tekstai.lt

Leonardas Gutauskas. Pravardės. Pliaterio senbernis. Roza Geležinė Kumelė. Vangogas (2)

 

       Roza Geležinė Kumelė

 

       1

 

       Šis Remarko knygos personažo vardas šeimininkei lipte prilipo jau antrą kambario nuomos naktį. Bet apie tai – kiek vėliau.

       Dabar pasižvalgykime, kur stovėjo tas vienaaukštis dviejų galų čerpėm dengtas, dviem kaminais lenkų laikų namas. Ogi ant Užupio kalno, už senųjų Bernardinų kapinių – tiesiai priešais kitoje Olandų gatvės pusėje ant aukštų kalvų plytėjusių žydkapių, to užmirštos praeities akropolio. Juodi nušlifuoti Palestinos akmenys pakrypę, aptrupėję, tarsi juos būtų graužusios šimtmečių žiurkės, kurioms akmuo toks pat minkštas kaip pergamentas ar papirusas. Pakankamai gerai išsilaikiusios nežinomos kalbos raidės, sakytum, pranašo lazdos, keisti kabliukai, tobulai iškalti liūtai, priekinėse letenose laikantys Mozės lentas, karūnuoti karaliaus Dovydo žvėrys, ištrupėjusio aukso likučiai, kuriuos surinkti įstengtų nebent kolibriai ar skruzdės.

       Išnykusio pasaulio ženklai. Simboliai. Šioje šiaurės žemėje gyvenusiųjų pėdsakai. Tylūs. Nebylesni už tylą, už žolę, už piktžoles, susiradusias čia, juoduose griuvėsiuose, gyvastingumo rojų, visų užmirštą praėjusių amžių oazę, kurią saugo nemirtingas slaptu vardu globotojas šikšnasparnis varnas, tyliais rudens vakarais skaičiuojantis krintančias kaip pageltę lapai žvaigždes: kran, kran, kran.

       Juodabriaunių apvaliomis viršūnėmis akmenų atmintis:

       trapus skriejančios gazelės kanopėlių bilsmas į violetines uolas, šio bilsmo aidas, sklindantis į tolimiausius žemės pakraščius; Jordano pakrančių sąžalynuose riaumojantis liūtas dar neužmiršęs karaliaus Dovydo vardo, raudonomis su gelsvais taškeliais akimis vis dar stebintis iš laidynės paleisto akmens skrydį tiesiai į filistiečių milžino Galijoto kaktą, vis dar laižantis nukirstos galvos kraują;

       avių ir ožkų vilnos kvapas, saldesnis už nardą ir mirą; Izaijo dažnai minimas leopardas, maskuodamasis dėmėtu kailiu net atvirose vietose prisėlindavęs prie aukos; tingus švelniaakis asilas, svarbiausias pasakojimo apie Balaamą personažas, Saulius, išėjęs ieškoti paklydusių asilų, pirmasis karalius, susitikęs pranašą Samuelį;

       iš Arabijos tyrų atlingavę kupriai, nešantys Sabos karalienės lobius, kuriuos ji atiduos Saliamonui už vieną vienintelę meilės naktį;

       svajingi ir ramūs vakarai ant plokščių stogų, palmių kaip jūros ošimas, druskos, pasemtos iš Negyvosios jūros gelmių, skonis, su kuriuo nesusilygins jokios kitos pasaulio druskos skonis, nes juodųjų akmenų tauta yra žemės druska; alyvmedžių giraitės ant stačių šlaitų už Jeruzalės sienų;

       tarp niūrių piktžolių klajojantys tūkstantmečiai cinamonų, erškėčių, nardo, kmynų ir krapų, ir rožių, garstyčių ir pupų, ir lęšių, laukinių lelijų kvapai, nuo kurių, ant akmens parymojus, pradeda svaigti galva, ir tada pasigirsta mokytojo Koheleto žodžiai: „Viena karta nueina, kita ateina, bet žemė amžinai ta pati lieka“, žodžiai, išversti ir į lietuvių kalbą, panašią į sanskrito, nes niekam dar nepakenkė tobula išmintis ir graudžiai liūdni patarimai…

       Juodų akmenų akropolis, kai žiūri į aplinką pro rytinius namo langus.

       Už siaurų it koplyčios į vakarus žvelgiančių langų – senosios Bernardinų kapinės, kuriose vis dar rymo balti nulaužtais sparnais angelai, jau niekada nepakilsiantys į dangų pranešti Aukščiausiajam apie dar vienos sielos pastangas patekti į rojų. Vėlių šnabždesiai šaltą Vėlinių naktį. Žvakelių žvaigždynai, nepažymėti jokiame žvaigždėlapyje, nes nėra tokio astrologo, kuris įmintų šių šviesulių kelionės į bedugnio laiko tylą mįslę.

