tekstai.lt

Požiūriai. Vladas Braziūnas. Benediktas Januševičius

 

       Požiūriai

 

        1. Jūs esate poetas. Populiariausių knygų sąrašuose dažniausiai – proza. Tad kur ir kaip, Jūsų akimis, dabar yra poetas ir poezija apskritai? Ar lengva būti su poezija?

 

       2. Kūryba ir konkurencija. Atrodo, nesugretinami ar net negretintini dalykai. O gal vis dėlto?..

 

       3. Asketiškas atsiskyrėlis ar bohemiškas linksmuolis, nevaržomas genijus ar mąslus filosofas... Šie ir panašūs stereotipai skirtingais laikais būdavo pasitelkiami poezijos kūrėjams apibūdinti. Ar tokios etiketės dar turi galios? Ar jaučiate apie Jus suformuoto „poeto“ įvaizdžio spaudimą?

 

 

       VLADAS BRAZIŪNAS

 

       1. Aš, tas kreivanosis iš kaulų ir sausgyslių, iš sapnų ir baimių, esu poetas? Atsimenu, kaip vis trikdavau taip pavadintas. Nes buvau žurnalistas, lituanistas – tai jau taip, to mokytas, tai dirbantis. Pažįstami dailininkai, kompozitoriai, aktoriai, kad ir pirmakursiai studenčiokai, – jie buvo dailininkai, kompozitoriai, aktoriai... Prie sakymo, kad esu poetas, teko pratintis pamažu, vis taip išgirstant, perskaitant. Pats ir dabar, kai jau reikia kokian raštan įrašyti, – ką veiksiu, įrašau, bet garsiai taip ištarti vis tiek nesmagu. Kiti gal to nesmagumo nejaučia, bet man pačiam regisi, kad kolegos – tai poetai, juos taip vardyti tinkama, bet mane... Matyt, ta jausena nebepaleis. Iš kur tat? Nežinau. Gal, be nelengvų, bent kūrybos kelio pradžios, aplinkybių, ir iš vaikiško drovumo, neleidžiančio susitapatint su poezijos sritim, vis dar paslaptinga, aukštesne. Šiaip ar taip, nesu tas, kuris uošvei prisakęs kreiptis į jį – „Poete…“ Net savo vizitinėj po pavarde nerašau nei šio, nei kokio nors kito žodžio. Nenoriu būti įvardijamas kaip kokia funkcija, tegul ir, gal kam atrodo, prakilni.

       Kai nereikšmini ir nemenkini savo padėties, visai natūrali atrodo ir pačios poezijos kukli vieta visokiausiuose sąrašuose. Ir išskirtinė – kaip tik šituo kuklumu. Neduokdie poezijai imti taikytis į kokius gražuolių paradus ar podiumus. Iš karto buvau kiek pasipiktinęs, kad net žinovai, siūlydami rinkti „geriausių“ literatūros kūrinių penketukus, literatūra telaiko prozą, bet šiemet, kai ir tą prozą pagaliau nurungė žinovų net nesiūlyta ne grožinės literatūros knyga, pagalvojau, kad gal tie žinovai ir žino, ką daro: poezija, pėsčia paukštė, šitame populiarumo greitkely ne tik kad jokių lenktynių nelaimėtų, bet dar ir atrodytų aiškiai ne čia patekusi. Tegul būtų parašęs, tarkim, Alvydas Šlepikas krištolinio skaidrumo eilėraščių knygą, vis tiek rinkimams būtų pasiūlyta ne ta knyga, o novelių rinkinys – ir tai dar, ačiū Dievui, kad atkreiptas dėmesys ir į šį prozos žanrą, to dėmesio stokojusį, ir į knygą, visais požiūriais vertą.

       Poetas ir poezija šiandien yra ten, kur jie, ko gero, ir turėtų būti: atokiau nuo turgaus. Ar pakankamai atokiau? Čia jau kiekvieno reikmės ir išgalės. Vis dėlto Jono Strielkūno įvardyta situacija – „gyvenimas prie turgaus“ – poetui ir poezijai būdinti yra, ko gero, universali: kas prie turgaus, kas prie mugės, kas prie knygų mugės... Nutolimai ir priartėjimai, kiekvieno kitoks saiko ir ribos pojūtis, atvirumas rizikai, net kryčiui, prarasčiai ir – pirmapradis sraigiškas savisaugos instinktas, taip gelbstint, atrodytų, poezijos savastį, – tik ar išgelbstint?

