tekstai.lt

Jasuši Inoujė. Medžioklinis šautuvas. Apysaka (2)

 

       Midori laiškas

 

       Pone Dziosuke Misugi!

       Kai taip oficialiai į Jus kreipiuosi, man pradeda atrodyti, kad metų našta išnyko (juk man tik trisdešimt treji), ir širdis ima virpėti, tarsi rašyčiau meilės laišką. Beje, per pastaruosius dešimt su trupučiu metų – kartkartėm paslapčiomis nuo Jūsų, kartkartėm atvirai – parašiau nemažai meilės laiškų, tačiau nė vienas jų kažkodėl nebuvo skirtas Jums. Man ir pačiai, tiesą sakant, tatai atrodo keista. O Jums?

       Vienąsyk pono Takagio žmona (Jūs tikriausiai prisimenate šią damą: kai ji užsitepa per storą kosmetikos sluoksnį, jos veide išryškėja kažkas lapiška) liežuvaudama apie žymius Osakos ir Kobės žmones, neaplenkė ir Jūsų, ir, pripažinkim, gana aštriai iš Jūsų šaipėsi: girdi, Misugis moterims neįdomus, nes nesugeba suvokti subtilių moters dvasios pojūčių; jis pats, žinoma, gali įsimylėti, tačiau moteris niekada nepamils tokio vyriškio „iki karsto lentos“. Neverta dėl to labai krimstis – ji taip užgauliai leptelėjo truputį apgirtusi, bet, šiaip ar taip, jos žodžiuose esti tiesos. O ne, Jūs ne iš tų žmonių, kurie kankinasi dėl vienatvės arba patiria melancholijos priepuolius; Jūsų veide vyrauja ne liūdnumas, o nusivylimas. Į viską turite visiškai nesikeičiantį požiūrį, kurį, savaime aišku, laikote neabejotinai teisingu. Kažkodėl šis Jūsų pasitikėjimas savimi erzina aplinkinius, kelia norą, kad vieną kartą imtumėte ir suabejotumėte. Žodžiu, žmogus Jūs neįdomus, moterys negali Jūsų pakęsti, ir įsimylėti Jus nėra jokios prasmės. Pamąstykite, kodėl nė vienas mano parašytų meilės laiškų nebuvo Jums adresuotas? Bet vis dėlto man tatai atrodo keista. Bent vieną ar du laiškus reikėjo pasiųsti ir Jums. Tegu jie būtų buvę skirti net ne Jums, tačiau jei būtume manę, kad rašiau juos galvodama apie Jus, tai argi taip svarbu, kam jie adresuoti? Argi negalėjau, nuo pat vaikystės būdama, palyginti su vienmečiais, drovi ir naivi, varžytis savo vyrui rašyti švelnius laiškus ir, mąstydama apie jį, išsiųsti juos kitiems žmonėms? Turbūt gimiau po nelaiminga žvaigžde, iš pat pradžių nulėmusių mano lemtį.

 

              Iš tiesų man neduota

              Sužinoti Jūsų šviesių minčių.

              Noriu prieiti,

              Tačiau bijau,kad netyčia sudrumsiu

              Kilnų Jūsų tylėjimą.

 

       Šį eilėraštį sukūriau praėjusį rudenį, kai Jūs sėdėjote savo kabinete. Pamėginau poetine forma išreikšti tuometinį savo nusiteikimą. Į šiuos žodžius sudėjau nelaimingos žmonos jausmus, kuri bijojo (tiksliau – norėjo, bet nesiryžo) sudrumsti Jūsų neįkainojamą ramybę, juk sėdėjote savo kabinete, apžiūrinėjote senovinį porcelianinį puodelį. (Ak, koks bejausmis, koks bedvasis Jūs buvote!) „Melagė!“ – galbūt ištarsite Jūs. Bet tai bus netiesa! Visą naktį, žaisdama madžongą, paslapčiomis vis žvilgčiojau į Jūsų kabineto pusę. Tiesa, šį eilėraštį aš taip pat atidaviau ne Jums, o nemačiomis padėjau ant stalo Tagamio namuose – to paties jauno filosofo, kuris suspėjo padaryti puikią karjerą ir šį pavasarį tapo universiteto docentu. Savo išdykumu, Jūs tai irgi žinote, sutrikdžiau dvasinę jauno mokslininko ramybę, ir bulvariniai laikraščiai trypė mano vardą skandalingų istorijų skiltyje, Jums, be abejo, buvo labai nemalonu. O juk norėjau tik šiek tiek paklibinti Jūsų pasitikėjimą savimi. Ar man pavyko?

