tekstai.lt

Jasuši Inoujė. Medžioklinis šautuvas. Apysaka (1)

 

       Jasuši Inoujė (1907.VI.6–1991.I. 29) – vienas garsiausių XX a. japonų rašytojų, Japonijos menų akademijos narys. Kioto universitete studijavo filosofiją ir estetiką. Jau tuo metu rašė eilėraščius, o dirbdamas žurnalistu išbandė jėgas prozos žanre. 1936 m. išleido istorinį romaną „Klajonė“, už kurį buvo apdovanotas Tibo Kameo premija. Išgarsėjo apysakomis „Medžioklinis šautuvas“ ir „Bulių kova“. Tais pačiais 1949 metais J. Inoujė tapo vienos prestižiškiausių – Akutagavos – premijos laureatu. Nuo to laiko parašė daugybę romanų, apysakų ir apsakymų, kelionių įspūdžių bei esė. Leidykla „Sintosia“ yra išleidusi per 30 J. Inoujė raštų tomų. Žymiausi romanai: „Juodoji peteliškė“, „Ledo siena“, „Mėlynasis vilkas“, „Iškasena“, „Tempio epochos čerpės“, „Vėjas ir bangos“, „Bekraštė jūra“, „Sapnai apie Rusiją“ ir kiti.

       J. Inoujė kūrybos dvasia yra giliai nacionalinė, persunkta budizmo pasaulėjauta, kuria grindžiama kone visa tūkstantmetė Japonijos kultūra.

 

VERTĖJAS

 

 

       Iš rusų k. vertė Petras Venclovas

 

 

       Prieš kelias dienas pasirodė naujas „Medžiotojo draugo“ numeris. Šį plonytį žurnalą leidžia japonų medžiotojų klubas. Pavartęs radau savo eilėraštį „Medžioklinis šautuvas“.

       Kad niekas nepamanytų, jog domiuosi medžiokle, iš karto pasakysiu: mano motina nieko nenorėdavo girdėti apie žudymą, tad per visą savo gyvenimą nesu rankose laikęs net orinio šautuvo.

       Bet taip jau atsitiko, kad „Medžiotojo draugo“ redaktoriumi tapo mano mokyklos laikų draugas. Nors mudu seniai nebesusirašinėjome, jis žinojo, kad vis dar domiuosi poezija; juk jaunystėje, kai leidome mėgėjišką literatūros žurnalą, buvau tiesiog pamišęs nuo eilėraščių rašymo. Štai jis ir pasiūlė man – gal apimtas ūmaus impulso, o gal norėdamas, kad atleisčiau už ilgą tylėjimą, – parašyti žurnalui eilėraštį medžioklės tema.

       Jei taip anksčiau būtų nutikę, nedvejodamas būčiau atkirtęs: ir žurnalas specifinis, ir medžioklės tema man visiškai svetima. Tačiau keista, kad kaip tik tuo metu mane staiga sudomino medžioklinio šautuvo ir žmogaus vienatvės ryšys, tad, pagautas poetinio įkvėpimo, ketinau apie tai rašyti. Padėkojau redaktoriui už pasiūlymą, nes man pasirodė, kad žurnalas „Medžiotojo draugas“ labai tinka mano sumanymui įgyvendinti. Lapkričio pabaigoje, kai naktimis iš Šiaurės vis dažniau dvelkia šaltis, įsitaisiau prie stalo ir po vidurnakčio baigiau eilėraštį, kurį kitą dieną pasiunčiau į redakciją.

       Štai taip parašiau eilėraštį proza „Medžioklinis šautuvas“, kurį čia pateiksiu, nes jis turi tiesioginį ryšį su tolesniu pasakojimu.

       Vyriškis,įsikandęs didelę jūreivišką pypkę,lėtai kopė siauru taku,vingiuojančiu tarp krūmų,aukštyn į Amagio kalną. Ten,kur žengė jo ilgaauliai batai,patamsėdavo šerkšno parklupdyta balsva žolė. Priekyje bėgo seteris. Tamsiai rudą medžioklio striukę juosė šovininė su dvidešimt penkiais patronais. Ant pečių kabojo dvivamzdis Čerčilio markės šautuvas. Kas paskatino šį vyrą visiškai ramia sąžine pasiimti plieniniais vamzdžiais akinamai spindintį šautuvą,kuris gali atimti bet kurio padaro gyvybę? Žvelgiau į ramiai linguojančią aukšto medžiotojo nugarą,ir staiga mane pagavo nesutramdomas noras žingsniuoti paskui jį.

       Nuo to laiko didelio miesto stoties grūstyje arba besistumdant dykinėjančioje minioje mane dažnai nusmelkdavo troškimas kiūtinti kur nors vienišam,kaip tas medžioklis: lėtai,ramiai,abejingai... Tom valandėlėm nežinia kodėl prieš akis sušmėžuodavo ne ankstyvas žiemos šalčio padabintas Amagio kalno peizažas,bet niūri balta išsekusios upės vaga. O švytintis žvilgančiais vamzdžiais šautuvas,kuris,regis,sunkiai slėgė prie žemės vienišo pagyvenusio medžioklio kūną ir sielą,sukeldavo nenusakomą mirtį nešančio grožio pojūtį,kuris niekada nesmilgtels,jeigu šautuvas nutaikytas į gyvą būtybę.

