tekstai.lt

Jasuši Inoujė. Medžioklinis šautuvas. Apysaka (3)

 

       Ajakos laiškas

 

       Kai gausite šį laišką, manęs nebebus. Negaliu įsivaizduoti, kas yra mirtis, tačiau neabejoju dėl vieno dalyko: ji išsineš iš šio pasaulio ir mano džiaugsmus, ir mano kančias. Kartu su manimi iškeliaus ir nesibaigiančios mintys apie Jus, ir rūpestis dėl Siokos ateities, o mano kūnas ir siela pavirs į nieką.

       Jūs perskaitysite šį laišką po mano mirties – bus praėjusios kelios valandos, gal ir dienos. Ir tada sužinosite, apie ką be paliovos dabar – dar būdama gyva – mąstau. Iš laiško sužinosite, ką galėjau ir pati papasakoti – apie tai, ko Jūs net neįtariate. Galėsite klausytis mano balso, kalbėtis su manimi, tarsi būčiau gyva, stebėtis, kentėti, mane barti... Vargu ar Jūsų akys patilš ašaromis, tačiau veidas pasidarys toks liūdnas, kokį mačiau tik aš (netgi Midori nežino, kad Jūsų veidas toks gali būti!). Ir Jūs pasakysite: „Kokia tu kvailutė!“ Dabar nepaprastai aiškiai įsivaizduoju Jūsų veidą ir girdžiu Jūsų balsą.

       Kol skaitote šį laišką, mano gyvybė, nors būsiu jau mirusi, nepastebimai atgis jo eilutėse: ji suspurdės tą akimirką, kai atplėšite voką ir pamatysite pirmąjį žodį, ir tikriausiai plazdės penkiolika dvidešimt minučių, kol baigsite skaityti paskutinę frazę. Ji vėl, tarytum vis dar nebūčiau mirusi, įsismelks į visą Jūsų esybę, pripildys Jūsų sielą prisiminimų. Pomirtinis laiškas... Kokie keisti žodžiai! Toks pats keistas Jums pasirodys ir mano neilgas gyvenimas, glūdintis laiško eilutėse. Tačiau per tą trumpą laiką noriu papasakoti Jums tiesą. Trokštu atskleisti teisybę. Baugu tokią valandėlę kalbėti apie slėptus dalykus, bet žinokite: Jūs niekada nepažinote manęs tokios, kokia iš tikrųjų esu. Tik šis laiškas parodys, kokia iš tiesų buvau... Pamatysite mane be kaukės!

       Ligi šiolei man prieš akis šmėsčioja lietaus nuprausti medžiai Jamadzakyje, ant Teno kalno, kuris buvo pasipuošęs skaisčiai raudonais rudenio lapais. Ak, kaip buvo gražu! Mudu laukėme, kada liausis lietus, susiglaudę po senų vartų stogeliu, priešais Miokano arbatinę, ir gėrėdamiesi žiūrėjome į Teno kalną, dunksantį už stoties. Piktą išdaigą mums iškrėtė ana rudens diena. Pamažu ėmė dulksnoti. Žiūrint pro smulkius lietaus lašelius, kalnai, į kuriuos ketinome kopti, atrodė pasakiškai gražūs. Nuo tos dienos praslinko trylika metų, bet iki šiol mano sieloje rusena prisiminimas apie nepaprastą rudenio purpuru pasipuošusių medžių grožybę.

       Tą dieną pirmą kartą buvome vienu du. Jūs vežiojote mane po Kioto apylinkes, – ir aš buvau beprotiškai pailsusi. Tikriausiai ir Jūs buvote pavargęs. Visą laiką kalbėjote man mielas kvailystes, tarkim, kad meilė – susižavėjimas, kad domitės retomis vazomis ir kad tatai nėra blogas polinkis, jog įsimylėjote mane – ir jog čia taip pat nieko bloga nesą. Ir dar sakėte, neva tik mudviem visa rudeniška grožybe atsiskleidė Teno kalnas, mudu tą pajutome vienu metu, ir dabar kelio atgal nebėra – viskas iš anksto nulemta ir nieko nebeįmanoma pakeisti. Įkalbinėjote mane tarsi mažą vaiką ir net grūmojote.

