tekstai.lt

Aušra Martišiūtė. Teatro kultūros atspindžiai Dionizo Poškos veikloje ir raštuose


       Žemaičių kultūrinis pakilimas siejamas su lietuvių kalbos, istorijos, poezijos puoselėtojais Dionizu Poška, Simonu Stanevičium, Silvestru Valiūnu, prozininku ir pirmuoju lietuvių dramaturgu Aleksandru Fromu-Gužučiu (1822–1900) ir kitais šviesuoliais. D. Poškos ir jo amžininkų žemaičių bajorų kūriniai tiesioginio ryšio su teatru neturėjo. Literatūrinė kūryba draminę formą įgijo tik jaunesnės kartos rašytojo, pirmojo lietuvių dramaturgo A. Fromo-Gužučio kūriniuose. Tačiau Lietuvoje nuo antrosios XVIII a. pusės įvairiomis formomis reiškėsi mokyklinio teatro įdiegta tradicija. Literatūriniai ir kultūriniai D. Poškos interesai skleidėsi kaip reikšminga šios tradicijos tąsa, papildanti Žemaitijoje šimtametę praeitį turinčią teatro kultūrą.

       Žemaitijos šviesuolių kultūrinė savimonė formavosi Kražių gimnazijoje, pratęsusioje garsiosios XVII a. pradžioje jėzuitų įsteigtos Kražių kolegijos veiklą.
Kražiai garsėjo mokykliniu teatru, kuris „netruko iškilti į pirmaujančius Lietuvos provincijoje“1, greta Vilniaus, Kauno, Pašiaušės, Žodiškio kolegijų teatrų. Mokyklinis teatras įskiepijo teatro kultūros poreikį mokyklos auklėtiniams ir plačiajai publikai (teatras jėzuitų mokymo sistemoje buvo privaloma disciplina). Nežinia, ar D. Poškai teko vaidinti mokykliniuose vaidinimuose, – 1773 m. švietimo reforma privalomą teatro dėstymą panaikino. Nėra tiksliai nustatyta, kada jis pradėjo lankyti mokyklą, nors manoma, kad apie 1773 m. Taigi jo mokymosi metu Kražių mokykla „keitė pobūdį, baigė vieną savo istorijos tarpsnį ir pradėjo kitą“2. Tačiau po švietimo reformos mokyklose liko dėstyti tie patys mokytojai, buvę jėzuitų kolegijų profesoriai, rašę vaidinimams pjeses, režisavę. Kražių kolegijoje ugdyta mokyklinio teatro tradicija galėjo būti D. Poškai ir netiesiogiai pažįstama, – jis turėjo „raštingą, matyt, Kražiuose mokslo „šaknų“ ir jėzuitų disciplinos paragavusį tėvą“3.

       Palyginus Vilniaus ir Kražių kolegijas baigusių auklėtinių kultūrinę veiklą, ryškėja esminiai skirtumai. Vilniškiai labiau puoselėja teatro meną. Antrojoje XVIII a. pusėje jų pastangomis suklesti didikų teatrai: Oginskių, Radvilų, Tyzenhauzų, Sapiegų ir kitų didikų dvaruose įkuriamos teatro studijos, iš užsienio pakviesti pedagogai ruošė aktorius, patys didikai vertė, kūrė dramos kūrinius, vaidino; įkuriamas pirmasis viešasis Vilniaus miesto teatras (1785–1864). Pastaruosiuose teatruose vaidinta tik lenkų kalba, tačiau daugelis kūrinių buvo sukurti lietuviškais motyvais.
Tuo tarpu žemaičiai siekė išplėtoti, iki savarankiškų lietuvių kultūros šakų subrandinti mokykliniame teatre atsiradusias epizodines šios kultūros užuomazgas: mokykliniame teatre suvaidinamos pirmosios dramos Lietuvos istorijos, mitologijos temomis4; spektaklių intarpuose (intermedijose) pirmą kartą iš scenos pasigirsta lietuvių kalba, greta didikų ir mitologinių herojų pasirodo lietuvių valstiečiai; lietuviai kuria draminius kūrinius mokykliniame teatre dominavusia lotynų, o ne lenkų kalba5. Teatro tradicija siejo D. Poškos laikų žmones su praeities istorija, liudijo kultūrinių tradicijų įsišaknijimą dabartyje ir skatino lietuviškos kultūrinės veiklos aspiracijas. Teatro kontekstas plačiau paaiškina daugelį kultūrinių ir kūrybinių D. Poškos ir kitų Žemaitijos šviesuolių užmojų – dėmesį lietuvių kalbai, Lietuvos istorijai, mitologijai, lietuvių kalba kuriamai poezijai, dramaturgijai.