       Tačiau lengvabūdiški mano tauškalai tikriausiai tik padidino Jūsų priešiškumą, tad sunku išdėstyti tai, kas svarbiausia.

       Mūsų santuoka jau seniai tapo fikcija. Ar, Jūsų nuomone, ne per ilgai ji užsitęsė? Man regis, įgijęs daugiau laisvės, pajusite palengvėjimą. Visa tai, žinoma, labai liūdna, bet jeigu Jūs neturite kokių nors įtikinamų prieštaravimų, ar Jums neatrodo, kad mums laikas oficialiai išsiskirti?

       Dabar, kai Jus paprašė garbingai atsistatydinti iš užimamų svarbių postų (aš, tiesą sakant, šiek tiek nustebau, kai perskaičiau Jūsų pavardę verslininkų sąraše, kuriems siūloma pasitraukti), turbūt atėjo patogiausias metas nenatūraliems mūsų santykiams užbaigti. Mano sąlygos, trumpai tariant, būtų tokios: mane visiškai patenkintų užmiesčio namai Takaradzukyje ir Jasėje. Namas Jasėje gana didelis, o ir aplinkos peizažas man patinka. Ten ir norėčiau įsikurti. Namą Takaradzukyje parduočiau už porą milijonų jenų. Tiek pinigų man pakaktų visam gyvenimui. Manykite, kad tai paskutinis mano kaprizas, vienintelis mano prašymas. Per visą bendrą mūsų gyvenimą neprisimenu nė vieno atvejo, kad būtumėte mane palepinęs. Toks mano Jums galbūt netikėtas pasiūlymas; tačiau, būkite tikras, tatai visiškai nereiškia, jog esu nusižiūrėjusi kokį nors žmogų, kurį galėčiau laikyti mylimuoju. Ir visiškai nepagrįsti būtų Jūsų būgštavimai, neva kas nors mėgins pasinaudoti mano pinigais. Deja, iki šiolei nesutikau žmogaus, kurį nesigėdydama galėčiau pripažinti savo mylimuoju. Matyt, ir dabar, praėjus dešimčiai metų, vis dar stiprus pirmojo džiaugsmo pojūtis, kurį suteikėte savo jaunai žmonai. Dabar, beje, ne taip lengva surasti vyriškį, kuris atitiktų bent du reikalavimus: būtų tvarkingai apsikirpęs ir stotingas.

       Vieną kartą laikraštyje perskaičiau, kad Sirijos dykumoje surado nuogą jaunuolį, kuris gyveno kartu su elnių banda. Koks gražus jis buvo išspausdintoje fotografijoje! Koks gražus buvo jo vėjų nugairintas profilis po kupeta sutaršytų plaukų, kokios puikios tiesios ilgos kojos! Net dabar, kai prisimenu jį, nesuvokiamas karštis nuvilnija mano krauju.

       Nuo to laiko, kai pamačiau to jaunuolio nuotrauką, visi kiti vyrai man pradėjo atrodyti nepakenčiamai nuobodūs ir banalūs! Tad štai! Jeigu Jūsų žmona vieną vienintelę akimirką ir pagalvojo apie neištikimybę, tai tik tą valandėlę, kai apžiūrinėjo jaunuolio-elnio nuotrauką. Tereikia tik įsivaizduoti švarią elastingą to vaikino odą, sudrėkusią nuo dykumos naktinės rasos... Ak, vos tik pagalvoju apie nepaprastą to jaunuolio likimą, mano širdis pradeda pašėlusiai daužytis.