       Šventi juodieji akmenys, prireikė didžiausio vargo ir gausybės aukų, kol jie buvo atgabenti į svetimą, nors galbūt ir svetingą žemę. Nušlifuoti švelniau nei išaustas švelniausias persiškas šilkas akmenys, kurie po kelerių metų bus išlupti iš šių kalvų smėlio ir suguldyti į stačius Tauro kalno laiptus. Nežinomas piktadarys, paliepęs šventuosius akmenis suguldyti į laiptus, kad minia juos mindžiotų ir tryptų, naikintų tą mistinį raštą, liūtų karčius, tas Mozės lentas. Akmenys, kurių net fašistai nedrįso paliesti, kad ūmai plykstelėjusi juoda liepsna nenudegintų kare sukruvintų rankų.

       Geltonų lenkiškų plytų namas, baigia sutrupėti čerpės, rausvai rudi stogų žvynai seniai apaugę kerpėmis, samanomis ir liaunais skystalapiais berželiais. Aukšti dvivėriai langai, niekada nemačiusios dažų, perkrypusios, ant surūdijusių vyrių kabančios langinės, ištrūniję rėmai, ryškiai raudona spalva nutepliotos profiliuotos, matyt, gero meistro padarytos laukujės durys, pajuodusi bronzinė rankena.

       Nedidelis, piktžolių prižėlęs kiemas, geležinė vandens kolonėlė prie metalinio tvoros sieto.

       Du apirę geltonų plytų kaminai, iš kurių į žiemos dangų kartu su dūmais pakildavo ir kuosų šeimyna, tie sidabragalviai išmintingi paukščiai niekada neišsitepa suodžiais, nors yra maži sparnuoti kaminkrėčiai, žmogaus kaimynai, neieškantys jokių patogumų. Taikūs, tačiau ir didžiai triukšmingi, kaip vėliau pamatysime, tais aštriais, į širdį kertančiais klyksmais labai derantys prie nesibaigiančių šeimininkų barnių ir keiksmų. Sidabragalviai laiškininkai, nešiojantys nematomus laiškelius iš Bernardinų kapinių į žydkapius, gal ir ne laiškus, gal tik senus skolų raštelius, vekselius, skundų popierius, užsilikusius nuo caro laikų, kirilica surašytus nuožmius potvarkius, neleidžiančius peržengti sėslumo ribos, draudžiančius įsigyti bent mažytį miesto žemės sklypelį…

 

       2

 

       Nuomininkams atiteko didelis, veik trisdešimties kvadratinių metrų pailgas kambarys su dviem langais į rytus, į juodąjį akropolį, kad tekanti saulė spindulių adatom pažadintų tuos tris, kiaurą naktį girtuokliavusius, dailės studentus. Aštrūs saulės blyksniai krinta ant traiškanotų, užsimiegojusių akių vokų: buskit, kūniškos meilės pirmakursiai, nakties pamokos jau baigėsi, prasideda dieninės studijos, piešimas – lygiai pusę devynių, tad paskubėkit, pats laikas iš galvos ir paširdžių išmesti naktinę moters aimaną, iš paslėpsnių – jos kvapą, tą Rozos Geležinės Kumelės dvoką, laikas jį nuplauti šaltu kolonėlės vandeniu, prakirskit kibire ledą, įmerkit jaučio krauju ir kitais lipniais skysčiais smirdančius pirštus, gerai patrinkit, suvilgykit akis, nukrapštykit traiškanas, žalsvų putų liekanas nuo lūpų kampučių, paskubėkit, nes batsiuvys jau bunda, jau veržia tuos odinius kojos protezo dirželius, girdit, jau keikiasi, kaltina savo suką , kad pramigo ir nepataisė pusryčių, ir jam vėl teks alkanam kibilkščiuoti į Užupio pakalnę, į tą pusrūsyje įsirengtą batų taisyklą. Pasiskubinkit, dinkit iš batsiuvio akių, kad jos nesuprastų, kas čia dėjosi naktį, kai jis sapnavo karą, bombos švilpesį, trenksmą, kuris pasigrobė dešinę jo koją. Nedelskit, nes batsiuvio, buvusio kario, šturmavusio Berlyną, širdyje jau susikaupė nuoskaudos pūliai – jie gali kiekvieną akimirką prasiveržti ir įtūžio ugnimi nutvilkyti tuos jūsų kaimiškus pimpalus. Dinkit ištarę: dobroje utro, choziain

 

       3

 

       Tarsi mažųjų olandų natiurmortas: tas ilgas stalas vidury didelio kambario, tušti žaliastikliai jaučio kraujo buteliai, silkių galvos, duonos kriaukšlės, prakąsti obuoliai, nuorūkų kauburys.

