tekstai.lt

Jurgita Žana Paškevičiūtė. Metų laikų prasmės Jono Juškaičio lyrikoje (2)

 

       Ruduo – iš esaties į nesatį

 

       Tarp vasaros ir rudens tekstų yra vienas pereinamasis, tarpinis:

 

              Susidaro naktis iš žvaigždžių.

              Žvaigždėmis jos kaip žodžiais žaidžiu –

 

              Klojuos. Klotis – kieta pareiga:

              Amžiams miegas paskui tebūnie,

              Meile – žeme – būtie – neilga

              Dievų ugnie!

 

                                                        („Miegas“, p. 20)

 

       Teksto įvaizdžių sistema leistų sakyti – jis yra ir tarp būties ir svirimo nebūtin. Klojimasis čia – žmogaus gyvenimo įvaizdis, kuris susijęs su rašančiojo, steigiančio būtį mirties akivaizdoje, buvimu. Gyvenimo reikšmės tekste susijusios su vasaros laiko ir meilės vaizdinių lauku, ugnimi, šviesa:

 

              Neatskirk nuo šviesų neilgų,

              Miege, kol jos į baltus lapus

              Šitą kvepiantį kraują nupūs.

              Klojuos, klojuos – dar nemiegu

 

              Jau, kad klojuos. Bet ugnys, kurios

              Eina žemės dangum, vakaruos

              Merkias.

 

                                                        (p. 20)

 

       Raštas, būties steigimas yra savo gyvenimo brandinimo veiksmas. Subjektas kreipiasi į mirtį, į nebūtį, prašydamas leisti subrandinti savo buvimą, „klotis“ – pasirengti mirčiai. Raštas – tarsi sakralus judesys, jis mistifikuojamas: „Pergamento dar lapas ties ja / Baltas tartum balta lelija.“ Žmogaus būtis J. Juškaičio poezijoje susijusi su šventumo patirtimi, tai ta vertikalė, kuri nuolat brėžiama jo tekstuose ir patiriama kaip prasmės blyksnis. Paskutinėse eilėraščio eilutėse sutvenkiami žodžiai, suimantys žmogaus gyvenimo turinį. Meilė, kaip matėme „Vasaros kaitrose“, turi sakralųjį matmenį, keliantį žmogaus būtį aukštyn. Dangaus ugnys – dievų ugnys jungiasi į tą patį semantinį lauką. J. Juškaičio tekstuose matyti, kad žmogus patiria šią ugnį savyje, tai yra jo kūrybingumo kibirkštis. Meilė – šventumo patirtis žemėje. Žemės ir dangaus nuolatinis skyrimas ir jungimas reiškiasi kaip žmogaus buvimo ambivalentiškumas. Tekstuose išskiriama „žemės vasara“ (p. 13), per jungtis nuolat patiriamas dangaus buvimas žemėje ar žemės būties kilimas aukštyn. Juntant pasaulio sukurtumą ir savo gyvybinę, kūrybingą energiją, atsiranda šventumo dimensija („Dievų ugnie!“). Patirdamas savo būties suintensyvinimą ir kūrybingumą žmogus patiria ir savo mirtingumą.

       Vasaros laikas patiriamas kaip esatis, numananti nesatį, tačiau ji sutelkta į buvimo akimirką. Rudens laikas jau yra linijinio laiko, nunyrančios, sunykstančios būties, spindinčios prieš pabaigą, patirtis. Rudenį gamtoje patiriamas visas ją sukūręs laikas. Tai ribinės, ambivalentiškos laiko patirties metas, kai jis susitvenkia, kai patiriamas savo dvilypumu, tiek radimosi, tiek nykimo jėga. Savotiška laiko briauna ar viršukalnė. Pabaiga, apimanti ir savo pradžią.

 

              Beskaudant ir žolė užaugo. Rausvos

              Jos galvos. Bitės išūžė jas, rasos

              Jas išprausė. Jos žiūris vandenin,

              Kaip prigaudintos geltonai žalios

              Skaisčiai didingos labo vakaro žaros

              Raudonumynai raudonyn.