       Prieš dvejus metus susižavėjau ponu Macuja – menininku modernistu. Tuo metu apie mūsų santykius sklido įvairūs prasimanymai, bet manęs tatai nė kiek nejaudino. Jūsų akyse, kai pažvelgdavote į mane, pastebėdavau tam tikrą liūdesį, kažką panašaus į užuojautą. Nors, tiesą sakant, nebuvo priežasties manęs gailėtis. Ir vis dėlto Jūsų žvilgsnis sujaudrindavo mano sielą. Jūsų akys, nors ir ne tokios kaip jaunuolio-elnio, buvo nuostabios. Kodėl nepanorote savo žvilgsniu pasakyti ką nors daugiau? Tačiau Jūs to nepadarėte, ir man nieko daugiau neliko, kaip nukaukšėti į šaltą Macujos ateljė ir sutikti jam pozuoti. Aš ir dabar, beje, vertinu jį kaip dailininką. Savo stiliumi jis šiek tiek panašus į Utrilją. Bet, kaip žmogus, jis niekam tikęs. Ir jeigu Jus būtų galima įvertinti šimtu balų, tai jis nenusipelnytų daugiau nei penkiasdešimties. O taip, jis talentingas, bet sugadintas šlovės. Jo veidas malonus, tačiau išvaizda kažkodėl nepatraukli. Jis būna tiesiog juokingas, kai patenkintas savimi papsi pypkę.

       Praėjusios vasaros pradžioje susižavėjau žokėjumi Cumura, laimėjusiu su kumelaite Žydroji Strėlė lenktynes dėl žemės ūkio ir miškininkystės ministerijos prizo. Ir tada Jūsų žvilgsnyje pamačiau jau ne užuojautą, bet šaltą panieką. Iš pradžių, kai atsitiktinai susitikome koridoriuje, pamaniau, kad tai žalsvi lapai atsispindi Jūsų akyse. Ir tik vėliau supratau, kaip smarkiai apsirikau, – Jūsų žvilgsnyje spindėjo nesitaikstymo ugnis. Koks nedovanotinas neapdairumas! Jeigu būčiau tatai supratusi iš karto, būtų pasisekę pripratinti savo sielą prie bet kokių Jūsų žvilgsnių. Deja, tuo metu visi mano jausmai, visi pojūčiai krypo viena linkme, – buvau susižavėjusi greičiu! Ir Jūsų neįveikiamas užsisklendimas, Jūsų siekimas paslėpti tikruosius jausmus man buvo nepasiekiamas ir nesuprantamas! Kaip troškau bent kartą Jums parodyti Cumurą, kai jis lekia su Žydrąja Strėle smarkiai aplenkdamas varžovus. Esu tikra, kad ir Jūs pats būtumėte nusimetęs abejingumo kaukę pro akinius žiūrėdamas į tą mielą būtybę, sukaupusią visas jėgas, kad tik pasiektų vienintelį tikslą (žinoma, aš turiu galvoje ne Žydrąją Strėlę, o žokėjų Cumurą).

       Tad pakako vieno mano žvilgsnio, jog šis jau sėkmės išpaikintas dvidešimt dvejų metų vaikinas pademonstruotų nematytą valią siekdamas pergalės ir netgi dusyk laimėdamas. Anksčiau nebuvau susidūrusi su tokiu temperamentu. Jis trokšdavo mano pagyrų, tačiau pamiršdavo viską pasaulyje, deja, taip pat ir mane, vos tik užšokdavo ant savo rausvosios Žydrosios Strėlės ir visiškai paklusdavo greičio demonui. Štai tokiomis valandėlėmis pajusdavau gyvenimo pilnatvę ir nė kiek neapgailestaudama būčiau atidavusi jam tris briliantus, kuriuos išsaugojau dar nuo prieškario laikų. Tačiau jaunasis žokėjus būdavo žavus tik jodamas Žydrąja Strėle. Vos nušokęs ant žemės, jis tapdavo neišprususiu bernioku, kuris dorai nenusimanydavo net apie kavos skonį. Ir vis dėlto man būdavo maloniau eiti pasivaikščioti su šiuo neprotingu drąsuoliu, užgrūdinusiu savo valią lenktynėse, nei su literatu Senoja arba buvusiu kairuoliu Micuja.

       Jokių gilesnių jausmų jam nepuoselėjau ir nė kiek neapgailestaudama pripiršau jam aštuoniolikametę šokėją putliomis lūpomis, kuriai irgi simpatizavau, ir net padėjau jiems surengti vestuves.

