tekstai.lt

Leonardas Gutauskas. Pravardės. Pliaterio senbernis. Roza Geležinė Kumelė. Vangogas (3)

 

       Vangogas

 

       1

 

       Vangogo (vienas žodis) pravardę berniukas gavo tą dieną, kai meno mokyklos mokytojai išvydo jo akvarele tapytus mažus darbelius. Upokšnio krantai, nukloti apvaliais įvairiaspalviais akmenukais, ant aukštų skardžių stūksančios eglės, upelio vandenyje indus skalaujanti moteris, valtelė, laužo liepsna, kylantys dūmai, į aviniukus panašūs debesys. Didžiausią susidomėjimą kėlė eglės. Milijonai smulkių šakelių, augančių iš stambių išlinkusių šakų, ir ant kiekvienos šakelytės – nesuskaičiuojama gausybė spyglių. Ir ne šiaip sau teptuku brūkštelėtų žalių potėpėlių, o realių, su gelsvu pamatu ir į dvi atšakėles išsišakojančių spyglių.

       Šimtai žalios spalvos atspalvių. Auksiniai spyglių pamatėliai ir rudai purpuriniai didoki kankorėžiai.

       Visa visutėlė spalvinė gama.

       Tapybos mokytojas, laikydamas rankoje nedidelį popieriaus lapelį, ištarė: Vangogas. Be jokios pašaipos balse. Nuoširdžiai.

       Kiti komisijos nariai pritarė: iš tiesų Vangogas…

 

       2

 

       Atšilimo laikotarpis. Ledynai šiaurėje pamažu tirpo, didelėmis atskalomis virto į pasaulinį vandenyną sukeldami cunamio bangas.

       Ežerai taip pat pakilo ir, aptikę slėnesnę, silpnesnę kranto vietą, prasiveržė marmančiais srautais, išgraužė skardžiuose gilius tarpeklius, griovas, atidengė žemės gelmes, epochų sluoksnius, akmenų sąnašynus su įspraustomis fosilijų liekanomis.

       Ežeras, ant kurio kranto berniukas gimė ir augo, taip pat sukaupė ryžtą, nežinia kokiom, požemiuose slypėjusiom, galiom pakėlė vandenį ir žemiausioje kranto vietoje plūstelėjo į didžiosios upės slėnį, išgraužė gilią vagą, išklojo jos krantus apvaliais įvairiaspalviais akmenukais. Vagos lovį išgrindė it gražų spalvotą taką į vakarus, į saulėlydžio rūmus.

       Ką tik gimęs, bevardis, jokiame, netgi kariniame, žemėlapyje nepažymėtas pirmapradis vandens srauto kelias sujungė dar prieš kelias savaites aklinai uždarą uždumblėjusį ežerą su didžiąja upe. Tad kokia sudžiūvus švendro šakelė, įpuolus į ežerą, palengva galėjo slinkti link naujo veržlaus upokšnio ištakų ir kartu su krintančiu, putojančiu vandeniu skubėti į upę, kad ši nuplukdytų į dar platesnius vandenis – į Kuršių marias, į Baltiją, susisiekiančią su Šiaurės jūra ir Atlantu, su šiltąja Golfo srove. Šitaip ežero dumble užaugę unguriai rado naują kelią nuplaukti į Bermudų trikampyje prie Amerikos krantų tyvuliuojančią Sargaso jūrą, kurios gelmėj jie išnerš, patys žus, tačiau paskleis milijardus mažyčių peršviečiamų kaip žalsvas vitražo stiklas unguriukų, kad šie, pamažu augdami, Golfo srovės vedami, po kelių ar net keliolikos metų pasiektų Kuršių marias ir upėmis, upeliais ir tuo nauju staiga prasiveržusiu upokšniu plaukdami, kriokliukus įveikdami, pagaliau sugrįžtų į protėvių ežerą ir atpažintų dumblo kvapą, maurų, lelijų šaknų tankmes ir gyventų daugelį metų iki tos nakties, kai gamta pašauks būriuotis prie upokšnio ištakų ir vėl iškeliauti…

 

       3

 