 

              O sudėtingus, o gražius, kaip nieks,

              Visokius žiedus pievos skleidė nuo

              To saulės vėjo. Tyliai lyg ugnies

              Dvasia nūn po raudonumu anuo

              Iš jų išeina spalvos. Žvaigždės: žyla

              Tamsa... Kaip skambi, mėlynoji zyle!

 

                                                 („Žolės peržydėjimas“, p. 21)

 

       Pirmoje eilutėje – visas radimosi laikas, kylantis, augantis. Toliau kita laiko briauna – nyksmas, iš esaties į nesatį. „Žolės peržydėjimas“ – nyksmo patirties metafora, sugaunama per spalvų blukimą, vytimą. Spalva pasirodo kaip daikto gyvybė ar dvasia (ugnies dvasia). Visame tekste ryškinama laiko slinktis, perėjimas iš būties į nebūtį. Laikas per vytimo metaforą tampa girdimas (tyliai) ir regimas. Vytimas, blukimas yra sunkiai jutimiškai sugaunamas procesas, jį geriausiu atveju patiriame kaip pakopas, o ne vientisai regimą procesą. Tačiau įsižiūrinti sąmonė jį suintensyvina, laiko slinktis tampa jutimiškai patiriama. Tekste yra dvi tarsi paralelios laiko slinktys, ryškinančios viena kitą, pabrėžiančios viena kitos procesualumą: temimas ir vytimas. „Išeinančių“ spalvų vaizdas jungiamas su nykstančios raudonos žaros patirtimi („po raudonumu anuo“). „Poetas skrupulingai brėžia daiktų kontūrus, renka spalvas. Tačiau tai anaiptol ne išorinė daiktų tapyba. Nepasitenkindamas regimybe, poetas ieško priežastinių ryšių, reikšmės. <...> Spalva jam – ne tik empirinis įspūdis, o ir daiktų kilmės, giminystės ženklas“18. Viename erdvėlaikyje esančius dalykus poetas jungia, leidžia patirti atitikmenis, dėsningumus. Asociacijų takas eilėraštyje jungia erdvę, ir vytimas – laiko slinktis apima visą erdvėlaikį, taip randasi ontologinis vyksmo matmuo. Žylanti tamsa sustiprina aptariamos laiko slinkties pojūtį. Žodis „žyla“ įtraukia į vaizdinį ir žmogaus būtį, žilimas – viena žmogaus laiko kaitos, senėjimo žymių. Taip per asociaciją tekste implikuojamas ir žmogaus buvimo laikas, jis nėra tik stebėtojas. Visame tekste sekame laiko slinktį, peržydėjimo procesą, kuris pabaigoje pasiekia kulminaciją: „Bet šit numėlo ramybe žolynams / Jų siluetai. O žara kvepėte / Kvepės, ant vandenų pasidalinus, / Palikdama mūs dangų.“ Šioje metaforoje susijungia temimo ir vytimo vyksmas, visas erdvės laikas suteka į šį vaizdinį. Žara jungiasi su žiedu, žole, sinestetiškai patiriama kaip intensyvus kvapas ir jungiasi su žydėjimo–peržydėjimo procesu. Ši žara yra vakarinė, ji susijungia su vytimo procesu ir tampa paskutiniu jo akordu, intensyviausiai kvepėdama prieš pabaigą. Rudens laike ryškinamos slenkstinės laiko patirties situacijos arba būtis myriop. Šis laikas suvokiamas tarsi paskutinis būties pasirodymas prieš mirtį. Intensyvus kvepėjimas vystant ne kartą J. Juškaičio tekstuose minimas kaip būties eschatologiniame laike metafora. Gyvenimas susitvenkia prieš mirtį, apie ją žinodamas. Vasarą galėtume interpretuoti kaip pirmą šios patirties etapą, o rudenį – kaip paskutinį. Vasara tik žino apie žiemą, o ruduo pats savin suima plačią buvimo amplitudę: nuo sunokusios būties iki visiško sunykimo. Jame patiriamas ir spindėjimas (dar juntamas vasaros laikas), ir nyksmas, tai intensyviausias būties ambivalentiškumo pasirodymas. Todėl kvepėjimas prieš nykstant pats stipriausias: „Kvepia tas, kas vysta“ („Dulkės ant knygų“, p. 101). Vytimas yra viena tų metaforų, kuria ryškiausiai sugaunamas rudens laiko dviprasmiškumas: tai dar žydėjimas, bet jau ir nykimas – tuo pat metu.