       Tą dieną iš paskutiniųjų stengiausi atitolti nuo Jūsų, tačiau Jūsų lyg ir paiki palyginimai ir tuščios šnekos privertė mano širdį dažniau plakti. Jūsų begalinis ilgesys, slypintis po šiurkštybėmis ir grasinimais, pražydo manyje laimės gėlėmis, nes supratau, kad esu mylima.

       Kaip paprastai ir lengvai, neatleidusi savo vyrui Kadotai jo vienintelio nusižengimo, pati pasukau neištikimybės keliu!

       Atamyje, kai likome dviese viešbutyje, Jūs pirmasis pasakėte: „Būsime nusidėjėliai!“ Ar prisimenate? Buvo vėjuota naktis, ir nesandariai nuo jūros pusės uždarytos langinės visą laiką girgždėjo. Vidurnaktį nusprendėte jas tvirčiau suverti ir atidarėte duris. Tada toli jūroje pamačiau liepsnojančią žvejų valtį. Ji ryškiai žioravo, tarsi signalinis laužas. Tikriausiai toje valtyje žmones ištiko nelaimė ir mirtis jiems jau žiūrėjo į akis. Bet mudu neišsigandome, mus pribloškė tik šio reginio grožis. Kai užtrenkėte duris, mane ūmai užplūdo nerimas. Aš vėl jas pravėriau, bet žvejų valtis, matyt, jau buvo sudegusi, nes prieš mano akis tvyrojo tik tamsi jūros plynė be jokio žiburėlio. Ligi tos nakties širdies gilumoje dar tikėjausi surasti savyje jėgų ir išsiskirti su Jumis, tačiau po gaisro jūroje pajutau, kad tai, kas vyksta, yra neišvengiama. Prisimenate? Jūs pasakėte: „Būsime nusidėjėliai, visą gyvenimą apgaudinėsime Midori“, ir aš nedvejodama pritariau: „Būsime didieji nusikaltėliai ir apgaudinėsime ne tik Midori, bet ir visus žmones, visą pasaulį.“ Ir pirmąsyk nuo to laiko, kai pradėjome slapta susitikinėti, aš ramiai užmigau.

       Tą naktį man pasivaideno, tarsi jūroje sudegusios žvejų valties likimas – tai mūsų meilės likimas, kurio nebeįmanoma išvengti. Netgi dabar, kai rašau Jums atsisveikinimo laišką, man prieš akis šokčioja ryški ugnis, ryjanti laivelį nakties tamsoje. Tas gaisras tarsi įkūnijo vienoje akimirkoje kančias, kurias patiria moteris šiame nepatikimame pasaulyje.

       Ar verta dar grimzti į prisiminimus? Juk jiems nebus galo! Per praėjusius trylika metų patyriau tiek sielvarto ir kančių. Ir vis dėlto buvau laimingesnė už visus šiame pasaulyje. Liūliuojama Jūsų didžiulės meilės bangų, be jokio saiko mėgavausi laime.

       Dieną perverčiau dienoraštį. Jame dažnai kartojosi žodžiai: „mirtis“, „nusikaltimas“, „meilė“. Jie vėlei man priminė nelengvus metus, kurie buvo tik mudviejų. Ir vis dėlto laikydama delnuose dienoraštį jaučiau tik meilės ir laimės svorį. Mane visą laiką persekiojo kaltės jausmas dėl kartu daromo nusikaltimo. Kiekvieną dieną virš manęs kybojo mirties šešėlis, ir žiūrėdama į jį kartodavau: kai Midori viską sužinos, aš numirsiu; jeigu Midori viskas paaiškės, savo kaltę išpirksiu mirtimi. Štai kokia didelė ir neatšaukiama buvo mano laimė!

       O, kas galėjo numanyti, kad šalia tos, kurią Jūs pažinojote, egzistavo dar viena aš – kita (Jums turbūt tokia frazė pasirodys netikroviška, bet nežinau, kaip kitaip pasakyti savo mintį). Pasirodo, manyje gyveno dar viena moteris, bet aš nieko apie ją nežinojau. Taip, tai buvo dar viena aš, apie kurios egzistavimą Jūs net nesapnavote.