       Tapytojas N., prieš mėnesį vedęs ir neįstengęs jaunajai žmonai suruošti prašmatnios povestuvinės kelionės į kokią nors egzotiškesnę Rusijos (apie kelionę į užsienius negalėjo būti nė kalbos) imperijos vietovę, kad ir į neišsemiamais tauriųjų žuvų turtais garsėjantį Sibirą, ir prisiminęs jaunystės dienomis aplankytą atkampų Dzūkijos kaimą, prigludusį prie lėno, švendrynais, asiūkliais ir ajerais apaugusio ežero, kurio sėkliuose vakarais rymodavo pilkasis garnys išminčius, o virš tolėliau tekančios didžiosios upės skardžių klykaudavo vanagų pora, prisiminęs, jog vakarinis ežero krantas neapgyventas, laukinis, pažadėjo žmonai nuvežti ją, miesto vaiką, į tokią gamtą, kokią ji galėjo pažinti tik iš vaikystėje skaitytų Džeko Londono knygų. Moteris sutiko, nors ir paklausė: o ten uodų daug?

       Tad išsinuomoję (nusipirkti tokį prabangos daiktą neužteko pinigų) dvivietę, bedugnę, nuo pirmų lietaus lašų kiaurai permirkstančią chaki (kariškos) spalvos palapinę, į dvi kuprines sukrovę keletą puodų, lėkščių, puodukų, šakučių, šaukštų, peilių, vieną didelę, kitą mažesnę keptuvę, į trečią kuprinę sugrūdę paprastesnius drabužius, patraukė į kelionę.

       Pakeleivine mašina pasiekė apylinkės centrą, ten kelias valandas palaukę senu įpročiu tuose kraštuose konsesine vadinamo autobusėlio, įsėdę ir ant tuščių sėdynių sukrovę mantą, dar kelias valandas kratėsi duobėtu apleistu vieškeliu.

       Vyras žvelgė į nykų numelioruotą, žemkasių ir traktorių išraustą peizažą, o žmona, negalėdama atitraukti akių, paslapčia stebėjo kelias baltomis taškuotomis skarytėmis apsigobusias moteris, spaudžiančias tarp kojų ant mašinos dugno pasidėtus krepšius ir čiauškančias miesto vaikui sunkiai suprantama volungių ir medšarkių kalba, kuri kartkartėm suspragsėdavo trijų raidžių – c, i, k – kibirkštėlėmis. Vėliau ji prisipažins: nežinau, kas man tada pasidarė, tik graudumas užspaudė gerklę, ašaros plūstelėjo į akis nuo kažko labai paslaptingo, niekada anksčiau nematyto ir negirdėto, tarytum tos moterys man būtų buvę artimi, tik labai nutolę žmonės, nors užšnekinti nebūčiau išdrįsus…

       Ir štai už dar vieno posūkio atsivėrė visiškai kitoks vaizdas. Buvo net sunku patikėti, kad vos prieš valandą mašinėlė krypavo nykiu, tarytum stepių keliu ir sunkūs dulkių kamuoliai vilkosi iš paskos, kad tą burzgiantį, riedantį daiktą amžiams apvyniotų nepermatoma užmaršties skraiste.

       Medinė bažnyčia, akmeninė tvora, medinė, pilies kuorą primenanti varpinė, koplytėlių kryžiai šventoriuje. Žemai slėnyje lyg milžiniškas sidabrinis dubuo, išpuoštas švendrynų emale, – ežeras. Vanduo, kurį tapytojas dažnai regėdavo sapne ir dėl kurio pasirinko šią nuošalią vietovę.

       Pušų šešėliuose skendintis nedidelis Lietuvos pietvakarių pakraščio miestelis su grįsta aikšte, parduotuve, ambulatorija ir vaistine. Šalia šventoriaus tvoros – vienaaukštė medinė klebonija. Kiek toliau – taip pat vienaaukštė mokykla.

       Išlipę ir išsikrovę mantą, palaukė, kol autobusėlis, apsukęs ratą ir paėmęs kelis keleivius, išnyko už baltos aukštos koplyčios, po kurios arka žmogaus aukščio gipsinis Kristus palinkęs nešė sunkų medinį kryžių.

       Susėdę ant kuprinių, dar kurį laiką žvelgė į slėnį, į rytinį ežero krantą aplipusias žemas pirkeles ir į toliuose migloje dunksantį pušimis ir eglėmis apaugusį krantą.

