Mėšlo žiniuonės

       1
       Ant vieškelio į ganyklas kukutis atskrisdavo kas vakarą, kai galvijai jau būdavo parėję ir pieno kvapą, tokį svaigų žengiant raguočiams patvoriu, jau būdavo išsklaidęs vėjelis, ir vakarienės dūmas it šilkinė ožkos barzdelė vinguriuodavo į dangų.
       Krintančiu – panašiu į genio – skrydžiu kukutis išnirdavo iš girios ir nusileisdavo šalia šviežių karvių blynų.
       Pirmiausia jis nurinkdavo auksines šūdmuses, jau spėjusias aptūpti šviežiai iškeptą pyragą. Šiaip šių auksinukių nė su žiburiu nerastum – kur jos tūno, težino kranklys ir liputis, bet jie nesako.
       Nutupia ir išskleidžia kuodelį. Ir išsyk peršoka ant piramidės labirinto pabaigoje, šarvojimo patalpoje, spalvingais piešiniais išpuoštų sienų. Peršoka ir pritampa. Ir šešių tūkstančių metų – kaip nebūta. Tad prieikim arčiau, ypač tie, kurie domitės senųjų civilizacijų menu. Įsižiūrėkit ir palyginkit. Tik žvelkit iš šono, nes egiptiečiai visus paukščius, taip pat ir žmones, dažniausiai tapė profiliu. Taigi:
       tuojau virš snapo prasidedantis vėduoklės formos kuodelis. Pagrindinė spalva – geltonos ochros. Juodai balti dryželiai. Labai ilgas ir lenktas snapas, panašus į Ibio snapą, o Ibis – viena iš senojo Egipto dievybių. Gražiai išlenktas kaklas, iškili krūtinė, dryžuoti sparnai ir stiprios ilganagės kojos. Paukščių didžiūnas.
       Bet kodėl jis toks artimas mirčiai? Atsakyti ne taip jau ir sunku. Egipte, kur medžių drevių kaip ir nėra, kukutis – mūsiškai būtų dudutis, arba žydų gegutė, skelbianti gut gut gut, – suka lizdą dažnai aptinkamų maitų griaučiuose. O maita, ne paslaptis, – mirties nuosavybė, vadinasi, ir kukutis – mirties dalininkas, tik neaišku, kokia to palikimo dalis priklauso pačiai mirčiai, o kokia – paukščiui. Dėl tokio kukučio bičiuliavimosi su dalgės Dama senieji egiptiečiai jo atvaizdais puošdavo pačias paslaptingiausias piramidžių patalpas, tiesą sakant, šventų švenčiausias, kur ir stovėdavo balzamuoto faraono, Dievo žemėje, sarkofagas. Čia viskas paprasta kaip dukart du. Kiek sunkiau būtų atsakyti, kokį ryšį turi mirtis per kukutį su mėšlu, o tiksliau pasakius, su mėšlo vaidilutėmis musėmis, paprastai liaudies vadinamomis šūdmusėmis. Jų yra keli porūšiai. Minėtosios auksinės, tūpiančios ant karvių pyragų ir ant arklių obuolių ar ožkų spirų. Lauko išviečių sargės. Didžiai apsidirbusių smirdų bomžų globėjos. Derėtų prisiminti ir maita mintančias, ir maitos audiniuose dedančias kiaušinėlius maitmuses. Nors maitos ir mėšlo kvapai skirtingos prigimties.
       Dabar žiūrėkime toliau.
       Karvių blynais ir arklių obuoliais kukučiui, nori jis to ar ne, tenka dalytis su mėšlo žiniuonėmis – kas pirmas, tas ir laimi. Dažnai galime stebėti tokį vaizdą.