       Nubudę jie sunkiai prisimins, kas įvyko naktį, tik šakumuose skaudanti apkramtyta lytis neleis pamiršti Rozos Geležinės Kumelės dosnumo, nepasotinamo gašlumo, jos žodžių: liubliu verchovuju jezdu, sukin ty syn, davaj. Tik tas batsiuvio knarkimas už sienos lyg traukinio dardėjimas per geležinį tiltą jau nubudusiems, jau skubantiems į mokslus visą kelią kels šiurpą – mėlynbarzdis su kirviu rankoje įvirsta į jų kambarį kaip tik tuo metu, kai Geležinė Kumelė groja vieno iš trijų išilgine fleita, dejuoja ir čepsi, ir laižosi ištinusias lūpas…

 

       4

 

       Dar nesena, keturiasdešimtmetė, apkūni didžiakrūtė, žemai pakabintais sėdmenimis, tirštai užtinkuotu veidu, blizganti kaip ką tik iš eketės išlindęs slidus ruonis, nuolat išsprūstantis iš rankų, ir tuo savo sprudumu dar patrauklesnė. Gyvatė gėlėta naktinio chalato oda. Rausvų gyvaplaukių pūkas, oranžiniai tankūs šakumo krūmokšniai. Keturkojė, keturrankė. Per vieną naktį išmokiusi kaimo bernus nė nesapnuotų kūniškos meilės įmantrybių. Sueičių išradėja. Improvizatorė, nepasitenkinanti keliais klasikiniais būdais. Moderni laisvos pokarinės meilės adeptė.

       Ir senas, pakumpęs, pavargęs vienakojis. Iš kairės kelnių klešnės kyšantis kul'tiapkos galas. Piratų laivo kapitonas, dusliu bilsmu į gyvenimo denį baidantis jaukiąsias kuosas, drebinantis virtuvės puodus ir keptuves. Berlyno šturmuotojas. Apdovanotas medaliu Za chrabrost’. Mažakalbis. Daugiakeiksmis. Prasmirdęs pigiu tabaku. Karo randai įstrižai kaktos, iki alkūnių ištatuiruotos rankos. Parako išgraužtos duobutės ir raukšlės. Tamsmėlynos dėmelės, slepiančios smulkių, užmirštų pašalinti skeveldrėlių būtį. Iš plačios, nors ir įdubusios krūtinės gaurų žvelgia keturios smigios akys – Markso ir Stalino. Ištatuiruotos.

       Pavargęs karys per likimo nemalonę tapo batsiuvys. Medinių vinučių kalėjas. Savamokslis odos ant kurpaliaus tempikas: keliais suspaudžia prieškarinį geros geležies strypą, į pusrūsio grindų lentas įremia grubiai sumeistruoto kojos protezo galą. Su medinėmis vinutėmis dantyse geba švilpiniuoti graudžią ir ilgesingą karo metų melodiją Belyj platoček. Verkia girtomis sausomis ašaromis. Prakeikęs ir pergalę, ir karo vadų neteisybę, ir sud'bų , iškrėtusią tokį kiaulišką pokštą – iš ramios karinėj įstaigoj vietelės vienu spyriu į chaki spalvos kelnių užpakalį nuspirtas į pusrūsio prieblandą, kad čia galutinai prarastų bet kokį tikėjimą. Bevaikis Geležinės Kumelės vergas. Tik slapčiomis rezga planus apie vergų sukilimą prieš diktaturu suk. Kalių diktatūra – štai kaip jis vaizdavosi šeimyninį gyvenimą. Tu nuo ankstyvo ryto iki sutemų kali tuo lenktagaliu plaktuku, stengiesi, kad kalė visko turėtų, plakies kaip akla žuvis į krantą, ropoji tais Užupio grindinio akmenimis tarytum per karštas žarijas – ir vis į kalną, į kalną, kol pasieki savų namų slenkstį, o už jo…

       Skurdus pragyvenimas iš menkos sužeisto ir suluošinto kario pensijos, iš tų sušiktų nuompinigių, kuriuos jo Roza veik visus išleidžia vynui, cigaretėms ir pudrai. Ir tik už batsiuvio užkaltas kapeikas nupirkti kauleliai patenka į puodą ar ant keptuvės – su dvokiančia kambala.

       Vakariniai keiksmai susyk nutrenkia į Hado liepsnas tą fašistų žemę, tuos užsislėpusius tarybų valdžios priešus. Rėk nerėkęs, kad nuomininkai kalbėtų čelovečeskim jazykom, onelajali kak sobaki. Nugalėto pasaulio valdovas. Lenktynes su lemtimi pralaimėjęs apsišikėlis, greičiausiai už dyką gavęs šį lenkų laikų neblogai išsilaikiusį vienaaukštį namą su kuosų šeimyna kamine, lenkų kapinėmis ir žydų akmenimis netoliese.

       Vienakojis galiūnas, sutrinkantis ir parklumpantis ant vienatinio kelio nuo akimirksninio Rozos žvilgsnio, tarsi nuo gyvatės geluonies lyžtelėjimo. Baugus, susitraukęs į ožio mašną Berlyno griovėjas.