       Vieną kartą pasakėte, kad kiekviename žmoguje gyvena sava gyvatė. Prisimenate? Turėjote susitikti su Kioto universiteto profesoriumi Takada. Kol judu kalbėjotės, nuobodžiaudama ėmiau apžiūrinėti įmerktas į spiritą gyvates stiklinėse spintose, kurios stovėjo ilgo niūraus koridoriaus gale. Vaizdas, žinoma, buvo nemalonus, ir mano nuotaika sugedo. Po pusvalandžio išėjote iš profesoriaus kabineto ir, rodydamas į angis, juokaudamas tarėte: „Ši gyvačiukė – Ajakos, ši – Midori, o štai ta – mano. Kiekvienas žmogus turi savo gyvatę, tad neverta jų bijoti.“ Toji, kuri gyveno Midori, buvo nedidelė šviesiai ruda gyvačiukė iš Pietų šalių. Mano angis – visa baltai taškuota su smaila it yla galvute. Ji buvo atvežta iš Australijos. Ak, kam Jūs tada pasakėte, kad kiekviename žmoguje slypi gyvatė? Pasakėte – ir pamiršote, bet man Jūsų žodžiai įkrito į širdį ir nuo to laiko dažnai pagalvodavau: ką gi iš tikrųjų įkūnija ta gyvatė žmogaus viduje? Kartkartėmis man atrodydavo, jog užsispyrimą, kartais – pavydą arba lemtį.

       Dar ir dabar nesuprantu, ką reiškia ta gyvatė, tačiau manyje – Jūs pats sakėte – tokia angis gyveno. O kaip kitaip pavadinti tą, kitą, kurios nepažinojau, bet kuri buvo mano būtybės dalis. Ir ji pirmąkart man apsireiškė šiandien.

       Tatai atsitiko po pusiaudienio. Kai Midori atėjo manęs aplankyti, vilkėjau tą patį chaorį, kuri atvežėte man iš Mitos. Jaunystėje jį labai mėgdavau. Midori įėjo į kambarį, pamatė chaorį ir... nustėro. Norėjo kažką sakyti, bet, matyt, susitvardė, ir mudvi valandėlę tylėdamos žvelgėme viena į kitą. Tyčia neprabilau pirma džiūgaudama, kad net Midori apstulbino mano neįprastas drabužis. Bet staiga ji tyliai pasakė:

       – Su tuo pačiu chaoriu buvai tada, kai važiavai kartu su Misugiu į Atamį. Aš mačiau jus tą dieną.

       Ji siaubingai išblyško, jos žodžiai suskambėjo taip, lyg ji ketintų persmeigti mane jais tarsi durklais.

       Akimirką nieko nesupratau. Tačiau kai suvokiau jos žodžių prasmę, instinktyviai tvirčiau susisiaučiau chaoriu ir apmiriau.

       Vadinasi, ji viską žinojo! Žinojo jau daugelį metų! Ūmai mane sukaustė keista ramybė: tarsi saulėlydžio metu iš saugios vietos žiūrėčiau į jūrą, o kranto link ristųsi didžiulė potvynio banga. Panorau paimti Midori už rankos ir nuraminti.

       Štai ir atėjo akimirka, kurios taip bijojau, bet nežinia kodėl nepajutau išgąsčio. Akimirksniu buvo nuplėšta uždanga nuo paslapties, o juk mudu ją saugojome trylika metų, tačiau už jos slypėjo ne mirtis, apie kurią tiek daug mąsčiau, bet tyli ir – kaip čia tiksliau pasakyti? – įstabi atvanga. Išnyko našta, daugelį metų sunkiai slėgusi mane ir nedavusi ramybės, tačiau ją pakeitė tuštuma, ir pasidarė taip graudu, kad vos nepravirkau. Mane apstulbino visiško išsilaisvinimo pojūtis. Sustingusi žiūrėjau Midori į akis, bet nieko prieš save nemačiau, negirdėjau nė vieno jos žodžio.

       Kai atsitokėjau, Midori jau nebebuvo.

       – Midori! – šūktelėjau. Kodėl? Nė pati nežinau. Galbūt norėjau, kad ji dar ilgai, be galo ilgai sėdėtų prieš mane. Tikriausiai, jeigu ji būtų grįžusi, nė kiek nesutrikusi būčiau pasakiusi:

       – Atiduok man Misugį ir tegu jis tampa mano teisėtu vyru.

       O gal lygiai tokiu pat tonu būčiau pareiškusi priešingai:

       – Atėjo metas tau grąžinti Misugį.