       Karvės pyragas iš toliau žvelgiant – tiesiog auksinis nuo auksinių musių. Neilgai trukus iš blyno lieka neatpažįstamos kilmės trupiniai. Vadinasi, kukutis arba neužuodė, arba labai pavėlavo – trupinių nuo šūdmusių stalo jis nelesa. Tačiau jeigu jis atskrenda laiku, tai musių auksas žaibiškai išnyksta lenkto snapo kiaurymėj – musių debesies kaip nebūta. Kelis kartus išskleidęs kuodelį ir sududenęs du du du ir dar kartą du du du, jis imasi darbo. Blynas apverčiamas kad neprisviltų, paskui vėl apverčiamas, dar po akimirkos vėl apverčiamas, ir taip iki to memento mori, kai iš karvės pyrago lieka tik neaiškios kilmės trupiniai, kurie netgi šūdmusėms nerūpi.
       Esame jau nustatę kukučio ryšį su mirtimi. Taip pat ir su mėšlu. Belieka nustatyti ryšį tarp mėšlo ir mirties, o tiesą sakant – tarp mėšlo ir gyvenimo. Nes kad ir kaip stengtumėmės, mums nepavyks šio amžino rato nei žodžiu perskirti, nei dalgiu perkirsti. Šią mįslę taip pat nesunku paaiškinti. Kreipkimės vėl į senuosius egiptiečius, su mirtimi ir su mėšlu turėjusius tūkstančius metų trukusį ryšį. Mėšlo vabalas, vardu skarabėjas, senovės Egipte buvo bene labiausiai garbinamas. Kadangi nuo mėšlo gausos priklausydavo derlius. Tiesa, ne vien nuo mėšlo, dar ir nuo Nilo sunešto dumblo, kuris, ką čia slėpti, dažnai per didelius tyrlaukių atstumus trenkdavo grynų gryniausiu šūdu. Kaip ir kitur – bet koks dumblas! Tereikia giliau įklimpti kokioj pelkėj ir traukti koją – uoslė netruks užuosti stiprų tarsi bezdalo kvapą, o kur pagadintas oras, ten ir šūdas. Taigi skarabėjas, mėšlas, musės ir kukutis. O virš visko – mirtis ir gyvenimas. Mirtis ir prisikėlimas.
       Tad mums, nestatantiems piramidžių ir nelaukiantiems Nilo dumblo, belieka pasikliauti mėšlu, kuris sėkmingai tręšia laukus, ir rugių ar grikių derlius būna visai neblogas. Be to, nepamirškime, kad šiais chemizacijos laikais vadinamoji natūrali žemdirbystė plečiama, tad ir mėšlo poreikis vis augs. Daugės ir mėšlo žiniuonių, kasdieniškiau tariant, šūdmusių. Kaip tik šiuo vardu norėjome šį knygos skyrių pavadinti, bet, atsižvelgdami į mūsų skaitytojų jautrumą blogiems kvapams, pasirinkome mėšlo žiniuonių vardą. Žiniuonių, suprantama, dėl to, kad niekas taip nuodugniai nėra ištyręs ir pažinęs visų šios organinės medžiagos savybių, kaip čia aprašomos musės.
       Bet grįžkime prie skarabėjaus, mūsiškai – mėšlavabalio. Deimantai, safyrai, smaragdai, auksas, emalis ir kitos tauriosios medžiagos buvo naudojamos meistraujant šio vabalo atvaizdus. Faraonų krūtines ir netgi galvas puošė kaip tik šūdvabaliai. Nes jie, ne kas kitas, per plačias ir klaidžias senovės Egipto dykumas ridendavo gražiai susuktus mėšlo gurvuolius – maisto atsargas tam atvejui, jeigu kraštą užkluptų „septynių liesų karvių“ metai. Šis palyginimas neturėtų jūsų trikdyti, nes tokius metus išsapnavo Biblijos vyras Juozapas.
       Taigi skarabėjas yra gyvybės nešėjas ir saugotojas. Bet juk be mėšlo iš jo nebūtų jokios naudos. Ir senovėje, ir mūsų dienomis. Štai čia kukutis, maitos krūtinėje sukantis lizdą, ir suartėja su gyvenimu. Maita jį verčia būti sąjungoje su mirtimi, o mėšlas ir šūdmusės – su gyvenimu. Tad ir kyla klausimas, ar v i s a s   muses į žemę paleido Musių Valdovas šėtonas, nors ir niekas taip neengia gyvybės kaip jis?