       Ir Roza Geležinė Kumelė, dar prieš kelerius metus pozuodavusi dailės mokykloje. Negalvokit, vyrai, jog Roza čia mums savas grožybes rodo, kad uždirbtų tuos keliolika rublių per mėnesį, ne, jai reikia mūsų, taip, kaimo berneliai, mūsų bybių, jai rūpi patikrint pimpalų ilgį ir storį, ji tik apsimeta snaudžiančia, nuobodžiaujančia, o skersa akimi matuoja, nes regi kiaurai sienas ir skudurus, tikra ragana, pasiklauskit vyresnių kursų tapytojų ir skulptorių, katras negulėjo tarp jos pakeltų kopėčių – visi iki paskutinio nupiepėlio, tad saugokitės…

 

       5

 

       Pirma ir lemtinga trijų lietuvių muškietininkų naktis Geležinės Kumelės aptvare. Vienakojo keiksmai ir prakeiksmai – jau karkiantis, gargaliuojantis knarkimas drebina pasaulio pamatus. Protezo dirželiai jau atrišti ir medinis strampas nutrenktas į kambarėlio šalia virtuvės kampą – didysis, erdvusis kambarys zala skirtas tik nuomininkams kvaterantams . Girto sapno dugne sumišai su perdimo salvėm jau sproginėja vokiečių faustpatronai ir fugasinės bombos, nurautos sumaitotos kojos ir rankos jau pavirto sparnais, kurie ieško dangaus, bet neranda, nes tik išrausta, paniekinta ir prakeikta motina žemė bus žuvusiems ir dangus, ir pragaras, ir amžinas miega.

       Nuo baltų, lubas siekiančių, gerai išsilaikiusių koklinių krosnių su profiliuotais akantų lapų karnizais tvoskia karštis. Langų stiklai aprasoję. Aprasojęs ir didelis ant sienos tarp krosnių kabantis veidrodis, tiksliau – subinrodis, nes kaip tik jo gelmėj atsispindi tas riestarūrės bangavimas, toji verchovaja jezda , tie kojų ir rankų mazgai, gyvačių kamuoliai, susirangę vidury žiemos kuo arčiau karščiu alsuojančių krosnių.

       Už aukštųjų dvivėrių langų – akla tamsa, juoda kaip tie akmenys kitapus Olandų gatvės ant graudžiųjų praeities kalvų. Pasieniais – trys geležinės lovos kaip kareivinėse ar karo ligoninėj Prūsijos laukuose. Pilki suversti patalai lyg banginių viduriai, išversti ant nežinomos rytdienos kranto. Palmių raštais išmarginti gerokai pablukę tapetai, tarsi palaikantys slaptą, nematomą ir negirdimą ryšį su anapus kelio dunksančiais Palestinos akmenimis. Roza ir palmės.

       Taupiai, bet sykiu ir prašmatniai padengtas vaišių stalas vidury slopinamo geismo tyrų. Aukšti, susiglaudę tarsi romėnų legionai jaučio kraujo buteliai – kamštinis šalmas prie šalmo. Nenugalimieji. Trys plokščios trofėjinės lėkštelės it trys mėnulio pilnatys. Trijų sugulovų galvos šią duslią ir aklą viduržiemio naktį. Stiklinių briaunos. Reiklios, laukiančios virpančių jaunų pirštų prisilietimo. Laukiančios lūpų ir jaučio kraujo , ir tikro kraujo, ir seilių, to medumi tįstančio saldaus pasitenkinimo skysčio.

       Be garso išsuka, išpeša žaliastiklių butelių kamščius – ištraukiamų pokšinčių kamščių garsas galėtų prikelti tą į bedugnį užmaršties sapną nugrimzdusį vienakojį, nes viena jo ausis budi, bene išgirs kulkos švilpesį ar suktuku krintančios bombikės garsą.

       Iki kraštų pripildytos aštuoniakampės stiklinės. Nebylus tostas į šeimininkės ir naujų nuomininkų sveikatą. Jaučio kraujo marmėjimas stemplėmis žemyn. Geležinės Kumelės liežuvis, neapsakomo ilgio jaunuolių gyvaplaukių – kaip žolės – šienavimo padargas, lyžt – ir nulenkia tuos skurdžius pelynų krūmelius jaunuolio papilvėje. Tvirtai neapžiojus išilgine fleita nepagrosi. O meilės naktis be šio grojimo Rozai nebūtų tokia svaigi ir visavertė. Skruzdėdos liežuvis, kruopščiai ir švelniai nurenkantis nuo jaunuolių kūnų paskutines jaunystės aukso dulkes. Neskubantis meilės organas.