       Gavęs iš savo draugo žurnalo numerį su šiuo eilėraščiu, versdamas vieną po kito lapus, pirmąsyk supratau, kad pasielgiau šiek tiek lengvabūdiškai: nors mano kūrinėlio pavadinimas „Medžioklinis šautuvas“ visiškai tiko prie kitų straipsnių, tačiau pats eilėraštis smarkiai skyrėsi nuo pagrindinės leidinio krypties ir niekaip nepritapo prie jo puslapiuose mirguliuojančių žodžių: „medžioklės taisyklės“, „sportinis įgudimas“, „naudingas pomėgis“. Puslapis, kuriame buvo išspausdintas tik mano eilėraštis, asocijavosi su vieniša ypatinga zona, visiškai atskirta nuo likusio pasaulio. Eilėraštyje atskleidžiau esmę to, ką vadiname medžiokliniu šautuvu, kaip jį suvokiau savo poetine intuicija, – bent jau stengiausi ją atskleisti, jeigu ankstesnis mano pasakymas skamba pernelyg pompastiškai. Įtikinėjau save, kad reikia būti išdidžiam ir nežeminti savęs bereikalingu kuklumu. Be abejo, nebūtų jokios problemos, jeigu eilėraštis būtų išspausdintas kitame žurnale, bet japonų medžiotojų klubo leidinyje, propaguojančiam medžioklę kaip sveikiausią ir kilniausią pomėgį, mano požiūris į medžioklinį šautuvą buvo odiozinis, o gal net eretiškas. Numaniau, kaip sutriko mano draugas, pirmąkart perskaitęs eilėraščio rankraštį. Įsivaizdavau, kaip jis tikriausiai abejojo nuspręsdamas publikuoti mano kūrinėlį, ir man suspaudė širdį pagalvojus, kaip jis jaudinosi ir kiek turėjo rūpesčių, nenorėdamas, kad mūsų draugystę aptemdytų svetimumo šešėlis. Man net toptelėjo mintis: juk kas nors iš klubo narių gali smarkiai pasipiktinti, jog žurnalas išspausdino tokį eilėraštį. Bet, pasirodo, bijojau be reikalo – negavau nė vieno pikto laiško. Laimė ar nelaimė, tačiau medžiotojai mano kūrinėlį perskaitė be jokių emocijų. O jei tiksliau – galbūt niekas jo ir neskaitė. Tačiau vieną dieną, praslinkus dviem mėnesiams, kai eilėraščio istorija jau buvo išdilusi iš atminties, gavau laišką nuo kažkokio Dziosukės Misugio – man visiškai nepažįstamo žmogaus.

       Kažkur skaičiau, kad hieroglifai, iškirsti viename senoviniame Taišanio kalno paminkle, pasak vėlesnių epochų istorikų, buvę panašūs į ryškią saulės šviesą ką tik praūžus uraganui. Kalbant šiek tiek hiperboliškai, užrašas ant didelio balto japoniško popieriaus voko man asocijavosi su anais hieroglifais. Laikas ištrynė senoviniame paminkle iškirstą užrašą, neliko nė vienos jo kopijos, tad dabar sunku ką nors pasakyti apie jo kaligrafinius ypatumus. Plataus užmojo, stambūs, galima sakyti, reljefiški Dziosukės Misugio hieroglifai atrodė nuostabiai dailūs, bet pakako įsižiūrėti į juos – ir kiekvienas hieroglifas pradėdavo skleisti betiksliškumą, tuštybę, tad nejučiomis prisiminiau istorikų pasakymą apie užrašą, iškirstą Taišanio kalne. Tikriausiai vyriškis laikė voką kaire ranka ir, negailėdamas tušo, smarkiai suvilgytu teptuku vienu atsikvėpimu užrašė adresą. Nepasakytum, kad jo rašysena buvo sausa, bet iš jos galėjai spręsti apie bejausmiškumą ir pernelyg didelį pasikliovimą savimi. Trumpai tariant, jo plataus užmojo rašmenys iš pat pradžių bylojo apie šiokį tokį blaškymąsi, bet kartu ir siekį įtvirtinti save, tokį būdingą šiuolaikiniams žmonėms, nors pats braižas nebuvo erzinamai įmantrus, kokiu pasižymi linkę didžiuotis mokantieji gražiai rašyti.

       Šiaip ar taip, vokas darė impozantišką įspūdį ir buvo toks puošnus, kad tik per klaidą galėjo atsidurti mano kuklioje kaimietiškoje pašto dėžutėje. Atplėšiau voką ir ištraukiau kelis didelius kiniško popieriaus lapus, kokius paprastai naudoja dailininkai. Jie buvo išmarginti tokiais pat plačiais rašmenimis – kiekvienoje eilutėje tik penki ar šeši stambūs hieroglifai:

       Šiek tiek domiuosi medžiokle. Prieš kelias dienas vartydamas žurnalą „Medžiotojo draugas“ atsitiktinai atkreipiau dėmesį į Jūsų nuostabų kūrinį „Medžioklinis šautuvas“. Žmogus aš paprastas,poezijos subtilybių nesuvokiu ir,tiesą pasakius,apskritai pirmą kartą gyvenime perskaičiau eilėraštį. Nuolankiausiai prašau atleisti už mano neinformatyvumą,tačiau ir Jūsų pavardės iki šiolei nebuvau girdėjęs. Vis dėlto baigęs skaityti „Medžioklinį šautuvą” pajutau tokią didelę sielos sumaištį,kokią seniai buvau patyręs...

       Taip prasidėjo laiškas. Perskaitęs šias eilutes, prisiminiau jau pamirštą savo eilėraštį proza ir pagalvojau: vadinasi, jis vis dėlto atėjo – medžiotojo protestas, ir, atrodo, priešininkas tikrai vertas pagarbos. Bet skaitydamas toliau įsitikinau, kad mano būgštavimas neturi pagrindo ir kad visiškai nenuspėjau laiško turinio. Dziosukė Misugis rašė nepaprastai pagarbiai ir grakščiai, tačiau jo posakiuose vis šmėsteldavo pernelyg didelis pasikliovimas savimi ir kartu abejingumas:

       Tegu bus man leista pareikšti prielaidą,jog vyriškio,kurį Jūs aprašėte „Medžiokliniame šautuve“,prototipas buvo mano kukli asmenybė. Manau, kad kaip tik mano išstypusi figūra atsitiktinai pakliuvo Jums į akis,kai lapkričio pradžioje ėjau medžioti į Amagio kalno apylinkes. Mane giliai sujaudino,kad atkreipėte dėmesį į juodą su baltais lopais seterį,išmokytą gaudyti fazanus,į Čerčilį,kurį gavau dovanų iš savo mokytojo Londone,ir netgi į mano mėgstamą pypkę. Bet argi tai viskas?! Jūs prasiskverbėte į pačią mano dvasinės būsenos gilumą,– kur aš pats pasijuntu bejėgis ir nesugebu visko iki galo išsiaiškinti,nes mane užplūsta sąmonę temdanti gėda,– ir stulbinama jėga atskleidėte jos paslaptį eilėraščio forma. Iš tiesų poetas disponuoja nepaprasta išmintimi,nepasiekiama eiliniam žmogui,ir man nieko kita nelieka, tik nulenkti galvą prieš didelį Jūsų talentą.