       Matai tą tamsžalę miško juostą? – paklausė tapytojas. Ten įsikursim, toli nuo žmonių, vieni laukinės gamtos prieglobstyje.

       Suprato, kokie sausi, it valdiški, šie jo žodžiai, tad nutilo. Sėdėjo tylėdami. Giliai į plaučius traukė skaidrų, ežero atvėsintą pavakario orą. Po valandėlės, kai ruošėsi kilti, nes laukė dar valanda, o gal ir daugiau kelio, žmona pasakė: ačiū, kad čia atvežei…

 

       4

 

       Naujo prasigraužusio upokšnio ištakas priėjo jau saulei besileidžiant. Iš dešinės plytėjo nurimęs, sustingęs, tarsi susimąstęs, ežero vanduo, lelijų žiedai jau slėpė vaškinę žiedlapių spalvą, kad jos nesuteptų naktis, lelijų lapais kažkokią skubią ir svarbią žinią nunešė vandenų vištelė, į sėklių pietrytiniame pakraštyje, apsukęs ratą, nusileido pilkasis garnys, nuo seno šiuose kraštuose vadinamas čėpliumi.

       Iš kairės, ten, kur eglių, pušų ir juodalksnių viršūnės linko nuo skardžio žemyn susilygindamos su keliautojų kojomis – toks status buvo skardis, – gilia griova tykšdamas per akmenis, tarytum linksmai švilpiniuodamas sruvo naujas prasigraužęs bevardis upelis.

       Vyras suprato, kad čia, ant ežero kranto, kur žemė drėgna, palapinei – ne vieta. Prisiminimuose šis krantas buvo išlikęs aukštesnis, sausesnis, apaugęs pušimis, bet dabar įsitikino, kokios klaidinančios yra iš praeities atklydusios mintys ir vaizdai. Tad tyliai pasakė: palauk čia, kol aš sunešiosiu daiktus, paskui abu nusileisim. Tačiau žmona tylėdama užsivertė ant pečių kuprinę, kaire ranka paėmė lengvesnį maišelį su drabužiais, palaukė, kol vyras kuo stipriau prisirišo kitas kuprines, ir tarė: leidžiamės…

       Stengėsi nenutolti nuo upokšnio vagos. Tik pirmi žingsniai, kur skardis staiga lūžo pakeisdamas kryptį, kelis kartus suklupo, tačiau upelio dugnas, išklotas baltais, raudonais, melsvais, rožiniais, gelsvais ir tamsiai rudais akmenukais, darėsi lėkštesnis, sakytum, prasiveržęs ežero vanduo būtų norėjęs nutiesti net žmogui patogų taką į didžiąją upę.

       Pagaliau – daubos dugnas. Lygus, akmenukais nuklotas, aukštų medžių apsuptas plotas. Aukštoki suneštų riedulių krantai. Saulėlydžio šviesoj upokšnio vanduo virpėjo, mirgėjo, keitė spalvas, o vagą iškloję apvalūs akmenukai skaidrioje srovėje buvo panašūs į kažkieno pažertą aukso lobį. Buvo čia ir ispaniškų sidabrinių talerių, ir auksinų, ir luidorų, ir dukatų, ir napoleonmečio mažų pinigėlių… Du netikėtai pralobę keleiviai. Tokie pavargę ir tokie laimingi…

       Palapinė be dugno – ant akmenų. Prinešė eglišakių, tų jaunystės naktų gulbės pūkų. Dar niekada nebuvo taip minkštai miegoję. Taip minkštai supęsi, plaukę žvaigždynais, čiurlenančia Bacho melodija. Lūpos buvo saldesnės už vaikystės vyšnių sakus, nebylūs žodžiai – švelnesni už vasaros nakties aksomą…

       Pagaliau – laisvė nieko neveikti, tik pasirinkt sausų šakų, pasikurti lauželį, ant liaunų karklo šakelių pamovus paskrudinti dešreles, paraikyt duonos ir atkimšti jaučio kraujo butelį – tada šis vynas buvo nustūmęs į užmarštį visus tokajus, gamzas ar moldaviškus vynelius.

       Laisvė skaičiuoti tuos akmeninius pinigėlius, tą taip netikėtai jiems atitekusį lobį. Žaidimai su benamiu, eglių ir pušų viršūnėse debesų lizdus sukančiu vėju. Laiko užmarštis. Bepradis buvimas.