       Rudens laikas tiksliai pastebimas kraštovaizdžio pokyčiuose. Čia reikėtų grįžti prie minties, kad erdvėlaikis yra žinančiojo sąmonėje. Jis suvokia ne tik vaizduojamojo momento kaitą, bet numano ir kas kis toliau. Laikas fiksuojamas labai tiksliai:

 

              Kokie violetiniai rugsėjo

              Žaroje arimai išakėti!

              Bėga dulkių stulpas jais – dulkėte

              Dulka žemė tų laukų sausų

              Be šalnų dar, bet jau po rasų,

              Kai nušvisdama liūdniems patamsiams

              Vasara visais žiogais paskambins.

 

                                          („Arimuose“, p. 22)

 

       Kursyvu išryškintoje dalyje tiksliai fiksuojamas kraštovaizdžio laikas. Atsirandanti būsimoji veiksmažodžio forma liudija žinojimą, kartotės patirtį, leidžiančią numatyti. Skyriaus struktūroje dviejų paskutinių pirmos strofos eilučių turinys yra išskleidžiamas iškart po jo einančiame tekste. Tai bobų vasaros laikas – vasara rudenyje, kuri suskamba visu intensyvumu prieš „nuvysdama“. Galime sakyti, kad šio teksto laikas numano kitą tekstą ir jo laiką, taip pačia rinkinio struktūra gana tiksliai išreiškiant laiko slinktį ir jos formas.

       Rudens laikas keičia žmogaus vietą erdvėje. Iki tol nė karto nepasirodęs, atsiranda sodybos įvaizdis:

 

              Apie žiburį, kurs auksu žiba,

              Juoduoja kaip nupiešta žaros

              Gotiškam raudonume sodyba.

              Nūn, sukišę kojas, ten susės

              Erdvėje šio žiburio geltono

              Su rembrantiška tamsa iš tolo.

 

              Jau keliai prieš naktį be prasmės

 

                                          („Arimuose“, p. 22)

 

       Žmogaus buvimo erdvė ima trauktis iki sodybos erdvės. Vizualiai labai stipriai išryškinamas sodybos centras, o aplinka „paslepiama“ tamsoje. Rembrandto tapybos intertekstas veikia teksto vaizdų audinį. Galime sakyti, kad atkartojamos tapytojo paveikslų vaizdinės struktūros ir skaitytojas patiria dvigubą žodžio ir vaizdo kūrimo efektą. Per Rembrandto tapybos intertekstą žodis įgyja konkretų vaizdinį krūvį, kuris veikia ne tik tamsos, bet ir šviesos įspūdį. Šio tapytojo paveiksluose paprastai švelnia šviesa nušviečiama viena dalis, fragmentas supamas vis tankėjančios tamsos. Per šį intertekstą sukuriamas stiprus erdvės sutelkimo į vieną nedidelį branduolį įspūdis, o rembrantiška tamsa uždengia visą peizažą. Regint šią tamsą, suintensyvėja paskutinės cituotos eilutės semantika. Kelias, išėjimas uždengiamas, žmogaus buvimas susitraukia iš aplinkos į save: „Ta puse į gaisą sienos tviska / Ilgesingai, paskui saulės diską / Jis nueina, lieka juo širdis“. Pasaulio šviesą, jo gyvybinę energiją pakeičia žmogaus vidinis buvimas, jis atsigręžia į save.