       Perskaitęs iki šios vietos, pamėginau prisiminti išvaizdą to medžiotojo, kurį prieš penkis mėnesius pasivaikščiodamas atsitiktinai sutikau siaurame takelyje, vingiuojančiame per kriptomerijų giraitę Amagio kalno papėdėje. Bet kad ir kaip stengiausi atkurti jo išvaizdą, man nepasisekė. Vien tik miglotai prisiminiau, kad mane patraukė keistas vienatvės pojūtis, sklindantis nuo jo lėtai tolstančios figūros. Ir dar – tai buvo pagyvenęs aukštaūgis ponas.

       Tiesą sakant, nebuvo ko stebeilyti į jį. Tiesiog žingsniavusį manęs link vyriškį su pypke dantyse ir medžiokliniu šautuvu ant peties supo nepaprasto mąslumo aura, išskirianti jį iš eilinių medžiotojų, tad, kai jis praėjo pro šalį, nejučiomis atsisukau ir žvilgtelėjau pavymui. Vyriškis išsuko iš tako ir atsargiai, nenorėdamas paslysti, pradėjo kopti gana stačiu šlaitu, apžėlusiu tankiais krūmokšniais. Palydėjau jį žvilgsniu mąstydamas apie tai, koks vienišumas sklinda nuo jo figūros. Kaip tik tą vienatvės pojūtį ir mėginau perteikti „Medžiokliniame šautuve“. Kadangi apie šunis šiek tiek nutuokiu, tai nustačiau, jog paskui šeimininką liuoksėjo puikus seteris. Tačiau, nesidomėdamas medžiokle ir jos reikmenimis, nepajėgiau atspėti vyriškio šautuvo markės.

       Tik daug vėliau, tą naktį, kai sėdau rašyti eilėraščio proza, išsiaiškinau, kad geriausi medžiokliniai šautuvai – tai Ričardai ir Čerčiliai. Tad apginklavau tą poną puikiu anglišku šautuvu. Koks keistas sutapimas, Dziosukė Misugis turėjo kaip tik tokios markės šautuvą! Ir nors jis save laikė mano eilėraščio personažu, tas Dziosukė Misugis, kuris apsireiškė mano apmąstymuose, kaip ir anksčiau man buvo nepažįstamas, todėl, atsakydamas į laiško siuntėjo spėliojimą, galėjau tiktai papurtyti galvą ir paklausti: „Nejaugi?“

       Dziosukė Misugis laiško pabaigoje rašė:

       Jums gali pasirodyti,kad tai,ko prašysiu,yra keistas ir nesuvokiamas dalykas. Prieš mane dabar guli trys man adresuoti laiškai. Iš pradžių ketinau juos sudeginti,bet kai perskaičiau Jūsų nuostabų kūrinėlį ir sužinojau,kur Jūs gyvenate,man kilo noras parodyti laiškus Jums. Nuolankiai prašau atleisti,kad trikdau Jūsų ramybę,bet aš jau išsiunčiau Jums tuos laiškus banderole ir tikiuosi,jog rasite valandėlę laisvo laiko ir viską perskaitysite. Jokių kitokių ketinimų neturiu. Vien tik noriu,kad sužinotumėte,kas yra ta „balta išsekusios upės vaga“,į kurią man,norom nenorom,teko pažvelgti. Žmogus – kvaila būtybė. Jam būtinai norisi,jog kas nors apie jį sužinotų. Ligi šiolei tokio noro nejutau,bet,sužinojęs apie Jus ir patikėjęs,kad susidomėjote mano kukliu asmeniu,netikėtai būtinai užsimaniau papasakoti Jums apie save viską, nieko neslėpdamas. Perskaitęs laiškus,galite juos sudeginti. Tikriausiai neseniai buvau juos gavęs,kai atkreipėte į mane dėmesį Amagio kalno papėdėje. Beje,medžiokle susidomėjau prieš daugelį metų,kai dar nebuvau toks vienišas šiame be galo dideliame pasaulyje,ir medžioklinis šautuvas tapo nepakeičiamu mano palydovu dar tais laikais,kai tarsi niekas nepranašavo mano asmeninio gyvenimo ir tarnybinės karjeros žlugimo.

 

       Po poros dienų gavau gana storą paketą, siuntėjo adresas buvo toks pats kaip ir pirmame laiške: „Dziosukė Misugis, viešbutis „Idzu“. Pakete buvo trys trijų moterų laiškai, siųsti Misugiui. Kai aš juos perskaičiau... Ne, geriau nepradėsiu pasakoti apie jausmus, kurie tuomet mane apėmė. Imsiu ir tiesiog pažodžiui juos perrašysiu. Dar pridursiu, kad man pasirodė, jog Misugis užima solidžią padėtį visuomenėje, tad pamėginau surasti jo pavardę „Įžymių žmonių žinyne“, taip pat „Informacinėje pavardžių ir šeimų knygoje“, bet niekur jos neužtikau, todėl nusprendžiau, jog siuntėjas pasirašinėja išgalvota pavarde. Perrašinėdamas laiškus pastebėjau, kad kai kurie hieroglifai storai užtepti tušu. Matyt, buvo užbrauktas tikras jo vardas, tad pamaniau, jog turiu teisę ten įrašyti Dziosukės Misugio pavardę. Taip pat noriu pasakyti, kad laiškuose minimi žmonės pavadinti pramanytais vardais.

 

       Siokos laiškas

 

       Dėde! Dėdule Dziosuke!