       Man ir pačiai neaišku, ką būčiau pasakiusi, jei Midori būtų grįžusi. Tačiau ji neatsiliepė į mano šūksmą.

       Jeigu Midori viską sužinojo, aš mirsiu! Nusikaltimas, baisus nusikaltimas, nusidėjimas! Kam tas beprasmiškas savo kaltės suvokimas? Nejaugi žmogus, pardavęs velniui sielą, niekada nebeištrūks iš jo nelaisvės? Nejaugi trylika metų apgaudinėjau Dievą ir pati save? Taip samprotavau aš. Paskui kietai įmigau. Mane pažadino Sioka. Atsimerkiau ir ūmai pajutau siaubingą skausmą visame kūne, bijojau net krustelėti. Pasivaideno, tarsi ant manęs išsyk užgriuvo visas nuovargis, susikaupęs per trylika metų. Galvūgalyje sėdėjo dėdė iš Akasio. Jūs su juo vieną kartą buvote susitikęs. Jis užvažiavo manęs aplankyti pakeliui į Osaką, kur vyko verslo reikalais. Pusvalandį be paliovos tarškėjo, paskui susizgribo, kad pavėluos į traukinį, ir puolė atsisveikinti. Jau prie slenksčio, maudamasis batus, tarstelėjo:

       – O žinai, Kadota vedė.

       Kadota... Pirmąkart po daugelio metų vėl išgirdau pavardę vyro, su kuriuo išsiskyriau. Dėdė užsiminė apie tai lyg tarp kitko, bet mane ši žinia smarkiai sujaudino.

       – Kada? – paklausiau ir pati pajutau, kaip virpa mano balsas.

       – Regis, prieš mėnesį ar du. Sako, kad statydinasi namą Hioge. Šalia ligoninės.

       – Šit kaip? – vargiai pratariau.

       Palydėjusi dėdę, vos vilkdama kojas grįžau į svetainę. Staiga apsvaigo galva, ir, kad nepargriūčiau, įsitvėriau kėdės atlošo. Palengva atsigavau ir pro stiklines duris žvilgtelėjau laukan: stiprus vėjas siūbavo medžius, bet aš nieko negirdėjau. Atrodė, kad žiūriu pro akvariumo stiklą į nežinomą povandeninį pasaulį.

       – Galas, – pasakiau pati sau, dorai net nežinodama, ką turiu galvoje.

       – Kam galas? – pasigirdo Siokos balsas. Net nepastebėjau, kaip ji įėjo į kambarį.

       – Pati nežinau, – atsakiau ir kažkodėl nusijuokiau.

       – Kokias kvailystes, mamyte, kalbate. Geriau gulkitės į lovą.

       Prilaikoma Siokos, šiaip taip nusigavau iki patalo. Mane kankino baisus pojūtis, tarsi būtų atsivėrusi užtvanka ir viskas aplinkui griūtų. Atsirėmiau ranka į pagalvę ir tvirtai laikiausi, kol dukra stoviniavo kambaryje. Bet vos tik ji išėjo į virtuvę, ašaros tiesiog ėmė trykšti iš mano akių.

       Net negalėjau įsivaizduoti, jog Kadotos santuoka taip smarkiai mane įskaudins. Neprisimenu, kiek praėjo laiko, kol pro stiklines duris pamačiau Sioką – ji degino sode nukritusius lapus. Saulė jau buvo nusileidusi, sodą gaubė nuostabiai ramus vakaras.

       – O, jau degina, – sumurmėjau, tarsi palengva kylančiuose dūmuose būčiau įžvelgusi lemtingą ženklą.

       Išsirangiau iš lovos ir iš stalčiaus ištraukiau ten slepiamą dienoraštį. Na, žinoma, tai likimas – Sioka sukūrė sode laužą, kad galėčiau sudeginti savo dienoraštį, pagalvojau, net nesuvokdama, jog tai visiškas svaičiojimas. Paėmusi dienoraštį, išsvirduliavau į verandą, atsisėdau į pintą krėslą ir pradėjau vartyti lapus. Viename jų buvo išsirikiavę žodžiai: nusikaltimas, mirtis, meilė... Kiek kartų per trylika metų dienoraštyje kartojau šiuos žodžius! Dar vakar jie akinamai spindėjo ir kaitaliojosi gyvomis ryškiomis spalvomis, bet dabar išsyk nublanko, ir aš be jokio apgailestavimo pagalvojau, kad po valandėlės jie sudegs lauže ir violetinėmis dūmų sruogomis pakils į dangų.