 

       6

 

       Ji šuoliavo, šuoliai buvo matyti ant išrasojusio veidrodžio stiklo. Dvigubavaizdis šuoliavimas nuo vienos geležinės lovos prie kitos, ratu ratu, vis nuo pirmos išilginės fleitos natos, nuo lėto dūsavimo iki greitėjančio, dūstančio, springstančio dejavimo iki klyksmo. Sena kumelė ir trys eržiliukai. Pompėjos freska. Herkulanumo mozaika ant nakties akmeninių grindų. Karščiu tvoskianti Tiberijaus terma.

       Menkai patyrę, mažai ką regėję, nedaug pajutę, trys studentėliai pakilo į žvaigždes ir nenusileido iki pirmo medinio protezo barkštelėjimo į medines grindis už sienos jau auštant. Keturiasdešimtmetė vis dar negali patikėti, kad pats satana jai atsiuntė tokį grobį – tris, vakar ar vakar kokiam nors kaime ant šieno ar ant upelio kranto vos spėjusius prarasti nekaltybę, dėl to taip labai ištroškusius ir jaučio kraujo, ir glamonių, ir visko, ką gali jų akims atverti patyrus kalė su kumelės kanopomis; tris ką tik pražydusius ilgakočius pumpurus, kvapnesnius už rojaus balzamą.

       Ragana. Apnakvindinus girioje pasiklydusį jaunikaitį. Ji šnabžda: gerai, berneli, gausi tą siūlų kamuolį ir stebuklingas šukas, bet privalai čia praleisti naktį, ar sutinki?

       Visi trys sutiko, kai tik išgirdo tokią mažą kambario nuomos kainą. Pasiliko nakčiai ir visoms anos šešiasdešimtųjų žiemos naktims. Ir ragana pasisotina, numalšina susiraukšlėjusių įsčių badą ar bent prisimena siautulingas jaunystės naktis ant raganų kalno, kai šokiai su velniais trukdavo iki pirmųjų gaidžių.

 

       7

 

       Trumpos poilsio akimirkos – Geležinė Kumelė išbilda į virtuvę, jai reikia išsiskalauti, kad vėl liktų tuščia kaip švarus indas, kurį privalės pripildyti trys iš nakties gelmių almantys gyvasties šaltiniai.

       Ji sugrįžta nešina naujais jaučio kraujo buteliais, dantimis išrauna kamščius, pila per viršų, siurbia tiesiai iš kaklelio, iš butelio pila į pražiotas jaunuolių burnas. Vyno lietus ir potvynis. Vyno medus. Jaunuolių syvų medus ant išpampusių, čepsinčių kumelės lūpų.

       Geležinių spyruoklių šokis, smagus kazačiokas . Ir reiklūs, drąsinantys žodžiai: davaj, sukin syn, davaj, nespi, rabotaj… rabotaj… Įsakymai paniekintiems vergams, su kurių kūnais gali elgtis kaip tinkama – gali įtrypti į sujauktus patalus, gali iškelti į padangę tarsi juodus gulbinus ar Dzeuso šešėlį. Vergvaldės pasiutimas, įniršis, kai tik kuris nors iš trijų pavargsta. Rabotaj.

       Į nedrąsų, vos girdimą klausimą: o kaipgi jis, tas, už sienos? – žiaurus ir nuožmus atsakymas: da nu eho, dubina s kul'tiapkoj, da nu, hornaja Rasija, davaj, rabotaj…

 

       8

 

       Ir vis dėlto teisybė reikalauja, kad būtų pasakyta:

       Roza Geležinė Kumelė visada paklusdavo savo vienakojo reikalavimams. Kai tik išgirsdavo pro miegus šaukiantį balsą Roooooozaaaaaa, nušokdavo nuo pimpalo lyg širšės įgelta.

       Tada jaunuoliai klausydavosi nematomo, tik girdimo spektaklio. Klaikus juokas, keiksmai, protezo bilsmas, geležinių spyruoklių girgždėjimas. Ir tas pakilus, svajingas žodis suuuka . Kartu kietas kaip medinis kojos strampas ir lipšnus, tarytum pamirkytas į jaučio kraują, aplipęs smulkiais vyno kristaliukais.

       Dėkingu balsu tariamas žodis buvo atlygis už jos minkštumą, krūtų svorį, pilvo šilką, sėdmenų stangrumą. Žodis žinančiojo, kad tokia moteris, takaja baba, jam atiteko tik dėl pokario dienų sumaišties, dėl vyrų stokos plačiojoj tėvynėj ir čia, šioje fašistų žemėje. Dėkingas nepadoraus, nešvankaus žodžio lipšnumas.

