Šaltis

       Ėjau nuo šalčio drebėdama per tiltą, papuoštą metalinėmis skulptūromis. Rankas tryniau, judinau pirštus. Stotelėje trypiau laukdama autobuso, kuris netrukus atvažiavo. Sudvejintasis ir įšalęs. Autobusui sustojus, įlipau. Nesėdau, nors buvo laisvų vietų. Pamaniau: „Vėlu, šalta. Nuo tokio šalčio galima nušalti rankas ir kojas, o paskui – ligoninėj. Greičiau, greičiau namo!..“ Pagaliau išlipau ir jau bėgte bėgau. „Greičiau, greičiau.“ Buvau pamiršusi viską: ir darbą, ir bendradarbius, ir aną veidą, anas rankas, akis. Įbėgus į laiptinę, trypčiodama rakinau duris. Rankos sušalusios, raktas iškrito. Jį pakėlusi, atrakinau. „Kokia palaima!“ – sušukau numesdama rankinę ir plastmasinį maišelį. Kambarys buvo tuščias. Įjungiau televizorių. Žiūrėjau snūduriuodama, pamiršdama šaltį, vėją ir nuovargį. „Nejauku.“ Prisiminiau: visiškai, visiškai susimąsčiusi paliečiau jo ranką; jis krūptelėjo ir keistai pažiūrėjo į mane; ranka buvo šalta; mintyse nustebau, o jis pradėjo kažką vapalioti ir maivytis; nieko nesupratau; klestelėjus į fotelį tariau: „Blogai padariau. Nereikėjo liesti šio žmogaus“.
       Kaimyninių namų languose geso šviesos. Pasižiūrėjau į laikrodį. „Jau vėlu. Rytoj bus sunki diena. Įtemptas darbas.“ Taip bemąstydama su visais drabužiais užmigau.
       Pažadino triukšmas. Suskambėjo už sienos telefonas. Kaimynų vaikai prausėsi. Girdėjau, kaip vanduo čiurkšle bėgo. Žvilgtelėjau pro langą. „Ir vėl šalta, – pamaniau. – Gal dvidešimt laipsnių šalčio.“
       Vėluodama bėgau į stotelę. Į tą dvigubą autobusą įlipau raudona ir įkaitusi. Autobusas slidinėjo gatve, kryžkelėse – dideli mašinų kamščiai. Važiuodama stebėjau žmones. Žiūrėjau pro langą. Namų stogai – apsnigti. „Juk aš gimusi žiemą, neturėtų būti šalta.“ Pamačiau gatve bėgantį juodą šunytį, vos nepakliuvo po mašinos ratais. Vakar mačiau kruvinu veidu senuką, kurį partrenkė mašina. Išlipau iš autobuso ir nuėjau rankine mataruodama.
       „Laba diena, laba diena, – su visais labinausi bėgdama koridoriumi. – Laba diena, laba diena…“ Pribėgus prie savojo stalo atsisėdau ir išsitraukusi šukas perbraukiau plaukus. Sėdėjau išsitempusi ir laukiau klientų.
       „Laba diena, laba diena“. – „Prašau prisėsti. Kokiu klausimu?“
       Žmogus atsisėdo. „Kokiu klausimu?“ – Jis pasėdėjo, pasimaivė ir atsistojo. „Jokiu.“ Pamaniau – šaiposi.
       Baigėsi darbo diena. Oras buvo šiltesnis. Rankos nebešalo ir laukiant autobuso trypčioti nebereikėjo.
       Stotelėje ir vėl susidūriau su anuo žmogum. Šnekučiavausi su kaimyne. Jis pasilabino. Aš nusisukau ir jau nebežiūrėdama į jį klausiausi kaimynės. Įlipau į sudvejintąjį autobusą ir nuvažiavau. Susimąsčiau. „Šaltos jo rankos. Atsitiktinai paliečiau. Nereikėjo to daryti. Nepajutau. Daug ką padarai nesuvokdamas, ką darai. Juk visai nenorėjau paliesti jo rankos.“ Kūnu perbėgo šaltis, vidinis drebulys.
       Sniegas krito dideliais dribsniais. Autobusas slidinėdamas sustojo. Vairuotojas apžiūrėjo mašinos ratus, paspardė juos koja. „Gal padangą nuleido?“ – pamaniau. Iki namų tolokai. Teks palaukti. Prisėdau ant suoliuko ir trepsėjau greta susigūžusios senelės.
       „Laba diena, laba diena.“ Atsisukau. Šalia sėdėjo anas žmogus ir į mane žiūrėjo. „Laba diena. Gal ilgai nesėdėsim. Gal nesušalsim.“ Jis linktelėjo. „Gal.“