       Paduodama Siokai dienoraštį nusprendžiau, kad turiu mirti. Nebebuvo jėgų ilgiau gyventi.

       Kai išsiskyriau su Kadota, jis gyveno vienas. Tikriausiai jam nepasitaikė palankios progos vesti: čia mokslas užsienyje, čia karas. Šiaip ar taip, palikęs mane, jis neatsivedė į savo namus kitos žmonos. Ir tai man buvo tvirta atrama, nors aš pati apie tai nieko nenutuokiau. Taip bent man dabar atrodo. Patikėkite, nuo to laiko, kai išsiskyriau su Kadota, nė karto nebuvau su juo susitikusi ir net nenorėjau jo matyti. Be paskirų gandų, kuriuos man persakydavo giminaičiai iš Akasio, nieko apie jį nežinojau, net jo vardą ištryniau iš atminties...

       Atslinko naktis. Sioka ir tarnaitė seniai miegojo, o aš vis blaškiausi patale. Galiausiai atsiverčiau albumą su fotografijomis – mano ir Kadotos.

       Vieną kartą prieš kelerius metus Sioka, žiūrinėdama šį albumą, pasakė:

       – Mamyte, kaip čia įdomiai suklijuotos nuotraukos: jūsų ir tėtės veidai susiliečia...

       – Netaukšk kvailysčių, – pyktelėjau tada.

       Sioka tatai pasakė nieko bloga negalvodama, tačiau jos žodžiai įkrito man į širdį, ir nuo to laiko kasmet, kamuojama keisto jausmo, perversdavau albumą. Iš tikrųjų mano ir Kadotos nuotraukos, darytos medaus mėnesį, buvo suklijuotos gretimuose lapuose, ir kai užversdavau albumą, mūsų veidai prisispausdavo vienas prie kito. Ir vis dėlto per visus tuos metus man nė karto nesmigtelėjo mintis perklijuoti fotografijas arba apskritai išimti jas iš albumo. Tačiau dabar atėjo metas tatai padaryti. Išplėšiau Kadotos nuotraukas ir sukišau jas į Siokos albumą: tegu tėvas jai išlieka toks, koks buvo jaunystėje.

       Dabar supratote, kokia buvau ta – kita aš, apie kurios egzistavimą net pati neįtariau. Štai kokia maža australiška gyvačiukė su baltais taškeliais, pasak Jūsų, lindėjo manyje. O toji, šviesiai ruda angis, slypinti Jūsų žmonoje Midori, vaizduodama niekuo dėtą, trylika metų saugojo mūsų paslaptį, kurią Atamyje lyžtelėjo raudonu it saulės protuberancas liežuvėliu ir prarijo.

       Tad kas gi yra gyvatė, gyvenanti kiekviename žmoguje? Galbūt užsispyrimo, pavydo ir likimo įsikūnijimas, kai visa tai susivienija ir nėra jėgų tam priešintis? Kaip liūdna, kad žmogus, norom nenorom, turi nešiotis savyje savąją angį! Prisimenu, kažkokioje knygoje užtikau žodžius: „gyvenimo kančios“. Dabar, kai rašau šį laišką, atrodo, jog mano sielą palytėjo kažin kas ilgesingas ir šaltas, nuo ko nebeįmanoma išsigelbėti. Kas gi iš tiesų slypi žmoguje – nepakenčiamai šlykštus ir todėl neapsakomai graudus?

       Prirašiau tiek daug ir staiga pastebėjau: beveik nė vienu žodžiu neprasitariau, kokia iš tikrųjų esu. Kuo toliau rašau, tuo labiau mąžta mano ryžtas ir atrodo, tarsi visą laiką vengiu įvardyti baisiausiąjį dalyką.

       Kokia puiki dingstis pasakyti „kita aš, apie kurią pati nežinojau!“ – ir nieko nepasakyti. Jau minėjau, neva šiandien pirmąkart aptikau savyje gyvatę baltais taškeliais ir neva tik šiandien ji man pasirodė.

       Melas! Taip tvirtinti – vadinasi, apgaudinėti Jus! Be abejo, jau seniai žinojau apie jos egzistavimą.