       Su poezija nuolat būti velniškai sunku. Kaip, matyt, ir visiems su visais, kuriuos ištikimai myli nieko nepaisydamas. Ir kurių garantija tesi – tu pats. Užtat skųstis dėl to sunkumo kokių paviršinių dalykų – tarkim, dėl tos pačios dėmesio tavo žanrui stokos ar dėl savo buities skurdo – nėra, man regis, derama: laisvas – pats pasirinkęs – žmogus nesiskundžia. Nežinau, tiesą sakant, ar svarbiausius savo gyvenimo dalykus žmogus pasirenka pats, ar tie svarbiausi dalykai, taigi kai kada ir poezija, pasirenka jį, čia jau prasidėtų žodinės spekuliacijos, vis dėlto jaučiuosi laisvas – kaip ir, manyčiau, dauguma mano kolegų, bent jau tų, su kuriais tenka kiek pabendrauti. O laisvė yra – sunku ar lengva?

 

       2. Skirčiau kūrybos konkurenciją ir kūrėjų konkurenciją. Esu laimingas ir dėkingas pirmiausia savo, labai jau sąlygiškai sakant, kartos kolegoms, kad kūrėjų konkurencijos, ypač kokių nesimpatiškų jos formų, nesu patyręs. Gyvenom, laikėmės kaip kas galėjom, tos laikysenos individualizmas buvo ne tik mūsų kūrybos, bet ir viešosios laikysenos nematoma vėliava, vis dėlto mane kartą nustebino vieno daug vyresnės kartos oficialaus poeto pavydus prisipažinimas, kokie mes jiems atrodantys nesuprantami, nes, pirma, taip mažai geriantys, o antra – tokie esantys vieningi. Man atrodė, kad geriame daug. Bet, matyt, žmogus turėjo su kuo lyginti. Vieningi? Jokių bendrų programų skelbti nė nebandėm, prieš nieką jokiais frontais nekariavom, nuo jokių vilkų subedę pasturgalius ir ratu atstatę ragus nesigynėm. Matyt, vėl būta su kuo lyginti: intrigų neišmanėm ir nepinkliojom, skundų nerašėm, gelbėjomės ironija ir autoironija, apskritai į kokius nors valdiškus postus ir karjerą, į didesnio ar mažesnio valdinio padėtį mums buvo nusispjauti. Tos savybės mūsų, nors ir kokių skirtingų, daugmaž buvo bendros. Užtat galbūt atrodėme keisti ir lyg vieningi, nes pagal išgales vis dėlto laikėmės elementaraus padorumo, dar daugiau – savo nereikliu silpnumu jiems, ko gero, atrodėme stiprūs, nes nelabai kuo galėjo mus pagąsdinti: dėl ko jie tarpusavy niovėsi ar iš partinių tribūnų, ar juo labiau telefonais ir šiaip pašnibždom tiesiai „slaptojo patarėjo“ ausin, – mūsų tiesiog nedomino. Tiesa, galėjo sustabdyti knygą. Tai jau rimčiau... Žinoma, nenoriu čia, kaip sakytų Tomas Venclova, generalizuoti ar ko nors demonizuoti, bet tokių veikėjų buvo, tokią nemalonią atmosferą šalia savęs jutom. Juk matom, kad kartais užtenka ir vieno tam tikroj vietoj – jeigu jo niekas laiku nenukrapšto... Įdomu, kad tos vadinamosios savo kartos irgi niekaip specialiau neskyrėm, galėjom smagiai bendrauti su visais „normaliais“, senesni jie ar jaunesni, ir Justinas Marcinkevičius prieš kiek metų yra prasitaręs, kaip jam su mūsų karta paprasta ir lengva. Suprantu, kad čia tas, žiūrint kartomis, senelių ir vaikaičių sugyvenimo atvejis, bet mes tuščiai nesipjovėm nė su tais, kurie mums „tėvai“ ar „vaikai“. O dar įdomiau, kad tik po mūsų, jau pasikeitus galimybėms, radosi ir nebegražiai išplito karingi savigyros bei savigynos kooperatyvai „aš tave – tu mane, mes abu prieš juos“. Mus tatai aplenkė, ir galiu liudyt iš savo ir rašančiojo, ir redaktoriaus patirties, jog nebuvo nė minties, kad man kas darytų gera ar aš kam daryčiau gera, tarkim, kaip nors greičiau ar matomiau publikaciją išspausdindamas ar kad priešingu atveju – dažniausiu – sulaukčiau kokių priekaištų...