       Telefonas

       Ji buvo smulkutė, gelsvomis garbanomis. Daug nešnekėdavo. Parėjus namo, regėdavo jo veidą. Klausdavo savęs: „Kodėl?“
       Ji jam skambindavo, o jis piktai į ragelį rėkdavo:
       – Atstok! Aš išvažiuoju! Aš vėluoju!
       Dabar ji ėjo gatvele mindama purų sniegą. Dabar ji buvo nuskriausta. Galbūt kiti sukurtų odę apie gatvę ir šį miestą. O gal pataršytų – kaip šis vėjas – gražius jos plaukus.
       Deja, jis jos grožio nematė ir nevertino.
       Jis pažinojo ją mažą ir gležną. Jam būdavo smagu iš jos pasišaipyti ir kumščiais pasididžiuoti. Ji nueidavo šalin tyli lyg bejausmė, nors jausdavosi tarytum suteršta ir apspjaudyta.
       Užgesdavo languose žiburiai. Ji ir vėl surinkdavo jo telefono numerį. Išgirsdavo apsiblaususio, iš miegų pašokusio žmogaus balsą.
       – Dar nemiegi? – švelniai paklausdavo ir padėdavo ragelį.
       Laukdavo kitos dienos, kito vakaro ir nakties. Jis piktai šaukdavo į ragelį, išvadindavo ją bjauriausiais žodžiais.
       Buvo ryškiai nurausvintas dangus. Ji vėl ėjo mindama sniegą. Ji jam nebeskambino. Praėjo dvi, penkios, dar daugiau dienų. Ji norėjo viską pamiršti, užsisklęsti savo iliuzijose.
       Ir vėl vakaras, naktis. Priėjusi prie telefono, pamėgino surinkti jo numerį, tą gerai įsimintą ir jai brangų numerį, bet ranka, lyg elektros iškrovos krestelta, atšoko, numetė ragelį. Tuomet paėmė tamsų audeklą ir užmetė ant telefono. Dabar jo nebematė. Niekas jos nebebarė, niekas į ragelį nebešaukė: „Išvažiuoju! Išvažiuoju!“
       Nuskambėjus sieninio laikrodžio dūžiams, ji pavaikščiojo po kambarį, patikrino, ar užrakintos durys. Lovoje gulėjo susigūžus. Atrodė daug mažesnė ir smulkesnė. Jos garbanos, lyg tyčia gražiai paskleistos, gaubė pagalvę. Kai nubudo, pajuto, kad akys sudrėkusios. „Kaip gerai, kaip gerai, kad jam nepaskambinau“, – tyliai šnabždėjo.
       Krūmokšnių šakos buvo šerkšnotos. „Kaip gražu! Kaip gražu!“ Ji ir vėl ėjo gatvele mindama sniegą. Garbanos, dengusios pečius, taip pat buvo apšerkšnijusios. „Kaip gražu. Kaip gražu!“ Dabar jau slidinėdama bėgo. Prilėkus prie taksofono, paėmė ragelį. Ir tuojau padėjo. „Pasibaigė kortelė.“
       Žiūrėjo į baltą bažnyčią. „Metaliniai vartai. Kiemas. Skamba giesmės. Kaip gražu. Kaip gražu.“ Atsiklaupusi šnabždėjo: „Šventieji spalvingais drabužiais. Laibos, aukštos figūros. Kaip El Greko“.
       Išėjusi į gatvę, pajuto palengvėjimą. Šerkšnas buvo nukritęs. Tik baltas sniegas girgždėjo po kojomis. Pravėrusi mažus vartelius, įėjo į kiemą. Netikėtai sulojo šuo. Tipeno juodas katinas. Senelė sėdėjo prie krosnies. Malkos spragsėjo. Numesdama apsiaustą, priėjo prie telefono, o šis – apdangstytas audeklu. „Turbūt senelė nepamatė. Ji neprigirdi.“ Ir staiga išgirdo skambant. „Skamba telefonas. Skamba telefonas.“ Ragelyje – jo balsas. Klausydamasi stebėjosi: „Kodėl toks švelnus?“ Jis kalbėjo:
       – Ilgai nesimatėme. Gal susitinkam?
       – Nejau? Argi niekur nebeišvažiuosi?
       – Ne.
       – Kodėl? Aš norėčiau, kad ir vėl išvažiuotum. – Jos gražios garbanos pasklido ant gležnų jos pečių, kurių jis dabar nematė.
       – Kodėl taip ilgai neskambinai?
       – Tu laukei?
       – Taip.
       – Tu ir vėl ant manęs šauksi, kad...
       – Liaukis. Argi aš šaukiau?
       – Gerai. Rytoj ateik prie tos baltos bažnyčios vartų. Užeisim, paklausysim giesmių.
       „Gal jam bus nuobodu“, – pamanė eidama per kambarį.
       Ilgai neužmigo. Mažytė ir gležnutė gulėjo išsitiesusi, o netoliese ant mažo stalelio juodavo padėtas telefonas. Jis tylėjo.