       Bet, regis, vėl užsiplepėjau ir pamiršau svarbiausią dalyką. Tad štai, įsikūrusi Jasėje, vis dėlto nenorėčiau tapti atsiskyrėle. Sumaniau ten auginti gėles. Atrodo, pardavinėjant gėles Sidzio turguose, galima padoriai uždirbti. Esu tikra, kad, padedant auklei, jaunai tarnaitei ir dviem merginoms, galima be didelio vargo išauginti keletą šimtų gvazdikų. Kurį laiką vyrai į namus Jasėje nebus įleidžiami. Vyrų kvapas mums šiek tiek įgriso. Patikėkite, aš neveidmainiauju. Nuo šiolei rimtai ketinu pradėti naują gyvenimą ir tikiuosi surasti tikrąją laimę.

       Jus veikiausiai nustebins netikėtas ištuokos prašymas. Ne, ne! Greičiau Jums turėtų atrodyti keista, kad ligi šiol apie tai nė karto neprabilau. Aš irgi, retkarčiais atsigręždama į praeitį, apmaudžiai pagalvoju, kaip galėjome kartu išgyventi per dešimt metų. Tiesa, man priekaištaudavo dėl nederamo elgesio, ir aplinkiniams turbūt pradėjo atrodyti, jog mudu esame keista pora. Ir vis dėlto mūsų reputacija visuomenėje išliko nesuteršta. Kartkartėmis mus netgi pagerbdavo pakviesdami piršliauti. Ne, čia Jums turbūt nėra dėl ko man priekaištauti. Ko gero, nusipelniau pagyrimo, argi ne?

       Kaip vis dėlto sunku rašyti atsisveikinimo laišką. Nemalonu lieti ašaras, bet nė kiek ne maloniau būti familiariai. Norėčiau, kad mano laiškas padėtų mums išsiskirti oriai, kad neįskaudintume vienas kito be reikalo. Bet, mano manymu, nieko iš to nebus, ir aš tikriausiai Jums atrodau neapsakomai kvaila, kai skaitote šias eilutes. Ką padarysi? Kažin, ar kas geba gražiai rašyti apie skyrybas. Todėl man teks prabilti oficialiu tonu, labiau tinkamu laiškui dėl ištuokos. Paprašysiu Jūsų nesupykti, jeigu mano laiško pabaiga bus nemaloni, nes aš irgi nusprendžiau ginti save užsidėjusi abejingumo šarvus.

       Viskas prasidėjo tūkstantis devyni šimtai trisdešimt ketvirtųjų vasarį. Apie devintą valandą ryto žvilgtelėjau pro viešbučio „Atamis“ langą. Mano numeris buvo antrame aukšte. Ūmai pamačiau Jus. Vilkėjote pilką kostiumą, neskubėdamas žingsniavote palei statų uolėtą krantą. Ak, kaip seniai tai buvo! Ta diena išnyko nebūtyje tarsi sapnas. Nusiraminkite ir skaitykite toliau. Netrukus Jus pasivijo aukšta moteris, apsirengusi gražiu chaoriu pilkomis juostelėmis, išsiuvinėtu stambiais kardažolės žiedais. O, kaip skaudžiai man tada dilgtelėjo širdį! Nemaniau, kad taip tiksliai išsipildys mano nuojauta. Norėdama ją patikrinti, atvažiavau į Atamį vakariniu traukiniu. Visą naktį nesudėjau akių, o galvoje visą laiką sukosi vienintelė senoviška frazė: „Jeigu tai sapnas – atsibusk!“ Tada man buvo dvidešimt metų (tiek, kiek dabar Siokai). Naiviai, nepatyrusiai jaunai moteriai, ką tik ištekėjusiai, tai buvo pernelyg skaudus smūgis. Paskambinau ir paprašiau nieko nesuprantančio patarnautojo tuoj pat atnešti čekį. Nebenorėjau čia būti nė vienos valandėlės ir užsimokėjusi nedelsdama išėjau iš viešbučio. Šiek tiek pastovėjau gatvėje mėgindama nuslopinti aštrų skausmą krūtinėje ir svarstydama, ar man eiti jūros link, ar bėgti į stotį. Galiausiai žengtelėjau keletą metrų jūros link ir vėl dvejodama sustojau. Ilgai žiūrėjau į žaižaruojančią nuo saulės spindulių žiemos jūrą, savo spalva panašią į išspaustą iš tūbelės Berlyno mėlį, paskui apsisukau ir ryžtingai patraukiau į stotį. Gerai pagalvojus, nuo to laiko vis ėjau, dūlinau tuo keliu, kol pagaliau pasiekiau šią dieną. Jei tada būčiau nuklibikščiavusi prie jūros kranto, kur judu stovėjote, dabar tikriausiai viskas būtų kitaip. Tačiau – laimė ar nelaimė – aš to nepadariau. Šiandien man atrodo, kad tai buvo lemtingiausia sankryža mano gyvenime.