       Ir jokių drobių, teptukų, dažų, jokio popieriaus, tušo, pieštuko. Iš sąmonės ir jausmų išmesta tūkstantmetė meno istorija.

       Meilė kaip vasaros nakties sapnas. Tolin, tolin vedantys paukščių takai. Krintančių žvaigždžių uodegos, panašios į anomis dienomis virš Betliejaus sustingusios karališkos žvaigždės pėdsaką, atvedusį avių piemenis prie prakartėlės, kad patikėtų. Ant eglių šakų sėdintys angelai su lyromis rankose, sidabrinis upokšnio trimito garsas. Žyrantis. Svaiginantis. Skaistesnis už Edeno sodų šaltinius…

 

       5

 

       Trumpakelnis liesas basas berniukas, apglėbęs kelius, tupėjo ant akmenukų kitame upokšnio krante. Išniro iš ryto miglų tyliai, tarsi vėlelė.

       Kaimas – kitapus ežero. Iš kur jis čia atsirado?

       Labas, berniuk! – pašaukė tapytojas, priėjęs upokšnio krantą. Jokio atsakymo. Gal nebyliukas? Gal našlaitis, pamestinukas?

       Šviesūs, seniai šukų nematę plaukai, ražienų kuokštas, liesas blyškus veidas, suodinos kojos, suodini rankų pirštai.

       Lėtai perbrido vagą, žengė kelis žingsnius ir pakartojo: labas.

       Vaikas staiga pašoko, prilėkė ir pasilenkęs sučiupo vyro ranką, pabučiavo. Žmogus net atšoko – toks netikėtas buvo vaiko poelgis. Nejaukus šiurpas nuėjo nugarkauliu. Tikėjosi nemandagių, gal atšiaurių žodžių, atsargaus kaimietiško mandagumo, tačiau tas šaltų lūpų prisilietimas it žalčio liežuvis nutvilkė odą.

       Iš palapinės išėjus žmona stovėjo kitapus upokšnio vagos ir tylėjo. Ūmai berniukas atsitiesė, sakytum, moteris jam būtų suteikus drąsos, ir pasakė: jūs čia jau savaitė k a p esat. Dzūkiškas „kap“. Brangus garsas. Šio šilų krašto tarmė. Primiršta, bet nuo jaunystės klajonių vis dar džiuginanti širdį.

       Mintis, kad šis keistas vilkiūkštis galėjo dažną rytą lindėti skardžio brūzgynuose ir stebėti, kaip jiedu nuogi, jau išvyti iš rojaus, brenda į šaltą skaidrų vandenį, plauna vienas kito kūnus, taškosi, šūkauja, geismo apimti krinta ant akmenukų… Ši mintis pažadino priešiškumą, gal net pyktį, tad griežtai paklausė: ko norėtum, vaike?

       Berniukas nuleido akis, kojos pirštu pavartė apvalius akmenukus ir tyliai tarė: nieko.

       O moteris jau klausė: vaikeli, gal tu alkanas? ateik, perbrisk upelį ir prieik, gausi saldainių.

       Nežinojo, kokie žodžiai čia tiktų, tad tarė pirmus atėjusius į galvą. Tačiau vaikas stovėjo ir pėdos nykščiu toliau vartė akmenukus.

       Po valandėlės pasakė: ne, aš valgiau blynų.

       Ir vėl tyla.

       Vyras: ar nebijojai taip toli nuo namų nueiti?

       Vaikas: gyvenu prie upės, man netoli.

       Vyras: o nebijai kokio žvėries ar bastūno?

       Vaikas: vilkų čia nėra, o žmonės – tik jūs.

       Vyras: tai tu mūsų nebijai?

       Vaikas: ne.

       Vyras: bet juk atėjai ne tik į mus pasižiūrėti, ką?

       Vaikas: ateinu pasirinkt akmenų.

       Vyras: akmenų? o kamgi jie tau reikalingi?

       Vaikas įkišo rankas į kišenes ir ištraukė du apvalius baltus akmenukus. Atkišo ir pasakė: va aš ant jų anglim iš pečiaus braižau žvaigždes ir raides rašau; visaip sudėlioju.

