tekstai.lt

Donata Mitaitė. Atšiaurus Tomo Venclovos eilėraščių pasaulis



b_145_244_16777215_0___txt_images_stories_venclova_sankirta.jpg       Tomas Venclova. SANKIRTA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 78 p.

       Sekantiems Tomo Venclovos kūrybą naujoji poeto eilėraščių knyga nėra visai nauja ir netikėta. Keletas eilėraščių jau buvo spausdinti 1999 m. išleistoje „Rinktinėje“, daugelis kitų – įvairiuose periodiniuose leidiniuose. Tačiau poeto talento gerbėjams knygos pasirodymas – visada šventė, tuo labiau, kad T. Venclova reiklus sau, taigi knygoje turbūt nerasime naujai neredaguoto, nešlifuoto teksto. Visi, net mažiausi pakeitimai eilėraštyje yra reikšmingi, kaip programiškai teigiama knygoje, „...smulkmenų eilėrašty nėra, / ir juo smiltis mažesnė, juo tikriau / ji sugeba pakreipti upės tėkmę“ (p. 41–42). Būdamas ir poetas, ir poezijos tyrinėtojas, T. Venclova tai žino turbūt geriau nei daugelis kitų.

       Pagrindinės jo poezijos lyrinio subjekto dvasinės atramos išlieka daugmaž pastovios. Jas nužymi ir esminius poetui dalykus primena rinkinį įrėminantys eilėraščiai „Pastoralė“ ir „Prie ežeryno“. Pirmojo paskutinės eilutės skamba taip: „Nuščiūva irklai, stabteli širdis, / ir debesys, užtvindydami brastą, prasiskiria, nelyginant būtis, / dalijama į nebūtį ir raštą“. „Raštas“ gretintinas su „kalbos ženklu“, pažįstamu skaitytojui nuo pat pirmosios poeto knygos, su ten skambėjusiu „lengvu ir beprasmiu žodžiu“. Kalba, raštas, menas T. Venclovai tik ir gali pasipriešinti nebūčiai. Paskutinio rinkinio eilėraščio „Prie ežeryno“ pabaiga tokia: „Paukštis ženklina tik atsparumą / ir kantrybę. Prašyk, ir jie tau bus dovanoti“. Būtent atsparumas, A. Camus stoicizmas visada poetui atrodė tinkamiausias atsakas į pasaulio iššūkius. Linnaea borealis (šiaurinė linėja), žavus, šliaužiantis ir aukštyn trapius žiedelius iškeliantis augalas, viename iš rinkinio eilėraščių atsirado, ko gero, dėl poetiškai skambančio lotyniškojo pavadinimo. Tačiau jis galėtų būti ir savotiškas pasipriešinimo šiauriniam klimatui (žiema, šiaurė, šaltis ir pan. – tai žodžiai, kuriais T. Venclova nusakydavo totalitarizmo atmosferą) pavyzdys. Šiaip jau, aišku, gamtos pasaulis T. Venclovą ne itin žavi, nes gamtos dėsnių yra nulemtas žmogaus gyvenimo finalas: „Gamta, kaip žinom, laimi“ – skaudžiai ironiška fraze eilėraštyje „Balade d'une dame du temps jadis“ reziumuojamas laipsniškas žmogaus kūno pasidavimas nebūčiai. Tačiau manyčiau, kad kultūros ir gamtos pasaulių T. Venclovos kūryboje jokiu būdu negalima aprioriškai pažymėti pliuso ir minuso ženklais, kaip tai neretai daroma. Net labai nesigilinant tuoj pat galima rasti priešingų pavyzdžių, kad ir jau minėtą atsparumą ženklinantį paukštį arba frazę „Mėlynę šiukšlina irzlus lėktuvas“ ir pan. Šių dviejų pasaulių santykis T. Venclovos poezijoje tikrai nevienareikšmis.

       Kaip ženkliškas tarp šios knygos eilėraščių minėtinas „Sankirta“, davęs pavadinimą visam rinkiniui. Jame iš esmės kalbama apie buvimą toje trijų šalių, trijų kultūrų (lietuvių, lenkų, rusų) sankirtos zonoje, kurioje ir skleidžiasi poeto talentas. Taip knygos architektonikoje nužymėtos ribos ar svarbiausieji poetui ženklai. Apskritai ribos, briaunos, esminio pokyčio nuojauta šiame rinkinyje labai svarbi. Žymima istorinės epochos riba, pabrėžiamas kitimas: išardyta į dalis imperija, „eros pabaiga“, „nebesančioj šaly, kitam laike“, „mainosi epochos, / imperijas palydi bergždžias juokas / Ir pergalės kerai neamžini“; aiškiai nujaučiama savojo biografinio laiko riba, artėjančios nebūties, kuri žymi absoliučią laisvę, zona. Įsimenantis šiuo požiūriu yra eilėraštis „Pasienio giesmė“. Eilėraščio pavadinimas ir jo pradžia kalba lyg ir apie realųjį, valstybę nuo valstybės skiriantį pasienį, antroje eilutėje netgi įmanoma įžiūrėti nuorodas į nacionalinės vėliavos spalvas:

       Kuo arčiau prie ribos, tuo statesnė
                                          smėlėta kalva.
       Rieduliai, aprūdijusios kerpės, geltona ir žalia –
       kad paskui po perkūnijos kirčiais
                                         pranyktų spalva
       ir lietus, lyg atogrąžų zonoje, stulbintų žemę.