       Pavasarį, vasarą, rudens pradžioje subjektas yra atsigręžęs į erdvę, jai atsivėręs įvairiais jutiminio patyrimo lygmenimis. Rudenėjant, tamsėjant žmogaus pasaulio patyrimo būdas kinta, jis gręžiasi į save. Kai pasaulio patirties intensyvumas sumažėja, erdvė ištuštėja arba užtemsta, ima veikti, pasirodo žmogaus vidinis laikas. Rudens laiko kitimas, įvairūs jo modusai, parodo ir žmogaus laiko patyrimo bei buvimo pasaulyje, santykių su juo įvairumą; taip pat – kaip gamtos laikas veikia jo vidinį pasaulį.

 

 

       Žiema – tarp formos ir substancijos

 

       Žiemos laikas yra labiausiai atskiras nuo kitų metų laikų, ryškinami visai kitokie ryšiai su pasauliu, kitos patirties, buvimo formos (sapnas), skleidžiamos vidinės būsenos, refleksijos. Išorinis pasaulio vyksmas minimalus, vaizdinis planas išretėja, tampa grafiškas, įsižiūrima į linijas. Esatis žiemą yra atminties forma, pasaulis yra tiek, kiek jis savo formomis, pavidalais nurodo į būtąjį laiką.

 

              Auksinės kalvos, jų ritme apleistuos

              Patamsiuos savo augalų paveikslus

              Taip švelniai žemė brėžia. Sniegą, miglą

              Šerkšną – peizažą šaltą iš jūs, vandens,

              Kuris baltoj nakties ugny užminga.

 

                                                 („Pelėdos mėnesienoj“, p. 28)

 

       Peizažas, kraštovaizdis vėl randasi, bet jau kitomis formomis. Augalų paveikslai – antrinė forma, nebe patys augalai, o jų pavidalai, kartotė. Žiemos peizažo kūrime dalyvauja tie patys elementai: žemė, vanduo, ugnis, tačiau šis kūrimas yra savotiškas kartojimas – linijų be substancijos, antikūrimas, nes ugnis čia yra stingdanti šalčio galia, kuri užmigdo gyvybingą žemės energiją. Žiemos peizažas yra formos, kartojančios kitų metų laikų pavidalus: „Šerkšnas – piešiniai porceliane... Sniego lyg vasarą žolės“ („Sniegynų madrigalai“, p. 32). Žiemos kuriami pavidalai, kartojantys vasaros formas, primena ir nurodo į kitą laiką. Taip J. Juškaitis įvardija atminties prigimtį – tai formos, kurias grįžtanti sąmonė gali užpildyti tam tikrais laiko turiniais: „Iš lašo į snaigę pražydusia atsiminimų žeme“ (p. 33). Eilutėje užrašytas žmogaus laiko patirties būdas: esaties – gyvo pasaulio jutimo transformacija į atmintį, formas, kurių turiniai gali būti sugrąžinti. Eilėraštis „Sniegynų madrigalai“ ir sudarytas pagal šią atminties struktūrą. Visame skyriuje savo grafine forma jis artimiausias „Vasaros kaitroms“. Į pastarąjį eilėraštį nurodo ir pasikartojanti metafora „Meile, mėlynas angele, lekiantis mums iš akių!“, taip pat grįžimas į vasaros ir meilės laiką:

 

              3.

 

              Žiemos, baltos dėmės man gyvenime! Dangaus senoji

              Melsvuma elegijoj savoj, lyg putos nerealios,

              Garbanojas debesiais baltais. Saldi svajonė...

              Spinduliu dangaus, kur žalvaris vien gaudžia madrigalais,

 

              Leidžias vanagas – sparnus sudrumstusios dvi dėmės linksmos.

              Lyg voratinklis vaivorykšte pražysta vėl vaizduotė. –

              Vėl tu – su pabučiavimais ant akių! Vėl vardas linksniams!