       Argi negali atsitikti, jog tarp velnio išbarstytų, paskleistų sėklų pasitaikytų sėklelių, iš kurių išdygtų gyvasties daigas?
       Dėl to nepulkim it išprotėję naikinti visos musių genties, ypač šūdmusių – tegyvena, tesidaugina. Ir te niekada mums nepristinga mėšlo, kad ir dudutis prasimaitintų, ir laukai derėtų, o vaikai ramiais vasaros rytais Vilnioje ar kitoje upelėje mėšlo muselėmis prisigaudytų sidabrašonių aukšlių.
       Tad belieka palinkėti nesupriešinti kukučio su gyvenimu, o mirties – su šūdvabaliu. Nes iš tokios priešpriešos nieko gero nesulauktume – karaliautų arba vien tik mirtis, arba pasaulį smardintų neišnykstantis, pelėsiais apaugęs nukriošusių, bet nemirtingų senių areopagas, panašus į aukščiausią teisinės ir politinės valdžios organą senovės Atėnuose.
       Ir galinčių pratęsti giminę jaunuolių nebeliktų. O juk visiems žinomas keistas stebuklas, kai devyniasdešimties metų Sara nuo šimto dvidešimties metų Abraomo pagimdė sūnų Izaoką, kurį jau tuomet, Toros laikais, senis be mažiausio sąžinės priekaišto buvo nusivedęs ant kalno ir jau paguldęs ant aukuro akmenų, kad paaukotų rūsčiam ir reikliam Mozės Dievui. Tik vienas vienintelis atvejis per ilgą žmonijos istoriją. Kito panašaus jau nebus niekada.
       Ir tuomet jau nebetektų prasmės Koheleto arba Ekleziasto (Mokytojo) ištarti žodžiai: „Karta keičia kartą, bet tik žemė b ū n a    per amžius“.

       2
       Vasaros atostogos. 1957 metai. Srauniai tekanti Vilnia. Vilniaus bokštai, apvirtę upės užtakių vandenyje. Kovarnių ir kuosų lizdai pačioje aukšto dangaus palėpėje. Aitvarai. Popieriniai karveliai. Iš žievės išskaptuoti laivužėliai, paleisti, kad pasiektų dar niekada berniuko neregėtą Baltijos jūrą. Nuneštų svajones net per vandenynus, pasiektų indėnų žemę, kur kilniųjų erelių plunksnomis galvas pasipuošę indėnų vadai prie laužo rūko taikos pypkę.
       Bet dabar dar tik aušta. Virš srauniosios Vilnios klajoja ryto rūkai. Ant akmenų dar snaudžia laukinės antys. Tik vienas patinėlis budi, nes tokiu priešaušrio laiku labai drąsios vandens žiurkės, kurioms antiena kaip šventė visai žiurkių giminei.
       Berniukas jau stovi prie lauko tupiko ir laukia. Žino, ko laukia. Kiti gal ir stebisi, kad ponios K. sūnelis taip anksti atsikėlė ir štai jau geras pusvalandis stovi prie išvietės ir kažko laukia. Tačiau berniukui tie praeivių ir kaimynų žodžiai – juokų verti. Nes jis žino, ko laukia. Greitai ir mes sužinosim, nes pirmieji tekančios saulės spinduliai jau kliudė Šv. Onos bažnyčios kryžius ir bokštelius. Vadinasi, netrukus jie pasieks ir ant aukšto Vilnios kranto stūksantį, kalkėmis nutepliotą ir chlorkalkėmis dvokiantį namelį, kuriame taip pat budi žiurkė, besitaikanti pagriebti anksti atsikėlusio, užsimiegojusio, dar neišsipagiriojusio lenko pan Grobovski mašną, kai tas atskubės į tupikėlį vidurių palaisvinti. Tegu, vaikui negaila, netgi geriau, kad šviežio „medaus“ bus į duobę pridėta – šūdmusės atskris net iš senamiesčio kiemų, nes ten lauko išvietės baigia išnykti.