       Mokyklinis teatras Žemaitijoje išlaikė gilias tradicijas. Apie D. Poškos laikais vykusius vaidinimus liudija istorinės žinios. 1793 m. Kražių mokyklos pastato pirmajame aukšte buvo atnaujinta „dialogų salė“, įrengta scena, pagalbinės patalpos aktoriams ir dekoracijoms.
1802 m. visiškai įrengtas teatras jau buvo pasirengęs priimti žiūrovus6. Mokykliniame teatre populiarią proginių spektaklių tradiciją primena 1815 m. Telšiuose vykęs vaidinimas: „laidojant Liudviką Gorskį, Žemaičių kaštelioną, pulkininką ir Rietavo tijūną, po pamaldų ir „iškilmingų pietų“ buvo spektaklis naujai pastatytame teatre, kuriame mėgėjai vaidino tai progai pritaikytą veikalą“7. Žinoma, kad pats D. Poška 1822 ir 1823 m. dalyvavo mokslo metų pabaigos iškilmėse Kražiuose ir vieną kartą padovanojo mokyklai seną Vergilijaus kūrybos leidinį, kitą – XV a. išėjusią lotynišką visuotinę istoriją ir kokoso riešutą8. Mokyklinio teatro vaidinimai Jėzuitų kolegijose buvo būtinas mokslo metų pabaigos šventės akcentas. Tikėtina, kad Kražių gimnazija, tęsdama šią tradiciją, mokslo metus baigdavo teatralizuota švente, kurios metu apdovanodavo geriausius moksleivius, pagerbdavo svečius. Itin glaudūs D. Poškos ryšiai su Kražių mokykla inspiravo ir paskutinę „žemaičių mokyto ir garbingo vyro“ valią, – jo testamente nurodyta: „Kražių gimnazinei mokyklai, kurioje pats pradžios mokslus gavau, pagal atskirą ir pasirašytą rejestrą dovanoju ir visam laikui atiduodu numizmatus, t. y. senovės pinigus ir medalius, taip pat dalį senoviškų ginklų, kuriuos per visą savo gyvenimą kruopščiai surinkau“9. D. Poškos dovanota kolekcija, – atrastos ir išsaugotos Lietuvos istorijos reliktai, – mokiniams turėjo daryti didžiulį įspūdį. Įdomu, kad Kražių mokyklos auklėtinis A. Fromas-Gužutis istorinių dramų nuorodose smulkiai ir kruopščiai aprašo herojų ginkluotę, kurią sudaro kalavijai, ragutinės, kilpinės su vilyčiomis ir įdėtuvėmis, šarvai, šalmai, uždengtuvės ir kt. Nenuostabu, jog D. Poška jautė pagarbą ir įsipareigojimą mokyklos istorijai, – Kražių gimnazijos mokytojų vardai paliko ryškų pėdsaką ne tik Lietuvos, bet ir Europos kultūroje10, čia buvo jaučiama šlovingos praeities aura, provincijos kultūrą suartinusi su Vilniumi, Vakarų Europa, įdiegusi mokyklos auklėtiniams pareigą tęsti senąsias Žemaitijos kultūros centro tradicijas, suteikusi drąsos naujiems darbams įtvirtinant lietuvių kalbos, lietuvių kalba rašomos istorijos ir literatūrinės kūrybos vertę.