       Beviltiškas praradusio žemę po kojomis, tiksliau – po viena koja, į darbą išeinančiojo pagrasinimas: ty mne smotri, choziaika, ja vsio znaju…

       Beviltiškas todėl, kad šeimininkas žinojo: tiek laiko, kiek nebus namuose, jo kalė, užtraukus langų užuolaidas, jos ant tų piemenų penių, pluš iki apalpimo, nes ši kalė – nepasotinama. Juk ar nešėldavo su kareiviais, kurie po vestuvių dažnokai aplankydavo kovų draugą? Su vienu išslysta į virtuvę, paskui su kitu, ir vis paglosto jau plinkančią savo vienakojo galvelę. Ir jis kareiviams jos nepavydėdavo. Kad ir ką kalbėtum – savi, krovnyje brat'ja oružija. Jau tada suprato, kad jį, vienakojį, Roza būtų galėjusi iškeisti į pirmą po ranka pasitaikiusįjį, tarp kurio kojų kabo ilgesnis ir storesnis členas.

       Ir batsiuvys buvo teisus. Šėlo dieną studentai užmiršdavo paskaitas, nes sustodavo ir visi laikrodžiai, ir saulė danguje.

 

       9

 

       Po pirmos siautulingos nakties ir buvo ištartas tas Remarko knygos personažės vardas: čia, vyrai, Remarko Roza Geležinė Kumelė, ne kitaip, būtų įdomu pasižiūrėti, ar ji ir vinis iš sienos kaip anoji sugeba ištraukti?

       Tačiau Roza ne vinis iš tinkuotų, palmių raštais ištapetuotų sienų traukė, o iš bernelių tarpkojų tuos stangresnius už vinis jaunatviškų kūjelių kotus, tuos garbanotais karčiais papuoštus žirgelius. Per šėtono malonę patekus tarp trijų eržiliukų legendinė Geležinė Kumelė. Tokia pati ir Pirmojo karo metais Vokietijoje, ir po Antrojo – geltonų lenkiškų plytų name ant Užupio kalno.

       Suprantama, studentai niekada neprasižiojo: vy, choziaika , Železnaja Kobyla. Būtų užmušus. Jaučio kraujo buteliais suskaldžius trapius jaunuolių kiaušus. Sutrynus į dulkes. Nes ji – boginia liubvi, o ne kažkokia kumelė. Jai skirta tokia lemtis – patenkinti kiek įmanoma daugiau vyrų, nes jų, nabagėlių, galeliai privalo būti įkišti, o ne tuščiai kelnėse tabaluoti. Kartais per trumpas pertraukėles ji gulėdavo ant nugaros ir svajingu balsu sakydavo: možet ja i suka, no ne padšaja defka. Vadinasi, ji nelaikė savęs puolusia ištvirkėle, juk ir kalė nėra ištvirkėlė, tiesiog tokia jos prigimtis. Karvei pakanka vieno buliaus vieno šuolio, o kalei reikia pusės miesto šunų, kad juslėmis pajustų, kuris pajėgiausias ir nuo kurio gims sveikiausi šunyčiai. Tiesa, niekas nežino, kaip elgtųsi nevaisinga kalė, o juk tokia ir buvo Roza. Tad Geležinės Kumelės vardas, ko gero, jai labiau tiko.

 

       10

 

       Ir vis dėlto po kelių nežabotos aistros mėnesių, kai bernelių sėklidės jau nebespėdavo gaminti gyvasties midaus, o Kumelė, priešingai, reikalaudavo vis daugiau ir ilgiau, kai trys muškietininkai jau svarstė planus, kaip išsirauti iš ištvirkėlės namų, iš šio pragaro, o ir Geležinė Kumelė tai nujautė, dėl to dar išradingiau engė jaunuolius, vis storesniu kremų ir pudrų sluoksniu išsitepliodavo kūną, aitriais kvepalais apšlakstydavo gaktos brūzgynus, vis dėlto po kelių mėnesių studentai iš Rozos spąstų buvo išvaduoti.

 

       11

 

       Tą lemtingą naktį Geležinė Kumelė pavirto garvežiu. To dar nebuvo nutikę.

       Parpuolus ant keturių, ji įsikando seną batsiuvio pypkę, pakūrė machorką, puškuodama pūtė dūmus, perkreiptom lūpom tūūūtutavo, švilpė, o berneliams vis liepė savais stūmokliais varyti ją, garvežį, aplink vidury kambario stovintį stalą.

       Apstulbinti kaimo bernai pakluso. Pasikeisdami stūmė ir stūmė tą sunkią garuojančią gašlumo mašiną, stūmė virpančiom kinkom, pritūpę, priklaupę, užgulę, apglėbę, sugniaužę jos šonkaulius, tarytum vergai irklus graikų galerose. Štai jau ir devintas prakaitas pila. Ir trisdešimt devintas, o garvežys vis dar tūūūtutuoja, pučia dūmus, puška, švilpia, vis dar niekaip negali pasiekti paskutinio pragaro rato galutinės stotelės.