       O saulės spinduliai tuo metu jau palietė kalkėmis nutepliotas lentas ir iš plyšių į dienos paviršių, kitaip sakant, ant naujos dienos veido jau išropojo pirmosios musės aukšlinukės. Aukšlinių vardą jos gavo ne taip jau ir seniai, kai vienas gudrus žvejas pamėgino šiomis sparnuotomis velnio sugulovėmis gaudyti aukšles ir jų prigaudė nemažą maišelį.
       Tad berniukas jau antrą vasarą atostogų metu aukšlines ir gaudo rytais, kol musės dar mieguistos, dar tik neseniai iš baltų išvietės bedugnėje mėšlą malančių lervų išsiritusios prieš saulę sparnus tiesina, džiovina. Pačios iš mėšlo kilusios, jos vis dėlto nenori mėšlinais sparnais lakioti. Supranta, gyvatės, kad šūdinam nemandagu prieš žmones ir prieš valdovą Belzebubą kraipytis.
       Vienu rankos pabraukimu berniukas kelias muses nustveria. Tuomet jas gražiai, kad sparneliai nesulūžinėtų, į tuščias degtukų dėžutes įkiša. Paklauso, ar zyzia, ir jeigu zyzia, tai žvejyba bus sėkminga. Nes ant padvėsusių velnio išperų net aukšlės nekimba.
       Ir štai matome ant didoko akmens stovintį vaiką. Jo dešinėje rankoje bambukinis meškerykotis, prie diržo pakabintas drobinis maišelis.
       Rankos mostas, ir valas, apsukęs ore ratą, gražiai gula ant ribuliuojančio Vilnios vandens. Ir didelė, dar zyzianti, mėginanti pakilti šūdmusė jau plaukia pasroviui link sietuvėlės, kurioje nuo sidabrinių aukšlių žvynelių net akis skauda – toks jų švytėjimas šį vasaros rytą, kai bažnyčių varpai skamba, aidi, karveliai danguj vartosi, viena kita moteris baltinius skalauja, kalbasi, negarsiai, nes žino, kad žuvis bijo žmogaus balso. O musė neilgai plūduriuoja. Tik supliauška, susisuka vandens paviršius, musė prapuola, dešinės rankos mostas, valas įsitempia, ir spurdanti sidabro žuvelė jau p a r e i n a    į maišelį. Nedidesnė už kilkę konservų dėžikėje. Tik skanesnė, be tomatų padažo, šviežia, nešaldyta, iš Tolimųjų Rytų mėnesį traukiniais negabenta į Vilnių, sava, čionykštė, mokanti ir lenkų, ir lietuvių, ir žydų, ir rusų, ir čigonų kalbas, tik dėl žuvies nebylumo niekada neprakalbanti. Sidabrinė žuvelė. Kaip pasakoj – auksinė žuvelė.
       Štai jums ir šūdmusė. Toks, atrodytų, niekalas, kuris niekam netinka, tik sudeginti kaip velnio spiras, ožiakojo išmatas. Bet ir ji protingai vaiko galvai praverčia. Be šio sparnuočio vargu ar pavyktų tiek aukšlių prigaudyti. Tikriausiai ne. Tiesa, ant tos pačios šūdmusės lervų aukšlės taip pat neblogai kimba, tačiau lervų pririnkti – ne juoko darbas. Tiesą sakant, tikras šūdvežio darbelis. Po tokio triūso ilgai mėšlo kvapo negalima nei iš rankų, nei iš drabužių išvyti – tūno kaip pati šūdmusės lerva kelnių kiškoj, ir baigta. Juk, kad ir ką sakytum, niekam nemalonu po šūdą kapstytis. Čia be kruopštumo neapsieisi. Reikia tokiu ilgakočiu mašalinio sieto samčiu išvietėje to „medaus“ pasemti, ant kranto nunešus išpilti, tuomet su pagaliuku mėšlą išknaisyti, lervas atskirti ir į dėžikę suberti. Tikriau sakant, į pjuvenas toje skardinėje dėžikėje, kad per naktį po medžio dulkes ropodamos, jas rydamos, iš savęs šūdo likučius išstumtų, nes ant šūdinų lervų jokia aukšlė nekibs. Ir aukšlė – išranki.