       Kodėl tada nenužingsniavau prie jūros? Sustojau, nes suvokiau, jog niekuo negaliu prilygti savo seseriai – gražuolei Ajakai: nei gyvenimo patirtimi, nei žiniomis, nei talentu, nei mokėjimu elegantiškai laikyti kavos puodelį, nei literatūros supratimu arba gebėjimu panirti į muziką, nei kosmetikos naudojimo subtilybėmis. O, tas nelemtas savęs žeminimas! Dvidešimtmetės žmonos žeminimasis, kurį galima pavaizduoti paveiksle tik nepriekaištinga linija. Kai paneri į ledinę jūrą, sustingsti, nes kiekvienas judesys šimtą kartų padidina šalčio pojūtį. Ar Jums teko tai patirti? Štai tada ir aš bijojau krustelėti. Ir tik daug vėliau nusprendžiau: jeigu jis mane apgaudinėja, atsimokėsiu jam tuo pačiu.

       Vienąsyk per ekskursiją, kai su buvusiomis mokyklos draugėmis įėjau į Sanomijos stoties laukiamąjį, vos spėjau išbėgti į lauką, nes ten pastebėjau Jus ir Ajaką. Tatai atsitiko praslinkus metams, kai pamačiau judu pro viešbučio „Atamis“ langą.

       Niekada nepamiršiu vakaro, kai tarsi lenktyniaudamos čirpė cikados, o aš neapsakomai ilgai stovėjau prieš sandariai nelyg geldelės sąvaras uždarytus Ajakos namų vartus, žvelgiau į švelnią šviesą, besiskverbiančią iš antro aukšto pro šilkinių užuolaidų tarpą, ir niekaip nesiryžau paliesti ranka skambučio. Neprisimenu, ar tada buvo ruduo, ar pavasaris. Aš apskritai prastai prisimenu metų laikus. Ir dar daug, labai daug galėčiau Jums papasakoti tokių dalykų, kurie priverstų Jus suaimanuoti. Bet aš kantriai tylėjau ir nemėginau ko nors griebtis. Netgi tada, Atamyje, nenusekiau paskui jus prie jūros. Netgi tada! Labai keista, tačiau, kai prieš mano akis netikėtai sužaižaravo spindintis, panašus į Berlyno mėlį jūros ruožas, staiga atslūgo veriantis skausmas, kuris vos neišvarė manęs iš proto, ir mano sieloje įsiviešpatavo ramybė.

       Neslėpsiu, mano gyvenime būta ilgų mėnesių, kai jausdavau beprotybės alsavimą, bet laikas – geriausias gydytojas, jis išsprendė visas problemas palankiausiu man būdu.