       Prisimenu siaubingą vaizdą, kai rugpjūčio šeštos naktį visas rajonas tarp Osakos ir Kobės pavirto šėlstančia ugnies jūra. Tą naktį mudvi su Sioka slėpėmės priešlėktuviniame apkase, kurį Jūs išrausėte. Tąsyk, kai jau kelintą kartą danguje pasigirdo „skraidančių tvirtovių“ gausmas, netikėtai pajutau neapsakomą ilgesį ir nesiliaujančią gėlą, ir nieku gyvu nebegalėjau susitvardyti. Nepaprastas graudulys plėšė man širdį. Norom nenorom, turėjau išlįsti iš slėptuvės ir aš, vos pavilkdama neklusnias kojas, išsikapanojau į lauką... Ir pamačiau Jus.

       Visas dangus raudonai žioravo. Šalia Jūsų namo siautėjo gaisrai, bet Jūs, viską metęs, atbėgote čia ir stovėjote prie mūsų apkaso. Kartu su Jumis grįžau į slėptuvę ir ten ūmai balsu pravirkau. Sioka ir Jūs tikriausiai nusprendėte, kad isteriškai raudu iš baimės. O taip, nei tada, nei vėliau negalėjau suvokti, kas privertė mane tada paplūsti ašaromis. Atleiskite! Jeigu Jūs iš didelės meilės, kurios nenusipelniau, atlėkėte prie mūsų slėptuvės, tai aš tą akimirką norėjau atsidurti švarioje, baltai išdažytoje Kadotos ligoninėje Hioge, kurią vieną kartą mačiau pravažiuodama pro šalį traukiniu. Visas mano kūnas virpėjo nuo šio troškimo, ir aš graudžiai pravirkau nebepajėgdama įveikti nesuprantamo savo noro.

       Turiu Jums prisipažinti, kad ir anksčiau man taip atsitikdavo. Geriausias pavyzdys – baltai taškuota gyvačiukė. Pamačiusi ją, nutirpau iš baimės. Niekada anksčiau nebuvau patyrusi tokio siaubo. Jūs turbūt neteikėte kokios nors reikšmės savo žodžiams, tačiau man pasivaideno, kad žvilgtelėjote į pačią mano sielos gelmę. Baimingai dirstelėjau į Jus. Įsikandęs neuždegtą cigaretę, mąsliai žiūrėjote kažin kur į tolį. Galbūt man tik pasirodė, bet Jūsų veidas buvo toks liūdnas, kokio dar niekada nebuvau mačiusi. Tatai truko tik valandėlę, paskui atsisukote į mane, ir Jūsų veidas vėl buvo toks kaip visada: ramus ir nuoširdus.

       Anksčiau nelabai įsivaizdavau, kokia toji, kita, gyvenanti manyje. Bet dabar pradėjau galvoti, kad ji kaip tik tokia – gyvatė baltais taškeliais, kurią parodėte užkonservuotą stiklinėje spintoje. Tą naktį savo dienoraštyje net keliuose puslapiuose vis kartojau „baltai taškuota gyvatė“. Įsivaizdavau, kaip toji angis tūno manyje susirangiusi į stangrius, aukštyn siaurėjančius žiedus, o pačiame viršuje kyšo maža aštri galvutė, panaši į ylą. Tiesiog dailus niekutis! Ir man pasidarė

sieloje šiek tiek lengviau, pagalvojus, jog tai, kas bjauriausia ir šlykščiausia slypi manyje, yra įgavę tokią tobulą, net gracingą formą. Ko gero, net pats ponas Dievas, pamatęs tokią žiedais susirangiusią gyvatę, pajustų jai simpatiją. Galbūt ji net sulauktų Jo užuojautos. Štai kokios kandžios mintys sukosi mano galvoje. Nuo tos nakties pasijutau esanti dar didesnė nusidėjėlė, nei anksčiau maniau.

       Jūs jau daug apie mane sužinojote, tačiau privalau sukaupti dvasios tvirtybę, kad galėčiau papasakoti viską iki galo. Būkite geras, nepykite! Ar prisimenate tą vėjuotą naktį Atamyje, kai mudu pasižadėjome apgaudinėti visus ir tapti didžiaisiais nusidėjėliais dėl mūsų meilės?