       Visai kas kita – musė ant tupiko sienos. Ji jau švari, padžiūvus, jau ir sparnelius ištiesinus, pasiruošus pasaulį užkariauti. Tai Belzebubo veislė, visur esanti ir niekaip neišnaikinama. Muse – kitas gaudymas. Lerva eina dugnu, o musė plaukia. Aukšlei tenka kartais net iš vandens iššokti – gražesnio vaizdelio nė pasakoj nerastum. Virpteli srovės bangelė, susisuka, ir tik švyst sidabrinis blyksnis į orą, persiverčia ir krisdamas musę su savimi į dugną nusitempia. Čia svarbu žiūrėjimas, matymas, o ne žuvienė. Buvo nebuvo tų aukšlių, motina kartais netgi užpyksta, kai tenka šimtelį nuvalyti, čia svarbu pati žvejyba, pats meškerykočio mostas, tas valo lankas ryto ore, tas valo blizgesys tekančios saulės spinduliuose vidury Lietuvos sostinės, kur ant kalno kažkada Gediminas tūkstančius geležinių vilkų susapnavo; jau tuomet upėje aukšlių knibždėte knibždėjo, tik niekas jų negaudė, nes į Vilnią atplaukdavo Baltijos lašišos, didesnės už žmogų, labai tinkančios puotos stalui prie briedienos, šernienos ir tauro kepsnio. Kiti laikai, kitokios ir žuvys. Bet, Dievui dėkui, kad bent jų yra. Ir ne bet kur, žemės pakrašty, kurio niekada nepasieksi, o čia pat, galima sakyti, tavo namų papėdėje – ištiesk ranką su meškerykočiu ir muse ant kabliuko, mostelk, leisk šūdmusei plaukti pasroviui, ir žvejyba – kaip pasaka…
       Senokai pasibaigė ta aukšlių žvejonė, prieš dvidešimt metų, tačiau ir šiandien žmogus negali užmiršti anų saulėtekių, Šv. Onos bažnyčios kryžių ir bokštelių spindesio, cerkvių kupolų skambesio beribiame žydrame danguje, anų bangelių virpesio, vandens murmėjimo po nakties sapnų ir musės plūkavimo pasroviui link jūros…
       Negali pamiršti ir to medinio, kalkėmis nuteplioto tupikėlio – pokarinio Užupio architektūros paminklo, – ir tų stiklasparnių, cheminiu žydrumu blizgančių šūdmusių, sakytum, nematomomis vinutėmis prie lentų prikaltų, sustingusių, nuo saulės spindulių apsvaigusių, dėkojančių Musių Valdovui už suteiktą teisę išnirti iš šūdo duobės ir stiklinėmis akimis pažvelgti į – musių nuomone – Belzebubo sukurtą pasaulį, kurį joms lemta pažinti ir užkariauti. Musės, ką tik išnirusios iš amžinosios tamsos į amžinąją šviesą, dar nežinančios, kiek čia jos turi priešų, vorų vorelių, musiomirių, musgaudžių, prie lazdelių kotų pritvirtintų šikšnagalių, nuo kurių smūgių joms teks ištikšti ir pavirsti šlapia dėme. Dar nekaltos, nemokančios siurbti nei kraujo, nei pūlių, nei skreplių, nei spermos, nei galvijų ašarų, nei arklių myžalo. Dar tebekvėpuojančios tyru vasaros ryto oru, dar neužmiršusios grasiško „medaus“ klampumo, tąsumo ir smarvės bedugnėje duobėje ant aukšto Vilnios kranto tiesiai priešais Gedimino pilies bokštą ir kitus bokštelius su tvaskančiais kryžiais viršūnėse – su mūsiškais paprastais kryžiais ir su pravoslaviškais, mat iš Bizantijos rusai paveldėjo įsitikinimą, kad būtina vaizduoti ir tą lentelę, ant kurios stovėjo nogi Spasitelia…