       Panašiai kaip atvėsta įkaitinta geležis, taip atšalo ir mūsų santykiai. Kuo abejingesnis darėtės Jūs, tuo abejingesnė buvau ir aš, neatsilikdama nuo Jūsų nė per plauką. Dabar mūsų santykiai panašūs į apšarmojusių blakstienų susilietimą. Šeima? Ne, šis šiltas žmogiškas žodis čia visiškai nedera! Labiau tiktų „tvirtovė“ – manau, ir Jūs tam neprieštarautumėte. Užsidaręs šioje tvirtovėje, Jūs apgaudinėjote mane, o aš – Jus (tačiau Jūs pradėjote pirmasis!) Kokius niūrius sandėrius gali sudaryti žmonės! Visas mūsų gyvenimas buvo pagrįstas dviem paslaptimis, kurių neatskleidėme vienas kitam. Į mano neleistinus išsišokimus retkarčiais reaguodavote nepritariamai, retkarčiais paniekinamai ir su širdgėla, bet visada apsimesdavote, tarsi nieko nepastebite. Kiek kartų lepindamasi vonioje nepadoriai garsiai šūkteldavau tarnaitei, kad atneštų cigarečių; svetainėje arba koridoriuje nevalyvai pribarstydavau pudros; telefonu pasikalbėjusi su pažįstamu vyriškiu, kambaryje šokdavau valsą; prisikviesdavau aktorių iš Takaradzukio, vaišindavau juos ir fotografuodavausi su jais; savo gimimo dieną netgi tarnaitėms liepdavau pasipuošti kaspinais; pakviesdavau studentų ir surengdavau triukšmingas išgertuves. Taip elgiausi visiškai sąmoningai, suprasdama, kad Jums tatai labai nemalonu. O, jeigu Jūs bent kartą rimtai būtumėte papriekaištavęs! Ne, Jūs to nedarėte, negalėjote daryti. Todėl mudu paprasčiausiai nesusipykdavome. Mūsų tvirtovėje viešpatavo ramybė; tik mus supantis oras, tarsi pūstelėjus dykumų vėjui, keistai atšaldavo ir šlamėdamas bei švokšdamas lėkdavo nežinia kur. Kodėl Jūs, įpratęs medžioti laukinius karvelius ir fazanus, nepajėgėte kilstelėti savo medžioklinio šautuvo ir iššauti man į širdį? Kodėl Jūs, ėmęs mane apgaudinėti, nepradėjote to daryti dar atviriau ir negailestingiau? Kodėl nesiryžote galutinai įklimpti į apgaulių liūną? Argi nežinote, kad moteris gali atleisti vyrui bet kokį melą?

       Per dešimt metų kentėjau tokį gyvenimą ir vis galvojau: kada nors tatai turi baigtis. Turi kažkas atsitikti! Kas nors įvykti! Mano sieloje visą laiką ruseno silpna, bet atkakli viltis. Kokia bus ta pabaiga? Įsivaizdavau ją dvejopai: arba aš vienąkart priglusiu prie Jūsų krūtinės ir ramiai užmerksiu akis, arba iš visų jėgų smogsiu, kad fontanu imtų trykšti kraujas, o taip, smeigsiu Jums į krūtinę peilį, tą patį, kurį – prisimenate? – atvežėte man iš Egipto. Kaip manote, ko labiau troškau? Tiesą sakant, aš ir pati nežinau.

       O ar prisimenate, kas įvyko prieš penkerius metus, kai grįžote iš kelionės po Pietų šalis? Nebuvau namuose dvi dienas. Trečią dieną parsiradau truputį kauštelėjusi. Jūs buvote išvažiavęs į Tokiją kelioms dienoms reikalų tvarkyti ir aš maniau, kad dar negrįžote iš kelionės. Bet buvote netikėtai parsibeldęs į namus – sėdėjote valgomajame ir valėte šautuvą. Pasisveikinau ir tuojau pat nėriau į verandą, klestelėjau ant kanapos nugara į Jus ir atstačiau gaiviam vėjui įkaitusį veidą. Tentas, ištemptas virš pietų stalo sode, buvo savotiškas ekranas, stiklinėse terasos duryse atsispindėjo dalis kambario, tad neatsigręždama galėjau Jus matyti. Pavargusi po dviejų parų triukšmingų linksmybių, leisgyvė sėdėjau ant kanapos nepajėgdama net krustelėti ir abejingai žvelgiau į Jūsų atvaizdą. Išvalęs vamzdį, įtvirtinote jį į apsodą, keletą kartų kilstelėjote šautuvą ir vėl nuleidote. Paskui, prispaudęs buožę prie peties, šiek tiek prisimerkėte ir nusitaikėte. Nusitaikėte į mane!

       Galbūt nusprendėte mane nušauti? Ir nors šautuvas buvo neužtaisytas, staiga panorau sužinoti: ar tą valandėlę troškote mane nužudyti? Apsimečiau nieko nepastebinti ir užsimerkiau. Įdomu, kur taikėtės – į petį, sprandą, o gal į pakaušį? Nekantriai laukiau, kol tyloje spragtels gaidukas, nes pasiruošiau gelbėtis: tą akimirką, kai pasigirs trakštelėjimas, nugriūsiu nuo kanapos. Džiaugsmingai virpėdama – tokio jausmo nebepatirdavau daugelį metų, – laukiau šios akimirkos, kad galėčiau suvaidinti geidžiamą sceną.