       Praslinko trys savaitės, kai mirė mamytė. Vakar ir šiandien niekas nebeatėjo pareikšti užuojautos, ir namuose pasidarė tuščia. Pirmą kartą iš tikrųjų supratau, kad mamytės nebėra, ir nesuvokiamas liūdesys įsėlino į mano sielą. Jūs turbūt labai pavargote. Juk turėjote viskuo pasirūpinti: ir laidotuvėmis, ir pranešimais giminaičiams, ir net maistu žmonėms, naktimis budėjusiems prie karsto. Be to, kadangi mamos mirtis buvo labai keista, daug kartų vietoje manęs ėjote į policiją ir viską tvarkėte. Nerandu žodžių, kad galėčiau padėkoti Jums už tai, ką padarėte. Ir kai Jums tuoj pat teko išvažiuoti tarnybon į Tokiją, labai jaudinausi: kad tik nepaprastai didelis nuovargis nepakenktų Jūsų sveikatai.

       Jeigu aplinkybės susiklostė taip, kaip Jūs planavote prieš išvažiuodamas, vadinasi, jau sutvarkėte savo reikalus Tokijuje ir tikriausiai grožitės ir man pažįstamu nuostabiu Idzu vietovių miško peizažu, panašiu į vaizdus ant porceliano – skaidriu, bet šaltu ir liūdnu. Ir aš nusprendžiau imtis plunksnos tikėdama, jog mano laišką perskaitysite būdamas Idzu.

       Norėjau Jums parašyti tokį laišką, kad, perskaitęs jį, užsimanytumėte prisidegti pypkę ir išeitumėte pasivaikščioti jūros pakrante, atsukęs vėjui veidą. Bet man nieko neišėjo. Kiek kartų, pradėjusi rašyti, suplėšydavau popierių ir paimdavau naują lapą! Negalvojau, kad rašyti bus taip sunku. Kelias valandas mąstydavau apie laiško turinį, nes norėjau atvirai pasidalyti su Jumis mane audrinančiomis mintimis, tikėjau, kad suprasite mane. Bet kai tik paimdavau į rankas plunksną, viskas susimaišydavo mano vargšėje galvoje... Ne, ne taip būdavo! Skaudžios mintys apnikdavo mane iš visų pusių tarsi didžiulės putotos pasišiaušusiomis keteromis jūros bangos vėjuotą dieną Asijoje, ir aš sutrikdavau... Bet ne, privalau parašyti Jums šį laišką.

       Dėde! Leiskite Jums pasakyti: aš žinau apie Jūsų ir mano mamos santykius. Sužinojau tatai jos mirties išvakarėse, paslapčiomis perskaičiusi jos dienoraštį.

       Kalbėti su Jumis apie tai būtų buvę tiesiog baisu, be to, nebūčiau pajėgusi ištarti nė žodžio. Todėl nusprendžiau, jog bus geriau, jeigu parašysiu Jums laišką. Tačiau visiškai ne dėl to, kad atsitiko kažkas baisaus ir aš bijau... Tiesiog mane sukaustė nepaaiškinamas liūdesys, kuris neleidžia man kalbėti. Sielvartauju ne dėl Jūsų, ne dėl mamytės ir ne dėl savęs. Bet vos tik pamėginu prabilti apie tai, kas atsitiko, mėlynas dangus ir rudeniškos saulės spinduliai, indiškos alyvos krūmas mūsų sode ir vėjo supami bambuko lapai, vanduo ir akmenys, ir žemė – viskas aplinkui įgyja liūdesio atspalvį. Pakanka tik prisiminti, kas buvo tarp jūsų, ir visas pasaulis akimirksniu ima keistis. Ar Jūs, dėdule, žinote, kad, be raudonos ir mėlynos – be daugiau nei trisdešimties spalvų paletės, – egzistuoja dar ir aiškiai akimi įžiūrima liūdesio spalva?

       Sužinojau, kad Jus ir mamytę rišo meilė, kurios niekas nepalaimino, nes neturėjo tam teisės. Apie ją, apie jūsų meilę, nežinojo nei teta Midori, nei aš, nei giminaičiai, nei kaimynai, nei artimiausi draugai. Nežinojo ir neturėjo žinoti. Apie ją žinojote tik Jūs ir mano mama.

       Ligi šiolei tikėjau, kad meilė – tai spindintis, Dievo ir žmonių laiminamas, šviesus it saulė jausmas. Maniau, meilė – tai skaidrus upokšnis, švytintis ir mirguliuojantis saulėje, genantis savo bangas tarp krantų, apaugusių medžiais, žolėmis ir gležnomis gėlėmis. Man atrodė, meilė gimsta ir stiebiasi į viršų skambant nuostabiai, nežemiškai muzikai. Argi galėjau įtarti, kad egzistuoja meilė, panaši į niekada saulės nemačiusią požeminę upę, kuri nežinia iš kur atiteka ir nežinia kur nugarma?

       Trylika metų motina mane apgaudinėjo. Ji taip ir mirė nepasakiusi tiesos. Argi galėjau pagalvoti, kad ji kažką slepia nuo manęs? Juk ne kartą sakė: „Mudvi, dukrele, su tavimi vienos visame pasaulyje.“

       Jei tik kalba pasisukdavo apie tai, kodėl mama išsiskyrė su tėte, ji nieko nenorėdavo aiškinti. „Vis tiek nieko nesuprasi, kol pati neištekėsi“, – sakydavo ji. Tad norėjau kuo greičiau užaugti ir ištekėti. Bet ne tam, kad sužinočiau, kodėl išsiskyrė mano tėvai. Ne, tiesiog supratau, kaip sunku mamytei saugoti tą paslaptį. Ji iš tiesų dėl to labai kankinosi. Tačiau ar galėjau pamanyti, kad tai – ne vienintelė paslaptis, kurios ji man nepasako?!