              Vėl tie, sava spalva nespėję pirštų sužieduoti,

              Sudilę į tamsą, dūzgiant tolimai gitarai

              Žalio vasaros vakaro aukse, dangaus geltoni gintarai...

 

 

              4.

 

              Mėnuo surado saulės vasaros kelią, bet jo vasaros ieško saulužė.

              Šitaip gyvenimo keliuos aš su tavim prasilenkiu.

              Meile, mėlynas angele, lekiantis mums iš akių!

 

                                                                      (p. 33–34)

 

       Pirmoje posmo eilutėje nustatomas santykis su pasauliu žiemą. Pradedama nuo tiesioginės patirties, esaties situacijos, sąmonė ima grįžti į save. Šis sąmonės judesys įrašytas pirmame cituotame posme. Žiemos laiko patirtis – grįžimas ir nuotolio įveika. Pirmas cituotas posmas sudarytas iš dviejų dalių, matome, kaip nuo nepatiriamo pasaulio sąmonė gręžiasi į save, aktualizuojamos jos galios – svajonė, vaizduotė. Atsiranda opozicija tarp supančios žiemos erdvės ir sąmonės – atminties pasaulio, kuri formuojama kaip žiemos-vasaros priešprieša. Perėjimas į kitą laiką vyksta sąmonėje ir perteikiamas vasaros laiko vaizdiniais: „Lyg voratinklis vaivorykšte pražysta vėl vaizduotė. – / Vėl tu <…>“. Vaivorykštė, žydėjimas „Vasaros kaitrose“ simbolizavo gyvenimą, esatį, šiais įvaizdžiais buvo perteikiamas Aš–Tu santykis; dabar per šiuos vaizdinius grįžtama į praėjusį laiką, tai įvardijama kaip kartotė – „vėl“. Spalvos, žydėjimas, užpildyta santykio erdvė priešinga žiemos erdvei, jos baltumui ir skambėjimui („gaudžia madrigalais“). Žiemos laiko patirčiai, kaip ir pavasario, svarbus garsinis lygmuo, tačiau pavasario garsai liudija pasaulio tankį, dinamiką, gyvybingumą, radimosi energiją, o žiemos – statiką ir tuštumą, erdvė aidi, gaudžia. Vasara – santykio su kitu laikas – yra esaties akimirka, susitikimas, žiema – atstumas, prasilenkimas. Dabarties yra tiek, kiek ji nurodo į praeitį, leidžia ją susigrąžinti.

       Susitikimas vyksta kitoje laiko plotmėje:

 

              Minty apie tave graži tu.

              Mintis ta liejas į sapnus. Kadangi

              Mus žalią pusę metų sugrąžintų

              Išmokti žemę, vandenį ir dangų,

              Koks ilgesys šią naktį sidabrinę –

              Kaip auksas kalne! Juo pasidabinę

              Jausmai. Kada atsimena iš tolo

              Ramybę tavo kūno, siela žydi.

 

                                          („Pelėdos mėnesienoj“, p. 28–29)

 

       Tekste eksplikuojama mirties situacija: „Žaliam gaise eglišakes prie karsto / ir meilėj apkabino rankos, pynė / Ant kapo jos ir ant galvos žolynų / Du vainikus“. Santykis persikelia į vidų, į sąmonę, nes „tu“ nebeegzistuoja išorinio pasaulio laike, ji tarsi pasilieka „žalioje metų pusėje“, kurią galima suvokti kaip žmogaus gyvenimo dalį iki senatvės, kai ypač paaštrėja mirties patirtis. „Tu“ nebeegzistuoja pasaulio laike, ji už ribos ir tiek, kiek sąmonė prikelia jos buvimo laiką. Išskleidžiamas savo buvusio laiko išgyvenimo pavidalas: sapnas, kuris J. Juškaičio lyrikoje yra grįžimo ir išgyvenimo forma, aktualizuojanti nugrimzdusius sąmonės laiko turinius. Vidinis grįžimas į santykio erdvėlaikį, nuotolio įveika perteikiama vasaros įvaizdžiu: „siela žydi“.