       Tegul tai atrodys naivus idealus vaizdelis, tačiau jo provaizdis manin įgrimzdęs lyg substratas, iš kurio imasi daugelis nuostatų, užtat konkurenciją tepripažįstu kitą – pačios kūrybos, kūrinių kaip kokių medžių ar paukščių, ar bičių, o jau šitos konkurencijos taisyklės ne visada suvokiamos, paisančios ne tik vidinių literatūros verčių, bet ir laiko lemiamų visuomenės gyvenimo aplinkybių ar kaprizų, tad galų gale lieka žaisminga konkurencija su nemenka loterijos priemaiša, ir tat pagaliau yra žavu ir nenuspėjama kaip Biblijos herojaus poelgiai. Žinoma, iš esmės tai tinka dabartiniams (nors reklamos, viešųjų ryšių irgi pakraipomiems) ir toli gražu ne visada aniems (ar kitiems) prievartiniams laikams. Nepavydžiu tiems žmonėms, niokojusiems ne tik kūrėjų gyvenimus, bet ir pačią kūrybą: kad ir ką jie kalbėtų, nenumarinamas teisybės demonas vis tiek juos pažadins vidury nakties ir privers atsimerkti. Priekaištas bus toks: sujaukei natūralią literatūros raidą, taigi ir jos konkurenciją padarei – nebenatūralią. Vyresni žmonės – ištisos pokario literatūros kartos – čia yra patyrę nenusakomai didesnių nuostolių, bet ir tie septyneri metai, kai mano knyga buvo įkalinta leidykloj, atėmė ne vien debiuto džiaugsmą: pajunti žmogus, kad autentiška tavo kūryba, dar nė nespėta parodyt, – nuvertinta iki savo pačios epigonizmo, susupstyta – ir toliau bus supstoma – į atsainios tylos vystyklėlius. Nors... gal čia irgi tebūta tik vieno iš tų nenuspėjamų „konkurencinės“ žaismės vingių, lyg koks gundymas: draskyk savo piktšašius, imkis savigailos! Tada žuvęs. Juk nežinom, kas kada kuo iš tikrųjų bandoma. Tarkim, Algimanto Baltakio, Alfonso Maldonio, Justino Marcinkevičiaus karta buvo bandoma atvirkščiai – faktišku konkurencijos nebuvimu, tiesiu keliu į mokyklų vadovėlius. Gal tai dar baisiau. O atlaikė.

 