       Kai buvau maža, motina dažnai sekdavo pasaką apie zuikutį, apgautą vilko, kurį buvo apsėdusi piktoji dvasia. Už tai vilkas buvo paverstas akmeniu. Kaip galėjo mamytė apgaudinėti mane, tetą Midori, visus žmones pasaulyje? Kokia siaubinga piktoji dvasia ją valdė? Mama savo dienoraštyje parašė: „Aš ir Dziosukė – nusidėjėliai.“ Mano nelaimingoji mamaitė – šimtąkart nelaimingesnė nei vilkas, apgavęs zuikutį! Kaip ji ir mano karštai mylimas dėdė Dziosukė galėjo tapti nusikaltėliais, didžiausiais nusidėjėliais?! Ir kokia liūdna turi būti meilė, kurią galima išsaugoti tik protu neaprėpiamo nusikaltimo kaina? Prisimenu, vaikystėje per vienus atlaidus Nisinomijos mieste man kažkas padovanojo stiklinį rutulį, kurio viduje buvo uždarytas raudonas žiedlapis. Spausdama rankoje dovaną, graudžiai pravirkau ir pabėgau. Tada niekas nesuprato, kodėl taip netikėtai pradėjau raudoti. O aš pagalvojau apie įgrūstą į šaltą stiklą, tarsi nukryžiuotą žiedlapį, kuriam negrąžins gyvybės nei ateinantis pavasaris, nei ruduo; man taip pagailo jo, kad nebepajėgiau sulaikyti ašarų. Ir štai vėl mano sielą plėšo graudulys, gailėjimasis jūsų meilės, tokios panašios į bedalį žiedlapį.

       Dėde! Dėdule Dziosuke!

       Tikriausiai Jūs labai supykote sužinojęs, jog paslapčiomis perskaičiau mamytės dienoraštį. Bet jos mirties išvakarėse mane pradėjo kankinti bloga nuojauta, kad ji mirs ir jau nieko nebeįmanoma padaryti. Mamos išvaizda tik patvirtino intuityviai suvoktą pranašystę. Juk žinote – pastarąjį pusmetį mano motina sirguliavo, bet, jei nekreiptum dėmesio į šiek tiek pakilusią temperatūrą, ji atrodė visiškai sveika: veido spalva buvo normali, apetitas puikus, ji net šiek tiek papilnėjo. Ir vis dėlto, kai žiūrėdavau į ją, visoje jos figūroje įžvelgdavau neaiškų liūdesį, ypač jos bejėgiškai nuleistuose pečiuose. Likus dienai iki mirties, jos aplankyti atėjo teta Midori. Pravėriau mamaitės kambario duris norėdama pasakyti jai apie viešnią ir aiktelėjau. Mama sėdėjo nugara į mane, apsirengusi šventišku chaoriu2 pilkai melsvomis juostelėmis, išsiuvinėtu stambiais kardažolės žiedais, – tuo pačiu chaoriu, kuris jau daug metų gulėjo komodoje popierinėje įmautėje. Mamutė pažadėjo padovanoti jį man, tvirtindama, kad jis jai per daug ryškus.

       – Kas atsitiko? – atsisuko į mane ir nustebusi paklausė.

       – Bet juk... – pradėjau, tačiau nepajėgiau daugiau ištarti nė žodžio. Keista, toptelėjo man į galvą. Kodėl, tiesą sakant, sutrikau? Kas čia nuostabaus, jei mamytė apsivilko senovišką ryškų švarkelį? Ne tiek daug turėjo šviesesnių valandėlių nuo to laiko, kai susirgo. Vėliau, mąstydama apie tai, supratau: ji buvo nuostabiai graži su tuo puošniu drabužiu ir kartu liūdna kaip niekad, – štai kas mane suglumino. Midori, įslinkusi paskui mane, negalėjo nešūktelėti iš susižavėjimo ir valandėlę tylėdama žvelgė į mamą. Nuostabi ir neapsakomai liūdna mano motinos išvaizda, kai ji vilkėjo šventinį chaorį, visą dieną neleido man nusiraminti, o širdį vis perverdavo sielvartas.

       Dieną siautėjęs vėjas vakarop nurimo, mudvi su tarnaite Sadaja išėjome į sodą grėbstyti ir deginti nukritusių lapų. Aš nusinešiau neseniai už pasakišką kainą pirktą šiaudų kūlį, kad tuo pat metu sudeginčiau jį, o pelenus supilčiau į motinos žarijų krosnelę. Mama, iš svetainės stebėjusi mūsų darbą, išėjo į atvirą galeriją laikydama rankose kažką, suvyniotą į gražų tvirtą popierių.

       – Sudegink, – tarė ji.

       – Kas čia yra? – paklausiau.

       – Ne tavo reikalas, – staiga irzliai atkirto mamaitė. Paskui jos veidas sušvelnėjo, ir ji pridūrė: – Dienoraštis, mano dienoraštis. Sudegink jį neišvyniodama. Staiga nusisuko ir, tarsi vėjo siūbuojama, nusvirduliavo į namus.

       Prireikė kelių minučių, kol sudegė šiaudai. Kai ruseno paskutinis kuokštelis, skleisdamas melsvas dūmų sruogas, pagaliau lioviausi abejoti: paėmiau mamytės dienoraštį, pirštų galiukais užlipau į antrą aukštą, įslinkau į savo kambarį ir paslėpiau jį kuo giliau knygų lentynoje. Naktį vėl pakilo vėjas. Pažvelgiau pro langą. Sodas skendėjo nepaprastai ryškioje mėnulio šviesoje. Vėjas stiprėjo. Atrodė, tarsi bangų mūša dužtų į uolėtą šiaurinį krantą. Motulė ir Sadaja seniai sumigo, tik aš viena blaškiausi nepajėgdama sumerkti akių. Kad niekas staiga neįeitų į kambarį, užgriozdinau duris sunkiais enciklopedijų tomais, paskui nuleidau ant lango užuolaidas (netgi mėnulio šviesa, prasiskverbusi į kambarį, kėlė instinktyvią baimę), įžiebiau stalinę lempą ir šalia jos pasidėjau storą sąsiuvinį (tokiuose paprastai rašo studentai). Tai ir buvo mano motinos dienoraštis.