       Esatis yra žydėjimo atvirybė, nesatis – žiemos peizažas, ledo augalai, neturintys gyvybinės substancijos, tik formas. Rašydamas apie žiemą, J. Juškaitis prabyla apie žmogaus vidinį laiką. Per žiemos ir „žalios metų pusės“ kontrastą ryškinami skirtingi žmogaus gyvenamo laiko modeliai, jo buvimo erdvėje ir laike modusai. Žiema tarsi žymi sąmonės nyksmą, kai žmogus patiria esamo laiko išretėjimą, tačiau ilgesys veda jį atgal: žiemos formos grąžina į vasaros turinius, užpildo esamo laiko tuštumas, sugrąžina būtį.

       Metų laikų modelio analizė leidžia įžvelgti tam tikrą gyvenimo, būties, jos prasmės suvokimą, individualią filosofiją, sukurtą Jono Juškaičio lyrikoje ir pasirodančią analizuojant išgyvenimo branduolius, sekant intensyviausių patirčių pėdsakais, susitelkiant į tai, kaip užrašoma patirtis, kaip ji randasi rašoma. Metų laikus galima interpretuoti ir kaip viso žmogaus gyvenimo metaforą, jo etapų meninę sklaidą: nuo gimimo iki mirties. Taip pat kiekvienas metų laikas reprezentuoja skirtingą buvimo pasaulyje būdą, skirtingus jo lygmenis, išgyvenimo modusus, kurie susijungia į individualią pasaulio suvokimo filosofiją; tai nėra tik vienas žmogaus gyvenimo ratas, bet apskritai išgyvenimų ritmas, būdai, ištisa buvimo pasaulyje formų gama.

 

 

 

       ______________

       1 Steiner G. Heideggeris.–Vilnius:Aidai,1995.– P.140.

       2 Steiner G. Ten pat.–P.141.

       3 Juškaitis J. Mėlyna žibutė apšvietė likimą.– Vilnius:Vaga,1972.– P.7.(Toliau cituojant iš šio leidinio bus nurodomas puslapis.)

       4 Šliogeris A. Patyrimo link // Problemos.–2006.– Nr.7.–P.87.

       5 Ten pat. – P. 87.

       6 Bachelard G. Svajonių džiaugsmas (Ugnies psichoanalizė. Vanduo ir svajonės. Erdvės poetika). – Vilnius: Vaga, 1993. – P. 148.

       7 Šmitienė G. Kūno fenomenologija Alfonso Nykos-Niliūno tekstuose. Humanitarinių mokslų disertacija, 2005. – P. 121.

       8 Šmitienė G. Kūno fenomenologija Alfonso Nykos-Niliūno tekstuose – P.121.

       9 „Ir kas do naktis! Dega žvaigždės aukštai, / Bemirkčioja tartum akutės“ („Jaunoji Lietuva“, Septintoji giesmė).

       10 Eliade M. Šventybė ir pasaulietiškumas. – Vilnius: Mintis, 1997. – P. 48.

       11 Gadamer H.-G. Grožio aktualumas. Menas kaip žaidimas, simbolis ir šventė. – Vilnius: Baltos lankos, 1997. – P. 60.

       12 Juškaitis J.Anapus gaiso.–Vilnius:Vaga,1987.– P.8.

       13 Gadamer H.-G.Grožio aktualumas.–P.56–57.

       14 Ten pat. – P. 60.

       15 Juškaitis J.Tolimos dainos.–Vilnius:Vaga,1981.– P.58.

       16 Jonkus D. Pasaulio problema Eugeno Finko filosofijoje // Žmogus ir žodis IV.–2003.– P. 36–37.

       17 Levinas E. Kito pėdsakas / Vertė A. Sverdiolas. – Baltos lankos. – 1999. – Nr. 11. – P. 52.

       18 Nastopka K. Tylos melodijos / Nastopka K. Išsprūstanti prasmė. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 70.