       3. Man tinka ir asketiškas atsiskyrėlis (nuolatinė prabangi siekiamybė), ir bohemiškas linksmuolis (vis labiau – buvęs). Visai nevaržomas vis dėlto negaliu būti dėl tradicinio auklėjimo, nors ir nelabai paisyto, bet persmelkusio. Genijus – visai ne iš tos operos... Kartais mąslus. Bet atitrauktas loginis mintijimas – ne mano patiekalas, abstrakcijomis mano dantskylės neužkimši. Ir dar daugiau many negirtinų savybių, priešingybių, jų sampynų ir kartočių. Tarkim, esu plataus mosto... pedantas puristas, toks piratas dailidė. O išvis poetų būta ir esama visokių visokiausių, kaip ir apskritai žmonių – nuo ministrų (kaip tipo) iki padugnių – irgi kaip gyvensenos tipo, tik nežinau, ar yra kas nustatęs, kaip tat susiję su jų kūrybos verte, jei tokia išmatuojama. Etiketės turi galios tam tikruose žurnaluose, popieriniuose bei televiziniuose, ir tam tikroje – kaip tų žurnalų – sąmonėje, tos etiketės, visaip paspalvintos ar pakarpytos paklijuotos, dar gali būti visai pravarčios kad ir prozininkams biografams, ypač jei gebama parodyti esant priešingai, bet prieš imantis skaityti, tarkim, knygą reiktų ją pirmiausia išpakuoti, taigi ir įvaizdžio etiketę nuplėšti: nepatogu, trukdo. Trukdytų ir man, spaustų kaip nevykę batai, jei būčiau apautas kokiu standžiu įvaizdžiu, jo neaviu, nė nežinau tokį esant, mėgstu išnešiotas šlepetes basnirčiom. O šiaip jaučiuosi esantis visoks ir ne visada nuspėjamas nė pačiam sau. Apie savo eilėraščius kai kada išgirstu, pasiskaitau, būna jauku, jei suvokiu, kad ir kito žmogaus skaityta ne vien akimis, ne profesiškai instrumentiškai, kartais net tyliai pradžiungu atpažinęs skvarbią įkvėptą sielą, atvirą. Jau galiu sakyti tokias buvus ir likus – Gintaro Beresnevičiaus, Elenos Nijolės Bukelienės... Ačiūdie, veidrodis man nerodo nė šešėlio ko nors poetiška, kaukolė be kaukės, savo įvaizdžio – kaip prekių ženklo? – formavimu neužsiimu, kitiems tat irgi, aišku, nerūpi, pelno jokio, taigi džiaugiuosi galintis su žmogum bendrauti ne kaip savo paties įvaizdis (kai bendraujama taip, žiūrėti būna graudu), o kaip tas žmogus iš kaulų ir sausgyslių – irgi su žmogum, ne su jo įvaizdžiu, monumentaliai surūgusiu ar lipšniu. Keista, bet pasitaiko žmonių, kuriuos tat trikdo: jų įvaizdis, ko gero, jau beįstengia rituališkai komunikuoti su kito įvaizdžiu, dar geriau – su publika, nuodugniai ištyrinėta, kaip paprasčiau jai įsiteikti, kaip ją apakinti... Geriausiai jaučiuosi, žinoma, kai bendrauju nebendraudamas, kai po teisybei bendrauja tas, kuris mano knygoj, kai jis kalba, klausia, aiškinasi, kai jam atliepiama. Jis čia atsakytų, manau, tiksliau ir esmingiau. Pakedentų gal net kokias mito ar istorijos, ar transcendencijos matmenų erdves morfemoje ar fonemoje, tame garstyčios grūdely, panirtų gal į individualią kalbos vaizduotę, prikvirbusion judrių, metamorfozėms pasirengusių archetipų. Jei būtų gerai nusiteikęs. Jis gal ir poetas. Tik va klausimai – per klaidą? – pateko man, Dievo kreivanosiui, jo šios dienos fragmentui...

 

 

       BENEDIKTAS JANUŠEVIČIUS

 

       1. Beje, labai teisingai pastebėta. Aš esu poetas. Dar aš esu žmogus, mėgstantis klausinėti, kartais užduodantis net ir pačius naiviausius klausimus.

       Tarkim, jog nesupratau šio klausimo. Todėl klausiu, o kas yra populiariausios knygos? Ar tai tos, kurių didžiausi tiražai? Įtariu, kad prozai tokiuose sąrašuose tenka kukli autsaiderės vieta. Kur nors visai netoli poezijos. Net ir „Da Vinčio kodas“ vargiai galėtų lygintis, pavyzdžiui, su mokykliniu aritmetikos vadovėliu. Bet šis mano teiginys tėra tik niekuo nepagrįstas svaičiojimas. Iš tiesų aš neturiu jokios informacijos apie knygų tiražus, tiek grožinės, tiek literatūros apskritai. Tačiau numanau, kad bendras Lietuvoje išleidžiamų knygų skaičius yra milžiniškas.

       Tarkim, jog supratau klausimą. Šnektelkime apie grožinės literatūros dešimtukus. Tebūnie. Tebūnie ten vyrauja knygos, po kurių pavadinimais parašyta: romanas. O kiek, sakykite, ponai prisiekusieji, tuose dešimtukuose prozos, o kiek tualetinės literatūros? Na, žinote, tai tokie skaitalai, kuriuos liaudis laiko pasakų nameliuose (pvz., Lenino raštai, sekso žurnalai ir dar daug kas, ką, reikalui prispyrus, galima plėšyti ir naudoti pagal tikrą paskirtį). Tokių daiktų proza nepavadinčiau.