       Dėde! Dėdule Dziosuke!

       Pagalvojau, nepraleisiu progos, nes kitaip niekada nesužinosiu, kodėl išsiskyrė mano tėvai. Tiesą sakant, anksčiau nesistengiau nieko sužinoti apie tėvą ir laukiau, kad mama pati viską papasakotų, kai ištekėsiu. Tik rūpestingai saugojau atmintyje jo vardą: Rejitiras Kadota. Bet tą valandėlę, kai pamačiau mamytę su šventiniu chaoriu, viskas tuojau pat pasikeitė – mano sieloje ėmė viešpatauti skaudus įtikėjimas, kad ji jau nebepasveiks.

       Atsitiktinai išgirdau giminaičių iš Akasio pokalbį apie tai, kodėl motulė buvo priversta išsiskirti su tėvu. Kai jis išvyko į Kioto universitetą rašyti disertacijos, mes – tuo metu man buvo penkeri metai, – mama, senelė ir tarnaitė, likome Akasyje. Vieną vėjuotą balandžio dieną į duris pasibeldė jauna moteris su kūdikiu ant rankų. Ji įėjo į svetainę, paguldė vaikutį į tokonomą1, išsitraukė iš nedidelės kraitės apatinį kimono ir, atsirišusi obę3, pradėjo visų akivaizdoje rengtis. Motina, atnešusi padėklą su arbata, sustingo iš nuostabos. Matyt, moteris buvo pamišusi. Vėliau supratau, kad liguistas kūdikis, miegojęs tokonomoje, kur ant lentynėlės puikavosi raudoni nandino vaisiai, buvo tos moters ir mano tėvo vaikas.

       Netrukus kūdikis mirė, o moteris, visų džiaugsmui, pasveiko ir ištekėjo už prekybininko iš Okojamos miesto. Dabar, regis, juodu gyvena laimingai. Veikiai po to atsitikimo mamytė pasiėmė mane ir apleido namus Akasyje.

       Vėliau, kai jau mokiausi moterų koledže, senelė vieną kartą pasakė:

       – Ajaka per daug pasikarščiavo, bet dabar nieko nebepadarysi.

       O aš tada pagalvojau: tikriausiai mamaitė, būdama tokios tyros sielos, negalėjo atleisti tėvui šitokio pažeminimo. Iki septynerių metų tikėjau, kad tėvas mirė. Ir dabar širdies gilumoje manau: jis man miręs. Niekaip negaliu įsivaizduoti tėvo gyvo, bet juk Hioge, tik už valandos kelio nuo čia, jam priklauso didelė ligoninė. Tačiau nors jis iš tikrųjų gyvas ir sveikas, man tėvas – seniai miręs.

       Atverčiau mamytės dienoraštį, ir pirmasis žodis, kurį perskaičiau, buvo... „nusikaltimas“. Taip, „nusikaltimas“! Jis kartojosi daug sykių ir buvo parašytas šokčiojančiu braižu, visiškai nepanašiu į motinos rašyseną. O apačioje, tarsi prispausta besigrūdančių vienas ant kito hieroglifų, kurie reiškė žodį „nusikaltimas“, visiškai paliegusi, nepajėgianti atlaikyti jų svorio, buvo parašyta tik viena frazė: „Dieve, atleisk man! Midori, atleisk man!“ Tuojau pat pasivaideno, kad visi kiti žodžiai tame puslapyje išnyko, ir tik vienintelė frazė, tarsi netikėtai užgriuvusi piktoji dvasia, siaubingai išsišiepusi, spokso į mane.

       Pagauta baimės, užverčiau dienoraštį. Kokia slogi valandėlė! Aplinkui viešpatavo tyla, girdėjau tik garsų savo širdies dunksėjimą. Pakilau nuo kėdės, dar kartą patikrinau, ar gerai uždarytos durys ir langas, tada, grįžusi prie stalo, ryžtingai atverčiau dienoraštį ir perskaičiau jį iki galo, nepraleisdama nė vieno žodžio. Apie tėvą ten nebuvo nė eilutės. Visas dienoraštis – negalėjau patikėti savo akimis – buvo skirtas judviejų su mamyte santykiams. Ji kentėjo, džiūgavo, meldėsi, prarasdavo viltį, galvojo apie mirtį – o taip, ji ne kartą ketino palikti šį pasaulį. Dienoraštyje rašė: „Jeigu Midori sužinos apie mūsų santykius su Dziosuke, aš nusižudysiu.“ Argi galėjau numanyti, kad mamaitė, visada džiaugsmingai sutikdavusi Midori ir linksmai su ja šnekučiuodavusi, taip klaikiai jos bijojo?

       Skaitydama dienoraštį supratau: ištisus trylika metų mano motinos neapleido mintis apie mirtį. Kartkartėm kelias dienas iš eilės, retsykiais – net du ar tris mėnesius ji nieko neužrašydavo. Iš kiekvieno puslapio į mane žvelgė mamytės veidas, kurį temdė mirties šešėlis. „Ak, geriau numirti! Mirtis viską išspręs!“ Kodėl ji parašė šiuos nevilties kupinus žodžius? „Ko bijau, jeigu nutariau mirti? Drąsiau! Būk įžūli, Ajaka!“ Kas privertė mano gerąją mamaitę parašyti tokius žodžius? Nejaugi meilė? Tas nuostabus, spindintis jausmas, vadinamas meile? Vieną kartą Jūs, dėde, padovanojote gimimo dienos proga man knygą, kurioje meilė buvo palyginta su nuoga moterimi palaidais plaukais: ji, prispaudusi delnus prie aukštos krūtinės su stangriais tarsi žiedpumpuriai speneliais, išdidžiai stovėjo prie stebuklingo šaltinio. Kokia nepanaši į šį simbolį buvo meilė, jungusi Jus ir mano mamaitę!

