tekstai.lt

Marius Burokas. Eilėraščiai


b_161_180_16777215_0___images_stories_burokas.jpg


V. Braziūno nuotr.

 

***

vijausi popieriaus keturkampį danguj

akyse – mėlyna

po kojų – žalia

 

kvailą ilgesį

kuris kamuos turbūt

iki mirties

 

trauks gyslas

pils į gerklę antpilą

sugadins gyvenimą

 

tikrai sugadins

 

sušiks, sumaus

sužlugdys

 

įvarys

į aplaistytų stalų kampą

tuščių kalbų malūną

 

žiūrėkit –

sėdžiu šalia

myliu visus

 

geras

kaip besiraukant

atplėšiamas pleistras

 

 

Užkalbėjimas

 

Jam reikia prasidėti

Iš kraujo

Susilipdyti iš vilčių

Gardaus prakaito ir alsavimo

 

Jam reikia tyliai stuksenti

Savo mažą

Embrionišką abėcėlę

 

Jam daug ko reikia

Jam smalsu

Ir baisu

 

O mes tyliai krutam aplink baldus

Ir gyvenimą

Bijom nubaidyt jį

Tokį mielą ir mažą

Tokį nepažįstamą

 

Aš nesikeikiu

 

Ji valgo viską

 

Mes

 

Mes

Duos Dievas būsim

Nebe vieni.

 

 

***

Kaip nusinuodyti savimi?

 

Senu amžinai nuomojamų

Baldų laku.

 

Graudžiom dainom iš blogo

Kompiuterio.

 

Kreivai rakinamom durim.

 

Prageriama sąžine. Jos košmarais.

 

Žiojinčia tuštuma. Visada.

Visada.

 

Kaip nusinuodyti savimi?

 

Surūdijusia sąžine. Jos košmarais.

 

Baime visų. Visada.

Visada.

 

Erdve, pakišančia tau koją.

Laiku.

 

Laku.

 

 

***

gyvenu netiksliai

žiemos varškėje

 

kasdien plaunu galvą

kasdien žmonės man trukdo

 

kalbos burbulais, sąžine

ežiais ir stirnomis

 

nenoriu jiems sakyti

nenoriu apžergti

 

aš paprastas

gražus ir mažas

 

kūdikis su didele galva

parodysiu jums visiems

 

vaivorykštę

 

 

Gausi

 

Bet kokia nostalgija

Skalsi

Kaip grūdėta varškė

 

Atsuki išvėsusią praeitį

Ji vis tiek

Kvėpteli tau

 

It šienpjovys

Kuris mes žinom

Per žydėjimą

Ima ir nukerta

 

Karščiu ir

Prakeiksmais

 

Norisi kaukti

Kvepiančiam lauke

Bet einu

Kur siunčiamas

 

Mažas

 

Pasišiaušęs

 

Juk laukia manęs

Tik Tėvas

 

Vynioja ant rankos

Odino dirželį...