       Taip akiplėšiškai prisiekę, mes nutilome: daugiau nebuvo apie ką kalbėti. Gulėjome ant baltų gerai iškrakmolytų paklodžių ir tylėdami žvelgėme į tamsą. Tos įstabios tylos akimirkos man įsiminė visam gyvenimui. Nežinau, ar ilgai mudu taip tylėjome – penkias minutes ar valandą?

       Tuo metu, keista, buvau visiškai viena. Pamiršusi, kad Jūs gulite šalia manęs, likau viena, viena pati su savimi. Kodėl tada mane užplūdo begalinė vienatvė, nors ką tik mudu sudarėme slaptą sąjungą ir turėjome jausti abipusį artimumą?

       Tą naktį sutarėme apgaudinėti visus, tačiau Jūs, iš to galima spręsti, nenujautėte, kad būsite pats apgautas. Priesaikos valandėlę pagalvojau, kad ir Jūs nebūsite išimtis. Apgaudinėsiu visus: ir Midori, ir Jus, ir net pati save – toks mano likimas! Štai kokia mintis šmėstelėjo tarsi žaltvykslė mano vienišos sielos gilumoje!

       Taip, Kadotos nusižengimas buvo atsitiktinis, tačiau negalėjau jam atleisti neištikimybės. Šit kodėl nusprendžiau bet kokiomis priemonėmis sunaikinti savo jausmą Kadotai, – jausmą, kuriame sunkiai galėjai atskirti meilę nuo neapykantos. Buvau pasiryžusi viskam, kad tik tas jausmas išnyktų. Aš labai kentėjau. Ir visa siela ieškojau būdų, kaip numaldyti savo kančias.

       Ir vis dėlto... vis dėlto! Nuo to laiko praėjo trylika metų, bet ir šiandien niekas nepasikeitė, viskas išliko taip pat kaip ir aną naktį.

       Mylėti, būti mylimai – koks lemtingas pasirinkimas! Vieną kartą per anglų kalbos gramatikos egzaminą antrame ar trečiame moterų koledžo kurse mums uždavė apibūdinti veikiamosios ir neveikiamosios formos veiksmažodžius. Tarp lape surašytų veiksmažodžių buvo ir „mylėti – būti mylimai“. Kol mergaitės, žiūrėdamos į lapus ir kramtydamos pieštukus, apmąstė užduotį, kažkuri, matyt, norėdama paišdykauti, iš galinių suolų atsiuntė popieriaus skiautę, kurioje buvo parašyta: „Kas tau labiau patinka: mylėti ar būti mylimai?“ Prie žodžių „būti mylimai“ įvairiaspalviais rašalais ir pieštukais buvo pripaišyta daug skrituliukų, šalia žodžio „mylėti“ – visiškai tuščia. Aš irgi, kaip ir kitos mergaitės, nupiešiau skrituliuką prie žodžių „būti mylimai“. Tikriausiai šešiolikos ar septyniolikos metų mergaitės, kurios dar dorai nesusigaudė, ką reiškia „mylėti“ ir ką – „būti mylimai“, instinktyviai jau numanė: laimė – tai būti mylimai.

       Tik mano suolo kaimynė, probėgšmais dirstelėjusi į popieriaus skiautę, nė akimirkos nedvejodama apsuko didelį ryškų rutuliuką prie žodžio „mylėti“. Išsyk pajutau jai priešiškumą, nes ji pasielgė ne taip kaip visos mergaitės, bet tuo pat metu – tatai prisimenu iki šiolei – man pasirodė, kad aš apsirikau. Ta mergaitė niekuo ypatingu nepasižymėjo. Mokėsi gana vidutiniškai, visada buvo paniurusi, su niekuo nedraugavo. Nežinau, kaip vėliau susiklostė jos gyvenimas, tačiau ūmai dabar, kai rašau Jums šį laišką, man prieš akis išryškėjo jos veidas, nors nuo to laiko praėjo dvidešimt metų ir aš daugiau jos nė karto nemačiau.