(p. 48)

      
       Tačiau kuo toliau, tuo šitokia interpretacija atrodo mažiau įtikinanti. Akivaizdžios tokios artimų, bet vis intensyvėjančių įvaizdžių slinktys: „pasienis, riba, briauna, baigmė, pertrūkis, paribys, niekas“; „santėmis, išnaktės, patamsis, tamsybė“. Visi pojūčiai skaudūs, tas skaudumas, net savotiškas liguistumas perkeliamas ir gamtai bei aplinkiniam pasauliui:

       Vėtros gerklose raukiasi oras ir mirksta spyglys,
       balkšvo ežero elipsė atveria priedumblio klodą,
       o tamsa virš takų, skildama į skardingas dalis,
       lyg ledinė litavimo lempa nusvilina odą.


(p. 48)

      
       Arba:

       Spinduliai susiranda slaptavietę šiapus kertės,
       tarp langinės vokų ir pūliuojančio stiklo trachomos.

(p. 49)

      
       Skaitant paskutinę strofą tampa akivaizdu, kad esminė siena ar riba šiame eilėraštyje yra gyvenimo ir mirties sankirta, ta, prie kurios artėja pirmoje strofoje paminėtos lenktynės („Taip lenktynių su laikrodžiu eina nutirpus širdis / ir, sakytum, pradžiunga, suvokus, jog laikrodis laimi“):

       Pratink žvilgsnį prie nieko, prie savo tikrosios valdos.
       Pratink ausį prie aido, kuris atitrūksta nuo miško,
       nuo žvaigždyno, beorės erdvės, abejingos gamtos –
       jam nereikia visatos, nelyginant laikino disko.

(p. 49)

 
       Klajūnas, klajoklis ar stebėtojas, kaip kituose eilėraščiuose įvardijamas subjektas, pratinasi prie nebūties, mokosi nebūtyje pasijusti esąs namie. Tai vienas gražiausių rinkinio eilėraščių, išsiskiriantis, be kita ko, ir tuo, kad poeto pastaruoju metu pamėgtas pasakojimas čia nėra toks ryškus.

       Beje, šiame rinkinyje pastebima ir tai, ko anksčiau T. Venclova taip atvirai nepasakydavo galbūt todėl, kad koncentravosi į santykį su totalitarine imperija, kurioje viešpataujančius prievartą ir melą jis suvokė kaip laikinus ir jų laikinumui priešino meno amžinumą. Vienas naujo rinkinio leitmotyvų – amžinybės požiūriu mirtinga viskas: „žymės / išdyla kūnuos, atmintis apmiršta, / neatsilaiko žodis, mokslas, menas, / rauda gerklėj nustelbia gerą žinią“ arba „Mūsų laukia siena, / kurios neperžengsi. Kalba išnyks, / kaip mes visi išnykstame. Bet tai / neverta net ironijos“ (p. 44). Pastaroji citata iš eilėraščio, kuris ne tik turi epigrafą iš A. Achmatovos poezijos, bet kuriame atpažįstamas ir pats rusų poetės portretas. Beje, kritikų daugybę kartų cituotoje paskutinėje eilėraščio „Poeto atminimui. Variantas“ strofoje („Palik pakrantę. Plaukime. Jau metas. / Suskyla akmens ir išsenka melas, / Bet lieka vienas liudininkas – menas...“), be O. Mandelštamo, kuriam ir dedikuotas kūrinys, irgi buvo girdimas A. Achmatovos žodžių („Ржавеет золото и истлевает сталь, / Крошится мрамор – к смерти все готово. / Всего прочнее на земле печаль / И долговечней – царственное слово“) atgarsis. Minėtas T. Venclovos eilėraštis parašytas 1969 m. ir jame A. Achmatovos eilučių patosas tarsi sustiprintas, meno gyvybingumas absoliutizuotas, kaip jaunam poetui ir dera. Naujame rinkinyje vyrauja blaivus, stoiškas, bet ir skeptiškas požiūris į pasaulį.

       Pasakojimo, refleksijos postūmiai rinkinyje „Sankirta“ gali būti istorinė asmenybė (pvz., ispanų konkistadoras Orellana), dailės, muzikos kūriniai (V. van Gogh'o arba P. Brueghelio paveikslai, A. Vivaldi muzika), kokie nors asmeniniai prisiminimai (tėvo, motinos, draugų likimai, kurie, beje, artėjant prie „ribos“, atrodo kur kas svarbesni nei anksčiau). Kultūros, istorijos pasiūlyti modeliai (F. Villono, M. Jacobo, A. Achmatovos, O. Mandelštamo, J. Brodskio, W. H. Audeno ir daugelio kitų kūryba ar pats gyvenimas, antikos pasaulio ar mitologijos realijos ir dar labai daug kas) yra tarsi tas matas, kuriuo patikrinami, įvertinami šiandieninis gyvenimas ir žmonės. Antai puotos tema eilėraštyje „Kopos Watermill'e“ kuriama žiedinė kompozicija, o pabaigoje dar pabrėžta citata iš to paties pavadinimo B. Pasternako eilėraščio paryškina mitologinį mirties–atgimimo ratą. Tas savotiškas atgimimas šiuo atveju yra naujas, iš esmės kitoks gyvenimas, ištrūkus iš totalitarinio pragaro. Įskaitant kalbantįjį, aprėpti keturi tokie likimai. Štai vienas jų:

       Kita
       dalia ištiko advokato sūnų
       A. S. (dabar profesorių). Jis slėpės
       pasienio klojime, tačiau įkliuvo
       (nuo tų laikų pety paliko randas –
       atsitiktinė durtuvo žaizda).
       Paskui jis vertė taigoje egles
       ir valė šabakštynus, tiek įvaldęs
       kirtėjo amatą, jog vykdė normą
       už du – save ir motiną, kuri
       nepajėgė pramokti vyrų triūso.
       Jie išsigavo laisvėn per Iraną,
       bet tai kita istorija.

(p. 15–16)

      
       Watermillis, kurio knygynėlyje visi likimai matomi, atrodo tarsi idiliška lotofagų žemė, tačiau planeta yra pasidariusi pernelyg maža, todėl idilę sudrumsčia „laikraštis ant vėstančios vejos / su nuotraukomis iš Balkanų fronto“. T. Venclovos poezijoje tikros idilės beveik nebūna, nebent sąlygiškai – „Pastoralėje“, kur ją suponuoja jau pats pavadinimu nusakytas žanras: „Jis klausosi, kaip ritasi vėsa / nuo papartyno į lelijos dagtį, / kaip atvirkščiu kraštovaizdžiu šviesa / lėtai teškena, panaši į naktį“ (p. 5). Tačiau tai tik fragmentas. Ir šiame eilėraštyje „murzinas kanalas“, „neišgiedrėjęs dangus“ ir ypač „stabtelinti širdis“ liudija anaiptol ne idealizuotą ar nekonfliktišką santykį su realybe. Jaukesnis poetui Vilnius (eil. „Užupis“), bet jo upelė „panaši į Tibrą“, ir jis T. Venclovai seniai yra vienas „amžinųjų“ miestų. Dar sovietinėje Lietuvoje smerktas (vėliau tai įvairiai varijuojant ne kartą kartota) dėl tariamo savo tekstų hermetiškumo, visiško atitrūkimo nuo tikrovės, T. Venclova ir tada buvo, ir dabar išlieka nepaprastai pilietiškas, visuomeniškas pačia savo poezijos esme. Daugumoje rinkinio eilėraščių šiuolaikinio pasaulio pulsavimas labai gerai jaučiamas: kariaujantys Balkanai, mūsų pačių „sutvertas“ jaunuolis, būsimas teroristas, gyvenimas tardymo izoliatoriuje, apskritai visas „istorijos purvas“. Poeto žvilgsnis suinteresuotas ir kritiškas.
       Naujam rinkiniui tebegalioja jau seniai J. Brodskio pasakyti žodžiai, kad „Venclova – šiaurės poetas, gimęs ir užaugęs Baltijos pajūryje, jo peizažas monochrominis, vyrauja pilkos ir niūrios spalvos, taigi tiesiog šviesa iš viršaus, sutirštėjusi iki tamsumos“. Spalvos iš tiesų niūrios, realybė dažnai atrodo purvina, murzina, ledinė, griūvanti; pasaulio nejaukumas, kartais istorinė neteisybė perteikiama susijusiais su rega, kalbėjimu vaizdais: „Debesys, drėgnas granitas, pilkas vandens gomurys“, „tikrovė, kur apkursta telefonas, / melu ir plėnim springsta ateitis“, „Dygus akiračio lankas, primerktos aštrios žaliuzės. / Lašas išdidina vyzdį, gomurį teršia drumzlės“ ir pan. Įsimena metafizinio nejaukumo vaizdas eilėraštyje „Koncertas amžiaus pabaigoje“ :

       Kas negalėjo įvykti – įvyko, bet Dievas
       tebekalba pusbalsiu. Virš nesvetingos visatos,
       kur Dantės orbitos juoduoja it nukirsto ąžuolo rievės
       ir eterį ardo skvarbus tarpplanetinis
                                                     vėjas,
       galaktikų speigas, grėsmingai pasviręs
       į Grįžulo įdubą, virsta gausmu.

(p. 9)

      
       Žmogus gali, perfrazuojant ką tik cituoto eilėraščio vaizdus, bandyti perskaityti „Viešpaties ženklus“, nes „Dievas tebekalba pusbalsiu“. Kaip tik tokio ramaus, mąstančio susikaupimo, o ne iliuzinės paguodos pavyzdį T. Venclovos knyga ir liudija. „Eilės vertos daugiau nei sapnas“, – teigiama viename rinkinio eilėraštyje.