       Kai perskaičiau dienoraštį, Midori ir man tapo baisiausias žmogus, o motinos, būgštavusios, kad tik ši moteris nesužinotų jos paslapties, kančios dabar pasidarė ir mano skauduliais. Pradėjau bijoti tetos Midori, kuri, atkišusi lūpas, taip dažnai mane bučiuodavo! Tos pačios tetos Midori, kurią mylėjau turbūt ne mažiau nei savo mamytę! Juk ji, kai įstojau į pirmąją pradinės mokyklos klasę Asijoje, padovanojo man kuprinę, papuoštą stambiomis rožėmis! O kai vasarą mus išvežė į sveikatingumo stovyklą prie jūros į Juros miestelį, ji padovanojo man pripučiamą guminę žuvėdrą. Tai ji beveik kiekvieną dieną atnešdavo dovanų versdama atmintinai mokytis brolių Grimų pasaką „Nykštukas“, kurią taip gražiai perskaičiau mokyklos vakarėlyje. Kad ir kas man vaikystėje atsitikdavo, visada šalia atsistodavo teta Midori. Ji buvo mylimiausia mano mamaitės pusseserė. Midori ir dabar puikiai šoka, bet kadaise jai niekas neprilygdavo, kai ji žaisdavo golfą ir madžongą4, plaukiodavo ir slidinėdavo. O štai dabar pradėjau labiausiai baimintis tos pačios tetos Midori, kuri kepdavo įstabius saldžius pyragus, mokėjo linksmintis pati ir prablaškyti mus pasikviesdama jaunų artisčių iš Takaradziukio teatro. Tos, kuri man visada atrodė tauri ir nuostabi, tarsi ką tik prasiskleidusi rožė!

       Jeigu šiame pasaulyje egzistuoja slapta nelaimės nuojauta, tai vieną kartą ją patyriau, ją sukėlė Jūsų ir mamytės santykiai. Praėjusiais metais, kaip tik panašiu laiku, su drauge ėjau į elektrovežio stotį – mudvi turėjome važiuoti į mokyklą – ir staiga prisiminiau, kad pamiršau užklasinio skaitymo anglų knygą. Įkalbėjusi draugę palaukti stotyje, nuskubėjau namo. Bet prie vartų ūmai sustojau: kažkas neleido įeiti į vidų. Rytą motina pasiuntė tarnaitę apsipirkti ir liko namuose viena. Visiškai tatai pamiršau, bet staiga pajutau pavojų, netgi baimę. Stovėjau prieš vartus, žiūrėjau į rododendrų krūmus ir dvejojau: eiti ar neiti? Galiausiai taip ir nepasiryžusi įžengti į vidų, be knygos sugrįžau atgal į stotį. Tada mane apėmė keistas jausmas: atrodė, jei įeisiu į namus ir sudrumsiu mamos ramybę, ji bus nepatenkinta ir net sielvartaus. Slegiama nenusakomos vienatvės, žingsniavau Asijos upės pakrante spardydama po kojomis pasitaikančius akmenėlius. Stotyje, laukimo salėje, nuvargusi atsisėdau ant medinio suolo ir beveik nesiklausiau, ką tarškėjo draugė.

       Nei anksčiau, nei vėliau ko nors panašaus nebuvau patyrusi ir nepatyriau. Dabar baimingai prisimenu tada mane apėmusią nelaimės nuojautą. Kas žino, gal ir Midori pajuto tokį keistą praregėjimą? Juolab kad ji pati ne kartą išdidžiai tvirtino, kad turi, nelyginant pointeris, nepaprastą uoslę, kuria akimirksniu atspėja priešininko užmačias lošiant kortomis. Vien tik pagalvojusi, kad Midori galėjo numanyti apie jūsų meilę, pradedu virpėti iš baimės. Tačiau ne! Tai tiesiog mano kvaili nuogąstavimai. Juk viskas jau baigta. Paslaptis išsaugota. Ir mamytė iškeliavo į kitą pasaulį vien tik dėl to, kad išsineštų ir šią paslaptį. Taip aš galvoju.

       Niekada nepamiršiu tos nelaimę pranašavusios dienos. Kelios minutės prieš agoniją, neilgą, tačiau kraupią – jos negaliu prisiminti be vidinio virpulio, – mamaitė pašaukė mane į savo kambarį. Jos veidas buvo keistai glotnus, tarsi lėlės iš Bunraku teatro.

       – Ką tik išgėriau nuodų... – tarė ji. – Aš taip pavargau. Nebeturiu daugiau jėgų gyventi.

       Jos balsas buvo tyras lyg dangaus muzika, ir atrodė, kad ji kalba ne su manimi, bet per mane kreipiasi į Dievą. Tą akimirką aiškiai išgirdau, kaip dundėdamas griūva Eifelio bokštas, pastatytas iš žodžių, kurie grūdosi vienas ant kito jos dienoraštyje. „Nusikaltimas…“ Milžiniškas nusidėjimų statinys, išstovėjęs trylika metų, užvirto ant nuovargio iškankintos mano motinos. Sėdėjau net nekrustelėdama. Mamaitės žvilgsnis buvo nukreiptas kažin kur į tolumas. Ūmai tarsi rudens vėjas, prilenkiantis prie žemės žoles, mane užplūdo nesuvokiamas pasipiktinimas. Įdėmiai žvelgdama į liūdną mamytės veidą pasakiau:

       – Taip.

       Tik vieną žodį – tarsi būčiau kalbėjusi apie visiškai svetimą žmogų.

       Pasakiau – ir širdis pašiurpo, lyg ją būtų užliejusi ledinio vandens banga. Paskui, apimta keisto, nesuvokiamo abejingumo, palengva atsistojau, išėjau iš motinos kambario ir nužingsniavau ilgu koridoriumi prie telefono, nusprendusi paskambinti Jums. (Kaip tik tą akimirką išgirdau trumpą priešmirtinį mamos riksmą.) Bet po mano skambučio atėjote ne Jūs – atidūmė Midori. Mamaitė mirė spausdama ranką moteriai, kurią taip mylėjo ir kurios taip bijojo. Ir Midori uždengė balta skepeta mamos veidą, iš kurio pasitraukė liūdesys ir išnyko šio pasaulio kančių atšvaitai.