       Įsižiūrėjo į ant vaiko delnų gulinčius baltus apvalius akmenukus. Ant vieno išvydo kryžmai anglimi nubrėžtą raidę, ant kito – taip pat kryžmai – žvaigždę. Raidė tarsi ir K didžioji, tik labai netvirtai nupiešta.

       Vyras paklausė: o mokyklą lankai? Tikriausiai, juk toks vyras.

       Vaikas tylėjo.

       Tik jau už rankos pervestas į kitą krantą ir pasodintas ant didesnio akmens, jau kramtydamas šokolado gabalėlį, neklausiamas paaiškino: buvau klasėj, sėdėjau suole, bet vaikai juokėsi, daugiau neinu, raides ir taip pažįstu.

       Vyras paklausė: o tėvai? ar neverčia mokytis? visi vaikai mokosi.

       Baigęs valgyti šokoladą ir kruopščiai aplaižęs pirštus, berniukas pasakė: aš tėvo neturiu, nežinau, kur išėjo, o mama – sena.

       Supratęs, kad pokalbis vaikui ne prie širdies, prašneko apie kitką: ar ant akmenukų žvaigždes ir raides piešti pats susigalvojai?

       Pats, sumurmėjo vaikas, akmenukai lygūs, balti, ant jų gerai matos.

       Na taip, aišku, tikrai gražu, o ar daug tokių žvaigždėtų akmenukų turi sukaupęs?

       Turiu nemažai; kai tik ežeras krantą pragraužė ir išvertė akmenis, nuo tada – nuo anos vasaros – ir pradėjau. Barsas nugaišo, tai jo būdoj laikau, kad lietus anglies nenuplautų.

       Vyras ir moteris susižvalgė. Vyras paklausė: o ar žinai, kas yra dailininkas? Na kaip čia tau aiškiau pasakius – ar esi matęs paveikslą?

       Esu, atgijusiu balsu atsakė vaikas, bažnyčioj, mama sako, kad tų vaizdų apvadai – iš gryno aukso, tik vis rečiau nueinu, mamai blauzdas ramatas suka, sunkiai paeina.

       Vyras vėl pažvelgė į moterį tarsi klausdamas: gal pamėginti?

       Moteris žvilgsniu ištarė: taip, būtinai.

       O tu, sakyk, ar nenorėtum spalvomis ant balto popieriaus pamėginti kokį vaizdą nupiešti, na pušį ar eglę, ar šiaip ką? – paklausė vyras.

       Dar niekad dažais netepliojau, nežinau, atsakė berniukas.

       Bet norėtum pamėginti? Ką manai?

       Galėčiau, laiko turiu į valias, tyliai tarstelėjo vaikas…

 

       6

 

       Kitos dienos rytą vyras nuėjo į miestelį, sulaukė konsesinės , apylinkės centre, kanceliarinių prekių parduotuvėje, nupirko rusiškų akvarelinių dažų, porą teptukų, pieštukų ir braižybinio popieriaus, gal kiek ir per kieto akvarelei lieti, bet kitokio nebuvo. Grįžo pavakary.        Sugulę ilgai spėliojo, ar iš tikrųjų pats likimas atvedė vaiką ant upokšnio kranto, kad berniukas bent pamėgintų prisiliesti prie dažų ir popieriaus, nes tas pomėgis piešti anglimi ant apvalių tobulos formos akmenukų tarsi ir rodė vaiko polinkį piešiniu save išreikšti, palikti kažkokį tik jam vienam priklausantį ženklą…

       Tą naktį nedrįso mylėtis. Kažkas draudė. Kuždėjo: palaukit, suspėsit, jums priklauso visas mėnuo, o vaikas, galbūt tikras talentas, gali pabėgti, pasislėpti, tad galvokit tik apie jį, kaip reikės jam viską paaiškinti, kaip išmokyti paimti į pirštus teptuką, atskiesti ir sumaišyti dažus, juos lieti, prie lentelės pritaisyti popieriaus lapelį, kad neslidinėtų…

       Ir jau užsimerkę keturiomis akimis išvydo tuos dailius, tobulai vandens nušlifuotus ir juodomis žvaigždėmis padengtus akmenukus, išvydo iš jų sudėtą keliolikos metrų aukščio piramidę, meną, kokio dar niekada nebuvo regėję…

 

       7

 

       Ankstyvą kitos dienos rytą išvydo berniuką, tupintį kitame krante, rankomis apglėbusį liesus klupsčius ir laukiantį. Šalia stovėjo nedidelis raudonai žalių obuolių prikrautas krepšelis.