       Kultūrinės atminties motyvas, netiesiogiai susijęs su teatro kultūra, D. Poškos lakoniškai įkomponuojamas į poetinį kūrinį „Mano darželis“. Sukuriama prasminė paralelė tarp dviejų Lietuvos ąžuolų, siejanti vaikystėje patirtą įspūdį ir senatvėje atkakliai puoselėjamą kultūrinį, mokslinį, literatūrinį darbą.
Rašytojo atmintyje iškyla garsiausios Kražių mokyklos asmenybės – Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus – ranka įrėžtas užrašas ąžuolo kamiene: „Sarbiejauskis ties Kražiais Medžiokalny rašė / Ant ąžuolo, bet dabar iškirto, ištašė“11. Tai svarbus prisiminimas – autorius jaučia pareigą patikslinti, pagrįsti fakto teisingumą ir rašytiniu šaltiniu, ir asmenine patirtimi. M. K. Sarbievijaus įrašas Medžiokalnio ąžuole – ne kūrybinė išmonė, o tikras faktas: „Skaityk Geografiją Žemaičių žemės; atrasi tą žinią teisingą, <...> pirm trisdešimts metų aš patsai vaikštinėdamas ing mokslinyčią pas jėzavitus, dar mačiau ant ąžuolo raštus, bet, mažu vaiku būdamas, neturėjau pažintės įsipildyti, kas tenai buvo rašyta. Vėliau tyčiomis ieškojau to ąžuolo, bet jau pakirstą radau“. Vaikystės įspūdis, prie kurio specialiai sugrįžtama vėliau, liudija Kražių kultūrinės mitologijos paveikumą, – tikėtina, jog D. Poška galėjo žinoti, kad M. K. Sarbievijus, visoje Europoje išgarsėjęs poetas, vadintas „sarmatų Horacijumi“, eiles pradėjo kurti Kražių kolegijoje (1617–1619), kad 1626 m. parašė poetiką, suteikusią Lietuvos kolegijų teatrams daug konkrečių praktinių patarimų, kaip scenos reginį padaryti kuo įspūdingesnį (originaliausias dalykas yra šachmatiškai subraižytos scenos grindys, padedančios kurti aktorių grupių kompozicijas, nuodugniai aprašoma dekoracijų pakeitimo technika, apšvietimas, aparatūra įvairiems efektams – skraidymo mašinos, įrenginiai banguojančios jūros vaizdui sukurti, etc.). M. K. Sarbievijaus poetika Lietuvos teatrui perdavė pačią naujausią Europos teatro kūrėjų patirtį, žymėjo mokyklinio teatro kultūros brandą ir jo augimo perspektyvas.

       Tačiau D. Poška savo tekste implikuoja mintį apie nesaugomos kultūros nykimą, – po daugelio metų sugrįžus, Medžiokalnio kalne ąžuolo jau nebebuvo, užmarštin nugrimzdo M. K. Sarbievijaus tekstas, kaip ir Vyšnių kalne stovėjusio Baublio gyvybė, – „per beprotį pusgalvių jau anas pražuvo“. Optimizmo teikia rašto, kultūros išsaugojimo motyvas, susiejantis praeitį ir dabartį, jungiantis kūrybos tęstinumą. Kadaise M. K. Sarbievijus rašė ant ąžuolo, kaip dabar D. Poška, ištrūkęs iš buities rūpesčių, skuba pas savąjį ąžuolą, mąsto ir rašo sėdėdamas Baublyje: „Vienok laikas pas mane niekad neprapuola, / Jei neturiu ką dirbti, einu pas ąžuolą, / Kurs yr mano daržely užūksmy viensodis – / Visuose Žemaičiuose toks nepasirodys“. Nukirtus Kražių Medžiokalnio ąžuolą, kultūros centras simboliškai perkeliamas į D. Poškos darželį, kur stovi išsaugotas tūkstančio metų senumo Baublys, pargabentas nuo Vyšnių kalno.