       Graudu širdy nuo žinojimo, jog šie mediniai pokariniai architektūros šedevrai išnyko, sudegė laiko liepsnose kartu su šiuose nameliuose tupėjusiaisiais, subines laikraščio skiautėmis šluosčiusiaisiais, lyg jų čia nebūtų gyventa, negirtuokliauta, nevogta ir neištvirkauta…
       Vienas graudumas bežiūrint į netikro a n g e l o sparnus žemai, ten, kur Užupis išsišakoja į siauriausią Vilniaus Malūnų gatvelę ir Paupio gatvę, nes ne taip t r i m i t u o s   A n g e l a s, kai ims pildytis Apreiškimo Jonui žodžiai… Žodžiai, nuo kurių sudrebės pasaulio pamatai, jūros išsilies iš krantų, nes „sutrimitavo septintasis angelas. Danguje pasigirdo galingi balsai, kurie skelbė: „Dabar įsteigta mūsų Viešpaties ir Mesijo pasaulinė karalystė, ir jis viešpataus per amžius!“
       O paskui mes išvysim kitą angelą, nužengiantį iš dangaus ir turintį didžią galybę. Žemė nušvis nuo jo skaistumo. O jis šauks skambiu balsu:

 

Krito, krito didžioji Babelė!
Ji pavirto demonų buveine,
visų netyrųjų dvasių pastoge,
visokių nešvarių ir nekenčiamų paukščių lindyne.
Nuo jos ištvirkimo vyno buvo girtos visos tautos;
žemės karaliai su ja ištvirkavo,
o žemės pirkliai pralobo iš nežabotos jos prabangos.

      
       Ir girdinčiam šiuos grasius žodžius vaikui, pokario valandą stovinčiam ant akmens Vilnioje ir „ant šūdmusių“ gaudančiam aukšles, šiandien jau seniui vis atrodo, jog angelo žodžiai buvo ir bus skirti šiam miestui, nukariautojų ir pralaimėjusių buveinei, nes čia neišnyko Musių Valdovo paskleista musių gentis, per baisų Dievo neapsižiūrėjimą įleista į seno Nojaus laivą tomis dienomis, kai liūtis pylė ir pylė vandens srautus ant visko, kas gyva, ir nebeliko sausumos, tik neaprėpiami migloti vandenys, kuriuos taip įstabiai nupiešė Dore, tyvuliavo aplinkui, ir net varnas, tas mirties palydovas, nesugebėjo rasti siauro sausumos plotelio nutūpti, pailsėti…
       Tad ir klausia žmogus mintyse: Ar nebūtų buvę išmintingiau ir teisingiau toje Užupio vietoje atkurti pokarinio, o gal netgi lenkų laikus menančio lauko tupikėlio architektūrą su iš juodos plastmasės atlietomis, gyvas pakartojančiomis dirbtinomis šūdmusėmis, prie lentų prikaltomis it prie pragaro vartų? Turistai tyli, ir miesto valdžia džiaugiasi pastačius sparnuoto prasižergėlio Belzebubo paminklą, kuris jau šiandien vadinamas sostinės galvos vardu. Tad ar vertėjo gadinti tiek daug bronzos, to deficitinio metalo, iš kurio būtų buvę sveikiau nuliedinti bronzinį narvą ir patalpinti jame Belzebubo muliažą – kaip t i k r ą …

       3
       Šūdvežys atvažiuodavo nedažnai. Tačiau vis dėlto atvažiuodavo, nors į Užupio kalną jo kuinas labai jau sunkiai tą puspilnę ratuotą mėšlo statinę užtraukdavo. Tačiau motinos rūpesčiu – keli rubliai į mėšlavežio kišenę, ir reikalas sutvarkytas – šis musių traukinys vis dėlto atvykdavo.