       Plušėjo tylėdami. O ir Geležinė Kumelė neturėjo nei laiko, nei galimybių garsiau klykti (pypkė burnoj), nes ir ji šį kartą buvo ne valdovė, bet vergė, priklausanti nuo stūmoklių darbo.

       Impozantiškas, jokiose seksologijos enciklopedijose neaprašytas ir nepavaizduotas sueities seansas: dūmelis rūksta, švilpukas tūūūtutuoja, stūmokliai dirba, alyva varva, „bėgiai“ ant grindų garuoja, langų stiklai rasoja, veidrodis tirpsta, lydosi, balti krosnių kokliai rausta, trupa – o jie vis ratu ratu aplink stalo kojas, aplink jaučio krauju apšlakstytą artėjančios nelaimės antkapį.

       Nežinia, ar būtų studentams užtekę jėgų.Ar tik nebūtų vienas po kito dūšias velniams atidavę, jeigu ne vienakojis batsiuvys…

 

       12

 

       Matyt, pro sienos plyšius prasiskverbęs kariui gerai pažįstamas jo rūkstančios pypkės kvapas – Roza nerūkė – ir įsmilko į išpurtusios nosies šnervę. Ne kitaip. Nes buvo darbuojamasi gana tyliai, kitomis naktimis batsiuvio net klyksmai neprikeldavo iš veik amžinu miegu užmigusios praeities vaizdų ir košmarų.

       Ne veltui knygų rašytojai tvirtina, kad kvapai ir skonis bėgant metams išsilaiko tvariausi – išnyksta vaizdai, peizažai, natiurmortai, visokios muzikos, žodžiai, veiksmai, o kvapas ir skonis karaliauja virš visko, kas dingo, sunyko, prapuolė.

       Tad pypkės dūmas ir pramerkė vienakojo akį. Ir nežinia, ar jis baisios nuoskaudos geliamas, smalsumo vedamas iš tiesų buvo prišliaužęs prie plyšio sienoje ir viską matė, matydamas negalėjo patikėti, kad jo suka išdrįso šitaip paniekinti karo sunkumus ir negandas atlaikiusią pypkę, pasak karo draugų, šiek tiek panašią į tautų vado pypkę, ar tik užuodė tai, ko niekaip, jo manymu, neturėjo užuosti, nes pypkę saugojo dėželėje kartu su medaliu Za chrabrost’.

       Kad ir kaip būtų buvę, staiga batsiuvio papilvėje sukunkuliavo, suburbuliavo, akyse apsivertė pasaulis, namo kaminai susmego į kietą žiemos sukaustytą žemę, pažiro kuosų ir juodų angelų plunksnos. Aštrios skeveldros pakilo iš apkasų, iš pakelės griovių, iš tų tirštų kruvinojo laiko balų, susidrumstė dangūs, širdis iššoko iš krūtinės, pakibo palubėje, ir frontininkas – kaip ivolga jo jaunystės kaime Pauralėj – pragertu balsu ėmė rėkti: vperiod, bratcy, za Stalina, za rodinu!

       Blausiose batsiuvio akyse plykstelėjo kibirkštys ir užsidegė, užsiliepsnojo visi jo taisyti, pakalti, susiūti ir sulopyti batai, bateliai, auliniai, sandalai ir kerzai, pasmirdo degančia oda ir siera, ėmė tąsyti žarnas, ir žalsvas vakar išgerto vyno srautas prasiveržė pro sukąstus išpuvusius dantis suriesdamas į kuprą visą paliegusį kūną.

       Sudejavo. Delnais susiėmė galvą. Į akis plūstelėjo ašaros, tokios sūrios, tokios aitrios. Suklupo. Atkišo į priekį rankas ir patamsyje apgraibom ėmė ieškoti visų savo nelaimių ir pažeminimų kaltininko – medinio, kieto kaip plienas, kojos strampo, to nebylaus priekaišto jo silpnavališkumui, vergo dvasiai, nusususio šuns nuolankumui…

 

       13

 

       Kai išvirto durys, stipriausias iš trijų bernų jau buvo nustūmęs „garvežį“ iki stalo galo, jau ruošėsi posūkiui į kairę – mat stūmė prieš laikrodžio rodyklę, prieš saulės sukimąsi, tarsi norėdamas, kad ji nepatekėtų, kol dar nepasigirdo tas siaubą keliantis pasotintos gašlūnės riaumojimas.

       Baisus, užklumpantis, baudžiantis trenksmas studentui atėmė žadą, o jo stūmoklį akimirksniu pavertė šlapia pašluoste. Kiti du, tuo metu ilsėjęsi, kaip tarakonai jau buvo spėję sulįsti į tinklo plyšius ir užsimerkti, kad baimė nebūtų tokia negailestinga, iš pasalų smogianti.

       Kelių žingsnių nuotolį nuo slenksčio iki stalo galo vienakojis žaibiškai įveikė, vienu vilko šuoliu, kaip tie senuose airių epuose viena koja šuoliavę žmogėdros, nežinoję, kas yra gailestis.