       D. Poškos dėmesys Lietuvos praeičiai (istoriniai ir archeologiniai tyrinėjimai), siekis pažinti ją konkrečiai ir objektyviai, iš esmės skirti būsimai Lietuvos istorijai rašyti. Labai svarbus šio rašytojo siekis, kad Lietuvos istorija pasiektų kuo platesnį adresatą – paprastą žmogų, mokinį, kad būtų pateikta kuo meniškesne (dainos) forma. D. Poška suvokė, kad paprastiems žmonėms suprantamas ir patrauklus kūrinys gali atsirasti tik nudirbus kalbos norminimo darbus, ir, pats rašydamas žodyną, stengėsi paspartinti istorijos kelią pas žmones. „Kaimiečio artojo mąstymų“ pabaigoje tikimasi, kad Lietuvos istorija bus ne tik parašyta, bet ir sueiliuota: „O kai turėsime tikslų žodyną ir lietuvių kalbos gramatiką, taip pat savo istoriją, universiteto literatų išleistą, tada gal atsiras koks žemaitis ir lietuvis, kuris išdrįs žemaičių ir lietuvių kaimiečių reikalui tą pačią mūsų istoriją eilėmis sudėti.
Jos galės <...> duoti naudos paprastų žmonių švietimui. <...> Gal kas nors <...> parašys sutrumpintą tą pačią Lietuvos istoriją ta pačia kalba jaunimui mokytis parapijinėse mokyklose“12. D. Poškos susirūpinimas Lietuvos istorijos pateikimu menine ir kuo platesnei visuomenei suprantama forma labai primena mokyklinio teatro nuostatas, XVII a. pradėjus vaidinti dramas Lietuvos istorijos tema. Tuo metu vaidinimai buvo vienintelis platesnius sluoksnius pasiekęs Lietuvos istorijos šaltinis. Nors istorinės dramos buvo vaidinamos lotynų kalba, tačiau reginio vaizdingumas tarsi paveikslas nemokantiems skaityti sutraukdavo pačią įvairiausią publiką. D. Poškos istorijos populiarinimo idėja susilaukė pasekėjų, kurių vienas ryškiausių – A. Fromas-Gužutis, apie XIX a. vidurį istoriją ir mitologiją pateikęs lietuvių kalba parašytose dramose. Jis susiejo mokyklinės dramos tradiciją ir D. Poškos iškeltą istorijos populiarinimo idėją.

       D. Poška, reflektuodamas savo laikų kultūrą ir istoriją, reaguodamas į laiko aktualijas, kitoniškai sudėlioja (atstato?) kai kuriuos reikšminius akcentus. Šiuo požiūriu įdomiausias yra „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ (parašytas tarp 1815–1825), didžiausias ir idėjine bei literatūrine verte svarbiausias D. Poškos poetinis kūrinys. Jis išsiskiria stilistiniu „negrynumu“, sunkiai apibrėžiamas žanriniu požiūriu. „Odiška“ yra teksto pradžia – keliolika pirmųjų eilučių, pakiliu kalbėjimu bei retorišku stiliumi aukštinanti valstiečio darbo prasmę; vėliau pereinama į „žemesnį“ toną bei realistiškesnę ir net kiek sentimentaloką stilistiką, o dar toliau – į odei visiškai nebūdingą dialoginį kalbėjimą. V. Vanago manymu, tiksliausias „Mužiko“ žanrinis apibūdinimas – poema. Taip teigti leidžia kūrinyje pavaizduoto pasaulio epiškumas, išplėtotas draminis pasakojimas.

       Žvelgiant į D. Poškos kūrinį teatro aspektu, krenta į akis jo pasirinkta dialogo forma, sąmoningas literatūriniame prototipe buvusio monologo pakeitimas dialogu („Mužiko“ poetinis prototipas – XVIII a. pabaigoje sukurtas nežinomo autoriaus kūrinys „Lenkų valstietis“ („Chłop polski“).
D. Poška buvo ir vertėjas, ir sekėjas, ir originalus eiliuotojas, – „skirtybės leidžia pripažinti [Poškos kūriniui] savarankiškumo statusą, traktuoti jį kaip originalą“13. Dialogas – specifinė mokyklinio teatro kūrinių žanrinė atmaina. Jai priklausė gana laisvi ir neapibrėžtos formos tekstai, kur „du ar daugiau asmenų kalbasi apie kokį nors dalyką; tai pašnekesys be fabulos – pastaroji sudaro komedijos arba tragedijos esmę <...>. Nieko panašaus nereikalauja dialogas; tai lygus, paprastas pokalbis rimta arba linksma tema“14 (V. I. Riazanovas). „Mužikas“ atrodo susijęs su mokyklinio teatro tradicija ir jai būdingu personažų pateikimu – teatriniuose dialoguose būdavo vaizduojami išskirtiniai, sureikšminti asmenys (dievai, valdovai, filosofai, alegorinės figūros) ir vyravo herojaus pagerbimo, išaukštinimo nuostata. D. Poškos kūrinio pamatas – mužiko darbas, kuris lemia visuomenės, jos luomų ir pačios valstybės egzistavimą. Valstiečio darbo prasmės suvokimas ir iškėlimas D. Poškos kūrinyje laikomi ryškiausiu fiziokratizmo15 idėjų atgarsiu lietuvių literatūroje.

