tekstai.lt

Arvydas Makštutis. Eilėraščiai


b_137_200_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_makstutis.jpg

      
      
Arvydas Makštutis gimė 1962 m. Kaune, 1985 m. baigė germanų filologijos studijas Vilniaus universitete. Dirbo anglų ir vokiečių kalbų mokytoju rusų, lenkų ir lietuvių mokyklose Šalčininkų rajone. 1990–1992 m. dėstė vokiečių kalbą Vilniaus universiteto humanitariniuose fakultetuose. Nuo 1991 m. periodinėje spaudoje publikuoja grožinės literatūros, dažniausiai poezijos, vertimus.

 

 

***

Vieną rugsėjį nužengsiu

Su visom rudeninėm žvaigždėm

Už savo vaikystės jūrų

Už savo vaikystės upių

Pašauktas toks koks buvau

Pašauktas vėl tiktai būti –

 

Kai žiemkenčiai bus pasėti

Kai žvaigždės bus vėl iškabintos

Prieš naują kitokią žiemą

Prieš naują kitokį pavasarį

Vis tai pačiai amžinybei

Vis tai pačiai amžinybei –

 

 

***

Ir bus virš mūsų tik dangus

Ir bus tik aukštas jūros krantas

Ir būsiu aš – tik aš

Ir būsi tu – tik tu

Ir mes – tik dar viena taurė

Panirus į bangas

Kitos gelmių pilnatvės pasisemti

 

 

***

Štai širdis

Prasidėjo ir baigėsi

Kaip kelias baigiasi viską priėjus

Kaip laiškas baigiasi viską parašius

Po raidę po žodį iš meilės

Vilties ir tikėjimo

Kad liktų tik meilė

Ir dangui ir žemei

Praėjus

 

 

***

Tylieji dieviško rudenio sodai

Išmokinkit mane pagarbaus nuolankumo

Tyrosioms rudens prarajoms

Išmokinkit mane

Dėkoti nutolstančiai saulei

Kad padėtų nokinti ir mano vaisius

Rudeninių naktų šalnose

 

Tylieji dieviško rudenio sodai

Išmokinkit gyventi

Kaip jūs ir mane

 

 

***

Ir krito žvaigždė ir krito

Iš dangaus į žemę nukrito

 

Visai nelauktai nukrito

(nelaukusiems taip pasirodė)

 

Tik šįkart labai jau taikliai

Tiesiai kažkam į akį

 

Rodos po to aš girdėjau –

Kažkas labai praregėjęs

 

 

***

                                          Mamulei

 

Tą vasarą vaikystėje dar nežinojau

Koks aukštas gali būti miškas

Tačiau rugiai man buvo

Ligi pat dangaus

 

Tą dieną rugiais mes ėjome namo

Takelis siauras rodės vedė dangumi

Ir viskas buvo daug arčiau

Rugiai takelis ir dangus

 

Kaip lydinti rugiais

Lyg dangumi ranka

 

 

***

Galbūt

Turėčiau pabūti ir aš

Paprastas toks ir aiškus

Tarsi rugsėjo dangus

Kai dienai nurimus atrodo

Kad viskas vėl tik kartosis

Kad viskas dar tiktai bus –

Bet ne

 

 

***

Taip pasiklydau

Kad liko man tik paskutinis burtas

Pasagą mesti

 

Vieną mesiu nuo akmens

Kitą mesiu nuo vandens

Trečią liepsiu žirgui sunešioti

 

Kad sudilusią pamestų

Kad pamestą kas rastų

O radęs pagalvotų

 

Laimę suradau