       Niekada ant lauko tupiko vaikas nematė tokios daugybės aukšlinukių, kiek ant tos dvokiančios bačkos – tiesiog visa aplipus, kaip koks musių turgus ar kažkokia neaiškios kilmės žievė, luobas, padengęs statinės šonus ir viršų, – čia jau ne delnu tenka braukti, o tokiu tinkleliu, kaip kad seni mokslininkai kokioj Australijoj retus drugelius gaudo: perbraukia virš aukštos laukinės žolės, ir drugys – tinklelyje. Taip ir su šūdmusėm – perbraukei virš dvokiančios statinės ir turi musių lyg samčiu pasėmęs, kelių rytmečių žvejybai užteks.
       Tačiau ne vien dėl šūdmusių berniukas laukdavo mėšlavežio. Kiti žvejai tai gal tik dėl musių, bet jis – ne. Nes tik jį vieną, nežinia, už kokias jo dorybes ar, priešingai, nuodėmes, senas šūdvežys, kalbėjęs tik po tuteišemu, panie, tik jį vieną – gal buvo kada nugirdęs pasakojimus apie berniuko tėvo tėvus, tarnavusius lenko dvare ir iki mirties besimeldusius tik lenkiškai, – tik jį pasisodindavo ant aukšto šūdvežio sosto ir nusiveždavo per visą bundantį miestą – dairykis iš tokių aukštybių, iš kurių ir nusispjauti nesarmata, nes vis dėlto ant šūdo bačkos važiuoji, ne karietoj iš pasakos apie karalius ir jų sūnų, aukšlių žveją…
       Neapsakomas važiavimas, lyg aplink pasaulį per dvidešimt keturias valandas – ilgiau užtrukus laukė tėvo diržas, draudimas prie Vilnios kranto net prisiartinti, na ir dar daug kitokių nemalonumų…
       Vilnius bunda, atsidaro kirpyklų langinės, žydeliai skustuvus į kiaulės diržus galanda, lenkės vištas į turgų neša, gyvas, nes tik gyvas žydės perka, o juk višta – brangus paukštis, šiaip koks tuteišas vištienos tik per metines bažnytines šventes ant stalo padėdavo, o antai žydė kas savaitę antyčių eigastim nukrypuodavo į Halę ir grįždavo su taše, su raudona, aštriai smingančia vištos akimi, iš tašės stebinčia aprūkusias, suodinas Užupio sienas ir tarpuvartes, kuriose dažnai knarkdavo per naktį nespėję išsimiegoti ir visų nedorų sapnų išsapnuoti girtuokliai, o kartais netgi Joškalė, vienintelis žydas, kuriam buvo leista gerti kaip šiaučiui, nes jo galvelė buvo nuo karo baisumų labai pavargus. Tai jam visi šiapusinio Vilnios kranto Mozės tikėjimo žmonės kas savaitę surinkdavo rublių ir kitokios labdaros. Jau tuomet berniukas pagalvodavo: „O, kad šitaip lietuviai mokėtų savą užsistoti ir šelpti, tai kitokia būtų ir Lietuvėlė, nesvarbu, kad sovietinė“.