       Kūrinyje pokalbis vyksta tarp mužiko ir bajoro, kalbančio lietuvių kalba. Pagrindinio herojaus pasirinkimas daro įtaką dialogo stiliui – mužiko pasaulis žemiškas, daiktiškas, konkretus. Į dialogą įkomponuotas siužetinis epizodas – mužiko kelionė pas poną ir jos padariniai. „Mužike“ dominuojantį patetinį stilių pertraukia, kaip ir mokykliniame teatre buvo įprasta, komiška intermedija. Farsinio komiškumo priemonėmis vaizduojami mužiko santykiai su trimis epizodiniais dialogo veikėjais (ponu, urėdu, žydeliu). Pradėjusį skųstis mužiką ponas aprėkia, ir šis dvilinkas išsprunka pro duris, bet čia susiduria su dar žiauresniu urėdu:

Urėds lapt už pakaušio, nurovė kaltūną,
Kaip kokiam bernardinui padarė karūną,
O kai plaukų nebuvo, už ausies nutvėrė
Ir, ant žemės išvertęs, su lazda nupėrė.
Einu namon vos gyvas, nupeštas, nuplaktas
Ir su dideliu gumbu kruvinu ant kaktos
.

      
       Smuklininkas žydelis ne nuramina, o dar labiau gąsdina nukentėjusįjį, piešia jam tolesnių nelaimių vaizdą, – už pasiskundimą sunkia dalia jo laukia dar žiauresnės bausmės („Žydelis tar: „Girdėjau, jog ant to ne galas, / Jogei dabar bus rykštės ant tavo pakalos“). Mužikas išsigandęs ir nusižeminęs puola į kojas, prašo pagalbos. Epizodas pačio mužiko įvertinamas iš dabarties perspektyvos, – prasiveržia skaudi autoironija dėl naivaus tikėjimo pono gerumu, dėl patikėjimo tariama pagalba ir už ją atiduoto milžiniško atlygio: „Tas už cukraus galvelę pirko atleidimą. / Taipo žydelis mano sveikatą gelbėjo, / Bet iš klėties tą ėmė, ką tikt pats norėjo“).
Finale ironija dar labiau sustiprinama (V. Mykolaitis-Putinas16). Kaip netikėta ir efektinga inversija sukuriamas staigus mužiko dialogo partnerio-bajoro pasikeitimas. Bajoras, pasakojęs apie sunkią baudžiauninko buitį, žadinęs jam gailestį, sužinojęs apie žiaurų ir negailestingą elgesį su juo, įgijęs baudžiauninko pasitikėjimą kaip „geradarys“, finale pasielgia dar ciniškiau nei ankstesni mužiko skriaudėjai. Bajoro geradarystė (o gal suvaidinta veidmainystė?) apsiriboja retorikos vingrybėmis ir estetiniu pasimėgavimu, vaizdingai piešiant baudžiauninko didybę ir vargus. Kai mužikas paprašo „išguldyti“ jo vargus „pas Aleksandrą, ar pas Konstantiną, / Ar pas anų senotą“, kad „žmonių tėvai“ pamatytų valstiečio patiriamą neteisybę, „geradėjis“ atsisako. Pasak V. Vanago, valstietis priverčia bajorą „nusiimti kaukę“, prisipažinti, kad pirmenybę šis atiduoda ne teisybei ir žmoniškumui, o luominei naudai17.