       Pramerkiau akis ir pamačiau: Jūs vis dar taikotės į mane. Valandėlę sėdėjau nejudėdama, paskui staiga – net nesupratau kodėl – atsigręžiau ir dėbtelėjau jau ne į atvaizdą, bet į Jus patį. Tą sekundę pasukote šautuvą į šalį ir nusitaikėte į pirmąsyk šią vasarą pražydusį rododendro krūmą, kurį atsivežiau iš Amagio. Pasigirdo tylus spragtelėjimas. Kodėl tada neiššovėte į savo neištikimą žmoną? Tą valandėlę ji buvo visiškai to nusipelniusi. Jūs taip norėjote nužudyti mane, bet nepasiryžote nuspausti gaiduko! O, jeigu tada būtumėte paspaudęs gaiduką, būtumėte neatleidęs mano neištikimybės ir pervėręs neapykanta mano širdį! Galbūt atgailaudama būčiau puolusi Jums ant kaklo... gal, atvirkščiai, būčiau nusprendusi parodyti Jums, kad irgi moku taikliai šaudyti. Tačiau to nepadarėte, ir aš, atitraukusi akis nuo rododendro, kurį pasirinkote taikiniu vietoje manęs, tyčia svirduliuodama nušlitiniavau į savo kambarį. Regis, net niūniavau „Po Paryžiaus stogais“ ar kokią kitą madingą dainelę.

       Nuo to laiko praslinko keleri metai, bet tinkamos progos mūsų santykiams nutraukti vis nepasitaikė. Tačiau praėjusią vasarą lelijos sode pražydo tokia geliančia raudona spalva. Žiūrėdama į jas, puoselėjau vienokių ar kitokių permainų viltį...

       Paskutinį kartą lankiausi pas Ajaką jos mirties išvakarėse. Tą dieną vėl daugiau nei po dešimties metų pamačiau ją, vilkinčią chaorį, kuris tvieskiančiuose ryto saulės spinduliuose Atamyje lyg košmariškas sapnas įstrigo mano atmintyje. Stambūs violetiniai kardažolių žiedai atrodė taip, lyg iš tiesų būtų gyvi. Man pasivaimėjo, kad chaoris tarsi švininis slegia jos silpnus, bet tokius mielus Jūsų širdžiai pečius. Įžengiau į kambarį, atsisėdau prieš Ajaką ir šūktelėjau: „Kokia tu nuostabi!“ Iš pradžių mėginau susitvardyti, bet netrukus pagalvojau: kodėl ji apsivilko šį chaorį ir sėdi nieko nepaisydama prieš mane? Tą akimirką kraujas ėmė pašėlusiai tvinkčioti smilkiniuose, ir aš nebepajėgiau ilgiau savęs tramdyti. Savivalė moters, atėmusios vyrą iš kitos, ir dvidešimtmetės žmonos, praradusios jį, didžiulė kantrybė anksčiau ar vėliau vieną sykį turėjo atsidurti ant teisingumo svarstyklių. Tikriausiai tas laikas atėjo. Ir aš atskleidžiau paslaptį, šventai saugotą per dešimt metų, ramiai išklojau ją prieš violetinius kardažolės žiedus.

       – Pažįstamas chaoris, – pasakiau.

       Ajaka vos girdimai aiktelėjo ir dirstelėjo į mane. Mūsų akys susidūrė. Žvelgiau jai į akis ir neketinau nuleisti galvos – tatai turėjo padaryti ji.

       – Tu vilkėjai šį chaorį, kai važiavai kartu su Misugiu į Atamį. Atleisk, mačiau judu tą dieną, – kreivai šyptelėjau.

       Ajaka išblyško, o netrukus išbalo tarsi popierius. Jos lūpos trūkčiojo, lyg norėtų ką pasakyti, tačiau nepratarė nė žodžio. Panarinusi galvą, ji įsmeigė akis į savo baltas rankas, sudėtas ant kelių.