       Pakvietė į savąjį krantą, pavaišino arbata ir sausainiais. Padėkojo už obuolius. Mama liepė, tyliai pasakė vaikas.

       Vatmano lapus tapytojas jau iš vakaro buvo supjaustęs į keturias dalis, nes dažniausiai tokio formato lapeliuose meno mokykloje ir liejamos akvarelės.

       Matė, kaip vaiko ranka prieš jo valią ir baimę pati tiesėsi link balto kaip sniegas popieriaus, baltesnio už balčiausią upokšnio akmenuką. Tik tiesėsi, bet paliesti nedrįso. Skaistus kaip ryto saulė raudonis užtvindė išblyškusius vaiko skruostus ir akyse sužibo ašaros…

       Moteris nusigręžė nenorėdama parodyti, kaip ją sugraudino šita dieviška nekaltybė, tas nedrąsus prisilietimas prie to, kas dar neregėta, prie meno ištakų, prie iš nakties išnirusios laiko uolos, ant kurios dar tik bus nupiešti raganosiai, drambliai, kardadančiai tigrai, antilopės ir bėgančios žmonių figūrėlės…

       Atkrapštęs prie vienos spalvos dėžikės prilipusį sidabrinį popierėlį ir parodęs, kokia joje spalva, paprašė kitus sidabriukus neskubant nukrapštyti – žinojo, jog lytėjimas priartins vaiko sąmonę prie pačios tiršto dažo esmės, jis užuos tą specifinį akvarelinių dažų kvapą, dėl kurio jis pats prieš daugelį metų ir pamilo tapybą.

       Staiga berniukas pašoko, pripuolė prie vyro rankos, pabučiavo, paskui prišoko prie moters ir priglaudė siauras melsvas lūpas prie nespėjusios už nugaros pasislėpti švelnios žieduotos rankos…

       Vaikeli, sukliko moteris atšokdama, o vyras, ne juokais įsiutęs, užriko: niekada daugiau šitaip nedaryk, niekada! ar supratai?

       Bet vaikas jau sėdėjo ant akmens ir ilgais suodinomis panagėmis nagais krapštė prie dažų dėžikių prilipusius sidabriukus. Krapštė ir ant plokščio lygaus akmens rikiavo spalvas.

       Vyras stebėjosi, kad pirmą kartą išvydęs dvidešimt keturias spalvas berniukas jas rikiavo tobula dermės tvarka – šaltas spalvas grupuodamas su šiltomis, žemės atspalvius atrinkdamas į atskirą blokelį. Visiškai ne taip, kaip spalvos buvo sudėliotos gamykloje. Sudėjo taip, kaip sudeda tapytojas paletėje. Trūko tik baltos, bet vaikas jau, matyt, buvo suvokęs, jog balta – tai pats popierius.

       Tapytojas gerą pusvalandį aiškino, kaip mirkomas teptukas, kaip skiedžiami dažai, kaip klojami ant popieriaus. Berniukas žiūrėjo, bet nieko nematė, tikriau, matė jau nuspalvintus paveikslėlius, tad tik laukė, kad vyras greičiau baigtų pamoką…

       Visus reikmenis sudėjęs į plastikinį maišelį ir padavęs berniukui dar priminė, jog būtų gerai popieriaus lapelius mažomis vinutėmis prikalti prie kokios nors lygios lentelės, kad būtų patogiau laikyti.

       Vaikas vėl pabandė pripulti prie rankų, tačiau šį kartą vyras sugriebė vaiką už pečių, lengvai papurtė ir pasakė: niekada daugiau šitaip nesielk, pabučiuoti ranką gali tik klebonui ir tai tik tuomet, kai jis pats ją paduoda, ar supratai?

       Paprašė kitą dieną atnešti piešinį, jeigu bus spėjęs užbaigti. Patarė neskubėti. Tarė: juk ir medžiai, ir žolė auga labai lėtai, o tu tikriausiai ir norėsi juos pavaizduoti, ar ne taip?

       Jau įbridęs į upokšnį vaikas atsigręžė, pažvelgė į obuolių krepšelį ir neatsisveikinęs skubiu žingsniu išnyko skardžio krūmynuose…