Atsakiau: „Neder pirštus tarp durų kaišioti <...>
Ar tai aš būdu taksų urvan lapių lįsiu? <...>
Ant kieno aš vežimo ir arklių važiuoju,
Pagal jo norą visad giesmelę dainuoju:
Kaipo dūdorius birbin, taip kazoką šoku,
Trumpai sakant, gudiškai rašyt nemoku;
O kada ir mokėčiau, tai to dirbt nenoriu,
Nes bajorui ant ponų pikts žodis nedoru.
Atstanke: teisiai kalbant, taip rašyt neliuosu.
Tegul gi Viešpats Dievas susimyl ant jūsų!“

      
       D. Poška parašė „Mužiką“ pakiliu, retoriniu stiliumi, tarsi imituodamas ir prisimindamas mokykliniame teatre ugdytus praktinius retorikos įgūdžius.
Dialoge dažni klausimai, retoriniai sušukimai daro veikėjų kalbą emocingą ir pakylėtą, primena ritmingą emocijų ir gyvos šnekos pulsavimą, todėl gali sukurti „tiek rašytinio kūrinio, tiek sakomos ar gal net deklamuojamos kalbos įspūdį“18.

       Teatro menas atrodo buvęs artima D. Poškos interesams kūrybos sritis. Daugelis paralelių bei sąsajų yra tik hipotetinės, kultūrinis fonas dažnai veikia netiesiogiai – per kolektyvinę mitologiją ar įspūdingus pasakojimus. Iš dabarties perspektyvos žiūrint, D. Poškos veikla ir raštai atrodo reikšmingi ne tiek patys savaime, o kaip stiprus intelektualinis impulsas, išjudinęs svarbiausius lietuvių kultūros darbo barus, paveikęs Lietuvos istorijos, kalbos, literatūros darbininkus. D. Poškos veikla įkūnija pastangas pažinti lietuvių praeitį, suvokti tradiciją ir jos tęstinumo kryptį, sieti ją su pasaulio kultūra, siekti, kad Lietuvos istorija, kalba, literatūra įgytų visavertį statusą tarp kitų Europos tautų. Taip suvokiama kultūrinė misija tapo Lietuvos šviesuolių veiklos dominante, palaikoma ir stiprinama didžiųjų istorijos autoritetų.
Neatsitiktinai Kražių mokyklos auklėtinis A. Fromas-Gužutis istorinėje dramoje „Gedimino sapnas“ laimingą Lietuvą įsivaizduoja tik atsidūrusią „garbingoje vietoje tarp kitų Europos tautų“19. Ant Dionizo Poškos kapo obelisko iškalta nežinomo autoriaus lietuviškai sueiliuota epitafija byloja – „Uždirbta šlovė jo pasauly paliko“. Praėjus 240 metų nuo rašytojo gimimo, šio „žemaičio mokyto ir garbingo vyro“, „bitelės Baublyje“ asmenybė ir kūryba liudija giliai įsišaknijusios šlovės pastovumą.