       Žodžiu, sėdi šūdmusių gaudytojas ant aukšto mėšlavežio vežimo ir dairosi, kas gi čia naujo senajame Vilniuje. Naujo nedaug, tik tarsi padaugėjo griuvėsių ir barų-valgyklų, kad gausėjančiai girtuoklėlių klasei būtų kur galvą priglausti, gražiai paguldyti apsvaigusį, tuščią kaukolės kevalėlį į solidžią, tirštą, panašią į skystą „medų“, alaus balą ant baisiai dvokiančios stalo plokštumos tarp apverstų bokalų, stiklinių su degtinės likučiais ir visokių nuograužų šalia mūsų jau aprašytų musių alkoholikių – jos ropinėja it dvokiančios velnių dvaselės valkatų veideliais, akimis, į pravertas burnų bedugnes užsukdamos, vis pasvirduliuodamos kaip tikras ar pustikris lenkas, neseniai sostinę Vilnių pasiekęs, bet taip ir neįstengęs padoriai čia įsikibti, patekęs tik į gėrikų masonų ložę, įjunkęs į ugninį vandenį, į tą siera dvokiantį skystį, kad akis užsipiltų, kuo greičiau galvelę ant baro stalo plokštumos padėtų ir gražios kaimiškos vaikystės laikus sapnuotų, kai, būdavo, šaltą rudens rytą basas kojų pėdas šiltame karvašūdyje šildydavo apie šviesesnį rytojų svajodamas…
       Kryptelėję į šalį, sugrįžkime prie aukšto mėšlavežio vežimo, aplipusio tomis aukšlinukėmis. Dažnai berniukas ant pasostės užšokdavo net meškerykočio į namo sieną nespėjęs atremti, tad ir keliaudavo tą ilgą bambuką tarp kojų įspraudęs. Praeiviams tekdavo net akis į šalį nukreipti – kur čia matyta, kad nedidelis berniukas tokio ilgio bambuką tarp kojų stačią laikytų. O mums čia joks stebuklas. Prisiminkim knygą apie Pantagriuelį: argi ne joje vyrai vakarais kalvų keteromis į mūšį su damomis žengdavo savas ietis atstatę, kad vakarinio dangaus fone vyriškesni atrodytų? Tačiau mūsų užupinis vaikas bambuką užmiršdavo, kažkaip tas meškerykotis tarp kojų pats laikydavosi, nevirsdavo į šoną, kad vaikas turėtų laisvas rankas kokiems nors staiga pamatytiems miesto netikėtumams parodyti. Panie, sušukdavo ištiesęs dešinę, niech pan pačy, jaka pienkna kurva maršyruje. O tak, o tak, atsakydavo puslenkis ir pasisveikindavo, mandagiai nukeldamas niekada muilo nemačiusią, specifinį šūdvežio kvapą skleidžiančią kepurę. Dzien' dobry, pani kurva. O ši, kryptelėjus pasturgalį, atsakydavo: Dobry, panie guvniažu.
       Gražus tai būdavo keliavimas. Iškilmingas. Tik gaila, kad retas, kas vasarą retesnis, nes grįsto kiemo gyventojai nebeįstengdavo laužo tupikėlio iki kraštų pripildyti, – prastas maistas, kopūstai, rauginti agurkai, kilkės tomate ir gausybė įvairiaspalvio gėralo, iš kurio, žinoma, tiršto „medaus“ neišspausi, o šlapimo skystis kažkur skradžiai žemę prasmegdavo. Prie tokios konsistencijos mėšlo šūdvežio neprisiprašysi – jam produktas turi būti rimtas, solidus, nes ir pats jo amatas – iš solidžiųjų, nykstantis, retai sutinkamas. Ir vis dėlto vasaros mėnesiais bent tris keturis kartus pavykdavo vaikui tuo aukšlinukių vežimu miestą apsukti, tiesą sakant, tik mažą jo dalį, bet vis dėlto pačią svarbiausią, seniausią, menančią Gedimino sapną, caro kareivių pakurtą laužą, nuo kurio kibirkščių didesnė dalis istorinio kultūrinio paveldo nuėjo vėjais, tad šiandien gaudyk vėją laukuose…
       Šio knygos skyriaus puslapiuose galėtume paminėti ir kitus šūdmusių porūšius ar jų atmainas. Tarkim, kad ir tas, tvartuose įsikūrusias, aplink kuilių ir paršavedžių uodegas besisukinėjančias, iš to paties lovio jovalą, su arklio obuoliais sumaišytą, siurbiančias. Arba tas, labai įkyriai žmogų persekiojančias ir vis laukiančias, kada jis pilną grybų krepšį pastatys, atsitūps už kadagio ir… tuomet jau jos pasisotins nieko nelaukdamos, kartais netgi žmogaus rectum kutendamos. Bet visko į vieną ploną knygelę nesudėsi – kai ko tenka ir atsisakyti. Be to, juk mūsų laukia kiti skyriai, kito porūšio velnio perai ir Belzebubo sugulovės. Tad verčiame kitą lapą ir pradedame IV skyrių…