       Ir tada mane užliejo toks džiaugsmas, tartum ant manęs būtų prapliupęs palaimingas šviesos ir teisybės lietus: štai ji – toji valandėlė, kurios laukiau šitiek metų! Ir tuo pat metu sielos gilumoje krustelėjo nesuvokiama širdgėla, nes supratau, ką būsiu priversta toliau daryti. Mudvi ilgai sėdėjome viena priešais kitą. Buvau pasirengusi suakmenėti ir be galo ilgai spoksoti į Ajaką. Įsivaizduoju, kaip ji norėjo, kad prasmegčiau skradžiai! Paskui ji kilstelėjo vaškinį veidą ir ramiai pažvelgė į mane. Suvokiau, kad ji greitai mirs. Tą akimirką mirtis įžengė į Ajaką. Argi kitaip ji būtų galėjusi taip ramiai žiūrėti į mane? Saulė švystelėjo iš po debesies ir ligi tolei apniukusiame sode beregint pasidarė šviesu. Ūmai nuslopo fortepijono garsai, atsklindantys iš gretimo namo.

       – Nesikrimsk, aš neliepsnoju pykčiu. Galiu atiduoti Misugį visam laikui! – pasakiau ir nuėjau į verandą, kur buvau palikusi Ajakai atneštą baltų rožių puokštę. Grįžau nešina gėlėmis į kambarį, pamerkiau jas į vazą knygų lentynoje, šiek tiek atlenkiau stiebus, kad puokštė įgytų gražią formą, paskui dirstelėjau į galvą panarinusią Ajaką ir vėl pamąsčiau: tikriausiai matau ją paskutinį kartą. (Kokia keista nuojauta!)

       – Neimk viso to giliai į širdį, – tariau atsisveikindama. – Juk ir aš apgaudinėjau tave per dešimt metų. Dabar mudvi atsiteisusios, – ir nejučiom nusijuokiau. Net ir tada ji nieko nepasakė. Nuo pat pradžių Ajaka nepratarė nė vieno žodžio. Sėdėjo taip tyliai, tarytum net nealsavo. Teismas baigėsi. Dabar ji turėjo teisę elgtis, kaip jai patinka. Nusprendžiau, jog man nebėra daugiau ką čia veikti, tad paskubom atsistojau ir išėjau iš kambario.

       – Midori, – išgirdau už nugaros Ajakos balsą. Tai buvo pirmasis žodis, kurį ji ištarė. Tačiau aš nė nestabtelėjau.

       – Teta, kas jums atsitiko? Jūs tokia išblyškusi! – šūktelėjo Sioka. Ji nešė Ajakai arbatos puodelį ir koridoriuje mudvi susidūrėme. Tik tada supratau, kaip esu baisingai susijaudinusi.        Dabar Jums aišku, kodėl turiu su Jumis išsiskirti, arba tiksliau – kodėl Jūs nebegalite ilgiau būti su manimi. Prašau atleisti, kad išdrįsau pažerti tiek įžūlybių šiame ilgame laiške. Matyt, nesmagiems mūsų santykiams, kuriuos palaikėme tiek metų, atėjo galas. Štai tikriausiai ir viskas, ką norėjau Jums pranešti. Jeigu tai įmanoma, tikiuosi gauti Jūsų sutikimą skirtis, kol dar būsite Idzu mieste.

       Baigdama norėčiau pasakyti, jog šiandien už tarnaitę tvarkiau Jūsų kabinetą – net neprisimenu, kada tatai buvau dariusi. Mane pribloškė ten tvyranti tyla. Kokia rami ir jauki vieta mąstyti. Patogus krėslas taip ir traukia atsisėsti, o gėlės vazoje, sukurtoje Ninsėjaus6, skaisčiai plieskia. Šį laišką parašiau Jūsų kabinete. Man atrodo, Gogeno paveikslas jam netinka. Aš paveikslą savavališkai nukabinau, norėdama – jeigu neprieštarausite – papuošti Jūsų namą Jasėje. Vietoje Gogeno drobės Jūsų kabinete pakabinau Vlaminko žiemos peizažą. Taip pat atnaujinau Jūsų garderobą: pakabinau ten tris žieminius kostiumus ir pagal savo skonį parinkau prie jų tris kaklaraiščius. Nežinau, ar jie Jums patiks.