunkis Pliumpis ant sienos sėdėjo“ („Humpty Dumpty sat on a wall“) iš rinkinio „Motušės Žąsies rimuotės“ („Mother Goose Nursery Rhymes“), pirmąsyk išleisto Anglijoje XVIII amžiuje. (Vert. past.)

       8 Bhagavadgîta 2:24, 27, 30.

       9 Bhagavadgîta 2:58, 71.

       10 Laing R. D. The Politics of Experience.–New York:Pantheon Books,1967.– 7 skyrius, „A Ten-day Voyage“.

       11 Belaukiant Godo (pranc.).

       12 Pančatantra / Vertė R. Mironas. – Vilnius: Mintis, 1990. – P. 272–273.

       13 Homeras.Odisėja,IX 41.

       14 Jung C.G. Collected Works.– Vol.I.– P.3–92.

       15 Apr 21,1–4; 22,1–2.