       Juk ir vaikui aišku, kad sąvokos populiaru ir gerai dažniausiai prasilenkia. Ne visada, tas tiesa. Dažnai prisimenu liūdną nuotykį, ištikusį G. Beresnevičiaus „Pabėgusį dvarą“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005), kuris neabejotinai yra viena populiariausių šių dienų prozos knygų. „Pabėgęs dvaras“ leidyklos stalčiuje kukliai ilsėjosi... vos ne dešimtmetį. Ir tik todėl, kad rašytojas, kaip koks paskutinis grafomanas, leidėjų paprašytas, nesukrapštė kažkokių poros tūkstančių litų... Reikia gi būti tokiems trumparegiams. Iš bėdos retkarčiais galėčiau jiems paskolinti savo akinius. Pro juos, nors ir visai sulūžusius, dar šis tas regėti.

       Vis dėlto reikalas aiškus: topų viršūnėse dažniausiai karaliauja šlamštas. O gerų knygų tenka ieškoti, reikia kantrybės, noro ir bent lašo išprusimo. Visokie ten tiražai, pripažinimai bei premijos yra nulis, jeigu žinai, kas tau įdomu. Pavyzdžiui, mano nuomone, geriausias visų laikų rašytojas J. L. Borgesas negavo Nobelio. Ar tai reiškia, kad jis prastesnis, tarkim, už W. Shymborską? Ar gal mano skonis koks nors iškreiptas? Gal.

       Štai moksleiviams vis dar kalama, jog keturvėjininkai – tai kompanija kvaišelių, patriukšmavo, ir tiek. O paskaičius jų tekstų paaiškėja, kad kaip tik jie, o ne kas kitas padėjo šiuolaikinės lietuvių literatūros pamatus. Ne A. Jakštas-Dambrauskas ar V. Mickevičius-Kapsukas, kurie juk taip stengėsi...

       Skaitytinų, vertingų knygų išleidžiama (kaip tikriausiai ir visais laikais) nedaug ir, panorus, galima jas perskaityti – tai svarbiausia. Na, o populiarios... – tegu gyvena, šerdamos nepasotinamus leidybos ryklius.

       Taigi kartoju: velniop tą popsą, knygas reikia skaityti!

       Kur? Štai vieno poeto adresas – „Benas Januševičius“, o pastarasis gyvena Kryžiokuose. Tai tokia gyvenvietė netoli Europos centro. Ten galima aptikti ir dar vieną poetą. Ir apskritai Vilniuje nemažai poetų. Ir Lietuvoje. Patikėkit, ponai prisiekusieji. Jų yra visuose žemynuose. Afrikoje – taip pat. Vieną tokį, Remi Radži iš Nigerijos, teko sutikti Rygoje latvių Poezijos dienų festivalyje. Tąkart jam pasigyriau, jog ir aš pažįstu vieną Remį. (Norėčiau ir dabar tuo pasigirti. Labai labai...) Daug poetų (ir dar kokių!) apsigyveno anuose pasauliuose. Kiti galbūt dar klaidžioja kur nors pakeliui. Deja, negaliu pateikti jokios statistikos, jokių skaičių, kad ir pačių poetiškiausių.

       Kaip? Ogi normaliai! Nepasakyčiau, kad blogai. Bet jeigu sakyčiau, kad gerai, būčiau ne poetas, o, pavyzdžiui, kelmas. Gyvas menininkas negali būti patenkintas tuo, ką turi ar daro. Tam, kad galėtum liepsnoti, nuolat blaškytis tarp begalės kraštutinumų, klajoti, šokinėti per bedugnes ir galop nudvėsti, būtina ramybė.

       Su poezija būti sunku ir net pražūtinga, jeigu mėgini jos pakelti ar apžioti daugiau nei gali. Tuomet patrūksi, paspringsi ar kaip nors kitaip blogai baigsi. Geriau nė negalvoti kaip. Lengva, gera tuomet, kai perskaitai kad ir vieną eilėraštį. Per dieną. Per savaitę. Mėnesį. Na, o gero eilėraščio gali pakakti visam gyvenimui. (Tačiau bendradarbiaujant kultūrinėje spaudoje beveik neįmanoma išvengti poezijos, dažnai pačiam visiškai neįdomios, pertekliaus, ir tai vargina.)

       Prieš porą metų „Trečiam broly“ bičiulis (apmaudu, bet neprisimenu kuris) pavadino mane knygnešiu. Tai todėl, kad retsykiais nešiojuosi kokių neregėtų knygelių ar bent jų kopijų. Truputį gaila tik, kad kartais pametu. Nieko nepadarysi.

