tekstai.lt

Bernhard Noël. Sūkuriuojanti niūkana. Eilėraščiai

 

       Prancūzų poetas Bernard'as Noëlis gimė 1930 m. spalio 19-ąją. Nuo pirmosios poezijos knygos „Kūno išrašai“ („Extraits du corps“) 1958-aisiais šio rašytojo vardas siejamas su rašymo kūniškumu, su rašto kūnu, kai, šiam balansuojant tarp mirties ir erotikos, iš raizgaus būties kamuolio bandoma ištraukti regimą prasmės giją… Dešimčių B. Noėlio knygų rezonansas gyvas ir platus: autorius skaitomas, komentuojamas, vertinamas ne tik kaip vienas iškiliausių šiuolaikinių prancūzų poetų (pelnęs Prancūzijos nacionalinę poezijos premiją), bet ir kaip prozininkas, eseistas, literatūros ir meno kritikas, dramaturgas.

       B. Noëlis yra ir Europos poetų sambūrio Cap ą l'Est koprezidentas (antras – slovakas Albertas Marenčinas). Šis jaunas sambūris Slovakijoje, Banska Štiavnicoje, kasmet rengia poezijos, poezijos teatro ir muzikos festivalį, jau kiek žinomą ir Lietuvoje. 2007-ųjų Poezijos pavasario svečias.

       Versta iš autoriaus rankraščio.

 

VERTĖJAS

 

 

       Iš prancūzų k. vertė Vladas Braziūnas

 

Lygusis ciklas

 

pagarbiai Victorui Serge'ui

ir

jo knygai, beveik bendravardei

 

 

Istorijos pabaiga

 

naktis slogi ir blyški

naktis laidojanti atmintį

kas baigias gal to niekados nė nebūta

pamėklė praeivė vos vos

apniukusi ir visa įgrimzdus į tamsą

 

juoda tyla kur trūkčiojančių rankų

kur drobulės rankų išglostomos

pakaruoklių virvių ritmu

po kartuvėm

 

kažkas valo pilką sniegą

suplėšys sako jis paskutinį laišką

tą kuris užkietina žodžius

sudegins visus skiemenis

kurių tik daugiau kaip trys

 

ir prisiminimas šaukiasi kito

kuris taps prisiminimu

jei kalba nebaigta

 

lietus šviesoje

kodėl nuosilpis

kodėl draugiškumas

biurokratijos rankose

 

svarbiausia liaukitės mirti veltui

sako funkcionierius ir prideda

man be abejo būsit dar būtini

mums spjaudamas į veidą

 

Jis nusižudė Ji nusižudė

vyrai pirmenybę teikia revolveriui

moterys pirmenybę teikia veronaliui

savižudybių kreivė kyla

pagal tai kaip kyla kreivė atstumtųjų

 

vertesnė mirtis už neviltį

galima viską išmesti išskyrus protą

 

būna kartais gražių lavonų

užsimirštama žvelgiant į juos kad materija nyksta

kad Mintis greit vėl panyra į nebūtį

kad žmogus visą laiką žvėris

 

ar tai todėl kad įgytumėm

padarėme ką padarėm

dabartis kurčia ateitis taip pat

vangi ramybė visą vaizdą užstoja

 

Veiksmas nutraukiamas Veiksmo vardan

įkarštis po truputį numalšęs

darbininkų klasė tapo teorinė

kalėjimai teismai kaip paskutinė mintis

 

lieka keletas žvilgsnių gailių

žvilgsnių vaiduoklių bijančių nenumirti

jie bemat paleidžia sau kulką kakton

kad būtų tikri jog pamirš

 

 

Poetas

 

pasikoręs savo lagamino diržu

pasikoręs ant šildymo vamzdžio

savo viešbučio kambary

 

gėlė kur pražysta tik kartą

rašė jisai

paskui tepalieka epochos mėšlas

 

šviesios garbanos ir gaivios lūpos

vaikiški bruožai

jo balsas iš visko sukurdavo eilėraštį

pratisa rauda užkalbėjimas

 

jis buvo išsikovojęs teisę gyventi

taip pat kaip ir teisę būti lyriškam

 

tai sudie be mostų ir be žodžių,mano drauge,

liūdesio nei sielvarto nejausk;

šiam gyvenime numirt nenauja

bet gyvent taip pat neką naujau

 

kapinės yra kiekvieno režimo dalis

kaip komisariatai ir ministerijos

 

 

Apie individo vaidmenį istorijoje

 

Revoliucija su juo vyko pati savaime

vedama į priekį bevardžių

Jis davė jiems siekių išmanymą

valios aparatą energiją

 

kas nors vienintelis

manipuliuojantis istorijos akivaizdybe

gera sveiko žmogaus šypsena

tikras dėl žmonių tikras dėl paties savęs

sarkastiškas ir geraširdis

 

Jam mirus sąmoningumas smunka per vieną laipsnį

kaip nustatyti vertę to laipsnio

pražuvusio to kuris galbūt padaro

iš eskizo tobulą kūrinį

 

sūkuriuojanti niūkana

 

šešėlio įsitveriama

vis tiek jam ìštikima liekama koks

dar pasauly dalykas

būtų vertas pasiaukot

 

 

Dvasios liga

 

šūviai žudynės kankinimai

tylūs balsai ir pralaimėtas reikalas

pirmiausia atsisakoma tikėti

kad priešas bus įgijęs mūsų veidą

 

tiesa dabar tėra vienintelė

jos įrodymas yra teroras

jo paties aukos jam ploja

 

pakanka kelių dekretų

pakeisti daiktų prigimtį

ir žodyno prasmę

mažytė manipuliacija ir šekit

kitas jūsų pačių pavidalas

 

įtarimai apgaulės pagiežos

telieka iš senojo polėkio

tik lašas kraujo ant grindinio

 

nėra stipresnio nuodo nei valdžia

rašo Gorkis o patikslina Lukačas

galima prikrėsti mažų kiaulysčių

užsiėmus didžiais dalykais

 

bet neįmanoma nuveikti didžių dalykų

pradedant keliomis kiaulystėm

 

šešėliai jau slenka po kito

 

 

Mirusieji patys gyviausi

 

pasipiktinimas veiksmas naivus

valdžia sukursto prieš jį senąjį

žvėrį žmogaus visada budrų

 

garsusis revoliucijos padorumas

senas nebemadingas skrupulas

 

kūnas buvo užkeltas ant stalo

kūnas sustingdytas mirties

 

jo vokai pamėlę

jo lūpos pajuodusios

 

mažytėn smilkinio skylutėn

apkraštuoton juodų dulkių

įspaustas vatos gumulėlis