       Neįtikėtinas frontininko šuolis įrodė, jog žmogui tikrai užtenka vienos kojos, kita reikalinga tik antram batui.

       Geležinė Kumelė „garvežys“ nespėjo net pasukti nuleistos galvos, paleisti iš dantų pypkės, to nepaneigiamo išdavystės įkalčio. Nespėjo net nuleisti aukštai iškelto užpakalio, kur žiojėjo anga tiesiai į pragarą ar į mirtimi spjaudančio drakono urvą. Sustingo. Apmirė. Gal akimirkai net prarado amą, nors ir buvo gudri kaip šimtas lapių.

       Bet ir šios trumpos akimirkos užteko, kad medinis protezo strampas – kaip kumelio falas – įsmigtų į žiojėjantį plyšį. Tik tada iš Kumelės dantų iškrito pypkė. Tik tada Roza suvokė priėjusi liepto galą. Dar bandė griūdama ant pilvo pabėgti nuo to strampo, bet buvo per vėlu. Batsiuvys jau užgulė, jau stūmė strampą, visų išniekintų naktų pagiežą, vis gilyn ir gilyn. Štai ir odiniai raišteliai dingo šlapiame urve. Iš Geležinės Kumelės prusnų plūstelėjo putos, susimaišiusios su jos pačios krauju ir jaučio kraujo liekanom. Raudonas srautas išsiveržė ir iš plyšio. Tačiau batsiuvys, kaire ranka prilaikydamas medgalį, dešinės rankos kumščiu kaip kūju trankė kul’tiapkos galą, lyg į jūros dugną būtų kalęs ąžuolinį polį…

       Staiga šiurpus traukulys perbėgo visu ruonišku Kumelės kūnu, pro jos lūpas išsprūdo kelios nieko nebegalinčios pakeisti rusiškos aimanos, akys sustingo, dar prieš valandą toks goslus buvęs jos kūnas ūmai subliūško. Ant grindų susmuko ir batsiuvys. Ir iš jo burnos išriedėjo kelios kirilicos raidės, taip pat jau nebegalinčios nieko pakeisti.

 

       14

 

       Ir štai trys pusnuogiai studentai, trys kaimo berneliai, trys lietuvių muškietininkai, išlindę iš tarakonų slėptuvių, ką pasistvėrę, o ką pamiršę, paskubomis kaip tie vienuoliukai Bokačo novelėj, staiga užklupti svetimaujant, tarsi nebylūs šešėliai atatupsti kaip tyliosios pelės traukiasi durų link. Šalia aukšto puotos stalo palieka gulinčius du žmones, galbūt nelemtai sutikusius vienas kitą baigiantis karui kokiame nors suniokotos Prūsijos griovyje, gal lauko ligoninėj – kas dabar pasakys, kur ir kada juodu užklupo aistra. Vienakojį su medaliu ant krūtinės ir moterį, pilstančią į aliumininius dubenėlius skystą anų dienų putrą…

       Juodasparnės kuosos iškišo protingas galvas iš apirusių kaminų, įsiklausė ir, nieko grėsmingo neišgirdusios, vėl pasislėpė suodinų šakų ir šakelių lizde. Dar nepajuto, kad šį rytą jau niekas nepakurs koklinių krosnių, šiltas dūmelis nepakils į dangų, ir joms teks šalti dieną, kitą, galiausiai palikti gimtuosius lizdus ir ieškoti kitų kaminų, gal bent vienas dar neužimtas ir atsiras – nors šitas didelis žmonių miestas sėte nusėtas kaminų kaminynais, tačiau iš jų vis rečiau ir rečiau berūksta išganingas šiltas dūmelis…

 

       15

 

       Ar neteko tiems trims studentams nuomininkams teisme liudyti? Ne, neteko. Niekas jų neieškojo. Matyt, karinė valdžia nelaimės vadžias suėmė į savo geležines rankas – munduro, ypač nugalėtojo munduro garbė svarbiau už sunkiai išnarpliojamas žūties aplinkybes. Suprantama, kas nors juk turėjo tą medinį protezą ištraukti ir viską suprasti. Tačiau ir tas nežinomasis tylėjo. Gal tai buvo karo gydytojas, po mirusiosios kūno apžiūros išsiųstas į kitą miestą, gal net į Kinijos pasienį – kas žino? Kuosos?

       O gal tie juodi akmenys, iš anapus Olandų gatvės taip įdėmiai žvelgę į ryto saulės atspindžius geltonojo namo languose?

       O gal tas baltas nulaužtais sparnais angelas, kur vakarų pusėje? Vargu. Pažvelkit – jo akys nuleistos, ir niekas niekada dar nematė, kad sunkūs marmuriniai akių vokai būtų pakilę…