        _________________________

       1 Z a b o r s k a i t ė   V. Prie Lietuvos teatro ištakų. XVI–XVIII a. mokyklinis teatras. – Vilnius: Mokslas, 1981. – P. 22.
       2 V a n a g a s   V. Dionizas Poška. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1994. – P. 19.
       3 V a n a g a s    V. Ten pat. – P. 18.
       4 D. Poškos pažiūros į lietuvių mitologiją išdėstytos rašinyje „Apie senovės pagoniškas religines apeigas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštijose“ mažai skiriasi nuo lietuvių mitologijos traktavimo vienintelėje žinomoje mokyklinio teatro dramoje apie Vaidevutį („Kovos kelias į aukščiausias garbės viršūnes“), kurioje pagonybė vaizduojama kaip herojinė idilė, lietuvių mitologijos vertė prilygsta antikinei. Vaidevutis pasirodo tarp antikos oratorių, o jo apoteozėje dalyvauja šokančios graikų nimfos. D. Poška siekia įrodyti, jog senovės lietuvių, kaip ir kitų pagoniškų tautų, dievai yra panašūs į antikinius, analogiškos yra ir pagoniškos religinės apeigos. Tokiu požiūriu į mitologiją D. Poška nedaug pranoko amžininkų žinias. Išliekamąją vertę turi jo aprašyti tikėjimo papročiai ir apeigos.
       5 Nuo XVII a. mokykliniame teatre didžiausią reikšmę turėjo dramos istorinė tematika. Tuo metu parašytus tekstus vaidinimams apie Lietuvos praeitį galima laikyti pirmaisiais istorinės dramos bandymais. Giliausią senovę siekia drama apie Vaidevutį („Kovos kelias į aukščiausias garbės viršūnes“); istorinius laikus – „Valdovo nelaiminga mirtis, arba Mindaugas, Lietuvos karalius“ (past. 1730). Dviejų dramų pagrindinis personažas yra kunigaikštis Vytenis, dvi pjesės skirtos Algirdo laikams, po vieną – Kęstučiui, Skirgailai. Užgavėnių dramoje „Šešėliuotas slėnis“ pasitelkta Konrado Valenrodo istorija. Dvi dramos temiškai susijusios su Žalgirio mūšiu: „Vladislovas Jogaila, Lenkijos karalius, prie Žalgirio sumuša kryžiuočių magistrą Ulrichą“ (1663) ir „Skanėstai ant Lietuvos karžygio Aleksandro Vytauto stalų“ (1717). Vytautas yra centrinis dramos „Savimeilės kelias“ (1694) personažas. Su antrąja XV a. puse susijusi drama apie šv. Kazimierą, suvaidinta Miuncheno gimnazijos teatre, – tai bene vienintelė lietuviškais motyvais žinoma drama, pastatyta mokyklinėje scenoje užsienyje.
       6 Z a b o r s k a i t ė   V. Prie Lietuvos teatro ištakų... – P. 169.
       7 B r e n s z t e j n   M. Teatr szkolny w Krożach na żmudzi. – Wilno, 1925. – S. 25–26.
       8 V a n a g a s   V. Dionizas Poška. – P. 42.
       9 V a n a g a s    V. Ten pat. – P. 45.

       10 Kražių gimnazijai, kai mokėsi D. Poška, vadovavo filosofas B. Dobševičius, čia yra dirbę pedagogas Ž. Liauksminas, religinių raštų rengėjas J. Jaknavičius, daugelis pirmųjų, mokykliniam teatrui rašiusių dramaturgų: D. Butvilas (1612–1682) – kolegijos rektorius, pedagogas, dramos „Klaidų architektas“ (1670) autorius, G. Šimkevičius (1644–1709), dramų „Leontijus – pragaro auka“, „Pergalingoji duona“, „Scipijonas Afrikietis“, dramos apie kunigaikštį Vytenį autorius, sukūręs vaidinimų intarpus mišria lietuvių, baltarusių, lenkų kalba, poetas ir baroko teatro žinovas M. K. Sarbievijus, 1626 m. parašęs poetiką, svarbią viso Europos barokinio teatro scenos technikai pažinti.

       11 P o š k a    D. Raštai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959.

       12 P o š k a    D. Ten pat. – P. 329.

       13 V a n a g a s    V. Dionizas Poška. – P. 70.

       14 Z a b o r s k a i t ė    V. Prie Lietuvos teatro ištakų... – P. 84.

       15 Fiziokratų politinės ekonomikos teorija pabrėžė žemės ūkio ir valstiečių luomo reikšmę, ekonominį ir moralinį jos prestižą. Fiziokratizmas Lietuvoje susilaukė pasekėjų, buvo dėstomas Vilniaus universitete, darė įtaką visuomenės mąstymui.

       16 M y k o l a i t i s - P u t i n a s   V. Naujoji lietuvių literatūra. – T. 1. – Kaunas: VDU Humanitarinių mokslų fakultetas, 1936. – P. 19.

       17 V a n a g a s    V. Dionizas Poška. – P. 77.

       18 V a n a g a s    V. Ten pat. – P. 80.

       19 F r o m a s - G u ž u t i s   A. Baisioji gadynė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955. – P. 29.