       Dėde! Dėdule Dziosuke!

       Tą pirmąją mūsų budėjimo prie mirusiosios karsto naktį viešpatavo neįsivaizduojama tyla. Išsivaikščiojo policininkai ir gydytojas, išsiskirstė kaimynai, atėję atsisveikinti su mamyte. Prie karsto likome tik Jūs, Midori ir aš. Niekas nepratarė nė žodžio. Atrodė, kad visi trys klausomės vos girdimo bangų teliūskavimo, atsklindančio iš labai toli. Kai sudegdavo šermenų žvakės, paeiliui pakildavome ir uždegdavome naujas; vėliau trumpam atidarėme langą, kad prasivėdintų kambarys, ir, liūdnai žiūrėdami į velionės fotografiją, sugrįžome atgal. Kai atėjo Jūsų eilė keisti žvakes, ilgai ir graudžiai žvelgėte į motutės nuotrauką, ir tyli nesuvokiama šypsena šmėstelėjo Jūsų sielvartaujančiame veide. Tą naktį man ne kartą toptelėjo mintis, kad motulė, gyvenusi tokį skaudų gyvenimą, vis dėlto buvo laiminga.

       Buvo devinta valanda, kai prislinkau prie lango ir staiga pravirkau. Jūs uždėjote man ant peties ranką, kelias minutes pastovėjote šalia ir tylėdamas grįžote atgal. Verkiau tada ne iš sielvarto, kad mirė mama. Ne, aš pagalvojau apie tai, kad ji net paskutinę savo valandą nedrįso ištarti Jūsų vardo, kad ne Jūs atskubėjote, kai aš paskambinau, o Midori, ir ūmai pajutau tokią beviltišką širdgėlą... Ir meilė, kurią jums abiem teko slėpti iki pat motutės mirties, pasirodė tokia pat nelaiminga kaip ir nukryžiuotas žiedlapis, įkalintas į man padovanotą stiklinį rutulį. Atvėriau langą ir, žiūrėdama į dangų, nutviekstą šaltos žvaigždžių šviesos, mėginau sulaikyti ašaras, bet netikėtai man pasivaimėjo, kad dabar mamytės meilė kyla į žvaigždėtą dangų ir tyliai sklendžia tarp šaltų žvaigždžių; man pasidarė taip nyku, kad neištvėrusi ėmiau raudoti. Staiga smigtelėjo mintis, jog gailesys dėl vienišos, tarp žvaigždžių pasiklydusios meilės toks didelis, kad su juo negalima lyginti sielvarto dėl vieno žmogaus – mano mamytės – mirties.

       Dar kartą pravirkau naktį, kai paėmiau į rankas pagaliukus, norėdama užvalgyti suši5.

       – Pasistenk nusiraminti. Man labai gaila, kad niekuo negaliu tau padėti, – tyliai tąsyk pasakė Midori.

       Ir aš pamačiau, kad jos akys irgi sklidinos ašarų. Žvilgtelėjau į nuostabias Midori akis ir papurčiau galvą. Ji tikriausiai tada manęs nesuprato. O juk pravirkau gailėdama jos, Midori. Žiūrėdama, kaip ji dėlioja suši į keturias lėkštes: Jums, sau, man ir – velionei motulei, staiga pagalvojau, jog nelaimingiausia iš mūsų – Midori, ir ėmiau kūkčioti.

       Tą naktį raudojau dar kartą. Prisimenate? Jūs pasiūlėte man pailsėti, nes mūsų laukia labai sunki diena. Atsiguliau gretimame kambaryje ir tuojau pat užmigau. Vidurnaktį ūmai pabudau išpilta prakaito. Dirstelėjau į laikrodį, stovintį ant knygų lentynos, ir supratau, kad miegojau beveik valandą. Kitame kambaryje, kur buvo karstas, kaip ir anksčiau tvyrojo tyla, kurią retkarčiais sutrikdydavo Jūsų žiebtuvėlio spragtelėjimas. Paskui Jūs pasakėte:

       – Eik truputį pailsėti, aš pasėdėsiu vienas.

       – Aš nepavargau, bet jums tikrai reikėtų pailsėti, – atsakė Midori.

       Vėl įsivyravo ilga tyla, o aš neištvėrusi pravirkau. Jūs turbūt neišgirdote mano gaikčiojimo. Pagalvojau, kad Jūs ir Midori dabar sėdite viename kambaryje su velione, tačiau abu mąstote katras sau. Ir visas suaugusiųjų pasaulis man pasirodė toks siaubingas, toks liūdnas ir baisus, kad nejučiomis paplūdau ašaromis.

       Dėde! Dėdule Dziosuke!

       Nieko neslėpdama parašiau viską, ką galvojau ir jaučiau tomis dienomis, tikėdama, kad Jūsų nepapiktins mano prašymas: nebenorėčiau daugiau susitikti nei su Jumis, nei su Midori. Daugiau nebegaliu, kaip tai būdavo anksčiau, patikliai reaguoti į Jūsų dėmesį, įkyrėti Midori savais kaprizais. Noriu pamiršti nusidėjimą, pražudžiusį mano mamytę.

       Nebeturiu jėgų toliau rašyti.

       Paprašiau dėdės Cumuros, kad jis pasirūpintų namu Asijoje. Aš pati grįšiu į Akasį, atidarysiu nedidelę ateljė ir savo darbu pelnysiu duoną. Motutė testamente parašė, kad dėl visko tarčiausi su Jumis, tačiau jeigu ji žinotų, ką dabar kenčiu, tikriausiai atsisakytų savo žodžių.

       Šiandien sode sudeginau mamytės dienoraštį. Iš jo liko tik saujelė karštų pelenų. Nuėjau vandens, kad juos užliečiau, bet kai grįžau, pelenų nebebuvo: vėjas juos išnešiojo kartu su nukritusiais lapais, išnešiojo ir išblaškė.

       Persiunčiu motutės laišką, kuris skirtas Jums. Radau jį kitą dieną tvarkydama jos stalą, kai Jūs išvykote į Tokiją.