       Kitas klausimas, ar poezijai lengva. Su manim. Su mumis. Tikrai ne. Jeigu ji myli. Tuomet sunku. O jeigu nemyli – tuomet tai nebe jos problema. Mano. Tavo. Ir kitų, nemylimų. Tačiau, kas gi, ponai prisiekusieji, yra Poezija? Tikrai – ne muilas. Ne glaistas. Poezija gali būti vynas. Sielai. Ar vėjas. Tačiau esu šventai įsitikinęs, kad Poezija pirmiausia yra Moteris. Tačiau pasakyti, kas yra Moteris, nesugebėčiau. Tai nuostabi paslaptis, kurią aš labai myliu.

 

       2. Velniop tą konkurenciją! Kadaise, paauglystėje, man kažkoks (ne)labasis kuštelėjo ausin, kad paika (dargi – gyvuliška) konkuruoti dėl merginų irgi moterų. Visuomet ramiai pasitraukdavau iš visokių varžytuvių bei rungtynių dėl kokios dailesnės, geidžiamesnės panelės. Buvau ir tebesu įsitikinęs, kad savo dėmesį, jėgas, juolab meilę, daug verčiau skirti tai vienintelei, mano Moteriai.

       Menininkų bendruomenę įsivaizduoju lyg mažytį visatos modelį. Mano nuomone, tai skirtingomis kryptimis tolstantys šviesuliai, juodosios skylės, skeveldros ir dulkės. Galima dairytis, bet konkuruoti... Kaip?

       Na, kūrėjai nėra angelai, demonai ar dar kokie ne šio svieto padarai. Jie yra tokie patys žmonės, kremtantys žemės plutą, su panašiom ydom, bėdom, džiaugsmais ir siekiais. Žmogiškame kontekste kūryba įgyja sporto, verslo, politikos ypatybių. Betgi tai paika. Na, įspirs koks įkaušęs keikūnas savimylai narcizui arba sentimentalus augalotas (de)lyrikas išbars neūžaugą maištininką. Ir kas? Kas pasikeis? Juolab Lietuvoje, tokioje miniatiūrinėje „smėlio dėžutėje“, anot Slombo (Tomo S. Butkaus). Juokinga ir bjauru apie tai kalbėti! Darbus reikia dirbti, o ne stumdytis eilėje prie dešrelių! Tegu rungiasi tie, kuriems tai patinka.

       Literatūrai paskyriau šešiolika metų (paauglys :)!) ir dar skirsiu, kiek tik ši garbinga ponia pageidaus. Dėkoju visiems mokytojams, kolegoms ir bičiuliams, vertinantiems mano kuklų triūsą, tačiau nuoširdžiai prašau, ponai prisiekusieji, ateityje nerinkti manęs tokiu kandidatu, nestumdyti ir nemėtyti, nes man nereikia tokios premijos, kokia dabar Poezijos pavasario. O jeigu kartais parašyčiau ką nors tokio, ką būtų galima parodyti valdininkams, nepulkite sveikinti ir vainikuoti, pasakykite tyliai, man vienam, į ausį. Ir palikit ramybėj.

 

       3. ...kuprotas juokdarys, intelektualus artojas, bailus inteligentas – šį sąrašą galima tęsti ilgai. Etikečių yra daugybė, ir dabar nesugebėčiau išmatuoti jų galios. Pagaliau tai visiškai nesvarbu. Vis dėlto kartkartėm bičiulių pasiteirauju, kur (ant nugaros, kaktos ar kur kitur) man užrašyta „durnius“. Jaučiu, kad tokia etiketė tikrai kažkur yra, tačiau niekaip negaliu jos rasti ir nuplėšti. Nors gal tai ir nebūtina. „Durnių visur reikia“, kaip sakė vienas mano mėgstamas žmogus, gyvenantis toli toli nuo mūsų „smėlio dėžutės“. Todėl visokie įvaizdžiai yra niekai, palyginti su tuo, be ko negali apsieiti nė vienas kūrėjas (net jeigu jis ir kūrikas). Tai drąsa ir meilė. Jeigu nesugebi spjauti šunsnukiui į snukį, jeigu negali nusimetęs drapanų sušukti „štai, pažvelkit, tai aš!“, jeigu negerbi savęs ir nedrįsti mylėti Žmonių, – gyvenk ramiai, šypsokis, ir nepamiršk sveikai maitintis.