       Katrai moteriai jos mirties valandą Dievas labiau links suteikti tylią atvangą: ar tai, kuri mėgavosi laime būti mylimai, ar tai, kuri beveik nematė laimės, tačiau gali pasakyti: „Aš mylėjau“? Bet ar rasis šiame pasaulyje moteris, kuri turės neabejotiną teisę pasakyti Dievui: „Aš mylėjau“? Ne, ne, tikriausiai tokių moterų esama, ir aš be reikalo dvejoju. O jeigu ta niekuo nepasižyminti mergiotė su kokčiai sušukuotais plaukais pateko tarp išrinktųjų? Ėmiau įsivaizduoti, kaip ji – nušiurusiais plaukais, nutįsusiais skarmalais – stovi prieš Dievą išdidžiai pakelta galva ir sako: „Aš mylėjau!“ Pasako – ir krinta negyva. Ak, kaip tai nepakenčiama! Norisi kažin kur bėgti, išnykti! Stengiuosi nuginti į šalį mane persekiojantį tos mergšės vaizdą, – tačiau veltui. Kodėl manęs nepalieka tos nepakenčiamos, neramios mintys, nors po kelių valandų ateis pabaiga ir aš mirsiu? Tikriausiai taip keršijama moteriai, neištvėrusiai meilės kančių, tikėjusiai, kad bus laiminga, jei bus mylima.

       Labai apgailestauju, jog turiu rašyti Jums tokį laišką po trylikos metų laimės, kuria Jūs mane lepinote.

       Atėjo paskutinė valanda – visada žinojau, anksčiau ar vėliau ji mane ištiks, – jūroje baigia degti žvejų valtis. Pernelyg pavargau, kad dar gyvenčiau. Tikiuosi, jog man pavyko papasakoti Jums, kokia iš tikrųjų buvau. Per penkiolika dvidešimt minučių, kurias sugaišote skaitydamas laišką, Jūs, be abejo, pagaliau supratote, koks buvo mano tikrasis gyvenimas, gyvenimas tikrosios Ajakos, be padailinimų ir apgaulės.

       Atsisveikindama dar kartą norėčiau pasakyti: trylika mano gyvenimo metų buvo tarsi nuostabus sapnas. Svaiginama didelės Jūsų meilės, aš buvau laiminga. Laimingiausia visame pasaulyje.

 

       Kai baigiau skaityti trečią laišką, adresuotą Dziosukei Misugiui, jau buvo vėlyva naktis. Išėmiau iš stalčiaus paties Misugio laišką, dar sykį perskaičiau jį ir atkreipiau dėmesį į frazę, kuria jis baigiasi. Ji man pasirodė reikšminga, tad ilgai negalėjau atitraukti nuo jos akių: „Beje, medžiokle susidomėjau prieš daugelį metų, kai dar nebuvau toks vienišas šiame be galo dideliame pasaulyje, ir medžioklinis šautuvas tapo nepakeičiamu mano palydovu dar tais laikais, kai tarsi niekas nepranašavo mano asmeninio gyvenimo ir tarnybinės karjeros žlugimo.“

       Staiga kaligrafiškai parašyti hieroglifai dvelktelėjo į mane tokiu šiurpiu grauduliu, kad net prisimerkiau. Galbūt, pasak Ajakos, man kirto gyvatė, kuri tūnojo Misugyje.

       Staiga pakilau iš už stalo, žengtelėjau prie šiaurinio kabineto lango ir ilgai stebeilijau į nakties tamsą, kur kartkartėmis tvyksteldavo žydri žaibai, kuriuos įskeldavo tolumoje pralekiantis elektrovežis. Kokią reikšmę turėjo Misugiui šie trys laiškai? Ką jis iš jų sužinojo? Ar atskleidė kokius nors naujus, nežinomus faktus? Nejaugi jis anksčiau nebuvo perpratęs tų angių, kurios gyveno ir Midori, ir Ajakoje?

       Ilgai stovėjau prie atviro lango jausdamas, kaip nakties vėsa plūsta į veidą. Šiek tiek svaigo galva, lyg būčiau apgirtęs. Abiem rankomis įsitvėriau rėmo ir valandėlę įdėmiai žvelgiau į mažo užžėlusio sodo tamsą, tarsi ten būtų atsivėrusi „balta išsekusios upės vaga“, kurią pamatė Misugis.

 

 

       _________________

       1 Ilgas japoniško fasono švarkelis, puošnaus moteriško kostiumėlio dalis.

       2 Niša sienoje japonų namuose.

       3 Plati ir ilga viršutinio kimono juosta.

       4 Kinų stalo žaidimas.

       5 Virtų ryžių lazdelės su žuvies griežinėliais, užpiltos actu ir apibarstytos prieskoniais.

       6 Žymus XVII amžiaus keramikos meistras.